2021 06 04

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kuo gyvena krikščioniškų organizacijų darbuotojai?

VšĮ DUKU neformalaus ugdymo užsiėmimas. Tomo Kurapkaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Ar krikščioniškų organizacijų darbuotojai jaučiasi motyvuoti? Su kokiais iššūkiais jiems tenka susidurti? Galiausiai kodėl krikščioniškose organizacijose pastebima didelė darbuotojų kaita? Siekdamas rasti atsakymus į šiuos klausimus, Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumas inicijavo vidinį tyrimą, o jo rezultatais sutiko pasidalinti forumo pirmininkė Rita Škriadaitė-Vrubliauskė ir forumo valdybos narys bei VšĮ DUKU vadovas Tomas Kurapkaitis.

Dar 1996 m. įvairios krikščioniškos organizacijos Lietuvoje pradėjo tarpusavyje dalintis patirtimi, ieškoti sąsajos taškų bei to, kuo gali vieni kitus pastiprinti, kaip gali labiau atsiliepti į atskirtyje esančių žmonių poreikius. 24 metus organizacijų sambūris, kuriam daugiausia priklauso organizacijos Vilniuje ir Kaune, veikė kaip neformalus judėjimas. O kiek daugiau nei prieš metus jis buvo oficialiai įregistruotas kaip Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumas.

Pastarajam šiuo metu priklauso Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Pal. J. Matulaičio šeimai pagalbos centras, „Betzatos“ bendruomenė, Socialinis veiksmas, SOTAS bei DUKU. Taip pat ir Sudervės bendruomenės iniciatyvos, Kauno „Arkos“ bendruomenė, „Actio Catholica Patria“, Šv. Jono vaikai ir Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“.

Tomas Kurapkaitis ir Rita Škriadaitė-Vrubliauskė. Tomo Kurapkaičio asmeninio archyvo nuotraukos

Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumo valdybos nariai Rita Škriadaitė-Vrubliauskė ir Tomas Kurapkaitis teigia, kad organizacijos susiduria su nepastovaus ir nelygaus finansavimo problema, o tai tikslinėms grupėms nesudaro lygių galimybių gauti tas pačias paslaugas kaip kituose sektoriuose. Todėl organizacijoms, jungiamoms forumo, yra paprasčiau kartu kreiptis į atsakingas valstybines institucijas ir atstovauti bendrai pozicijai.

Taip pat organizacijos siekia dalintis gerąja patirtimi, auginti tarpusavio bendrystę. Visai neseniai jos įgyvendino projektą, kurio tikslas – stiprinti ir ugdyti krikščioniškų organizacijų darbuotojus bei specialistus. Siekdami pamatuoti darbuotojų poreikius ir išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais jie dažniausiai susiduria savo darbe, jos inicijavo tyrimą, kuriame dalyvavo 141 asmuo – įstaigų vadovai ir tiesiogiai dirbantys specialistai.

Stebina aukšta darbuotojų motyvacija

Rita Škriadaitė-Vrubliauskė teigia: nors krikščioniškų organizacijų darbuotojų darbe netrūksta sunkumų, tačiau atlikto tyrimo duomenys rodo, kad darbuotojai pasižymi aukšta motyvacija. Nors darbas nėra lengvas, o finansinis atlygis vis dar išlieka iššūkiu, net 90 % darbuotojų jaučiasi pakankamai arba labai motyvuoti dirbti savo darbą. Palyginus su pasaulinių tyrimų duomenimis apie darbuotojų įsitraukimą, tai neįtikėtinai aukštas rodiklis. Gallup duomenimis (2016), Jungtinėse Amerikos Valstijose įsitraukę (entuziastingi, įsipareigoję darbui ir darbovietei) jautėsi 32 %, tuo tarpu pasaulio mastu – vos 13 % darbuotojų.

Pasak pašnekovų, daugelis krikščioniškose organizacijose dirbančiųjų jaučiasi jų dalimi, yra vertinami. Įstaigų rūpinimąsi savo darbuotojais atspindi ir tai, kad net per 70 % apklaustųjų aukštu balu vertina asmeninį dėmesį, palydėjimą ir suteikiamą informaciją pradėjus dirbti. Toks nuoseklus naujų darbuotojų įtraukimas yra atpažįstamas kaip krikščioniškų organizacijų vidinės kultūros dalis.

Stiprią vidinę kultūrą – bendravimą ir bendradarbiavimą – patvirtina ir kiti rodikliai: net 96 % apklaustųjų teigia, kad gali pasitarti su kolegomis profesiniais klausimais, ir net 83 % jaučiasi komandos dalimi. „Tai nėra paslaugų teikimo organizacijos, kur vieni yra gavėjai, kiti – teikėjai. Visi šiose organizacijose auga – tiek darbuotojai, tiek žmonės, kuriems reikalinga pagalba. Visi keliaujame skirtingais keliais link to, kas mums patikėta – savo talentų išsiskleidimo“, – sako Tomas Kurapkaitis.

VšĮ DUKU neformalaus ugdymo užsiėmimas. Tomo Kurapkaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Krikščioniškose organizacijose didelė darbuotojų kaita

Nors dauguma forumui priklausančių organizacijų kartu bendradarbiauja jau trečią dešimtmetį, bet, remiantis atlikto tyrimo duomenimis, darbuotojų kaita jose yra gana nemaža. Paklausta, kokios galėtų būti pagrindinės to priežastys, Rita Škriadaitė-Vrubliauskė sakė, kad didelė darbuotojų kaita krikščioniškose organizacijose pastebima pirmus trejus darbuotojų darbo organizacijoje metus.

Pasak pašnekovės, šiai kaitai reikšmės turi nekonkurencingas darbo užmokestis ir iššūkių keliantis darbo pobūdis. Kadangi forumo organizacijos dirba su sunkumų patiriančiais vaikais, jaunuoliais bei šeimomis, pasak Ritos Škriadaitės-Vrubliauskės, kartais darbas gali tapti pernelyg sunkus emociškai. Tuo tarpu Tomas Kurapkaitis teigė, kad priežastys, kodėl organizacijose vyksta didelė darbuotojų kaita, yra labai subjektyvus dalykas: „Man atrodo, treji metai šiandienos pasaulyje nėra trumpas laikotarpis. O kitas dalykas – pastebiu, kad darbuotojai padirbėję kitur neretai į forumo organizacijas sugrįžta. Tai labai džiugina.“

Pašnekovai dalinosi, kad krikščioniškų organizacijų darbuotojų amžiaus vidurkis siekia apie trisdešimt metų. O tai taip pat gali būti viena iš priežasčių, kodėl žmonės nėra linkę prisirišti prie darbo vietos. Tai laikas, kai jauni specialistai stengiasi atrasti save, nebijo drastiškų pokyčių, lengviau priima sprendimus. Galiausiai, pasak Ritos Škriadaitės-Vrubliauskės, nuovargis ir perdegimas taip pat yra viena iš priežasčių, kurias įvardija žmonės, nusprendę darbo krikščioniškoje socialinio darbo organizacijoje nebetęsti. „Žmonės, vedami bendruomeniškumo jausmo arba siekio gyventi krikščionišką gyvenimą, labai daug atiduoda, kartais savęs nepasaugo. Būna, jog suserga kolega, o tu jauti atsakomybę, kad veikla vis tiek įvyktų, todėl imiesi vaduoti“, – dalinosi ji.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ateityje tikėtinas profesionalų stygius?

„Pastaraisiais metais pastebime tendenciją, kad tampa vis sunkiau surasti tiek profesinę veiklą išmanančių, tiek susipažinusių su krikščionišku socialiniu mokymo kontekstu žmonių“, – teigia Tomas Kurapkaitis. Jis sako, kad darbas krikščioniškomis vertybėmis grįstoje organizacijoje pasauliečiams gali kelti iššūkių. O kai Bažnyčios mokymas ir darbuotojų asmeninės vertybės sutampa ne visais klausimas, tai irgi tampa kito darbo paieškų priežastimi. Tyrimo rezultatai, parodantys, kiek darbuotojams svarbus Bažnyčios mokymas, labai skirtingi. Vieni labai save identifikuoja kaip krikščioniškos organizacijos dalį, kiti mažiau“, – kolegai antrino Rita Škriadaitė-Vrubliauskė.

Tik pusė tiesiogiai su žmonėmis socialinėje srityje dirbančių specialistų ir tik 10 % vadovų teigia, kad jų išsilavinimas yra susijęs su šiam darbui būtinomis kompetencijomis. Tai reiškia, jog formalus išsilavinimas nesuteikia pakankamai kompetencijų, reikalingų darbui. Todėl tikėtina, kad krikščioniškų socialinių organizacijų vadovų pozicijas užima darbuotojai, kurie yra motyvuoti dirbti socialinėje, krikščioniškomis vertybėmis grįstoje srityje, o reikiamų darbui įgūdžių bei kompetencijų gali įgyti savarankiškai. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad didelį dėmesį kelti darbuotojų kompetencijas skiria ir pačios organizacijos: rengia reguliarius mokymus, skatina darbuotojus dalintis gerąja patirtimi.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu