Kas iš tos „balių politologijos“ ir kitų piliečių diskusijų apie politiką? Interviu su A. Ramonaite

Gerai žinodami, kuo gali baigtis pokalbis, kreipiame jį kita linkme? O gal neturime pasirinkimo, atsidūrę kryžminėje nuomonių ugnyje, per kokį gausesnį draugų susibūrimą ar šeimos šventę? Gerai žinome įsitraukimo į „balių politologiją“ riziką, o naudą?

Piliečių pokalbiai apie politiką laikomi „demokratijos siela“. Kai viešuosius reikalus aptariame su šeima, draugais, bendradarbiais, kaimynais, iš pasyvių piliečių tampame aktyviais – dalijamės žiniomis, keičiamės nuomonėmis.

Svarstomiosios (deliberatyvinės) demokratijos teorijos atstovai socialiniuose moksluose pabrėžia neformalaus piliečių bendravimo privalumus. Tai skatina refleksiją, skirtingų perspektyvų pažinimą ir net pilietinį veikimą. Dažnai diskutuodami apie politiką piliečiai gali tapti labiau išprusę, nuosaikesnių pažiūrų, tolerantiškesni kitokioms nuomonėms. Tai ypač svarbu šiais viešosios erdvės fragmentacijos laikais, kai žiniasklaida yra poliarizuota ir poliarizuojanti, o socialiniai tinklai kuria panašiai mąstančiųjų „burbulus“.

O jei apie politiką šnekučiuojamės tik su panašių pažiūrų žmonėmis? Vis tiek naudinga ar gali turėti neigiamų padarinių demokratijai? Ir ką žinome apie Lietuvos gyventojų kalbėjimosi politinėmis temomis įpročius? Interviu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesore AINE RAMONAITE, daug metų tyrinėjančia Lietuvos piliečių politinę elgseną.

Ar būdinga lietuviams kalbėti apie politiką su artimaisiais?

Darydami kokybinius interviu dažnai klausiame, ar kalbamasi šeimoje, su giminėmis, bent jau vyru ar žmona, tėvais apie politiką. Atsakymai įvairūs. Kai kurie kalbasi, tarpusavy pasitaria prieš rinkimus, net bendrą sprendimą priima, už ką balsuoti. Kiti nesikalba. Priežastys gali būti kelios. Galbūt nesidomi politika, bet būna ir specialiai vengiama šitos temos – kai artimų žmonių skirtingos pažiūros, politika tampa tabu pokalbiuose, kad neskaldytų santykių, nekiltų konfliktų. Gali sutikti vyresnio amžiaus žmonių, kurie sėdi kieme ir politikuoja – tai kaip bendra kaimynų veikla. Mano pastebėjimas iš darytų interviu būtų, kad tie politikavimu užsiimantys žmonės gali būti ganėtinai radikalūs. Tik sunku įvertinti, koks čia priežastinis ryšys – ar politikuodami su panašiais į save tampa radikalūs ar dėl radikalumo, politikos svarbos jų gyvenime pradeda politikuoti.

Vadinasi, kad, kalbant su panašiais į save, stiprėja bendra politinė tapatybė. Kaip parodė Katherine J. Cramer knygoje „Politics of Resentment“, kaimiškų Viskonsino valstijos (JAV) vietovių gyventojams reguliariai susitinkant aptarti politinių aktualijų, susiformavo bendra politinė tapatybė, kurią struktūravo bendras pasipiktinimas miesto elitu.

Taip, tikrai galima rasti pavyzdžių, kai susiformuoja kolektyvinė politinė tapatybė ir nebegali net atskirti, kur kieno įtakos ar mintys. Jei žmonės turi politiškai angažuotą aplinką, daug tarpusavy diskutuoja, gali pamatyti, kaip tai veikia jų politinę tapatybę. Kartais būna, kad paklausinėjus apie biografiją atrodo, kad žmogus galėtų būti vienokių pažiūrų, tačiau matai, kad jis yra patekęs į tam tikrą politinę terpę ir dėl to jos visai kitokios.

Aplinka gali labai stipriai nulemti daug visokių dalykų, taip pat ir politines pažiūras. Habermasiško tipo teorijos teigia, kad diskutuojant  apie politiką, turėtų susiformuoti viešoji erdvė, kurioje racionaliai svarstomos skirtingos nuomonės, įvertinami skirtingi argumentai, tačiau realybėje tokios deliberatyvinės diskusijos vyksta retai – dažniau kalbantis tiesiog sustiprinama viena nuomonė.

Vasarą atlikta amerikiečių tyrimų instituto „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad maža dalis tiek Donaldo Trumpo, tiek Joe Bideno rėmėjų turi artimų draugų, palaikančių konkuruojantį kandidatą ar partiją. Ar yra tyrimų apie Lietuvos gyventojų politines tapatybes ir socialinę aplinką?

Esame tikrinę socialinių tinklų (kaip ryšių, o ne medijų) teorijos prielaidas kiekybinių duomenų analize su kolege Rūta Žiliukaite, rezultatai publikuoti knygoje „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai?“2012 m. Lietuvos porinkiminėje apklausoje prašėme nurodyti, su kuo respondentai daugiausia aptaria svarbius reikalus ir kalba apie politiką bei už ką tie asmenys, jų manymu, balsuoja. Dauguma respondentų galėjo įvardyti, už ką balsuoja žmonės, su kuriais jie intensyviausiai bendrauja. Sutapimas tarp artimiausios socialinės aplinkos politinių preferencijų buvo labai ryškus. Iš esmės asmeniniai socialiniai tinklai paaiškina balsavimą geriau nei kokios nors sociodemografinės charakteristikos. Kaip toje patarlėje: „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu.“

Gerai matėsi, kad Lietuvoje išsikristalizuoja bent du socialinių aplinkų blokai – „dešinysis“ ir „kairysis“. Tarp Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjų galėjo pasitaikyti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rėmėjų, tačiau tikrai ne Darbo partijos ar Tvarkos ir teisingumo palaikytojų. Tie blokai tarsi nesusisiekiantys indai.

Čia, matyt, suveikia psichologinis momentas – nenorime kalbėtis su tais, kurie nepritaria mūsų pažiūroms. Viena vertus, paprasčiausiai vengiame susipykti, kita vertus, kaip teigia komunikacijos teorijos, informaciją priimame selektyviai, norime girdėti tai, kas patvirtina nuostatas. Jei girdime prieštaringą informaciją – gali ištikti kognityvinis disonansas, kuris yra nemalonus reiškinys. Retas žmogus nori girdėti kitokias nuomones, kovoti su kognityviniu disonansu ir galbūt netgi keisti savo pažiūras.

Susidūrimą su skirtingomis nuomonėmis galėtų paskatinti narystės bendruomenėse ar visuomeninėse organizacijose, į kurias jungiamasi ne politiniu pagrindu.

Mintis labai gera ir pagrindžiama empiriškai – jei visuomenėje yra stiprus organizacijų tinklas, ji turėtų būti atviresnė ir ne tokia radikali. Svarbu tai, kad, esant bendram interesui ar veiklai, ne tik asmeniniam ryšiui, galimas konfliktas dėl politinių pažiūrų tampa mažiau pavojingas. Yra nemažai tyrimų, įrodinėjančių, kad nevyriausybinės organizacijos veikia kaip mažosios demokratijos mokyklos, turi daug teigiamų poveikių, ypač jei narius jungia tik vienas dėmuo, o kiti elementai skiriasi. Tuomet matai žmonių ir nuomonių įvairovę, tarp kurių yra jungtis. O jei žmonės panašūs daug kuo, pavyzdžiui, rasiniu, religiniu, socialinio statuso požiūriu, poveikis gali būti kitoks. Problema Lietuvoje ta, kad mūsų organizacijų tinklas labai silpnas. Daugelis organizacijų veikia kaip viešosios įstaigos, kuriose keli žmonės rengia ir įgyvendina projektus, o ne kaip bendruomenės, kur žmonės susitinka, bendrauja.

Dar įdomus ryšys tarp kalbėjimosi ir veiksmo – ar gali reguliarūs pokalbiai mobilizuoti veiksmui „dėl reikalo“ arba atsitiktiniai pokalbiai prie šventinio stalo paskatinti aktyvumą, tarkime, žmogus sugėdinamas savo aplinkos dėl to, kad nežada balsuoti?

Robertas Putnamas rašė apie socialinio kapitalo ir pilietinio aktyvumo, kuris svarbus demokratijoje, ryšį, tačiau aktyvumas nėra vienareikšmis.  Žmonės tampa aktyvesni ir radikalėdami. Kitaip tariant, aktyvumas gali augti ne tik dėl bendro intereso suvokimo, bet ir dėl uždarų grupių stiprėjimo, ką mes dabar matome įvairiose pasaulio šalyse, ypač JAV.

Ryšys tarp dalyvavimo organizacijose ir politinio aktyvumo empiriškai labai stiprus ir užsienyje, ir Lietuvoje. Iš įvairų tyrimų matau, kad organizacijų nariai yra visapusiškai aktyvesni. Bet koks čia mechanizmas suveikia – klausimas. Svarbus yra pakvietimo momentas – ryšiai organizacijoje yra kaip mobilizuojanti priemonė. Iš socialinių judėjimų tyrimų matyti, kad pagrindinis motyvas, dėl ko žmonės įsitraukia net ir į rizikingas pilietines veiklas, yra pakvietimas iš artimos aplinkos. Tai kur kas svarbesnė priežastis nei idėjinė parama, nors įsitikinimai, žinoma, turi sutapti.

Tai reiškia, kad net ir pokyčių trokštantiems baltarusiams gali pritrūkti vidinės motyvacijos dalyvauti protestuose prieš Lukašenką, o štai bičiulio ar giminaičio pakviesti jie ryžtųsi veiksmui?

Kai žmonės jungiasi prie pilietinės veiklos, kuri nėra vienareikšmiškai vertinama visuomenės lygiu, jiems vis tiek svarbus socialinis patvirtinimas, kad čia teisinga, svarbu, moraliai teisinga, aktualu. Galbūt tai iš dalies paaiškina, kodėl organizacijų nariai yra pilietiškai aktyvesni – jie gauna reikiamų patvirtinimų. Čia ir vėl esama grėsmės, kad organizacijos „virs savo sultyse“ ir įtikės savo idėjų teisingumu, imsis šventos kovos, turės moralinį imperatyvą toje kovoje dalyvauti, net jei kitos grupės bus tuo pasibaisėjusios. Stipriai įtikėję idėja nebemato jokių neigiamų aspektų. Tai pastaruoju metu matosi ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, diskusijose dėl Vyčio Lukiškių aikštėje, dėl K. Škirpos ar J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos.

Grįžtant prie tokios nerizikingos pilietinės veiklos kaip dalyvavimas rinkimuose ir apibendrinant pokalbį – kuo naudinga ir kuo žalinga gali būti ta „balių politologija“, kai prie šventinio stalo su artimaisiais diskutuojame politiniais klausimais?

Manau, kad visgi labiau naudinga nei žalinga, nebent padariniai santykiams būtų labai neigiami. Juk pokalbiai yra ir informacijos šaltinis, ne tik iš žiniasklaidos sužinome, kas politikoje vyksta. Tik šiandien socialiniai tinklai tikriausiai turi daugiau reikšmės nei gyvi susitikimai. Yra nemažai žmonių, ir ne tik jaunų, kurie apskritai nebevartoja tradicinės žiniasklaidos ir visą informaciją gauna tik iš socialinių medijų, jų žinios apie politiką – tik iš internetinių draugų. Galiu įsivaizduoti net tokį scenarijų, kad žmonės nežino apie artėjančius rinkimus, nes jų aplinkoje niekas apie tai socialiniuose tinkluose nerašo. Galiausiai, piliečių diskusijos yra svarbi ir neišvengiama demokratinio proceso dalis. Jei politikos visiškai nėra asmeniniuose pokalbiuose, vadinasi, nėra su ja jokio autentiško ryšio.