2021 01 02

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kuo šiandien aktualus Adomo Jakšto fenomenas?

Prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Prieš 160 m. (1860–1938) gimęs prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas už nuopelnus mokslui buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės profesoriumi (1922). 1929 m. Matematikos ir gamtos fakultetas jam suteikė matematikos garbės daktaro, o Humanitarinis fakultetas – filosofijos daktaro laipsnius. Katalikų mokslo akademija 1933 m. jį išrinko pirmuoju savo akademiku, Lietuvių kalbos draugija 1935 m. – savo garbės nariu.

Tačiau A. Jakštas nebuvo akademinio tipo filosofas ar teologas-teoretikas, bet gyveno iki šiol savo vertės nepraradusiomis to meto Lietuvos politinio bei dvasinio-kultūrinio gyvenimo aktualijomis.

„Didis Bažnyčios griovėjas“, pripažintas jos gynėju

Įsibėgėjus XX amžiui, Kauno senamiesčio vidury dažnai buvo galima matyti du skrybėlėtus karštai diskutuojančius vyrus. Ūgiu mažesnis – prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas – atrodydavo, tuoj ims ir pradės aukštesniajam – vyskupui Pranciškui Karevičiui – savo nuomonę lazda kalte kalti. O kai šis, anot kun. Mykolo Vaitkaus, senatoriaus veido ir blizgių akių, nepraranda savo mosėdiškės rimties, tada ir perdegęs oponentas vėl rikiuojasi į gretą. Vėl abu  tų pačių siekių, vienas kitu pasitikinčius bendraamžius plukdo ramesnė pašnekesio tėkmė.

„Visados ieškau tokio sakinių sumezgimo ir sugretinimo, kad vienas plauktų iš kito. Ir kol nerandu logiško perėjimo, negaliu toliau rašyti… Pripratus prie matematiškų ir grynai silogistiškų samprotavimų, sunku pergalėti palinkimą ieškoti logiškų tiltelių“, – dar 1895 m. laiške savo bičiuliui, Sankt Peterburge profesoriaujančiam kun. Pranciškui Karevičiui, prisipažino iš tremties sugrįžęs Kauno kalėjimo kapelionu paskirtas 35-metis  kun. A. Dambrauskas-Jakštas. Kada šie, pėda pėdon Tiesos keliu žengę, dvasininkai, pirmą kartą susitiko?

Į Sankt Peterburgo imperatoriškąją katalikų dvasinę akademiją Žemaičių kunigų seminarijos vicerektoriaus kun. Antano Baranausko paskatintas 1984 m. atvyko klierikas Aleksandras Dambrauskas. Ten studijavęs žemaitis Pranciškus Karevičius pastebėjo: „Jisai nemanė pamokų „kalti“, bet griebėsi moksliškų veikalų paskaityti.“ Vėliau Karevičius savo atsiminimuose papasakojo apie iki tol akademijoje negirdėtą, net, jo akimis, tragedija galėjusį tapti įvykį.  Inspektorius  prof. kun. Boleslovas Klopotovskis prieš Kalėdas pareikalavo, kad pirmamečiai kuriam nors artimam asmeniui lenkiškai aprašytų Akademijoje patirtus įspūdžius. Atsargesnieji rašė tik tai, kas jiems atrodė girtina. O Dambrauskas, kaip pažymėjo vysk. Karevičius, gimęs kritiku polemistu, surašė, kas jam atrodė peiktina.

„Ypač įkibo į filosofijos profesorių kun. Kazlovskį. Pareiškė, kad jo dėstymą ne tik studentai, bet kažin ar patsai profesorius suprantąs, nes dėstydamas nežiūrįs į klausytojus, tik į šalį. Sukritikavo Dambrauskas ir ką tik rektoriaus prof. vysk. Albino Pranciškaus Symono įvestą filosofijos vadovėlį „Liberatori“. Nors inspektorius buvo garantavęs, kad jam pateiktieji rašiniai bus konfidencialūs, bet Dambrausko rašinį manė esant reikalinga atiduoti rektoriui ir visam senatui. Pabūgo, kad iš jo neišeitų koks didis Bažnyčios griovėjas. Todėl senatas Dambrauskui tepažymėjo ketvertuką, o rektorius A. P. Symonas metų gale per viešąjį aktą priskyrė jį prie antrosios, žemesniosios, kategorijos dėl to, kad norėjęs „plus sapere, quam oportet“ [manyti apie save geriau negu dera]. Skaudžiai Dambrauskas pajautė tą smūgį. Buvo tai matyti iš jo įdubusio veido, jo akių, net jo eisenos. Tvirta valia apgalėjo save ir net dar sutvirtėjo savyje“, – rašoma vysk. Karevičiaus atsiminimuose.

Lietuvos universiteto garbės profesorius prel. A. Dambrauskas- Jakštas. KTU Mokslo muziejaus nuotrauka

Prabėgus kupetai metų, ir vyskupas L. M. Paliulionis Kaune, ir akademijos rektorius vysk. A. P. Symonas Sankt Peterburge, Varšuvos lenkų laikraštyje skaitę kun. Dambrausko talentingai parašytą Falbo teorijos apie kosminį pasaulio ratavimą kritiką,  įsitikino, kad jis yra Bažnyčios gynėjas, o ne griovėjas: „Prof. Klopotovskis, tapęs arkivyskupu, man aiškiai prisipažino esąs nusikaltęs Dambrauskui ir dėl to jį kviečiąs į akademijos profesorius. Net buvo manęs pavesti jam savo numylėtą Bažnyčios istoriją. Tačiau prireikus Šv. Rašto profesoriaus, tasai dalykas buvo pavestas dėstyti kun. Dambrauskui.“

Par excellence dvasios vyras“

Gruodas jau buvo surakinęs Kunigų seminarijos sodą, kai kun. Juozapas  Skvireckas į Alma Mater sugrįžo kaip dėstytojas. 1901 m. sausio 1 d. iš kun. prof. A. Dambrausko-Jakšto perėmė Šventojo Rašto katedrą. Jų pažintis prasidėjo dar Panevėžio realinėje gimnazijoje, kur kun. Aleksandras kurį laiką ten dirbo kapelionu: „… Kad jis turėjo būti tas didelis Lietuvos atgimimo veikėjas, dvasios milžinas, Panevėžio gimnazijos mokiniai nežinojo ir nepajuto. Nepajuto ir Juzė, kad tas akiniuotas trumparegis kunigėlis turėjo būti jo dvasios vadas, jo geriausias prietėlius ir ilgametis bendradarbis“, – atsiminimuose jau arkivyskupo Skvirecko šiltai prisimintas prel. Dambrauskas Jakštas, laiškuose iš Sankt Peterburgo skatinęs jį nedelsiant imtis Šventojo Rašto vertimo. Informuodamas, jog tris pirmąsias Evangelijas jau išvertęs, bet nėra kam paskaityt, kun. Juozapas atsargiai Adomui Jakštui užsimina: „Bene sutiktum Tamsta pats prisidėt iš užpildymo savo geros valios…“ O gavęs atsakymą, džiaugiasi: „Tamstos projektas draug perskaityti man labai patinka…“

Sankt Peterburgo imperatoriškoje katalikų dvasinėje akademijoje dėstydamas Šventąjį Raštą, Adomas Jakštas šią temą gvildeno ir savo laiškuose. Buvęs studentas prof. prel. Blažiejus  Čėsnys prisimena: „Šventadieniais savo bute [Jakštas] daręs pranešimus laisvanoriams apie naujausią mokslinę literatūrą, liečiančią biblinės teologijos studijas. Studentai, kaip ir kolegos profesoriai, labai vertino Jakšto gilų protą ir rimtą erudiciją.“

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius Kaune. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Profesoriaudamas akademijoje ir dėstydamas tikybą Ksenijos ir Elzbietos institutose, kun. Dambrauskas parašo tris reikšmingus teologinius traktatus, kuriuos apsigynus iki daktaro laipsnio buvo tik ranka paduoti – bet, Apvaizda jį veda kitais keliais. 1906 m. kovo 6 d. dvasininkas priima jam skirtą apdovanojimą – Šv. Annos (Onos) 3 laipsnio ordiną. Apie tai, kas įvyko paskui, rašo Juozas Tumas-Vaižgantas: „Vasarą palieka akademijos mūrus, kur buvo atitvertas nuo gyvojo visuomenės darbo tuo laiku, kai siautė reakcija, kai gyvas darbas dirbti buvo reikalingiau, o tinkamų žmonių nebuvo.“ Kas, jei ne kun. A. Dambrauskas-Adomas Jakštas galėtų būti toji uola, ant kurios išaugtų Šv. Kazimiero draugijos rūmas? Jis atsiliepė į artimų bičiulių, bendraminčių Vaižganto ir kun. Povilo Januševičiaus kvietimą ir kelionei į Kauną įsimetė Sankt Peterburge įsigytus vokiečių katalikų draugijos įstatus.

Šie turėti įstatai pravertė kuriant lietuvišką, visuomenės dvasiniais reikalais besirūpinančią religinės pakraipos draugiją. Vyskupas M. L. Paliulionis  pateiktam projektui pritarė, Kauno gubernatorius P. Veriovkinas oficialiai įregistravo, ir 1906 m. lapkričio 30 d. įvyko pirmasis oficialus visuotinis susirinkimas. Tik paėmęs ką tik įkurtos Šv. Kazimiero draugijos vairą, Adomas Jakštas įsipareigoja tarp svarbiausių lietuviškų raštų išleisti kun. J. Skvirecko Šventojo Rašto pirmuosius vertimus. 1906 m. praktiniam naudojimui išleidžia reikalingiausią Biblijos dalį – Evangelijas ir Apaštalų darbus su trumpais paaiškinimais. Jakštas teigė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų  pasaulietiškajai raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“

„Kaip iš didžios elektros stoties – milijonų egzempliorių knygų bei laikraščių pavidale, skleidi katalikiškos šviesos sroves tarp mūsų tautiečių, gyvenančių ne tik mūsų krašte, bet ir už tolimų vandenų“, – laiške Šv. Kazimiero draugijos  sielai, jos vedliui Adomai Jakštui pareiškė vysk. P. Karevičius. O 1914 m., kai jis, Žemaičių vyskupas, už didelius nuopelnus Bažnyčiai tarp kitų asmenų prelatu paskyręs kun. Dambrauską, sulaukė nepelnytų priekaištų, Romoje mūru stojo už kiekvieną, o Adomą Jakštą ganytojas pavadino „par excellence dvasios vyru.“

 „Šalin siauraprotybė!“

„Kauno Kronika“ vadintuose prel. A. Dambrausko-Adomo Jakšto dienoraščiuose lyg veidrodyje matai pilnas posėdžių dienas. „Parašiau kelias dešimtis straipsnių „Vilčiai“, išverčiau rusų kalbon savo matematiškąjį veikalėlį [„Apie naują trigonometrinę sistemą“], parengiau geometrijos vadovėlį dviklasėms mokykloms, parengiau spaudai ir savo ranka perrašiau  kun. Jeronimo Račkausko Švč. Sakramento aplankymą, parašiau platų laišką rusų filosofui Berdiajevui apie Wronskio mesianizmą, perskaičiau keletą rimtesnių veikalų… ir keletą kitų mažesnių moksliško turinio veikalėlių. Darbuose ir skaityme nebuvo sistemos. Dirbau, kas pasitaikė, skaičiau, kas papuolė. Tai didelė mano yda, kurios niekaip negaliu apgalėti“, – dienoraštyje pats save pliekia Adomas Jakštas.

Kai kas apgailestavo: kodėl jis nesikoncentruoja vienoj srity? Su tokiais talentais išaugtų į pasaulinio garso mokslininką… Kaip tokią nuomonę dienoraštyje komentavo pats universalusis A. Jakštas? „Atsidėjus vienam kuriam dalykui, tuojau pajusdavau to dalyko siaurumą. Jausdavaus jame suvaržytas, suspaustas. Todėl ir džiaugdavaus iš to siauručio kalėjimo ištrūkęs.“

Pažaislyje. Sėdi prelatai A. Dambrauskas- Jakštas ir J. Mačiulis- Maironis. KTU Mokslo muziejaus nuotrauka

Šv. Kazimiero draugija nuo 1907 m. leido mokslo, literatūros ir politikos mėnesinį žurnalą „ Draugija“ , kurį jos vadovas prel. A. Dambrauskas-Jakštas, kaip rašė kun. Stasys Yla, „mojosi padaryti ištisą rašytinį universitetą ir ėmėsi kultūrinės minties sklaidos visoje tautoje“. Vos pradėjęs redaguoti „Draugiją“, pripažindamas, jog tikroji, pilnutinė tiesa reikalauja derinti įvairių sričių pažinimą, jis parašo straipsnį „Šalin siauraprotybė!“, kuriame pažymėjo, jog  didelis, bet siauras protas domisi tik viena tiesos dalele, tik ja tenkinasi, tik ją vieną teskelbia ir tik jos vienos pagalba stengiasi visa kita išaiškinti: „Darvinui visa tiesa atrodė glūdinti vien evoliucinistiniame transformizme, Flamarionui – vien astronomijoj, Tolstojui – jo savotiškai suprastoj Evangelijoj, Leninui – elementariausiame materializme. Anie garsūs vyrai yra buvę ne tikri mintytojai, bet tik pusmintytojai… Plačių pažiūrų mintytojai ieško pilnutinės visų svarbiausių mokslų sintezės.“

Ieškodamas platumų ir įvairių gyvenimo sričių derinimo prel. Dambrauskas-Jakštas jautė ir naujų laikų reikalavimus, apie kuriuos rašė Stasiui Šalkauskiui, filosofija pradėjusiam domėtis advokatui: „Šiandieninė žmonijos mintis užsibrėžusi daug platesnius spiralės apskritimus, negu kad savo laiku svarstė šv. Tomas Akvinietis. Ir pačios problemos yra tapusios painesnės ir platesnės… Šiandien reikia naujo genijaus, kuris gebėtų apžvelgti mūsų laikų sroves, jas įvertintų, susintetintų ir pasuktų mūsų laikų mintį į naujus kelius.“

Nėręs į publicistiką, Adomas Jakštas visus stebino savo universalumu. Jo straipsniai, kritikos, replikos, pastabos rodė, kad jis ne tik teologas, filosofas, matematikas, bet ir istorikas, poetas, literatūros žinovas, kalbininkas. Nepaprastas A. Jakšto plunksnos miklumas ir logiškas griežtumas atsispindėjo ir jo polemikose įvairiais mokslo, daugiausia estetikos, klausimais. Su prof. kun. P. Būčiu, MIC, aptarinėjo apologetikos reikalus, su prof. V. Čepinskiu aiškinosi religijos ir mokslo santykių problemą, su prof. V. Mykolaičiu-Putinu, poetu B. Sruoga, dailininku A. Vienožinskiu vyko aštri žodinė kova estetikos klausimais, diskutuodamas su pedagogu J. Guobiu A. Jakštas parodė, kad ir šioje srityje ne pėsčias.

Pasak Vaižganto, Adomas Jakštas „turėjęs stiprią individualybę, dėl to tekdavo pasiginčyti, bet negalima buvo nesiskaityti. Geriau nepakliūti Jakštui į nagus…“ Todėl visuomenėje buvo paplitęs rūstaus, nelengvai prieinamo prel. A. Dambrausko įvaizdis. Tačiau arčiau jį pažinę, glaudžiau bendradarbiavę, kaip pavyzdžiui, kun. Stasys Yla, teigė: „O iš tikrųjų šis lietuviškasis Kantas turėjo ir humoro, ir šilumos, ir užuojautos. Jo prognozės ir sprendimai visuomeninėj veikloj buvo padiktuoti ne logistikos ar geros informacijos, bet gyvai pajausti ir taikliai įžvelgti.“

Stasys Šalkauskis. Wikipedia.org nuotrauka

„Filosofija be sintezės – tai vieni plepalai“

„Jaunas būdamas skelbiau kovą siauraprotybei, o ir dabar tebesu įsitikinęs, kad pasauliui sutvarkyti reikia žmonių plačiomis pažiūromis ir plačiomis širdimis. Jų yra kiekvienoj tautoj, bet jie nesusiorganizavę, gatvės rėksnių užuiti. Jei jie susidėtų į atskirą sąjungą, tai toji sąjunga padarytų daugiau, negu Ambasadorių konferencija ir Tautų Sąjunga…“ – tokias mintis dienoraštyje prel. A. Dambrauskas-Jakštas dėstė, kai „Ateities“ žurnalą priglaudęs „Draugijoje“, buvo leidinio pirmasis atsakingas redaktorius ir karštas jo gynėjas. Dėl jo oficialios registracijos teko su generalgubernatoriumi bylinėtis Kauno teisme, su teisėtais reikalavimais pasiekti Rusijos vidaus ministrą. Abiem atvejais laimėjo, bet dienoraštyje atsiduso: „Kiek toji istorija yra padariusi man nemalonumų, kiek sugadinau kraujo, kiek sugaišinau brangaus laiko.“ Tačiau 1910 m. ištryškusi ateitininkų sąjūdžio versmė plito, veržėsi pirmyn, atnešdama naujas idėjas ir naujus jų autorius.

Iš nuostabos loštelėjo A. Jakštas, laiške iš Taškento radęs slavų mąstytojo idealisto Vladimiro Solovjovo (1853–1900) išverstų veikalų ištraukas. Jo paskaitų A. Dambrauskui teko klausytis, matematiką studijuojant Sankt Peterburgo universitete ir gilinantis į mąstytojo raštus: „Aš stiprinau jais savo katalikiškus įsitikinimus, – prisipažino atsiminimuose. – Taigi galiu tarti, kad joks katalikų apologetas, joks kitas krikščioniškas filosofas nėr mano dvasiai suteikę tiek šviesos, kiek Solovjovas.“ Bet kas gi tas autorius, taip sklandžiai iš rusų kalbos išvertęs Solovjovą? Ogi lietuvis Stasys Šalkauskis, Maskvos universitete teisę studijavęs advokatas. Tačiau teisininko profesija, kaip jis dėstė kitame asmeniniame A. Jakštui rašytame laiške, Šalkauskio netenkino, ypač po to, kai pamatė, kad ne visuomet  pavyksta apginti teisingumą. Vis intensyviau pradėjęs domėtis filosofija įsitikina, jog krikščionybė savo universalumu ir sintetiniu pobūdžiu lenkia visas kitas religijas ir pasaulėžiūras. Tuo metu jam didžiausios įtakos padarė prancūzų eseisto E. Hello ir V. Solovjovo raštai.

Ir vėl po ankstyvų rytinių šv. Mišių Kauno katedroje prie pulpito stovėdamas kun. A. Dambrauskas-Jakštas laiške Šalkauskiui vingiuoja plūstančias mintis, cituoja Solovjovą, kategoriškai pareiškusį: „Aš ne tik tikiu į visa, kas antgamtiška, bet, tiesą pasakius, aš vien tik į tai ir tetikiu.“ O aptardamas jo veikalą „Filosofiški pilnutinio žinojimo pagrindai“, reziumuoja, kad „pilnutinį žinojimą sudaro pozityvaus mokslo, racionalinės filosofijos ir krikščioniškojo apreiškimo organiškoji sintezė“.

Vladimiras Solovjovas, 1890 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Džiaugsmas užlieja Šv. Kazimiero draugijos namus, kur įsikūręs prel. Dambrauskas-Jakštas, gavus žinią iš Taškento: Šalkauskis savo parengtą „solovjovišką“ studiją „Bažnyčia ir kultūra“ pasiūlo „Draugijai“. Sulaukęs įdomaus darbo, Jakštas šoka skaityti, analizuoti, redaguoti, jį ruošdamas keturiems „Draugijos“ numeriams. Nenutyli ir to, kas jam kliūva, kas nerimu  virsta. 1914 m. kovo 14 d. laiške taip rašo: „Carissime, straipsnį gavau. Vargais negalais jį perskaičiau ir pasistengsiu įdėti kovo mėnesį. Beskaitydamas Tamstos raštus, randu juose vieną ypatybę: jie manęs nedaro geresniu. Per daug juose galvojimo, per maž širdies, o dar mažiau aiškumo… Ne be kaltės, rodos, bus čia ir Tamstos numylėtasis Ernestas Hello. Kaip juristas advokatas, sveikas, brangini jame originalius sakinius, gražius žodžius… Jokia gražbylystė negali užvaduoti  sistematiškumo, mokėjimo daryti sintezes ir aiškumo. Mano išmanymu, Hello galima pavadinti „essayistu“, literatu, bet ne „filosofu“. O tikriausia būtų pavadinus jį krikščioniškuoju sofistu. Kaipo toksai, jis galėjo būt naudingas prancūzų aristokratų salionuose, kur gerai parinktas „bon mot“, paprastai pavaduoja filosofišką argumentą, bet Tamstai į mokytojus jis visai netinka…

Sofistai pražudė graikų filosofiją, nauji krikščioniški Sofistai a la Hello gali pražudyti naująją krikščioniškąją filosofiją. Dėl to gi ir gan ilgoką citatą iš Hello, kuria Tamsta buvai užbaigęs paskutinį savo straipsnį, aš turėjau išbraukti, nes ten radau vien tik „nabor slov“, kaip rusai sako, tikrą minčių chaosą, ir jokio aiškumo. Be jo sintezė nebūtų pilna. Filosofija be sintezės – tai vieni plepalai.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Susirašinėjimas ir diskusija su prel. A. Dambrausku-Jakštu, kurį St. Šalkauskis vadino savo mokytoju ir Vakarų bei Rytų civilizacijų derintoju, parodė, kad jis pasirengęs brandžiai darbuotis filosofijoje. Todėl „Motinėlės“ draugija, kurios pirmininku, ją 1906 m. Lietuvoje įkūrus, buvo  kun. A. Dambrauskas-Jakštas, išrūpino stipendiją studijoms užsienyje. 1916 m. į Šveicarijos katalikiškąjį  Friburo universitetą nuodugniau studijuoti filosofijos atvykęs Stasys Šalkauskis filosofijos daktaro disertacijai pasirinko  temą „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“.

Recenzuodamas jo disertaciją, kurioje analizuojama V. Solovjovo pasaulio sielos koncepcija ir negailestingai iš tomistinių pozicijų kritikuojama „visuotinybės filosofija“, A. Jakštas rašė: „…Mažiau mus patenkina pastarasis skyrius, kur autorius bando Solovjovo pažiūras į pasaulio sielą sukritikuoti, nes pasiekti pasiimtas tikslas autoriui čia tik pusėtinai tepavyko. Kad pasaulio siela nėra tuo, kuo ją esant manė V. Solovjovas, tai tiesa. Bet kad pasaulis būtų visai besielis, to autorius, griežtai imant, toli gražu nėr įrodęs. Paprastai visi pasaulio sielos nebuvimo įrodymai virsta tiltais, vedančiais vienan iš dviejų kraštutinumų: arba materializman, arba panteizman. Nes jei pasaulis yra besielis, tai jis, būdamas materialus, yra gryna mundi machina, negyvas mechanizmas, milžiniškas perpetuum mobile, amžinos materijos amžinai savaime besisukąs sūkurys… Bet jei disertacijos autorius mano, kad būsimosios platesnės ir gilesnės filosofiškos sintezės tvėrėjas gali ramiai praeiti pro šalį, nepažvelgęs į V. Solovjovo filosofiškąją sintezę, tai, mūsų išmanymu, jis labai klysta. Nes nei pas vieną šios gadynės vakarų filosofą Dr. Šalkauskis neras tiek krikščioniškų elementų, tokios minčių kilnybės ir tokio gyvo atsinešimo į gyvenimo klausimus, kaip pas Solovjovą.“