Kuo įdomi Vatikano observatorija?

Observatorija – ir moksliniams, ir politiniams tikslams

Kastelgandolfo miestelyje, Italijoje, apsupti gražių sodų, ant kalvos stovi popiežiškieji rūmai, kurie šimtmečiais tarnavo kaip Bažnyčios vadovų vasaros rezidencija, o nuo 2016 m. jie tapo muziejumi. Rūmų viduryje matosi du apvalaini bokštai – Vatikano observatorijos pagrindinė būstinė. Kurių galų Bažnyčiai prireikė tokios institucijos? Kad atsakytume į šį klausimą, turime trumpam nusikelti prieš kelis šimtus metų – ir kaip mokslininkai įsiminti keletą skaičių.

Astronomija Bažnyčią domino nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. IV a. buvo apskaičiuota ir susitarta, kad Kristaus Prisikėlimas – Velykos – bus švenčiamos sulaukus pirmojo sekmadienio po pavasario lygiadienio pilnaties. 1582 m., siekdamas tikslumo ir pasitelkęs to meto mokslinius duomenis, popiežius Grigalius XIII įvedė iki šių dienų naudojamą (nors ne kartą tobulintą) Grigaliaus kalendorių ir nubrėžė šventės laikotarpio ribas. Vakarų krikščionys šv. Velykas sutinka tarp kovo 22 d. ir balandžio 25 d.

1744 m. bažnytinė institucija Romos kolegija įkūrė pirmąją observatoriją vadinamajame Vėjų bokšte, kuris yra šalia Šv. Petro bazilikos. Vėliau observatorija uždaryta, nes bazilika užstojo dangaus vaizdą dangų tyrinėjantiems studentams.

1870 m. observatorija atkurta ant Šv. Ignoto bažnyčios stogo Romoje. Popiežiaus komanda tuo džiaugėsi neilgai – suvienytos Italijos vyriausybė šį objektą perėmė ir nacionalizavo. Į tai atsakydamas (ir norėdamas parodyti, kad ne tik Italija, bet ir Šventasis Sostas yra normali, teisėta valstybė), 1891 m. popiežius Leonas XIII atkūrė Specola Vaticana, kurią šįkart įtaisė Vatikano pakraštyje.

Viskas klostėsi gerai, kol Bažnyčiai atstovaujantys astronomai susidūrė jau nebe su politinėmis, o urbanistinėmis problemomis. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje dėl oro užterštumo ir miesto pašvaistės tapo nebeįmanoma kokybiškai naktimis stebėti dangų. Tuomet popiežius Pijus XI observatoriją perkėlė į Kastelgandolfą, esantį už 25 kilometrų nuo Romos. Tačiau užterštas oras po kelių dešimtmečių „pasivijo“ ir šią vietą. Arizonoje, JAV, įkurtas observatorijos padalinys VATT (Vatican Advanced Technology Telescope – Vatikano pažangiųjų technologijų teleskopas). Naujasis teleskopas pradėjo veiklą 1993 m. O Arizona pasirinkta todėl, kad tai – viena geriausių vietų Žemėje, iš kur galima stebėti giedrą dangų.

Taigi, pagrindinė Vatikano observatorijos būstinė tebėra netoli Romos, tačiau daugiausia nuotraukų ir kitų duomenų atliekama iš JAV. Observatorijos gautais duomenimis gali naudotis viso pasaulio astronomai, tarp jų – ir lietuviai.

Sveikinimo žodžiai į Mėnulį

Observatorijoje šiandien dirba 12 astronomų, daugiausia – kunigų ir vienuolių, kuriems talkina ir kiti mokslininkai dvasininkai bei pasauliečiai. Ekspertai dirba skirtinguose universitetuose visame pasaulyje.

Pasak kunigo G. Consolmagno, viena pirmųjų pasaulyje Vatikano observatorija tai pat primena, kad Bažnyčia ne tik skatina mokslinius tyrimus, bet daugybe atvejų yra „mokslo motina“ – nes mokslas prasidėjo Bažnyčios įkurtuose universitetuose.

Kosmoso tyrinėjimai itin rūpėjo popiežiui Pijui XII – iki šiol tebestovintį teleskopą Kastelgandolfe jis observatorijai nupirko iš savo giminės lėšų. Šventasis Tėvas manė, kad tokie tyrinėjimai – tai naujas būdas „valdyti žemę“ (plg. Pr  1, 28), t. y. pažinti pasaulį ir vis labiau suprasti Kūrėjo didybę. Popiežius astronomams yra sakęs: „Jei iki pat šios dienos žmogus, galima pasakyti, buvo uždarytas Žemėje ir turėjo tenkintis fragmentiškomis žiniomis, kurios jį pasiekdavo iš visatos, dabar, rodos, atsiranda galimybė pralaužti šią užtvarą ir pasiekti naujas tiesas ir naujus pažinimus, kuriuos Dievas gausiai išbarstė pasaulyje.“ Gražu, ar ne?

Observatorijoje įkurtas muziejus su viena didžiausių pasaulyje meteoritų kolekcija. Čia galime pamatyti ir istorinę nuotrauką – popiežių Paulių VI, sėdintį prieš televizoriaus ekraną. Kas tai yra?

Kai 1969 m. liepos 24-ąją „Apollo 11“ misiją vykdę astronautai pirmieji žmonijos istorijoje nutūpė Mėnulyje, kartu su visu pasauliu šį įvykį stebėjo ir Paulius VI. Praėjus kelioms minutėms nuo nusileidimo, popiežius iš Vatikano observatorijos telefonu susisiekė su JAV astronautais – palaimino juos lotynų kalba, o paskui angliškai perdavė sveikinimo žinią:

„[…] Sveikinu ir laiminu jus, Mėnulio užkariautojai! […] „Savo gyvu buvimu ir savo dvasios balsu giedokite mėnulyje himną Dievui, mūsų Sutvėrėjui ir Tėvui. Mes esame kartu su jumis, siunčiame jums geriausius linkėjimus ir už jus meldžiamės. Popiežius Paulius VI sveikina jus kartu su visa Katalikų Bažnyčia.“

Beje, tai nebuvo pirmas kartas, kai Dievo vardas skambėjo kosmose. Kiek anksčiau, per 1968-ųjų Kūčias, „Apollo 8“ misijos erdvėlaivis pirmąkart apskriejo Mėnulį. Kai tai vyko, astronautai skaitė Pradžios knygos pasakojimą apie Sukūrimą ir jį transliavo į Žemę.

Vatikano observatorijos komanda šiandien stengiasi populiarinti mokslą – turi savo tinklalaidę, o kiekvienais metais vyksta daug gerų tarptautinių atsiliepimų sulaukiančios vasaros stovyklos jauniesiems astronomams.

Pristatydamas observatorijos veiklos dešimtmečio planą, buvęs įstaigos direktorius kun. José Gabrielis Funesas SJ 2014 m. pabrėžė, jog jo komanda stengiasi spręsti didžiuosius astrofizikos ir kosmologijos klausimus: „Mes pilni entuziazmo dėl savo misijos. Kaip ir visų astronomų, mūsų didžiausias troškimas – būti astronominių tyrimų priešakyje; mes dalijamės su kolegomis tuo pačiu jauduliu ieškant atsakymų į fundamentinius klausimus apie visatą: ar mes vieni? Ar yra kitų Žemių? Kaip žvaigždės, planetos bei galaktikos formuojasi ir vystosi? Kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija? Ką žinome apie visatą ir jos pirmąsias akimirkas? Ar yra daugybė visatų?“

Pažinti visatą padėjo ir vienuolės

Tikrai taip! Nors mokslo istorijoje ilgus šimtmečius dominavo vyrai, mažai kas žino, kad XIX amžiaus pabaigoje jie vargiai būtų išsivertę be darbščių moterų pagalbos. Tokios buvo ir vienuolės italės Emilia Ponzoni, Regina Colombo, Concetta Finardi bei Luigia Panceri, ir tik visai neseniai, 2016-aisiais, „Catholic News Service“ žurnalistei Carol Glatz pavyko nustatyti tų vienuolių tapatybes. Šios moterys Vatikano observatorijoje nagrinėjo to meto gamybos stiklines fotografijas ir vedė jose užfiksuotų žvaigždžių ryškumo ir tikslios vietos katalogą. Iš viso jos surinko – tik paklausykit – daugiau nei 481 tūkst. žvaigždžių duomenis.

Kam to prireikė? 1877-aisiais Vatikanas prisijungė prie vieno ambicingiausių visų laikų mokslinių projektų. 56 mokslininkai iš 19 šalių susirinko Paryžiuje ir susitarė imtis naujos disciplinos – astrofotografijos. Iš 22 tūkstančių fotografijų turėjo būti sudėliota viso regimo naktinio dangaus panorama. Europoje ir JAV mokslinės institucijos pasiskirstė zonomis, kurių visatos „teritorijų“ duomenis turėjo surinkti.

Vyrai astronomai, rengdami projektus, į pagalbą kvietėsi moteris, kurios buvo tarsi „kompiuteriai“, atliekantys visus apskaičiavimus. Už mažus atlyginimus jos turėjo dirbti visą sunkų ir kruopštumo reikalaujantį darbą. Taip, nelabai garbinga.

Kad ir kaip būtų, pastangos ir pasiteisino, ir ne. Viena vertus, buvo atliktas įspūdingas darbas – sudarytas astrografinis katalogas (pavadintas Carte du Ciel, „Dangaus žemėlapiu“), sudarytas iš 254 tomų ir aprašęs 4, 6 milijono žvaigždžių. Tačiau tai tebuvo pusė reikiamo darbo, ir projektas galų gale nutrūko 1962 m. Nepaisant to, šis katalogas tapo iki šiol naudojamu pagrindu, kaip nustatyti žvaigždžių savybes.

Laikai, kai viskas buvo įmanoma

Dabartinis Vatikano observatorijos direktorius kun. Guy‘us Consolmagno baigė prestižinius Masačiusetso technologijų institutą bei Arizonos universitetą. Tarptautinės astronomų sąjungos ir kitokių rimtų organizacijų narys. 2014 m. apdovanotas Carlo Sagano medaliu už „aktyvaus planetų mokslininko išskirtinę komunikaciją viešumoje“. Kalbėti apie kosmoso tyrinėjimus šiam žmogui išties nesunku – kai jis kalba, tiesiog spindi meile savo pašaukimui.

„Popiežiaus astronomu“ vadinamo 68-erių G. Consolmagno pagrindinė domėjimosi sritis – asteroidai ir meteoritai. Tiksliau – šių dangaus akmenų tarpusavio panašumai, kilmė ir evoliucija Saulės sistemoje. Su kolegomis dalyvavo šešių savaičių ekspedicijoje Antarktidoje, kur rinko meteoritus. Tarptautinė astronomų sąjunga už amerikiečio nuopelnus mokslui asteroidą 4597 pavadino Consolmagno vardu. Tai – 15 kilometrų skersmens uola, skriejanti aplink Saulę, tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

Kunigas astronomas Gyu‘us, duodamas interviu katalikų televizijai EWTN, save vadina „Sputniko vaiku“: kai pradėjo eiti į mokyklą, 1957 m., į kosmosą kilo pirmasis istorijoje palydovas „Sputnik 1“, paleistas sovietų. Vėliau savo žodį tarė JAV, ir įsibėgėjo kosminės lenktynės. „Augau tokiu laiku, kai viskas buvo įmanoma“, – prisimena Vatikano observatorijos direktorius.

Paklaustas apie tai, ar mokslas ir religija neprieštarauja vienas kitam, jėzuitas šypsosi ir vardija įvairius religingus mokslininkus. „Katalikų kunigas George‘as Lemetre‘as buvo pirmasis, kuris išplėtojo Didžiojo sprogimo teoriją. Tuo metu daug astronomų jai nepritarė, nes jiems atrodė, kad tai – per arti biblinės minties apie Sukūrimą… Tačiau Pradžios knyga nėra mokslinė knyga. Tai knyga apie Dievą. Viskas, kas ten kalbama apie Jį, ne tik išlieka tiesa, bet šiandien, kai daugiau žinome, kaip visata atsirado, ši knyga tampa dar svarbesnė ir teisingesnė, negu tas vargšelis, kuris ją parašė, galėjo kada nors įsivaizduoti“, – sako astronomas.

Jis tikina, kad krikščioniškasis tikėjimas jam, kaip mokslininkui, netgi padeda – nes suteikia tvirtą pamatą, kodėl jis daro tai, ką daro: „Mokslas turėtų būti skirtas Dievo šlovei. O tai reiškia – tai turėtų būti smagu! Nes džiaugsmas yra Dievo garbė. Džiaugsmas yra Dievo buvimo įrodymas. Ir džiaugsmas aplanko tik tada, kai priartėji prie tiesos.“

Parengta pagal užsienio spaudą