2020 09 26

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kuo gyvena senosios muzikos atlikėjai

Gailestingumo šventovės ansamblis festivalyje „Banchetto musicale“. Robert Dakševič nuotrauka

Kaip savo atliekamą muziką patiria ir girdi patys atlikėjai? Apie ką jie galvoja ir kaip ruošiasi? Ir ką norėtų pasakyti savo klausytojui?

Rugsėjį Vilniuje vyksta senosios muzikos festivalis Banchetto musicale, kurio tema – „Gyvenimas ir mirtis“. Tai – trisdešimtieji festivalio, sukviečiančio senosios muzikos mėgėjus iš įvairių Europos kraštų, metai. Ta proga kalbamės su trimis festivalio dalyviais: Gailestingumo šventovės ansamblio vadove Gabija Adamonyte, klavesininke iš Vokietijos Alina Rotaru ir meksikiečiu Fernando Olivas, grojančiu teorba ir dar penkiais liutnių šeimos instrumentais. Nors jų atliekama muzika lietuviškai vadinama „senąja“, visi pašnekovai teigė, kad ją atrado ir vis dar patiria kaip naują ir netikėtą.

Gabija Adamonytė. Robert Dakševič nuotrauka

„Ateik paklausyti, kad susipažintum, kuo aš gyvenu“

„Nereikia manyti, kad tai, ką mes atliekame, ir yra ta tikroji senoji muzika, tarsi nusikeltume į 700 metų praeitį“, – sako Gailestingumo šventovės ansamblio vadovė Gabija Adamonytė. Ji pabrėžia, kad nors tai ir nėra šiuolaikinė muzika, bet vis dėlto ją atlieka šių laikų žmogus, su savo patirtimi ir supratimu. „Man pačiai senoji muzika yra labai nauja. Užaugau apsupta klasikinės muzikos, kuri tapo įprasta. Kadangi senosios muzikos mano aplinkoje nebuvo daug, ji vis dar mane nustebina – ausį patraukia jos estetinis „naujumas“, kuris atveria neprieitus širdies klodus.“

Šiuo metu Gabija Romos Popiežiškajame sakralinės muzikos institute studijuoja grigališkąjį choralą, o savo pagrindiniais mokytojais įvardija ansamblio Jerycho vadovą Bartoszą Izbicki, Ensemble Organum vadovą Marcelį Pérèsą ir ypač Jeaną-Etienne Langianni, kurių meistriškumo kursuose Gailestingumo šventovės ansamblis nuolat tobulinasi. Šie žmonės ansamblį moko ne tik vokalinės technikos, bet ir istorinės prieigos prie senosios muzikos. Gabija pabrėžia, kad jai senosios muzikos rankraščių ir kitų šaltinių nagrinėjimas bei įsitraukimas į gyvąją muzikinę tradiciją yra pažintis su kultūrine aplinka. „Man labai svarbu atrasti savo vietą istorijoje, suprasti, iš kur aš ateinu – tai žmogiškosios būties dalis. Na ir kas, kad muzika nėra pastatas. Mus supa ne tik architektūrinė aplinka, muzikos istorija taip pat yra mūsų aplinka.“

Gailestingumo šventovės ansamblis siekia suvokti, iš kur jie, kaip muzikantai, ateina ir kartu senąją muziką padaryti gyvą, įprasminti šiandien. „Mes šia muzika gyvename, ji įprasmina mūsų buvimą, formuoja pasaulio vaizdą, tai labai didelė mūsų ansamblio kasdienybės dalis, ir aš kaip menininkė ja gyvenu.“

Ką Gabija norėtų pasakyti klausytojui? „Kai dainuoju senąją muziką, dalinuosi pačia savimi. Atliekama muzika yra mano gyvenimo būdas, per ją klausytoją kviečiu mane pažinti. Tad, kai bičiulį kviečiu į koncertą, sakau jam: „Ateik paklausyti, kad susipažintum, kuo aš gyvenu, kad pamatytum, kas man gražu.“

Gabija Adamonytė (kairėje). Gailestingumo šventovės ansamblis su ansambliu „Jerycho“ koncertuoja Vilniaus valdovų rūmuose. Festivalis „Banchetto musicale“. Robert Dakševič nuotrauka

Tradicija, kurią buvo verta saugoti šimtmečius

Gabija klausytoją ramina, kad nereikia savęs kaltinti, jei nejauti artumo su senove. Tyrinėti šimtmečiais nutolusį dalyką nėra lengva. „Trys kartos yra tavo giminės istorija, toliau – sausas dokumentas. Natūralu, kad su senu paveldu neturi emocinių sąsajų. Laiko atotrūkis yra ir jo nereikia neigti. Visgi man įdomu šį seną dokumentą atgaivinti. Man taip pat norisi atrasti, kur dar egzistuoja gyvoji tradicija“, – sako Gabija. Gailestingumo šventovės ansamblis nesiekia tobulai atkurti vėlyvųjų viduramžių muzikos, tai būtų neįmanoma. Jie nori atrasti, kur muzikinė tradicija dar nėra nutrūkusi ir į kiek įmanoma tapti jos dalimi.

O kas ta tradicija, kurią norisi tęsti? Gabija kviečia pažiūrėti paprastai: kiekvienoje šeimoje yra saugomų daiktų – senas kryžius, knyga ar istorija, kurie perduodami iš kartos į kartą. Jai įdomu pažiūrėti, ką mūsų tėvai, seneliai ir galiausiai tolimi protėviai saugojo. „Aš jais pasitikiu, – sako Gabija. – Žmonės juk žino, ką saugoti, jie saugo tai, kas svarbu.“ Geriausiai žodį tradicija jai paaiškino ansamblio Jerycho vadovas B. Izbickis: tradicija – tai išspręstos problemos, atsakymai į klausimus.

„Tradicija nutrūksta, kai atsakymai tampa nebeaiškūs. Kai nebėra atsakymų, esi priverstas kurti naujas raiškos formas. Tai ir matome šiuolaikinėje muzikoje, kurioje vis ieškoma ko nors naujo“, – teigia Gabija. Gailestingumo šventovės ansamblis norėtų suprasti, ką ir kodėl tiek daug amžių vertėjo saugoti. „Kviečiu ateiti į senosios muzikos koncertą ne susipažinti su, pavyzdžiui, XIV amžiaus objektu, kviečiu susipažinti su idėja, kurią žmonės matė kaip vertingą perduoti kitoms kartoms.“

Fernando Olivas su teorba. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Senoji muzika suteikia daugiau laisvės“

Meksikietis Fernando Olivas senąją muziką atrado tėvynėje, susižavėjęs renesanso ir baroko kompozitoriais. Supratęs, kad ši muzika yra jo aistra ir gyvenime nori jai atsidėti, klasikinę gitarą paliko namuose ir išvyko į Vokietiją mokytis groti senaisiais instrumentais. Nors pagrindinis Fernando instrumentas yra teorba, jis dažnai koncertuoja dar penkiais liutnių instrumentais. Nors visi skirtingi – skirtingai derinami, su savitomis stygomis, vieni mažyčiai, o kiti labai dideli – jie visi yra modernios gitaros proproseneliai.

Kuo Fernando patraukė senoji muzika? „Nuo pirmos iki paskutinės koncerto minutės aš visą laiką improvizuoju. Skirtingai nuo klasikinės muzikos, kurioje groji tai, kas parašyta, senoji muzika suteikia daugiau laisvės. Aš pats esu kūrėjas. Tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šią muziką įsimylėjau“, – dalijasi Fernando.

Teorba yra bosinis instrumentas, kuriuo akompanuojama kitiems balsams. Klausant Fernando gali pasirodyti, kad akomponavimas – vienas malonumas, lyg mėgavimasis nevaldoma improvizacijos laisve. Visgi, pabandžius išsiaiškinti, kaip tai atrodo, paaiškėjo, kad atlikti senąją muziką neužtenka techniškai įvaldyti instrumentą, reikalingas teorinis išmanymas. „Dauguma atveju mes apie muziką žinome daugiau nei klasikinės muzikos atlikėjai. Esame priversti senąją muziką tyrinėti, nes kitaip jos nesugebėtume atlikti“, – sako Fernando.

Jei nori senąją muziką atlikti, kad galėtum improvizuoti, turi būti išsamiai susipažinęs su įvairiais stiliais, su skirtingų laikmečių garsų komponavimo taisyklėmis, žinoti, kas tuo metu buvo leidžiama, o kas – ne. Taisyklės praktiškos – pažeidus vieną, sugriūva visa harmoninė sistema, kiti balsai nebegali suderėti. Kalbėdamas apie savo patirtį grojant klasikine gitara ir teorba, Fernando lygina: klasikinės muzikos atlikėjas 95 procentus laiko praleidžia praktikuodamasis, kad grotų greičiau, paslankiau ar garsiau. Senosios muzikos instrumentalistas 50–60 procentų laiko praleidžia skaitydamas.

„Klausytojui norėčiau pasakyti, kad atlikti senąją muziką man suteikia didžiulį malonumą. Tai mano mėgstamiausia veikla ir jos į nieką nekeisčiau.“ Fernando Olivas koncertuoja su teorba.  Asmeninio archyvo nuotrauka

Senoji muzika sukurta asmeniškai aplinkai

Atėjus į senosios muzikos koncertą gali nustebinti ten grojančių instrumentų garsas. Kaip teigia Fernando, tuo metu instrumentai nebuvo gaminami koncertuoti Carnegie Hall (milžiniškai koncertų salei Manhetene, Niujorke). Jie buvo gamina muzikuoti namuose, dvaruose arba gana mažoje, kamerinėje  aplinkoje. Tuo metu stygos buvo gaminamos iš gyvulių žarnų. „Iškart pastebimas kitoks nei metalinių stygų skambesys. Su tokiais instrumentais reikia elgtis švelniau, be to, jie ne tokie ekspresyvūs savo garsumu. Šiais laikais žymūs instrumentų gamintojai gali pasigirti skambiais, garsiais instrumentais. Tais lakais labai geros kokybės instrumentas galėjo būti labai tylus, – pasakoja Fernando. –  Šiandien Berlyno filharmonijoje ant scenos matome apie 100 muzikantų, o barokiniam orkestrui užteko 12–15 instrumentų. Senoji instrumentinė muzika kurta visai kitaip, ji yra švelni, privati, jos klausyti reikia būnant greta, jai reikia asmeniško ir artimo santykio su klausytoju.“

Kokią žinią Fernando norėtų perduoti klausytojui? „Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad senoji muzika man suteikia didžiulį malonumą. Tai mano mėgstamiausia veikla ir jos į nieką nekeisčiau. Kai koncertuoju, nėra kitos vietos, kur labiau norėčiau būti. Esu čia, nes man gera. Tad kai, penktadienio vakarą, nuvargę po ilgos darbo savaitės, ateinate į koncertą, tikiuosi, jog iš jo išeisite su šypsena, išsinešite ką nors malonaus, kad jums, kaip ir man, per šį koncertą bus gera“, – sako muzikantas.

Klavesininkė Alina Rotaru. Tado Kazakevičiaus nuotrauka

„Ši muzika mums buvo tokia nauja ir įdomi“

Praėjus keleriems metams po Geležinės uždangos griuvimo, Bukarešto muzikos mokykloje tuomet dar jauną merginą Aliną Rotaru sudomino J. S. Bacho ir D. Scarlatti muzika. Smalsumas ragino šių kompozitorių muziką išbandyti instrumentu, kuriam ji ir buvo parašyta – klavesinu. „Kai studijuodama konservatorijoje pirmą kartą pabandžiau groti klavesinu, likau sužavėta, nutiko tai, ko anksčiau nebuvau patyrusi“, – pasakoja klavesininkė Alina.

Ši patirtis ragino ieškoti toliau, pažinti daugiau senosios muzikos kompozitorių. Kartu su bičiulių kompanija Alina ieškojo būdų įsigilinti į senosios muzikos pasaulį. „Tuo metu Rumunijoje beveik niekas nesidomėjo senąja muzika, mes jautėmės kaip atradėjai. Naršydavome bibliotekoje, radę madrigalų juos atlikdavome. Taip atradome G. P. Palestriną, Orlando di Lasso, giedodami jų muziką tapome neblogais vokalistais.“

Kuo ši muzika taip patraukė? Alina prisimena, kad tuo metu ši bičiuliu kompanija buvo taip apstulbinta senosios muzikos, kad net nebuvo kada analizuoti, kodėl ji taip patinka. „Ši muzika mums buvo tokia nauja ir įdomi. Negalėjome atsitraukti, tai buvo lyg virusas“, – pasakoja atlikėja.

Alinai nauja buvo ne tik atliekama muzika, reikėjo prisijaukinti ir naują instrumentą. Klavesinas, kaip ir gitara, yra gnaibomasis instrumentas. Klavesininkas stygas labai gerai jaučia. Stygų lietimą Alina lygina su prašymu. „Geriausių rezultatų sulaukiu, kai su instrumentu elgsiuosi delikačiai, lyg glostydama katę. Mano santykis su klavesinu yra labai intymus, lyg bendraučiau su mylimuoju. Grodama jam save atiduodu. Kad klavesinas suskambėtų, turime tapti viena. Bet nutinka ir taip, kad aš save atiduodu, o instrumentas neatsiliepia.“ Klavesinas nėra nešiojamasis instrumentas, tad skirtingose koncertų salėse jis skamba nevienodai.

„Geriausių rezultatų sulaukiu, kai su instrumentu elgsiuosi delikačiai, lyg glostydama katę.“ Klavesininkė Alina Rotaru. Cătălin Obreja nuotrauka

Pajusti muzikos grožį, bet jame nenuskęsti

Prieš atrasdama klavesiną Alina grojo fortepijonu. Perėjusi prie klavesino, studijų metais emigravo į Vokietiją, taip pat tobulinosi Nyderlanduose. Šiuo metu ji koncertuoja kaip solistė ir kartu su senosios muzikos ansambliu „Morgaine“. Alinos prašiau papasakoti apie muzikantės gyvenimo dalį, kuri klausytojams, nematoma. „Studijų pradžioje Vokietijoje dėstytojo paklausiau, kaip neprapulti tame, ką jaučiu grodama. Ši muzika mane stipriai paliečia, tad kaip joje nepaskęsti? Dėstytojas tuomet neatsakė, greičiausiai dėl to, kad klausimas buvo retorinis, bet tuo metu man buvo svarbu apie tai mąstyti ir suvokti.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Muzikanto darbas nesibaigia gerai įvaldyta technika. Svarbu ne tik pačiam mėgautis atliekama muzika ir joje „mirkti“. Kai pajauti muzikos grožį, nejučia gali būti jos užvaldytas ir nebesugebėti to, ką patiri, perduoti klausytojui. „Turi taip gerai muziką išmanyti ir atlikti, kad ir tave patį jos grožis paliestų, o tada – gebėti parodyti kitiems. Perteikimo procese kažkas visada prarandama: greičiausiai pats neteksi dalies grožio patyrimo, galbūt perduosi ne viską, ką patiri, bet perduosi bent dalį“, – dalinasi Alina.

Mes, klausytojai, dažnai nesusimąstome, kad atlikėjas muziką patiria kitaip nei mes, kad scenoje jis ne tik groja, bet ir sąmoningai stengiasi, kad muzika kuo labiau pasiektų klausytoją. O koks būtų Alinos svajonių klausytojas? „Kiek patiks koncertas, priklausys ir nuo tavo nusiteikimo. Visi į koncertą ateina su lūkesčiais. Kartais žmonės būna labai atviri, pasirengę priimti ir tai, ko nesitiki, ko net negalėjo įsivaizduoti. Bet kartais lūkesčiai užkertą kelią priimti netikėtumus. Panaši dinamika vyksta ir pokalbyje, kai ateiname su nusistatymu ir paties žmogaus nei girdime, nei matome. Jei klausytojo lūkestis – „na, parodyk, ko dar nemačiau, apstulbink mane“, jis nusivils. Nebent atlikėjo tikslas – nuolat stebinti ir daryti šou“, – svarsto Alina. Tad koncerto sėkmė priklauso nuo atlikėjo ir klausytojo suderinamumo – kiek abi pusės nusiteikusios atlikti savo darbą. Atlikėja sako: „Muzikantas nėra stebukladarys, jis neturi galios klausytojo apžavėti ar priversti klausyti. Esu pasiruošusi dalintis viskuo, kuo galiu, jei tu esi nusiteikęs priimti.“

Festivalis Banchetto musicale vis dar tęsiasi. Gabija Adamonytė, Fernando Olivas ir Alina Rotaru kviečia patiems atvykti ir jaukioje aplinkoje pasimėgauti senąja muzika.

Rugsėjo 27 d. 18 val. To see, to hear, to kiss, to die… Britų salų muzika
Ansamblis FLORIDANTE (Estija / Jungtinė Karalystė).

Rugsėjo 27 d. 20 val. Šv. Hiacinto Vakarinė. Giedojimo kursų baigiamasis koncertas
Jeanas-Étienne Langianni (Prancūzija) ir giedojimo kursų dalyviai.

Daugiau informacijos apie koncertus rasite čia.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.