2021 08 02

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kuo jaunus žmones patraukia senoji Bažnyčios liturgija

Kun. Guillaume Antoine aukoja tradicines šv. Mišias. „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka

1971 m. Agatha Christie, kuri net nebuvo katalikė, ir kiti britų intelektualai, mokslininkai ir menininkai nusiuntė laišką popiežiui, prašydami, kad Anglijoje ir Velse tikintiesiems būtų leista melstis ir pagal senąją Romos liturgiją. Po Vatikano II susirinkimo įvykusios liturginės reformos britų inteligentai maldavo popiežiaus neuždrausti Mišių, kuriose buvo galima prisiliesti prie Tradicijos, įkvėpusios daugybę neįkainojamų meno kūrinių: poezijos, filosofijos, muzikos, architektūros, skulptūros ir tapybos. Šis laiškas tapo žinomas kaip „Agathos Christie indultas“.

Liepos 16 d. popiežiui Pranciškui paskelbus motu proprio „Traditionis Custodes“, kuriuo apribojamas tradicinės liturgijos naudojimas, po kelių dienų pasirodė viešas jaunimo kreipimasis į popiežių ir vyskupus (jį anglų kalba galima rasti čia), kuriame pabrėžiama tradicinės liturgijos svarba dvasiniam augimui. Pati apie „Traditionis Custodes“ sužinojau būdama Prancūzijoje, žygiuodama su jaunais katalikais, branginančiais ar norinčiais geriau pažinti Bažnyčios Tradiciją ir grigališkąjį choralą. Su vienu iš piligrimystės „Route grégorienne“ organizatorių kun. Guillaume Antoine kalbamės apie naująjį popiežiaus dokumentą: aiškinamės „Traditionis Custodes“ atsiradimo kontekstą ir kunigo asmeninę patirtį – kuo senoji Bažnyčios liturgija patraukė jį ir kitus jaunus žmones.

Kun. Guillaume Antoine. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūs aukojate šv. Mišias tiek pagal senąją, tiek naująją tradiciją. Kaip pradėjote aukoti tradicines šv. Mišias?

Tradicines šv. Mišias išmokau aukoti rekolekcijose, vykusiose prieš kunigystės šventimus, nes man atrodė, kad naujoji Mišių forma (lot. novus ordo) nėra visiškai tiksli. Naujame mišiole yra labai daug dalykų, kurie nėra aiškiai nurodomi, tarkim, kunigo atliekami gestai ar kaip reikėtų smilkyti. Seminarijoje aukoti šv. Mišias mus mokė tik vieną valandą, kai paklausėme, kaip reikėtų vienoje ar kitoje Mišių vietoje elgtis, judėti, mums buvo atsakyta, kad galime daryti, kaip norime. Man atrodė, kad, neatsižvelgiant į tam tikrą tradiciją, į tam tikras ritualo formas, bus susitelkiama (dažniausiai taip ir būna) į dėmesį patraukiantį subjektyvumą ir į kunigo asmenybę, o ne į šimtmečius suformuotas maldas ir apmąstymus. Man atrodė, kad, net jei dažniau aukosiu naująsias šv. Mišias, turiu pažinti ir senąją liturgiją, kad mano aukojamos šv. Mišios būtų pagyvintos šimtmetinio eucharistinio pamaldumo. Tai buvo pirmoji priežastis.

Kuomet buvau įšventintas į kunigus, jau buvo paskelbtas Benedikto XVI motu proprio „Summorum Pontificum“ ir vyravo abiejų liturgijos formų abipusio praturtinimo idėja. Man atrodė, kad, siekiant abipusio praturtinimo, reikia pažinti abi formas. Norėčiau pabrėžti, kad popiežius Pranciškus naujajame motu proprio apie abipusį liturgijos formų praturtinimą nekalba. Ekstraordinarinė liturgijos forma (kuri tokiu pavadinimu jau kaip ir nebeegzistuoja) yra suvokiama kaip kažkas pavojingo, kenksmingo. Visiškai nebėra minties, tokios ryškios Benedikto XVI žodžiuose, kad abi liturgijos formos viena kitą praturtina. Manau, kad tai yra „Traditionis Custodes“ spraga, nes šio aspekto negalima taip lengvai išmesti. Popiežiaus Pranciškaus motu proprio stipriai prieštarauja tam, ką šv. Jonas Paulius II sakė nuo 1984 m., taip pat papildė 1988-aisiais ir ką dar kartą patvirtino Benediktas XVI trečiajame motu proprio apie senąją liturgiją: šis mišiolas niekuomet nebuvo panaikintas ir negali būti uždraustas, nes iš karto susiformavo tikinčiųjų, norinčių, kad jis būtų išsaugotas, judėjimas. Jonas Paulius II atsiklausė kardinolų kolegijos, ar galima kunigui uždrausti aukoti šv. Mišias pagal šv. Pijaus V mišiolą. Devyni apklaustieji kardinolai atsakė „ne“. Taip pat paklausta, ar šv. Pijaus V mišiolas buvo panaikintas – aštuoni kardinolai atsakė „ne“, o vienas – „taip“. Tad buvo nutarta, kad nei šis mišiolas buvo panaikintas, nei galima drausti kunigui pagal jį aukoti šv. Mišias. Taigi Jonas Paulius II bei Benediktas XVI vieningai sutarė šiuo klausimu, ir neabejotinai išryškėja tam tikras prieštaravimas popiežiui Pranciškui, pagal kurio „Traditionis Custodes“ šis mišiolas nebėra laikomas Bažnyčios lex orandi (oficialia Bažnyčios maldos forma).

Kun. Guillaume Antoine aukoja tradicines šv. Mišias. „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
„Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
Kun. Guillaume Antoine sako pamokslą tradicinėse šv. Mišiose. „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
Kun. Guillaume Antoine aukoja tradicines šv. Mišias. „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
„Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
Kun. Guillaume Antoine aukoja tradicines šv. Mišias. „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
Kun. Guillaume Antoine aukoja tradicines šv. Mišias. „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
Patarnautojai po šv. Mišių „Route grégorienne“ piligrimystė. Toma Verly nuotrauka
„Route grégorienne“ pilgrimystės dalyviai gieda novus ordo šv. Mišiose kartu su kun. Guillaume Antoine. Toma Verly nuotrauka
„Route grégorienne“ pilgrimystės dalyviai po dvasinio koncerto. Toma Verly nuotrauka

Iš to, ką jūs sakote, atrodo, kad naujuoju motu proprio popiežius Pranciškus prieštarauja savo pirmtakų intencijoms ir sprendimams. Kaip jums tai atrodo? Ir kaip manote, kokią problemą popiežius bando šiuo dokumentu išspręsti?

Akivaizdu, kad tiek Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI naująją Mišių tvarką laikė Bažnyčios lex orandi, nes jie patys viešai tradicinių Mišių niekuomet neaukojo, tad šiuo klausimu jokio prieštaravimo nėra. Akivaizdu ir tai, kad nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI nemanė, jog senasis mišiolas yra panaikintas. Popiežiaus Pranciškaus motu proprio norima apriboti esamų bendruomenių augimą, uždrausti naujų bendruomenių formavimąsi. Tai panašu į norą užsmaugti senosios liturgijos plėtrą, tad savaime kyla klausimas, ar senasis mišiolas yra kažkas pavojingo Bažnyčiai. Tikrai nenoriu per daug susitelkti ties šiuo poleminiu aspektu, tačiau akivaizdu, kad yra prieštaravimas tarp to, ką „Traditionis Custodes“ teigia popiežius Pranciškus, ir to, ką anksčiau teigė Jonas Paulius II bei Benediktas XVI. Man pačiam šiuo klausimu svarbiausias abipusio praturtinimo aspektas, kurio vaisius išvydau savo asmeniniame gyvenime ir dvasiniame augime, kai nei viena, nei kita liturgijos forma nebuvo diskredituojama, nei vienai jų nebuvo teikiama pirmenybė, nei viena nebuvo laikoma aukštesne už kitą. Kiekviena iš jų yra savotiškai turtinga ir, siekiant abipusio praturtinimo, svarbu pažinti ir pagilinti suvokimą apie abi.

Kaip grigališkojo choralo giedotojas pridurčiau, kad naujojoje liturgijoje nebeliko erdvės kai kurioms grigališkojo choralo praktikoms, pavyzdžiui, Matutinum (Aušrinė giedama malda) yra visiškai supaprastinta, o Tenebrae (Didžiojo trečiadienio vigilija) naujojoje liturgijoje visai neegzistuoja. Jei atmetame tradicinę liturgiją, netenkame ir didelės dalies Bažnyčios sakralinės muzikos paveldo, nes jis nebetenka savo natūralios maldos terpės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jūs daug dirbate su jaunimu ir susiduriate su jaunuoliais, kurie brangina tradicinę liturgiją. Kaip jums atrodo, kuo ši Mišių forma jiems patraukli? Panašu, kad popiežius mano, jog ši forma Bažnyčioje turėtų pamažu nunykti, bet atsiranda ir jaunų kunigų, kurie šia forma aukoja Mišias.

Pavyzdžiui, stipriai augančioje Šv. Martyno kunigų bendruomenėje, Prancūzijoje, tik keletas kunigų aukoja tradicines šv. Mišias, tačiau akivaizdu, kad būdas, kuriuo jų bendruomenėje aukojamos novus ordo Mišios yra labai stipriai įkvėptos ekstraordinarinės formos: Mišios aukojamos atsisukus į Rytus, perimti kunigo ir patarnautojų gestai, taip pat jie gieda Tenebrae vigiliją. Jų bendruomenėje matome abipusį liturginių formų praturtėjimą.

Labai svarbu paminėti, kad šiandien mes esame visiškai nutolę nuo visų ikisusurinkiminių neramumų ir 1988 m. schizmos, kai prancūzų arkivyskupas M. Lefèbvre‘as be popiežiaus leidimo Šveicarijoje įšventino keturis vyskupus. Kai skaitau popiežiaus Pranciškaus motu proprio, man, kaip prancūzui, atrodo, lyg jis nurodytų į Šventojo Pijaus X brolijos narius, kurie yra M. Lefèbvre’o pasekėjai. Ši senųjų tradicijų besilaikanti bendruomenė yra suvokiama kaip esanti už Bažnyčios ribų, užsidariusi, nepripažįstanti Vatikano II susirinkimo. Mano nuomone, jis greičiau aprašo tai, ką esame girdėję apie Šventojo Pijaus X broliją, bet ne tai, ką skelbė Benedikto XVI motu proprio. Kunigai ir tikintieji, kuriuos pažįstu ir kurie dalyvauja tradicinėse šv. Mišiose, yra misionieriški, vienybėje su vyskupais, jie neprieštarauja Vatikano II susirinkimui, į kurį žiūri per Tradicijos prizmę, ir mes šiltai bendraujame. Man atrodo, kad popiežiaus Pranciškaus tikinčiųjų aprašymas nėra teisingas, jis neatitinka to, ką mes žinome apie tikinčiuosius Prancūzijoje. Man ir visai bendruomenei yra labai skaudu girdėti, kad jų veikla pačioje Bažnyčios širdyje yra nesuprasta.

Šiandienos situacija Prancūzijoje tikrai nebeprimena aštuntojo ar devintojo dešimtmečių, yra daugybė bendruomenių, kurios nuolankiai darbuojasi, sutaria su vyskupais, jos yra misionieriškos ir iš tiesų pritraukia jaunų žmonių, kurie stoja į seminarijas ar ateina į tradicines šv. Mišias, su kuriomis anksčiau nebuvo susipažinę. Tradicinė liturgija juos traukia. Aš pats iki 17 metų niekuomet nebuvau dalyvavęs lotyniškose tradicinėse Mišiose. Mano pirmosios šv. Mišios buvo per šv. Velykas Fontgombault abatijoje. Tai buvo kažkas neįtikėtino, tarsi koks apreiškimas, dar niekuomet nebuvau taip paliestas eucharistinės liturgijos kaip tuomet, kai mums buvo leista įžengti į tylą, į Viešpaties žodžio apmąstymą, kontempliuojant eucharistinį slėpinį ir Kristaus tikrą buvimą Švč. Sakramente. Sakyčiau, kad mano gyvenimą galima skirti į „prieš ir po“ – šios liturgijos atradimas mane stipriai perkeitė.

Slėpinys, kurį ši liturgijos forma praskleidžia, stipriai paveikia daug jaunų žmonių. Reikėtų verčiau pasvarstyti, kodėl taip yra ir kodėl ši liturgijos forma jiems priimtinesnė, nei nerimauti dėl to, kad jauni žmonės ją renkasi. Bažnyčioje negali būti konkurencijos, t. y. nerimavimo, kad, jei jaunuoliai rinksis vieną, tai neateis į kitą bažnyčią. Taip mąstyti negalima. Visi mes dirbame Viešpaties vynuogyne, skelbdami Kristų ir išganymą, tad priešiškumo tarp liturgijos formų neturėtų būti. Jei jauni žmonės atranda šventėjimo procesą ekstraordinarinėje formoje, tapdami labiau atsidavę, dosnesni, brandesni tikėjime ir viltyje, dėl to galima tik džiaugtis.

Atrodo, kad naujajame motu proprio popiežius Pranciškus aprašo ekleziologinę problemą, jis kalba apie nerimą, net apie labai gilią baimę – yra labai stipriai sunerimęs dėl dabartinės situacijos, tačiau omenyje jis galbūt turi kitas šalis, tarkime, Jungtines Amerikos Valstijas. Prancūzijoje aš nematau jokios priežasties šiai baimei rastis. Žvelgiant iš ekleziologinės perspektyvos, jokių sunkumų nėra, o Bažnyčioje besidarbuojančios, senąjį ritą branginančios bendruomenės veikia nuolankumo ir atsidavimo dvasia.

O kaip bus dabar? 2007 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad nei senasis Mišiolas buvo panaikintas, nei buvo uždrausta pagal jį aukoti Mišias, o dabar popiežius Pranciškus tam tikrais aspektais Mišių aukojimą riboja. Kaip reikėtų vertinti dabartinę situaciją?

Jūsų klausimas labai delikatus, nes akivaizdu, kad daugybė su senuoju (šv. popiežiaus Jono XXIII patvirtintu) mišiolu susietų bendruomenių ir toliau jį naudos. Prancūzijoje aiškiai išskiria griežta popiežiaus ir vyskupų, kurie nori viską sušvelninti, kalba. Vyskupai teigia, jog „viską tęs, tarsi nieko nebūtų įvykę“. Tai tikrai paradoksalu. Vis dėlto galima neabejoti, kad Prancūzijoje ekstraordinarinės formos liturgijos augimas yra išskirtinės svarbos įvykis. Per dešimt metų vietos, kuriose aukojamos ekstraordinarinės formos šv. Mišios, išaugo du kartus. Tokių šv. Mišių aukojimas nebuvo atskirtas nuo parapijos gyvenimo, augimas vyko parapijų bendruomenės viduje, tarp tų, kurie dalyvavo ordinarinės ir ekstraordinarinės formos šv. Mišiose, ir rimtesnių problemų neiškilo. Po Benedikto XVI motu proprio, po daugelio metų kovos ir susirėmimų, buvo pasiekta didi liturginė ramybė. Be abejo, dabar labiausiai nerimaujama, kad vėl neprasidėtų liturginis karas ir, manau, šiuo metu Prancūzijos vyskupai daro viską, kad tik patikintų ir nuramintų tikinčiuosius, idant būtų išvengta liturginio karo, kuris, bėgant metams, išsekino Prancūzijos misionieriškas jėgas.

Didžiausia Prancūzijoje rengiama piligriminė kelionė, einant pėsčiomis, yra į Šartro katedrą. Ji trunka tris dienas, joje dalyvauja daugiau nei 17 000 piligrimų. Šios piligriminės kelionės metu aukojamos tradicinės šv. Mišios. Be jokios abejonės, šiandien matomas tikinčiųjų, branginančių tradicinę formą, gyvybingumas. Negalima elgtis taip, tarsi jų visai nebūtų ar tarsi jie būtų mažiau svarbūs tikintieji. Reikės apsišarvuoti kantrybe, neatmetant kito pusės, parodyti savo santykį su šia forma ir paaiškinti, kodėl svarbu pažinti senąją liturgiją ir padėti kitiems ją pažinti. Tai pareikalaus kantrybės ir ramybės. Priešingu atveju gali kilti didelių neramumų ir nesusipratimų.

Gal galite trumpai pristatyti, kaip naujoji liturginė reforma įsigyveno Prancūzijoje? Dauguma šiandienos tikinčiųjų greičiausiai nėra girdėję, kas vyko po liturginės reformos paskelbimo ir kaip ji buvo įgyvendinama.
Prancūzijoje reakcija į po Vatikano II susirinkimo įvykdytą liturginę reformą buvo neįtikėtinai neigiama. Daug intelektualų (rašytojų, režisierių, tapytojų, muzikantų ir kt.) jai prieštaravo ir rašė peticijas, prašydami popiežiaus bei vyskupų, kad į liturgiją nebūtų įtraukta vietos kalba. Jų reakcija visgi susilaukė mažiau sėkmės nei anglosaksiškame pasaulyje (prisiminkime Agathos Christi indultą). Anglosaksiškasis pasaulis liturginę formą priėmė gerokai lengviau, nes ten abi formos gyvavo kartu, o Prancūzijoje vyko sunki kova.

Norėčiau sugrįžti prie to, kad „Traditionis Custodes“ palydinčiame laiške popiežius Pranciškus sako apie piktnaudžiavimą aukojant šv. Mišias: aukojant Mišias pagal reformuotą liturgiją pasitaiko tokių liturginių iškraipymų, kurie svyruoja ant priimtinumo ribos. Kur rasti novus ordo šv. Mišių, kurios būtų aukojamos kaip Londono oratorijoje: atsisukus į Rytus, skambant didingai sakralinei polifonijai, giedant grigališkąjį choralą, vyraujant nepriekaištingai išlaikytai liturgijai. Akivaizdu, kad ekstraordinarinės formos šv. Mišių poreikis būtų daug mažesnis, jei ordinarinės formos Mišios būtų aukojamos išskleidžiant visą jų grožį. Tačiau tokių šv. Mišių beveik niekur nėra. Tai paradoksalu. Manau, jei iš tiesų būtų sekama ekleziologine logika, reikėtų eiti iki galo: tegul šv. Mišios pagal ordinarinę formą, vartojant liturginę Bažnyčios kalbą, būna aukojamos visu jų grožiu, atskleidžiant jų orumą ir didybę… O dabar… Gamta baisisi tuštuma, tad nemažai žmonių, kurie nori būti tikri, kad prisilies prie to, kas nėra pavaldu kaitai, tačiau nemano, jog tai suteiks ordinarine forma aukojamos šv. Mišos, alternatyvų ieško senojoje liturgijoje.

Man didžioji Pauliaus VI mišiolo problema ir yra ta, kad labai lengva jį modifikuoti ir modeliuoti – daugybė tikinčiųjų renkasi tradicines Mišias, nes tuo atveju gali būti užtikrinti, kad visada melsis atsigręžę į Rytus, tikrai girdės lotynų kalbą, tikrai klausysis grigališkojo choralo – tai yra nepakeičiama ekstraordinarinės formos dalis. Išlieka klausimas, ar popiežiaus Pranciškaus kvietimu, išsakytu naujuoju motu proprio, bus pasiūlytos tokios ordinarinės formos Mišios, kurios atskleistų visą turtingumą ir remtųsi hermeneutinio tęstinumo  interpretacija? Jei tokio atsako nebus, daugybė tikinčiųjų natūraliai liks prie tradicinių šv. Mišių.

Lietuvoje tradicinės šv. Mišios kasdien aukojamos Vilniuje, Šv. Onos bažnyčioje, ir  sekmadieniais Kaune, Šv. Kryžiaus bažnyčioje.