2020 06 19

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min
Sugadinta Belgijos karaliaus Leopoldo II skulptūra.
Sugadinta Belgijos karaliaus Leopoldo II skulptūra birželio pradžioje. Pasirašytos bent dvi peticijos, kad šio monarcho paminklai būtų nukelti dėl Kongo gyventojų išnaudojimo. EPA nuotrauka

2020 06 19

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kuo naudingi ginčai dėl skulptūrų?

Bostone (JAV) nupjauta Kristupo Kolumbo statulos galva, Bristolyje (JK) pirklio Edwardo Colstono statula įmesta į vandenį, ne viename Belgijos mieste karaliaus Leopoldo II statulos ištepliotos raudonais dažais. Šie paminklai simbolizuoja rasizmą, kolonializmą, vergovę, teigia nenorintys jų matyti viešojoje erdvėje. Dėl jų jau anksčiau būta nesutarimų, tačiau nuoskaudos brutaliai pradėtos lieti per pasaulį vilnijant protestų bangai dėl George'o Floydo mirties.

Laikai keičiasi, žmonės keičiasi, o skulptūros išlieka. Ką daryti, kai herojai, kuriems jos pastatytos, visuomenei nebeatrodo herojiški? Ir kodėl vieną dieną nebenorima matyti jų viešojoje erdvėje? Ar tai gali būti geras ženklas?

Kai kolektyvinė atmintis trauminė, ginčai dėl paminklų – normali ir būtina traumos įveikimo proceso dalis, teigia istorikas, Istorinio teisingumo ir susitaikymo instituto Hagoje direktorius dr. Timothy W. Rybackas. Jis įsitikinęs, kad išmintingas elgesys su kontroversiškais paminklais gali padėti visuomenei gyti, jos grupėms – suprasti vienoms kitas.

Skulptūros būna griaunamos, iškeliamos į kitą vietą, įkontekstinamos ar tiesiog paliekamos nepaliestos. Pasak istoriko, svarbiausia istorijos netrinti. Jam atrodo, kad Grūto parkas yra geras santykio su istorinės atminties našta pavyzdys.

Pokalbis su T. W. Rybacku vyko pavasario pradžioje, prieš karantiną. Kovo 5–6 d. jis dalyvavo Vilniuje vykusioje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“. Istorikas yra keturių  knygų autorius, tarp kurių veikalai apie Hitlerio asmeninę biblioteką bei roko muzikos istoriją Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje.

Pašnekovas Timothy W. Ryback
Timothy W. Ryback. Penguin Random House nuotrauka

Skaitydamas pranešimą konferencijoje rodėte skaidrę, kurioje pavaizduota, kaip visame pasaulyje nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos iki Japonijos ir Naujosios Zelandijos konfliktuojama dėl atminties įprasminimo viešosiose erdvėse. Užfiksavote beveik pusantro šimto atvejų. 

Veiksmai prieš skulptūras viešojoje erdvėje siekia Antikos laikus. Romos Senatas užsiimdavo Damnatio Memoriae praktika – būdavo stengiamasi ištrinti neįtinkančio imperatoriaus atsiminimą iš istorijos, daužant jo statulas, trinant įrašus. Šis istorijos perrašinėjimas buvo labai veiksmingas ir dažnai naudojamas. Šitaip išnyko ir Nerono statulos.

Yra sakančių, kad šiais laikais istorinė atmintis politizuojama, bet aš manau, kad taip buvo visada, tik formos keičiasi. Šimtą metų diskusijose apie Pilietinį karą JAV vyravo valstijų teisių retorika – turėjo Pietūs teisę ar ne atsiskirti nuo JAV. Tik prasidėjus Pilietinių teisių judėjimui vergovės klausimas ėmė vaidinti esminį vaidmenį. Jis buvo keliamas ir anksčiau, bet kaip šalutinis, o nuo šeštojo–septintojo dešimtmečio nebegali kalbėti apie Pilietinį karą be vergovės temos. Anksčiau Harvardo universitete dėsčiau kursą apie Veimaro respubliką ir nacistinę Vokietiją. Tik paskutinę semestro savaitę su studentais kalbėdavome apie Holokaustą, prieš tai aptarę politiką, ekonomiką, karinius dalykus. Praėjo keli dešimtmečiai ir supratome esminę Holokausto vietą Antrojo pasaulinio karo temoje.

Kiekviename amžiuje istorija perrašinėjama, kad atlieptų aktualius poreikius.

Ką rodo įsiplieskiantys ginčai dėl skulptūrų?

Konfederatų statulos JAV niekam neužkliuvo daugiau nei šimtą metų. Ir staiga viskas pasikeitė. Skulptūros yra lengviausiai pasiekiamas taikinys, nes jos materialiai įkūnija istorinę atmintį. Diskusijos apie skulptūras, paminklus ar memorialus rodo, kad visuomenėje vyksta kur kas gilesni procesai.

Kai istoriniai naratyvai skiriasi, akademikai gali daug apie tai diskutuoti, tačiau skulptūros kelia problemų, nes jų žinutės labai paprastos. Ant postamento gali užkelti arba sovietinį kareivį arba partizaną; arba Holokausto auką arba nusikaltėlį.

Istoriniai įvykiai, dėl kurių įpaminklinimo šiandien diskutuojama, yra kolektyvinė trauma. Vergovė, Holokaustas, Stalino „bado politika“ Ukrainoje ir kiti sovietų veiksmai Rytų Europoje. Ši istorija niekur nedings, bet klausimas, kaip su ja tvarkomės, kaip bandome įveikti traumas.

Akivaizdu, kad diskusijos dėl Lietuvos vaidmens Holokauste vis stiprėja. Manau, kad tai jūsų augimo ar pažangos ženklas. Pastaruosius tris dešimtmečius „virškinote“ sovietų palikimą, o dabar jau galite imtis ir kitos kolektyvinės traumos. Tam reikėjo laiko.

Kristupo Kolumbo skulptūra be galvos Bostone, JAV.
Kristupo Kolumbo skulptūra be galvos Bostone, JAV. EPA nuotrauka
Protestuotojai ropščiasi ant JAV Pilietinio karo generolo George'o H. Thomaso paminklo Vašingtone, JAV.
Protestuotojai ropščiasi ant JAV Pilietinio karo generolo George'o H. Thomaso paminklo Vašingtone, JAV. EPA nuotrauka
Nusiaubta generolo Tado Kosciuškos statula netoli Baltųjų rūmų Vašingtone, JAV.
Nusiaubta generolo Tado Kosciuškos statula netoli Baltųjų rūmų Vašingtone, JAV. EPA nuotrauka
Milane subjaurota žurnalisto Indro Montanellio skulptūra. Jis kaltinamas rasizmu ir prievartavimu dėl to, kad nusipirko ir vedė jauną eritrietę po dalyvavimo Mussolinio įsiveržime į Etiopiją 1935 metais.
Milane subjaurota žurnalisto Indro Montanellio skulptūra. Jis kaltinamas rasizmu ir prievartavimu dėl to, kad nusipirko ir vedė jauną eritrietę po dalyvavimo Mussolinio įsiveržime į Etiopiją 1935 metais. EPA nuotrauka
Raudonais dažnais aptaškyta olandų admirolo Pieto Heino skulptūra Nyderlanduose.
Raudonais dažnais aptaškyta olandų admirolo Pieto Heino skulptūra Nyderlanduose. EPA nuotrauka
Dažais aptaškyta Belgijos karaliaus Leopoldo II statula Briuselyje.
Dažais aptaškyta Belgijos karaliaus Leopoldo II statula Briuselyje. EPA nuotrauka
Iš vandens ištraukta Edwardo Colstono statula, Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje.
Iš vandens ištraukta Edwardo Colstono statula, Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje. EPA nuotrauka
Policininkas saugo Cecilio Rhodeso statulą Oksforde.
Policininkas saugo Cecilio Rhodeso statulą Oksforde. XIX a. britų verslininkas ir ministras pirmininkas Keipo kolonijoje kaltinamas rasizmu. EPA nuotrauka
Londone darbininkai atidengia ministro pirmininko Winstono Churchillio skulptūrą, kuri buvo saugoma dėžėje nuo vandalizmo.
Londone darbininkai atidengia ministro pirmininko Winstono Churchillio skulptūrą, kuri buvo saugoma dėžėje nuo vandalizmo. EPA nuotrauka
Raštelis „Išsaugokime istoriją“ prie dėžės, kurioje saugoma Winstono Churchillio skulptūra Londone, JK.
Raštelis „Išsaugokime istoriją“ prie dėžės, kurioje saugoma Winstono Churchillio skulptūra Londone, JK. EPA nuotrauka

Ar galima sakyti, kad debatai dėl skulptūrų yra normali kolektyvinių traumų gijimo proceso dalis?

Taip, žinoma, esminė. Todėl svarbu, kad dėl ginčytinos istorinės atminties būtų diskutuojama nacionaliniu lygmeniu, pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse. Kitaip požiūriai nueina į ekstremumus, centre nelieka racionalios diskusijos. Jei diskusijos vyksta nuolat, tampa piliečių kasdienės sąmonės dalimi, skirtingas perspektyvas sunkiau pasisavinti grupėms, siekiančioms poliarizuoti visuomenę. Iš tikrųjų poliarizacija yra blogiausia, dabar tą matome JAV dėl konfederatų skulptūrų – labai trūksta racionalaus dialogo. Atrodo, kad pasirinkimas tik griauti arba palikti, nors yra visokių būdų jas įkontekstinti. Problema ta, kad ekstremalūs balsai rėksmingi ir vyraujantys.

Kodėl teigiate, kad skulptūrų griovimas nėra geras būdas tvarkytis su istorine atmintimi?

Mano įsitikinimu, tai paskutinė išeitis, nes trinama istorija. Reikia su ja tvarkytis, o ne naikinti. Turiu pasakyti, kad ne su visu istoriniu paveldu pavyksta tai padaryti, pavyzdžiui, su nacionalsocializmu Vokietijoje. Suprantama, kad svastikų nebeliko ant pastatų, gatvėmis nebevadinamos Hitlerio ar Goebbelso vardais. Žinau, kad Lietuvoje uždrausti ne tik nacistiniai, bet ir sovietiniai simboliai, tačiau šis ginčas, ar galima sulyginti komunizmą ir nacizmą, yra nesibaigiantis.

Normalu, kad sovietinių skulptūrų neliko miestų aikštėse, prie universitetų, traukinių stotyse, jos patrauktos kitur. Vietos Lietuvoje netrūksta – geografija sutalpina istoriją. Grūto parke nėra visų sovietmečio skulptūrų, tačiau yra esminės, reprezentuojančios ir likusias.

Vakar aplankiau Antakalnio kapines – kiek ten istorijos! Norėjau pamatyti Napoleono armijos karių kapus, bet labai nustebau pamatęs milžinišką memorialą sovietų kareiviams. Kodėl jis ne Grūto parke? Įdomu, kad skulptūros iš kapinių negalime perkelti taip lengvai kaip Stalino ar Lenino iš miesto aikštės. Mirusiųjų atminimas neliečiamas. Prisiminkite, kas vyko, perkeliant bronzinį karį Estijoje iš centro į kapines. Berlyne Treptower parke išliko didžiulis memorialas sovietų kariams. Politika pasibaigia ten, kur nuščiūvama prieš žmogaus gyvybės šventumą.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Taigi vienaip elgiamės su politinių lyderių įpaminklinimu, kitaip su memorialais mirusiesiems. Yra dar vienas debatų dėl atminties sluoksnis – menininkai, kolaboravę su režimu. Lietuvoje pastaruoju metu nemažai laiko praleidome ginčydamiesi, nukelti ar ne paminklą Petrui Cvirkai, kuris buvo LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas.

Panašios diskusijos vyksta dėl vokiečių kino režisierės Leni Riefenstahl – jos darbai kine puikūs, tačiau padaryti prašant Hitleriui, pavyzdžiui, filmas „Valios triumfas“. Klausimas toks – ar galime atskirti menininko kūrinius nuo konteksto? Norvegijoje panaši situacija dėl Knuto Hamsuno – šis didis rašytojas, svarbi nacionalinė figūra, buvo artimas Hitleriui.

Grūto parkas
Grūto parkas. Andriaus Ufarto / Baltijos fotografijos linija nuotrauka

Kokie, jūsų nuomone, yra sėkmingiausi konfliktų dėl atminties viešosiose erdvėse sprendimų pavyzdžiai? Sėkmingus suprantu kaip neskaldančius visuomenės, padedančius įveikti kolektyvinę traumą.

Žinau, kad jūsų Grūto parkas buvo ir yra kontroversiškai vertinamas, tačiau iš tiesų tai vienas gerųjų pavyzdžių, kaip tvarkytis su nepatogiu istoriniu palikimu. Indijoje britų kolonializmo ženklų palikta visur, taip pat ir skirtingose Afrikos šalyse. Čia, Lietuvoje, surinkę skulptūras į vieną vietą, jūs neištrynėte, nesunaikinote istorijos. Kartais tokiuose parkuose istorinis palikimas išjuokiamas, žeminamas, o Grūto parkas pataiko tiesiai į dešimtuką. Matai Marxą, Leniną, Staliną, Engelsą, tačiau konfigūracijos skirtingos – gali sukelti juoką arba papiktinti, šokiruoti. Lankytojas pats pasirenka, kaip į juos žiūrėti. Jis gali gedėti, minėti, prisiminti, suvokti paveldo didumą, sudėtingumą ir absurdiškumą. Man tai atrodo veiksminga.

Geriausias pavyzdys yra Nante, Prancūzijoje. Tai buvo didžiausias prekybos vergais taškas XVIII a. Prancūzijoje. 800 tūkst. žmonių gabenti laivais, kurie išplaukė iš uosto Nante. Praktiškai du šimtus metų vietiniai tai ignoravo, tačiau prieš dešimtmetį meras pasakė, kad reikia kažką daryti. Su tokia istorija gali miestiečius sugniuždyti, atitolinti juos vienas nuo kito. Tačiau Nanto meras buvo išmintingas – nepribloškė miesto bendruomenės, bet padarė šį klausimą jų kasdienio pokalbio dalimi. Taip pat jis sugebėjo nubrėžti ribas, nes kai kurios pilietinės organizacijos norėjo vis daugiau ir daugiau. Jis saugojo bendruomenę, kad istorija neužgriūtų visu savo svoriu. Tai svarbu, nes visuomet atsiranda ekstremalių balsų, aukso vidurį išlaikyti nelengva. Luaros upės krantinėje daugiau nei 1700 stiklu uždengtų plytelių ant žemės ne tik atrodo estetiškai, bet ir primena vergus gabenusių laivų vardus ir išplaukimo datas. Vaikščiodamas prieplaukoje gali tiesiog mėgautis vaizdu arba mąstyti apie tragediją – tokia forma ją primena, bet ne primeta. Nuostabu ir tai, kad yra kelios lentelės, skirtos neseniai Viduržemio jūroje pražuvusiems pabėgėliams. Šis memorialas vystosi: teigia, kad praeitis su mumis, bet turime galvoti ir apie dabartį.