2022 04 27

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Kuo svarbus ir įdomus konkursas „Idėja Bažnyčiai“?

VDU Katalikų teologijos fakulteto konkurso „Idėja Bažnyčiai“ iliustracija

„Šiam konkursui neužtenka tik sugalvoti idėją, bet reikia pasiūlyti ir gerą įgyvendinimo būdą. Čia slypi visas įdomumas“, – sako VDU Katalikų teologijos fakulteto projektinės veiklos koordinatorė, konkurso „Idėja Bažnyčiai“ sumanytoja Giedrė Barčkutė.

VDU KTF kviečia 18–30 m. studentus dalyvauti minėtame konkurse – ir pabandyti pasukti galvą, kaip Bažnyčiai būtų galima padėti sielovadinėje, socialinėje, ekonominėje ar bet kurioje kitoje srityje.

G. Barčkutė tuoj viską paaiškins išsamiau.

Esi sakiusi, kad šį „sinodišką“ sumanymą sugalvojai tada, kai Lietuvoje dar nė nežinojome, kad vyks Sinodas. Kaip gimė tokia idėja?

Nutiko taip, jog kelerius metus dirbau Didžiojoje Britanijoje. Dirbau labai paprastą darbą, kuris man suteikė netikėtą prabangą – labai daug laisvo laiko mąstyti. Mąsčiau apie Bažnyčią, apie Katalikų teologijos fakultetą, kuriame šiuo metu dirbu. O kadangi įvairių strategijų kūrimas yra toks savotiškas mano hobis, tai galvodavau ir apie tai, kokiu būdu būtų galima siekti kompleksinių pokyčių srityse, kur tie pokyčiai galbūt yra reikalingi.

Tuo pačiu metu pabandžiau kurti savo verslą. Tai buvo labai sudėtinga, tačiau neįkainojama patirtis. Labai konkrečiai pamatai, kokios yra, pavyzdžiui, neracionalaus,  gerai neapgalvoto turimų (ribotų) išteklių panaudojimo pasekmės. Kiek procentų klientų neatlieka tavo norimo veiksmo, jeigu instrukcija yra suformuluota neaiškiai arba jeigu jie per penkias sekundes neranda jiems reikalingo mygtuko, ir taip toliau.

Šis suvokimas buvo gana šokiruojantis, kai pabandžiau jį perkelti į Bažnyčios kontekstą. Žinoma, reikia pabrėžti, jog Bažnyčia nėra verslas ir čia negalima aklai perkelti verslo vadybos principų. Tačiau drauge esame ne vien Mistinis Kristaus kūnas, bet ir „fizinis“ kūnas, kuris organizuojasi, komunikuoja ir disponuoja tam tikrais ištekliais. Ir jeigu šiuos dalykus mes darome aplaidžiai arba nemokšiškai, negalime tikėtis ir gerų vaisių.

Giedrė Barčkutė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vienas nedidelis pavyzdys, kuris dabar ateina į galvą – „parapijos skelbimai“ po Mišių. Didelės didmiesčio parapijos klebonas pasako: „Po šv. Mišių parapijos namuose vyks sinodinės grupės susitikimas. Kviečiame visus dalyvauti.“ Esu tikra, jog nemaža (o gal net didesnė) sekmadienio Mišių dalyvių grupė nežino, nei kas tas sinodas, nei kur tie parapijos namai. Taigi greičiausiai jie neateis, ir ši iniciatyva liks tiesiog formalumu.

Tačiau dar blogiau: Bažnyčioje viskas glaudžiai siejasi tarpusavyje, ir gali būti, kad kiti žmonės, kurie yra atsakingi už kitą šio sinodo organizavimo grandį, iš savo pusės viską padarė labai teisingai ir kokybiškai. Taigi turime jau ne vieną, bet dvi problemas: 1. Mišių dalyviai neatėjo į susitikimą; 2. Kadangi antroji proceso „grandis“ nekokybiškai atliko savo darbą, ji pavertė pirmosios „grandies“ kokybiškai atliktą darbą beprasmiu.

O galbūt tereikėjo klebonui padaryti tik kelis papildomus dalykus, kurie būtų visiškai pakeitę situaciją: paaiškinti, kas tas sinodas, ir jį aktualizuoti, pasakyti, jog parapijos namai yra „tas raudonų plytų pastatas už bažnyčios kampo“, ir informuoti, kad, jeigu žmonėms kyla klausimų, tai po Mišių bažnyčios gale stovės žmogus su ryškiai oranžine striuke, kuris bus pasiruošęs į šiuos klausimus atsakyti.

Galbūt atrodo, jog nukrypau nuo klausimo, bet jau judu atsakymo link! Taigi matome, jog problemos Bažnyčioje gali būti organizacinės, komunikacinės, vadybinės kilmės. Kita problemų grupė gali būti sielovadinės, evangelizacinės, ugdymo problemos – tiesiog pasirenkame neteisingus būdus arba vėlgi nekokybiškai juos įgyvendiname. Na ir paskutinė problema gali būti ta, jog patys negyvename evangelinio gyvenimo, nepasitikime Bažnyčios mokymu.

Taigi, šitaip analizavau ir tebeanalizuoju problemų „prigimtį“ ir manau, kad bet kurią problemą galime priskirti bent vienai iš šių kategorijų. O tai reiškia, kad didžioji dalis problemų gali būti aiškiai identifikuojamos. Jeigu problema gali būti aiškiai identifikuojama, tai ji gali būti ir išsprendžiama! Apskritai mane pačią sunkesnėmis akimirkomis labai guodžia mintis, jog neišsprendžiamų problemų iš tiesų yra labai mažai! Galbūt tik nepagydomos ligos ar artimojo mirtis yra neišsprendžiama problema, o visa kita galima išspręsti – kad ir kaip tai utopiškai galbūt skamba.

Tad šis konkursas kviečia pažvelgti į tam tikrus poreikius arba problemas, kurias matome Bažnyčioje, atidžiai jas paanalizuoti ir pasiūlyti logiškus bei kūrybingus sprendimus. Konkurso formatas yra žaidybinis, ir jį tokį pasirinkome ne atsitiktinai! Juk ir šeimoje apie kylančias problemas galima kalbėtis konstruktyviai ir net su humoru, o galima viską taip užaštrinti, kad kalbėjimas ir klausymasis taps iš esmės neįmanomas. Taigi mes kviečiame į žaidimą. Tačiau žaisime visai rimtai!

Unsplash.com nuotrauka

Ką 18–30 m. konkurso dalyviai turės konkrečiai daryti?

Pirmiausia siūlau pasidaryti puodelį arbatos ar kavos. Arba dar geriau – nueiti į adoraciją ir nuolankumo dvasia apmąstyti, kurie dalykai man labiausiai rūpi ar galbūt dėl ko man labiausiai skauda. O gal esu įsipareigojęs bendruomenei, parapijai ir norėčiau dėl savo bendruomenės padaryti kažką daugiau? Gal tiesiog esu labai gabus kažkurioje srityje ir jaučiu įkvėpimą šią dovaną panaudoti bendram gėriui? O gal tiesiog kūrybiškumas ir entuziazmas veržiasi per kraštus, bet taip ir neradau progų bei galimybių nuveikti kažką konkrečiau?

Šis pradinis impulsas turėtų padėti išgryninti ir pačią idėją. Jei mano impulsas yra pyktis, tai greičiausiai konkrečiai žinau, dėl ko pykstu. Jeigu tai yra kūrybiškumas, tikriausiai jau seniai nešiojuosi krūvą idėjų. Jei, pavyzdžiui, esu labai gabus IT srityje, tada reikėtų pagalvoti, kur mano gebėjimas galėtų labiausiai pasitarnauti ir kokį poreikį atliepti.

Tada reikia surinkti 2–6 studentų komandą. Jeigu mano idėjos įgyvendinimas reikalauja specifinių žinių, būtų pravartu į komandą pakviesti žmonių, kurie tokių žinių turi. O šiaip komandą gali sudaryti tiesiog draugai ar žmonės, kurie jau kažką kartu veikia savo bendruomenėje ar parapijoje.

Komanda turi parengti trumpą idėjos ir galimo jos įgyvendinimo aprašą, taip pat galima parengti ir platesnį jos pristatymą: videoįrašo, skaidrių prezentacijos ar tekstiniu formatu. Yra svarbu paminėti, jog numanomas idėjos įgyvendinimas gali būti pats įvairiausias: nuo savanoriškos veiklos iki, pavyzdžiui, katalikiško socialinio verslo!

Priklausomai nuo dalyvaujančių komandų skaičiaus, į finalą pakviesime iki 16 komandų. Finalinio renginio metu su studentų komandomis dirbs mentoriai-ekspertai, kurie padės parengti konkrečius idėjų įgyvendinimo projektus. To paties renginio metu įvyks ir projektų pristatymai bei geriausių idėjų apdovanojimai. Darbas su mentoriais vyks pagal hakatono metodą. Dalyvių komandos turi turėti galimybę fiziškai dalyvauti finaliniame renginyje birželio 3–5 d. Kaune.

Unsplash.com nuotrauka

Idėjos pateikimui laiko šiuo metu jau neliko labai daug – registraciją baigiame gegužės 5 d. Tačiau manau, kad idėjos pristatymui sukurti užtenka vieno ar dviejų komandos susitikimų. Šiame konkurse paliekame labai daug laisvės pristatymo formatui ir išraiškoms, tad tikrai neprireiks sėdėti ilgas valandas analizuojant konkurso reikalavimus ar rengiant ilgus aprašymus.

Iš tiesų dabar pati prisiminiau, kaip kažkada susivėlinusi paskutinį vakarą pildžiau paraišką dalyvauti vienoje prestižinėje vasaros mokykloje. Paraiškos forma buvo labai sudėtinga, ir buvo pagunda pasiduoti ir verčiau eiti miegoti. Bet nepasidaviau, į vasaros mokyklą patekau, ir tai buvo tikrai įspūdinga patirtis! Taigi susidomėjusiems šiuo konkursu linkiu nuvyti visas pagundas, susikaupti ir dalyvauti! Dalyviai registruotis kviečiami čia. O visa informacija apie konkursą yra čia. 

Kodėl reikia naujos idėjos Bažnyčiai? Yra problemų su dabartinėmis idėjomis (ar jų nebuvimu)?

Šiam konkursui neužtenka tik sugalvoti idėją, bet reikia pasiūlyti ir gerą įgyvendinimo būdą. Čia slypi visas įdomumas. Neretai mums atrodo, jog labai gerai žinome, kaip viskas „turėtų būti“ Bažnyčioje, turime daug kritikos įvairiais klausimais. Tačiau gerokai sudėtingiau tampa, kai reikia identifikuoti konkrečią problemą, ir dar sudėtingiau – kai reikia pasiūlyti šios problemos sprendimą.

Pavyzdžiui, matome, jog X parapijos klebonas yra labai neveiklus. Galime manyti, jog problema yra dėl to, kad klebonas tingi kažko imtis. Tačiau galbūt įsigilinę į situaciją sužinosime, jog klebonas serga depresija. Arba jog neturi organizacinių gabumų. Pirmuoju atveju idėja Bažnyčiai galėtų būti psichologinės pagalbos kunigams sistemos sukūrimas. Antruoju – galbūt aktualios ir veiksmingos metodinės priemonės sukūrimas.

Manau, kad Bažnyčiai tikrai nereikalingos idėjos, kurios pagausintų vienadienių akcijų, aiškaus tikslo neturinčių renginių ir pan. Norisi daugiau ir konkrečiau kalbėti apie nuoseklų ir sistemišką įvairių sričių stiprinimą ir tobulinimą: tiek „ūkinėje“, tiek sielovados ir ugdymo srityse (beje, sistemiškas ir nuoseklus veikimas gali apimti tiek konkrečią, lokalią bendruomenę, tiek visą Bažnyčią Lietuvoje).

Konkurso organizatorių iliustracija

Kita vertus, labai smagi yra sveiko abejojimo praktika – ją taip pat verta išbandyti. Pavyzdžiui, tradiciškai manome, jog jaunimui Bažnyčioje norisi linksmų, šurmulingų renginių. Jeigu sau leistume suabejoti šiuo teiginiu, galbūt pamatytume, jog šiandienos jaunimui jau reikia visai kitokių dalykų. Tarkime, teko viena proga neseniai dalyvauti tradicinėse lotyniškose šv. Mišiose.

Nesiveliant į teologines ir liturgines diskusijas, jei reikėtų šią patirtį aprašyti „pasaulio“ terminais, pasirinkčiau tris apibūdinimus: minimalizmas, estetika, gili ramybė. Tai yra dalykai, kurie, atrodo, jog yra svarbūs šiandienos jaunam žmogui, ir galbūt tai bent iš dalies paaiškina augančias tradicinio (ekstraordinarinio) rito mylėtojų bendruomenes Vakaruose.

Taigi, sveikai abejoti, savo abejonę gebėti patikrinti, mokytis prisikasti iki tikrosios problemos ir nebijoti prisiimti atsakomybę. Žvelgti kūrybiškai, veikti nuosekliai. Ir nuolat drauge su šv. Pranciškumi klausti: „Viešpatie, ką nori kad aš daryčiau?“ – kad būtų ne mūsų ambicijos ir mūsų vaizduotės fantomai, bet Jo valia ir įkvėpimas. Tikiu, kad jei idėjų kūrimo procesas vyktų šiuo keliu, labai natūraliai pradėtume atskirti geras idėjas nuo prastų, pagrįstas – nuo nepagrįstų, svarbias – nuo mažiau svarbių ir taip toliau.

Kodėl konkurse kviečiami dalyvauti būtent studentai?

Vienas studentas man neseniai pasakė, jog studentai nesugebės sugalvoti jokių idėjų. Prisipažinsiu, jog ši mintis mane pribloškė. Taigi, jei šį interviu skaitys studentai, prašau, parodykite, jog tai netiesa!

Konkursą studentams organizuojame dėl kelių priežasčių. Pirmiausia esame akademinės institucijos dalis, ir studentai yra mūsų pagrindinė „tikslinė grupė“, su kuria dirbame ir norime dirbti ne vien formaliųjų studijų formatu. Tačiau daug svarbesnis yra noras suteikti jauniems žmonėms platformą jų idėjų sklaidai ir padėti jiems patikėti, jog jų jaunatviška energija ir jų kartai būdingas pasaulio matymas yra labai reikalingi Bažnyčiai. Taip pat studentai yra tie žmonės, kurie turi prieigą prie naujausių techninių, mokslinių išradimų, komunikavimo metodų. Manau, jog dabartinė jaunimo karta taip pat turi ir ypatingą estetikos pajautą bei jos poreikį.

Visos šios dovanos gali labai atnaujinti ir praturtinti Bažnyčią – jei tik jauni žmonės jausis reikalingi, turintys terpę veikti ir galintys matyti savo veiklos rezultatus.

Giedrė Barčkutė. Alinos Ovčiarovienės nuotrauka

Konkursas turi ir vieną labai praktinį aspektą, kuris turėtų patikti iniciatyviems žmonėms. Jūsų idėja gali ne tik atliepti konkretų Bažnyčios poreikį, bet ir sukurti naujas darbo vietas ar netgi tapti verslu. Ir jeigu šioje vietoje norisi sušukti: „Viešpatie, bet kaip gi tai įvyks?“, tai noriu padrąsinti, jog tam ir organizuojame bendrą darbą su mentoriais-ekspertais.

Taip pat birželio 3 d. organizuojame seminarą „Religinių iniciatyvų finansavimo galimybės“, kuriame kviesime dalyvauti ne vien konkurso dalyvius, bet ir visus susidomėjusius. Studentai yra tie žmonės, kurie po metų ar kelerių jau turės ieškotis nuolatinio darbo, kurs šeimas, spręs, kur įsikurti, taigi šis konkursas gali tapti geru stimulu tiems, kurie svajoja patys susikurti sau darbo vietas.

Konkurso dalyviai neprivalės savo pateiktų idėjų įgyvendinti. To neįsipareigoja ir VDU KTF. Tai kokia tada konkurso prasmė? 

Logiškas pastebėjimas. Kalbu apie gerus pokyčius Bažnyčioje, apie darbo vietų sukūrimą, tačiau niekas niekam neįsipareigoja. Tad koks tikslas ir prasmė?

Motyvai yra du. Viena vertus, Katalikų teologijos fakultetas nėra „vykdomoji valdžia“. Manau, jog teologijos fakultetai turėtų būti Bažnyčios „smegenys“ – vieta, kur apmąstomos ir interpretuojamos šio pasaulio aktualijos bei formuluojamas teologinis atsakas; kur analizuojami Bažnyčioje vykstantys procesai, vykdomi tyrimai, kuriamos naujos metodikos ir konceptai. Šis konkursas yra kuklus bandymas tokią misiją vykdyti.

Tačiau, jei mėgintume imtis patys organizuoti visas veiklas, kurias tyrinėjame ar modeliuojame, jau išeitume už savo misijos ir kompetencijų ribų, taigi kurtume netvarką Bažnyčioje ir uzurpuotume tas veiklos sritis, kurios pagal savo pobūdį, tarkime, priklausytų Caritui arba katechetikos centrams.

Kai kuriems žmonėms tenka miegoti tiesiog ant grindų. „Carito“ savanoriai stengiasi, kad miegas būtų kuo patogesnis. Savanorių nuotrauka

Kitas motyvas yra psichologinis. Kai prieš mus iškyla didžiulė užduotis su daugybe atsakomybių ir veiklos etapų, instinktyviai norisi bėgti. Visi esame labai užsiėmę, o studentai, manau, apskritai yra panardinti į veiklų ir pasirinkimų jūrą tiek mieste, tiek universitete, tiek Bažnyčioje. Taigi vietoje grandiozinių užduočių ir prievolių kviečiame tiesiog įjungti fantaziją ir drauge pasvajoti apie dalykus, kurie mums rūpi – be jokių tolesnių įsipareigojimų. Manau, kad tai labai išlaisvina tiek dalyvius, tiek mentorius, tiek organizatorius. Kas norės tiesiog priimti iššūkį ir dalyvauti konkurse, tokią galimybę turės.

Tačiau drauge labai tikiuosi, jog šis konkursas įkvėps įvairų bendradarbiavimą tarp dalyvių, mentorių, rėmėjų ir atsiras galimybių bei būdų kai kurias idėjas įgyvendinti. Pavyzdžiui, galbūt kurią nors idėją „priglaus“ aktyvi parapija ar katalikiška organizacija ir su projektinių ar rėmėjų lėšų pagalba ji bus įgyvendinta. Bet tenutinka tai įkvėpimo ir užsidegimo, o ne iš anksto numatytos prievolės būdu! Todėl kviečiame žengti vieną, itin didelių pastangų nereikalaujantį, žingsnį ir viliamės, jog žengus šį žingsnį natūraliai norėsis eiti toliau.

VDU Katalikų teologijos fakultetas. VDU KTF nuotrauka

Šiuo metu visoje Katalikų Bažnyčioje vyksta Sinodinis kelias, kuriame iš esmės visi taip pat kviečiami aptarti situaciją Bažnyčioje ir siūlyti savo idėjas. Ar jūsų konkursas nesikirs su Sinodiniu keliu?

Manau, jog konkursas Sinodinį kelią Lietuvoje gražiai papildys. Šis konkursas yra vienas iš būdų kalbėtis, tad tai reiškia, jog Sinodas mūsų Bažnyčioje įgyja įvairesnių formų. Taip pat tas „kalbėjimasis“, kurį siūlome, yra neįmanomas be tam tikro angažavimosi: norėdamas sugalvoti idėją ir jos įgyvendinimo būdą, negaliu likti prašalaičiu, stebėtoju per atstumą. Turiu susieti save su konkrečia vieta, konkrečia žmonių grupe – turiu bent jau savo širdimi ir mintimis įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę. Asmeninė atsakomybė už savo Bažnyčią yra brandaus tikėjimo ženklas, ir norisi, kad tokių brandaus tikėjimo apraiškų daugėtų.

Vienas iš konkurso tikslų – pagalvoti, kaip būtų galima atliepti svarbius Bažnyčios (esančios Lietuvoje ar visuotinės) poreikius. Pastaraisiais metais turėjai progą iš arčiau susipažinti su Lietuvos parapijomis, keliavai po įvairius šalies kraštus ir kalbinai vietos katalikų bendruomenes. Kaip manai, kokių poreikių atsiranda Lietuvos tikintiesiems šiandien? Kokius klausimus, problemas, būtina spręsti?

Pastebėtus poreikius rinkau į sąrašėlį. Vienas iš mane pačią labai palietusių klausimų – aptarnaujamų parapijų bažnyčių likimas. Kai kurios jų yra nuostabaus grožio, paveldo saugomi paminklai. Neretai dar ir įsikūrusios tokiuose pat gražiuose kaimeliuose ar miesteliuose. Koks bus šių bažnyčių likimas? Kas laukia tų gražių kaimelių? Ar viskam taip ir leisime sudūlėti?

Apmąstant šį klausimą kilo neįprasta, bet gal ne visai prasta tokių bažnyčių „įvaikinimo“ idėja (tik jai pristatyti reikėtų atskiro pokalbio!). Kitas poreikis (o gal labiau sprendimo būdas) – parapijų situacijos ir galimybių įvertinimo įrankis. Šiuo metu labiau kalbame apie privalomuosius parapijų „elementus“: kad būtų jaunimo grupė, karitatyvinė veikla ir t. t.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau mažesnėse parapijose nebūtinai pavyksta tai užtikrinti, bet tai nereiškia, kad ši parapija neturi potencialo – kuris galbūt yra ne iš karto ir ne visiems pamatomas. Toks įrankis galėtų būti labai išsamus klausimynas – panašus į solidžius psichologinius asmenybės tipo nustatymo testus. Tik šis būtų skirtas ištirti parapijos „asmenybę“ ir nustatyti geriausias būtent šiai parapijai sielovadinės veiklos galimybes. Žinoma, tai būtų tik kaip pagalbinis neprivalomas įrankis, tačiau dalis klebonų, su kuriais kalbėjau, tokią idėją įvertino gana pozityviai.

Mačiau ir katechetų, tikybos mokytojų bei kitų parapijos pagalbininkų (arba etatų) trūkumą regionuose. Galbūt ši problema galėtų būti sprendžiama tam tikras veiklas vykdant sutelktai dekanatų centruose? Galbūt vyskupijos galėtų turėti savo medijų centrus, kur, pavyzdžiui, klebonas iš nedidelio miestelio galėtų kreiptis prašydamas sukurti jo renginiui kokybišką plakatą ar kreiptis dėl renginio įgarsinimo?

Kaunp arkivyskupijos Suaugusiųjų katechezės tarnybos (katechezestarnyba.lt) nuotrauka

Iš tiesų, jeigu mieste dar vienaip ar kitaip galime suktis, turime žmonių, kurie gali pagelbėti su vienais ar kitais dalykais, regionuose ar mažesniuose miesteliuose situacija yra sudėtingesnė. Bet vėlgi tai nereiškia, jog neturime išteklių – tiesiog neturime sukurtos sistemos, leidžiančios tais ištekliais efektyviai dalintis.

Štai jau pamėtėjau kelias idėjas paveldosaugos, teologijos, psichologijos, vadybos studentams. Būtų smagu išvysti siūlomus sprendimus mūsų konkurse!

Kokios idėjos Bažnyčiai Lietuvoje, Tavo manymu, iki šiol geriausiai pavyko? Iš ko galėtume pasisemti pavyzdžio?

Tikrai yra ir kuo pasidžiaugti! Džiugina jaunų kūrybingų žmonių iniciatyvos Šiluvoje – matau tikėjimą, kokybę, nuoseklumą. Širdžiai labai miela ir labai teisinga iniciatyva „Turiu tau laiko“, kuri berods buvo pradėta organizuoti Kauno arkikatedroje, tačiau vėliau išplito ir į kitas parapijas – ypač advento, gavėnios ar renginių metu. Manau, kad ji galėtų vykti ir dažniau!

Evangelinio gyvenimo ir sistemiško nuoseklaus darbo pavyzdys yra Šv. Jono Pauliaus II parapijos bendruomenė, kurios misija susipynusi su to paties pavadinimo piligrimų centro veikla. Žodžiu, giriu savo [Kauno] arkivyskupiją!

Kaunas. Unsplash.com nuotrauka

Taip pat dar norėčiau pagirti ir save. Prieš pusantrų metų įkūriau aktyvaus laisvalaikio klubą 25–45 m. žmonėms, kurie nėra sukūrę šeimų. Šis klubas dabar vadinasi „Saltus“ ir sėkmingai buria žmones, kurių poreikiai iki tol beveik nebuvo niekaip adekvačiai atliepti. Štai dabar gegužės mėnesį rengsime žygį gamtoje ir drauge su profesionaliu ornitologu klausysimės naktinių paukščių giesmių!

Taigi yra gera kurti Bažnyčiai ir matyti konkrečius to kūrybiškumo vaisius. Kviečiu dar kartą priimti kūrybiškumo iššūkį ir dalyvauti „Idėjos Bažnyčiai“ konkurse.

Su pašnekove susirašinėjo Simonas Bendžius

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.