Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 18

Brigita Daugėlaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kuo unikali B. Sruogos laiškų žmonai V. Daugirdaitei istorija?

Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė Kaune 1922 m. Algio Samulionio asmeninio archyvo nuotrauka

Rašytojo Balio Sruogos laiškų žmonai istorikei Vandai Daugirdaitei-Sruogienei rinkinio istorija unikali, o rekonstrukcija sudėtinga, nes anksčiau vienoje vietoje sutelkti laiškai pasklido po Lietuvą ir pasaulį. Dabar skaitytojams pateikiamas atkurtas laiškų rinkinys. Jo rekonstrukciją pradėjo V. Sruogienė dar XX a. septintame dešimtmetyje JAV. Lietuvoje šiuos darbus savarankiškai iki mirties tęsė B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Algis Samulionis.

Apie tai pokalbyje pasakoja tekstologė NERINGA MARKEVIČIENĖ, pristatydama B. Sruogos „Raštus“ (t. 17, kn. 1: „Laiškai Vandai Daugirdaitei, 1919–1924“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021 m.).

Ši publikacija yra pokalbio su N. Markevičiene, vykusio 2022 m. vasarį Vilniuje, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, ir Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje, antroji dalis.

Kokia Sruogos laiškų Daugirdaitei rinkinio istorija?

Sruogų šeima nuo 1938 m. rudens gyveno Kaune, Ramiosios gatvės (dabar B. Sruogos gatvė) name Nr. 21. Tuomet laiškus rūpestingai saugojo rašytojo žmona. 1940 m. rudenį kraustantis į Vilnių, laiškus nuspręsta palikti Kaune, jų namo antrame aukšte.

Sruogienė paaiškino, kodėl laiškai palikti Kaune: „Kai kurie daiktai buvo palikti palėpėje. Jų tarpe mano archyvas su vyro jaunystės laiškais. Ilgai to sau dovanot negalėjau, ir, kai tarėmės, ar taip padaryti, mačiau, kad jam liūdna – gal pagalvojo, jog tų laiškų nebranginu? Bet mano vidinis jausmas, kad čia bus saugiau, buvo stipresnis. Ateitis parodė, kad neklydau! Jie išsisaugojo niekieno nepastebėti“.

Sruogos šeimai pasitraukus į Vakarus, nuo 1944 m. į tuščią Sruogų namą Kaune įsikėlė kiti asmenys, su jais – ir iš Sibiro tremties grįžęs Sruogos brolio Aniolo Sruogos sūnus Vytautas Sruoga su šeima.

1965 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas, įpareigotas valdžios surinkti visą Sruogos literatūrinį rankraštinį palikimą, kreipėsi į Vytautą Sruogą dėl Kauno name saugotų rašytojo laiškų perdavimo. Sruogos sūnėnas Kauno ir Vilniaus archyvams dėdės laiškus perdavė 1966 m.

Vanda Sruogienė ir Algis Samulionis JAV 1986 m. Algio Samulionio asmeninio archyvo nuotrauka

Koks Sruogienės ir Samulionio vaidmuo Sruogos laiškų rinkinio istorijoje?

Atsiradus susirašinėjimo su Lietuva galimybei, Sruogienė, gyvenusi Čikagoje, gavo Vytauto Sruogos laišką apie Kaune esančiame jų name rastus Sruogos egodokumentus. Sruogos sūnėnas laiške pranešė, kad padarė laiškų kopijas, siuntė jas rašytojo žmonai į Čikagą. Sruogienė, peržiūrėdama jai siunčiamas laiškų kopijas ir nuotraukas iš šeimos albumo, pastebėjo, kad laiškai neaiškiai perfotografuoti, o svarbiausia – kad pažeista laiškų visuma: laiškų lapelių nuotraukos buvo sumaišytos, ne visi laiškai nufotografuoti, daugelis jų buvo be pradžios ar be pabaigos.

Daugelis Sruogos laiškų nedatuoti, todėl rinkinio visumą atkurti tiksliausiai kaip įmanoma galėjo tik rašytojo žmona (tada jai buvo 67-eri). Ji ne kartą prašė Lietuvos atminties institucijų, kur buvo perduoti vyro laiškai, dar kartą juos perfotografuoti ir atsiųsti jai į Čikagą. Sruogienė siūlėsi padėti sutvarkyti Sruogos laiškus, juos datuoti. 

Autografų būklė buvo prasta. Daugumos jų tekstas, rašytas smulkiomis raidėmis paprastu ar cheminiu pieštuku, buvo gerokai apsitrynęs, pradėjęs blukti. Sruogos laiškų autografų tuo metu neleista dar kartą perfotografuoti. Todėl Sruogienė dirbo tik su Vytauto Sruogos jai atsiųsta medžiaga. Ji suderino kelis šimtus atskirų laiškų lapelių, juos apytikriai datavo. Šios autentiškos medžiagos atskiros dalys dabar saugomos anksčiau minėtuose JAV archyvuose.

Pensilvanijos universiteto bibliotekoje išliko visas Sruogienės atkurtas Sruogos jaunystės laiškų rinkinys, kurį sudaro Sruogienės laiškų perrašai su jos asmeninėmis pastabomis ir paaiškinimais. Sruogienė tikėjosi, kad po jos mirties šis Sruogos laiškų rinkinys bus išleistas, kad artimieji ir kiti skaitytojai atras kitokį Sruogą – „šeimos žmogų, atvirą, nuoširdų, su besikeičiančiomis nuotaikomis, bet visad giliai jautrų saviems“. Sruogienės įsitikinimu, „tai pati autentiškiausioji medžiaga, rodanti ir patį autorių, jo būdą, svyruojančias nuotaikas ir pažiūras“.

Samulionis dirbo su tuo Sruogos laiškų pluoštu, kuris saugotas Lietuvoje. Jis darė laiškų nuorašus ranka ir spausdinimo mašinėle, pateikė laiškų aprašus, 1966 m. pradėjo publikuoti šių laiškų fragmentus žurnale „Pergalė“. Vėliau šia medžiaga rėmėsi ir rašydamas monografiją „Balys Sruoga“ (1986).

Reikėjo šiuos atskirus darbus susieti į visumą, kurios anksčiau neturėjome, iš naujo atlikti autografų perrašus, peržiūrėti laiškų aprašus, parašyti komentarus.

Simboliška, kad praėjusiais Sruogos metais baigta šio laiškų rinkinio rekonstrukcija, pradėta dar praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje. Laiškų rinkinio rekonstrukciją atliko trijų kartų mokslininkai: istorikė, literatūrologas ir tekstologė. Sruogienės ir Samulionio dėka laiškus buvo galima datuoti, nustatyti jų chronologinę seką. Man teko atlikti nelengvą dviejuose žemynuose saugomos medžiagos susiejimo darbą.

Kaip Daugirdaitės laiškai, kurie taip pat publikuoti šiame tome, papildo Sruogos tekstus?

Daugirdaitės laiškai atsirado neatsitiktinai. Lyginant su Sruogos laiškais, adresatės laiškų Sruogai išliko kur kas mažiau – tik penkiasdešimt vienetų. Šiame tome skelbiami dvidešimt trys Daugirdaitės laiškai. Atsektos jų sąsajos su rašytojo laiškais. Man, kaip knygos rengėjai, rūpėjo parodyti vykusį dialogą, kad šalia Sruogos būtų girdimas ir Daugirdaitės balsas. Atkūrus laiškų dialogo fragmentus, jais remiantis, galima įsivaizduoti ir pokalbio visumą.

Skaitomi pavieniui Daugirdaitės laiškai gali pasirodyti per daug kasdieniški, todėl ne tokie informatyvūs, reikšmingi. Daugirdaitė savo laiškuose rašė apie tai, ką ji veikė, kuo rūpinosi, ką girdėjo, kur važiavo. Susieti su Sruogos laiškais, jie suskamba visai kitaip – galima patirti, koks stiprus ir nuoširdus jausmas siejo šiuos žmones. Sruogos ir Daugirdaitės laiškai priklauso intymiųjų laiškų tipui.

Daugirdaitės laiškus susieti su Sruogos laiškais nėra lengva, nes didžioji jų dalis be datų. Laiškus susieti padeda juose minimos atskiros detalės, frazės, užuominos, asmeninio gyvenimo įvykiai, istorinio laiko realijos.

Įdomu, kad Daugirdaitė, dirbdama su Sruogos laiškais, nepaliko jokių užuominų apie savo pačios rašytus laiškus vyrui – tarsi norėjo likti nuošalėje, nematoma, nepastebima. Neatsitiktinai ji minėjo, kad buvusį dialogą galima įsivaizduoti ir skaitant vieno asmens rašytus laiškus.

Nuoširdžiai dėkoju Sruogos ir Daugirdaitės-Sruogienės anūkei vertėjai Aušrinei Bylai, leidusiai publikuoti kartu senelio ir močiutės laiškus.

Šiame „Raštų“ tome pateikiamas ne tik išlikęs Sruogos ir Daugirdaitės susirašinėjimas, bet ir kitų adresatų laiškai. Girdimi Sruogos bičiulių Albino Rimkos, Juozo Urbšio, Fausto Kiršos, Viktorijos Gravrogkaitės, Jadvygos Čiurlionytės, Aldonos Čarneckaitės, Juozo Pronskaus, kolegų rašytojų Vinco Krėvės, Juozo Tumo, Liudo Giros ir kt. balsai.

Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei apie 1921 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei apie 1921 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei 1921 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei 1921 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Kokius Sruogą ir Daugirdaitę laiškuose pamatome?

Sruoga rašė laiškus labai jaunas – jam buvo 23-eji, Daugirdaitei – 20. Tai pirmiausia jaunų žmonių draugystės, bičiulystės, meilės laiškai. Todėl laiškuose svarbiausia ne tai, kas aplinkui (istorinio laiko realijos), o tai, kas vyksta vidiniame žmogaus pasaulyje.

Laiškuose Sruogą pamatome kaip brandų, rūpestingą ir atsakingą jaunuolį, pasiryžusį kovoti dėl savo meilės. Daugirdaitė buvo labiau veikiama išorinių aplinkybių, ji dar ieškojo savęs. Jų draugystė buvo ne kartą išbandoma, tik Sruoga niekada nesuabejojo išgyvenamo jausmo tikrumu.

Išliko ne visi 1919 m. rašyti Sruogos laiškai. Nėra laiškų, rašytų jaunuolių pažinties pradžioje. Iš išlikusių septynių laiškų matyti, kad jų santykiai jau pašliję. Daugirdaitė, veikiama aplinkinių kalbų, buvo pasiryžusi atsiriboti nuo Sruogos, kurį žmonės laikė nerimtu, vėjavaikiu, niekad neišsiblaivančiu plevėsa. Ji, prikalbėta Marijos Nemeikšaitės ir Emilijos Putvinskienės, nemėgusios Sruogos, išsigandusi atsisakė dirbti dienraščio „Lietuva“ redakcijoje ir grįžo į Būgius.

Kaune Sruoga liko vienas, jis smarkiai išgyveno, kankinosi dėl tokio Daugirdaitės sprendimo. Daugirdaitės laiškai liudija, kad ji taip pat sunkiai išgyveno išsiskyrimo laikotarpį, kad gailėjosi paklausiusi apkalbų. Vėliau jaunuoliams ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie norėjo juos išskirti. Daugirdaitės pusbrolis Adomas Daugirdas nenorėjo, kad ji tekėtų už Sruogos – tokią santuoką laikė mezaliansu, o į Sruogą žiūrėjo iš aukšto.

Daugirdaitės tėvo Kazimiero Daugirdo pusbrolis Tadas Petkevičius Sruogą laikė nerimtu, nepastoviu, įspėjo Daugirdaitę su juo per daug nesibičiuliauti. Jis paveikė ir Daugirdą, grįžusį iš Ukrainos į Būgius. Tėvas, nuteiktas prieš Sruogą, įtarė, kad dukra gyvena nemoralų gyvenimą, todėl jai buvo labai rūstus. Prieš Sruogą nuteikinėjo ir Būgiuose tėvui šeimininkauti padėjusi Klementina Kopystinskaitė. Ne atsitiktinai Daugirdaitės laiškuose daug skausmo, daug gėlos.

Daugirdaitei jos tėvas, paklausęs Albino Rimkos patarimo, testamentu užrašė Būgių dvarą, nes nenorėjo, kad dėl prasidėjusios žemės reformos nukentėtų ūkis. Tačiau jis įtarė, kad Sruoga nori vesti dukterį dėl dvaro. Ji gėdijosi paveldėto turto, iš tėvo neėmė pinigų mokslui. Sruoga, būdamas idealistas, tokio Daugirdo požiūrio buvo įskaudintas ir užgautas. Teigė, kad testamentą būtinai reikia atiduoti. Įtikinėjo Daugirdaitę, kad jiems užteks pajėgų gyventi savarankiškai: „Nes mes tiktai galim turėti tai, ką mes savo rankomis pasiimsime – jokios malonės, jokių dovanų nereikia.“

Sruoga ironiškai vertino Daugirdo baimę išleisti dukrą už poeto: „Nėr ko čia dabar labai rūpintis ir nusiminti. Būtų geriau, kad iš jo nieko neimtum, by tik jis pamokslų nesakytų – tegu geriau daržinę stato, by tik nesirūpintų apie mūsų padėtį ir gyvenimą: jei sveikas būsiu – nepražūsim, o šiaip – juk ir dvaras gali sudegti.“

Daugirdaitės tėvas į dukters mokslą nežiūrėjo rimtai, išgyveno, kad ji nesidomėjo ūkiu: „Balys – poetas – jam buvo iš svetimo pasaulio kaip ir visa mūsų studentiškoji kompanija (gražiausių žmonių – idealistų – būrys).“

Sruoga savo vardu išrūpindavo Daugirdaitei vertimų – leido užsidirbti mokslui ir pragyvenimui Berlyne. Jis persiųsdavo mylimajai ir dalį savo lėšų. Norėjo, kad ji patikėtų jo rūpesčio nuoširdumu, o materialinę pagalbą siūlė priimti kaip būsimai žmonai. Toks Sruogos požiūris gąsdino Daugirdaitę. Ji ne kartą abejojo dėl draugystės: nenorėjo įsipareigoti, jautėsi suvaržyta: „Pirmučiausia savo laiške tu didelę netiesą sakai; esi manęs dalis, rašai, o taip užsispyrusi nori skirti savo gyvenimą nuo mano, taip nori atrubežiuoti „čia mano, čia tavo“, „čia aš turiu, čia tu turi“.

Po 1922 m. Velykų, kartu praleistų kalnuose, Sruoga gavo šaltą Daugirdaitės laišką, kuriame ji nusprendė, kad juos sieję išgyvenimai – „silpnybė“, su kuria reikia kovoti. Sruoga panašią situaciją jau buvo išgyvenęs Rusijoje: Valerija Čiurlionytė, su kuria draugavo, linko analizuoti jausmus, ne kartą buvo palikusi Sruogą. Jis jau tada teigė, kad svarbiausia – jausti, nes analizė žudo. Sruoga sutiko, kad meilę galima pavadinti ir silpnybe, tačiau pabrėžė, kad dėl tokios „silpnybės“ žmonės pasiryžta net mirti. 

Laiško pabaigoje ironizavo: „Juk kiekviena silpnybė yra gydoma… Medicina, aptieka, o gal tik gyvybę žudančiu analizu!“ Skatino pabandyti įsivaizduoti, koks be meilės „begaliniai tuščias gyvenimas būtų“. Sruoga norėjo, kad Daugirdaitė būtų stipri ir nugalėtų vidinius prieštaravimus. Jo laiškuose daug individualių aforizmų, kuriais skatinama būti savimi, saugoti tai, kas brangiausia: „[E]ik tuoju keliu, kur Tave Tavo siela veda“; „Argi ne pasaka – mūsų gyvenimas?“; „Kad tavo akyse ugnikė degtų!“

Nežinomas fotografas, Balys Sruoga su žmona Vanda Daugirdaite-Sruogiene ir jų bičiule išvykoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas fotografas, Balys Sruoga su žmona Vanda Daugirdaite-Sruogiene apie 1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas fotografas, Balys Sruoga su dukra Dalia Sruogaite 1929 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Nežinomas fotografas, Balys Sruoga su žmona Vanda Daugirdaite-Sruogiene ir draugais apie 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Tekstologė, Balio Sruogos „Raštų“ rengėja Neringa Markevičienė. Mykolo Cibo nuotrauka
Tekstologė Neringa Markevičienė ir literatūrologė Brigita Daugėlaitė. Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejaus nuotrauka
Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus nuotrauka

Ką galime sužinoti apie Sruogos ir Daugirdaitės gyvenimą 1919–1924 m. Lietuvoje ir Vokietijoje?

Šiame laiškų rinkinyje dominuoja asmeninių išgyvenimų istorija, todėl čia nerasime išsamaus Sruogos ir Daugirdaitės darbo „Lietuvos“ dienraštyje, studijų Vokietijoje, o vėliau jų gyvenimo po Sruogos studijų susitikus Lietuvoje smulkmeniško aprašymo. Jo ieškoti reikia kitur, pavyzdžiui, dienraščių „Lietuva“, „Klaipėdos žinios“ išlikusiose archyvinėse bylose, Sruogos laiškuose kitiems asmenims, ypač rašytojo publicistiniuose tekstuose, kurie kaip veidrodis atspindi tikrovę.

Konkretūs neramaus istorinio laiko atšvaitai laiškuose išryškėja iš tam tikrų detalių, užuominų, kurios įterpiamos į laiškus. Apie istorinius įvykius kalbamasi lakoniškai, bet jie tiesiogiai paliečia ir paveikia susirašinėjančių asmenų gyvenimą. Pavyzdžiui, Daugirdaitės laiškuose minimos 1919 m. vykusios bermontininkų ir lietuvių kariuomenės kovos, jų kulminacija – Radviliškio mūšis. Bermontininkai užėmė apylinkes, sutrukdė susisiekimą traukiniais. Daugirdaitė, važiuodama traukiniu, Radviliškyje atsidūrė „istorinio mūšio metu“, ilgą laiką nebegalėjo išvykti į Kauną, kur Sruoga liko vienas, paskendęs neviltyje.

Sruoga užsimena apie 1919 m. rugsėjo 27 d. paskelbtą inteligentų mobilizaciją, į kurią iš „Lietuvos“ redakcijos paimti jo bendradarbiai – Faustas Kirša, Juozas Pronskus, Viktoras Jocaitis. Sruoga taip pat buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, bet nuo reguliarios tarnybos atleistas, kad galėtų dirbti spaudos darbą. Jis laikytas naujokų rezerve. Kad galėtų išvykti studijuoti į Vokietiją, Sruoga turėjo gauti liudijimą, jog yra atleidžiamas nuo karinės tarnybos. Laiškuose aprašyta jo kelionė dėl „pasiliuosavimo iš kariuomenės“.

Sruogos laiškuose minimas ir Lenkijos–sovietų Rusijos karas, vykęs 1919–1921 m. Dėl to iš kariuomenės, kuri rengėsi neramumams, „labai nenori liuosuoti“.

1921 m. laiškuose užsiminta apie pašlijusius Lenkijos ir Lietuvos santykius, Hymanso projektą, kurio pirmasis variantas numatė Lietuvos ir Lenkijos federaciją ir Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

1920 m. vykusi žemės reforma, patvirtinta 1922 m. Steigiamojo seimo, palietė Daugirdaitės tėvo Būgių ūkį. Buvo nusavinama žemė ir miškai. Būgiai prieš žemės reformą turėjo 300 ha, o po žemės reformos Daugirdas valdė apie 65 ha žemės ir 25 ha pelkėto miško.

Į laiškus įpinta 1923 m. lapkričio 8 d. Miunchene įvykusio Alaus pučo atgarsių. Vokietijos nacionalsocialistai, vadovaujami Adolfo Hitlerio ir generolo Ericho Ludendorfo, pabandė įvykdyti valstybės perversmą. Miunchene vykstant streikams, demonstracijoms, Daugirdaitė Berlyne pagrįstai išgyveno dėl Sruogos gyvybės. Į kiekvieną svetimtautį Vokietijoje žiūrėta kaip į daugelio Vokietijos bėdų kaltininką, todėl hitlerininkai ir juos buvo pradėję areštuoti, žadėjo karti. Nepavykus valstybiniam perversmui, Hitleris sužeistas pabėgo, jo partija išardyta, atstovai nuginkluoti. Sruoga, kaip žurnalistas, įdėmiai stebėjo šiuos įvykius, juos išsamiai aprašė dienraštyje „Naujienos“.

Laiškuose iš Vokietijos daug rašoma apie infliaciją, kai viskas brangsta dvigubai, o neturint pakankamai lėšų sunku išsiversti. Sruoga ironizavo situaciją: „[B]ulvės ir duona pas mus jau daros liuksuso daiktas, kuris pirkti įmanomas tik spekuliantams. Tik, tiesą pasakius, dabar nebe daug tokių žmonių, kurie tuo darbu neužsiima. Bet jeigu jau juo neužsiima, tai visai galas: gyvent nėr iš ko, o numirt irgi negalima – nėr iš ko užsimokėti už grabą ir už vietą kapuose: šie daiktai, doleriui kylant, irgi pabrango.“

Sruoga džiaugėsi, kad Daugirdaitė pasiliko Būgiuose pas tėvą, nes Berlyne jai būtų tekę badauti, ji būtų praradusi sveikatą.

Po 1923 m. pradžioje įvykusio Klaipėdos krašto sukilimo, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, svetimšaliams, nebaigusiems keturių semestrų, toliau Vokietijos universitetuose mokytis nebeleista. Daugirdaitė, jos pusseserė Sofija Laucevičiūtė, Sruogos brolis Kazimieras turėjo nutraukti studijas ir išvykti iš Berlyno.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.