Kuo ypatingas patriarcho Baltramiejaus I pontifikatas?

Keturios atnaujintos Bažnyčios

1990 m. Albanijoje žlugo komunistinis-ateistinis Enverio Hoxhos sukurtas režimas. Tą akimirką visi ortodoksų maldos namai šalyje jau buvo uždaryti, su vyskupais susidorota dar prieš kelis dešimtmečius, ir šalies tikintieji teturėjo tik 22 gyvus, senyvo amžiaus kunigus. Jokia formali bažnytinė struktūra neegzistavo. Taigi patriarchas Baltramiejus I, prašomas Albanijos tikinčiųjų, prisiėmė užduotį padėti atkurti Albanijos Bažnyčią.

Ypatingai tarnystei Albanijoje patriarchas išrinko Atėnų universiteto dėstytoją, Aleksandrijos patriarchato (Afrika) vyskupą Anastazijų Jannoulatos, kuris 1991 m. buvo paskirtas Visuotinio patriarcho egzarchu (atstovu) Albanijai. Talentingas, asketiško gyvenimo vyskupas greitai sutelkė Albanijos tikinčiuosius, užmezgė draugiškus santykius su kitomis Albanijos krikščionių konfesijomis bei religijomis. 1992 m. Visuotinis patriarchatas jį išrinko Albanijos arkivyskupu ir atkūrė istorinę Albanijos Autokefalinę Ortodoksų Bažnyčią.

Bendradarbiaujant Visuotiniam patriarchatui ir Albanijos Bažnyčiai, laipsniškai buvo sukurtas vyskupijų tinklas, atkurtas Albanijos Bažnyčios Šventasis Sinodas. Iš viso šiandien Albanijos Bažnyčia turi 6 vyskupus, 135 kunigus ir 909 parapijas.

Panašiu metu iškilo ir kitas iššūkis – 1991 m. Estijai tapus nepriklausoma, nemažai šios šalies piliečių nebenorėjo būti pavaldūs Maskvos patriarchatui (juo labiau kad išeivijoje vis dar egzistavo Konstantinopolio patriarchato estų parapijos). 1994 m. 54 iš 83 Estijos ortodoksų parapijų kreipėsi į Visuotinį patriarchatą prašydamos pakeisti jų bažnytinį pavaldumą. Maskva, žinoma, šiam procesui visokeriopai priešinosi: ne tik išmetė iš kunigų luomo, bet ir ekskomunikavo daugelį pavaldumą norėjusių pakeisti kunigų, paskelbė juos „atskalūnais“, „schizmatikais“, „netekusiais Dievo malonės“.

1996 m. Visuotinis patriarchatas atkūrė istorinę Estijos Apaštališkąją Ortodoksų Bažnyčią, neginčydamas Maskvos patriarchato teisės turėti Estijoje savo parapijas rusakalbių, norinčių išlaikyti ryšį su Maskva, pastoracijai (dalis rusakalbių vis tiek prisijungė prie Estijos Bažnyčios). Tačiau tuometinis Maskvos patriarchas Aleksijus II paskelbė nutraukiąs bendrystę su Konstantinopolio patriarchatu, apkaltino Konstantinopolį Bažnyčios skaldymu. Tik po ilgų derybų vėliau pavyko tą bendravimą atkurti, nors Maskvos patriarchatas išlaikė priešiškumą Estijos Apaštališkajai Ortodoksų Bažnyčiai. Šiandien Estijos Bažnyčia (Konstantinopolio patriarchato) turi 3 vyskupus ir apie 60 parapijų.

Trečias panašiu laiku patriarchui Baltramiejui I tekęs išbandymas buvo situacija Ukrainoje. 1989 m. čia prasidėjo sąjūdis už Bažnyčios nepriklausomybę nuo Maskvos. 1991 m. Maskvos patriarchato Ukrainos metropolitas Filaretas Denisenko sušaukė savo vadovaujamos vietinės Maskvos patriarchato Bažnyčios Ukrainoje vyskupų susirinkimą, kuriame visi vyskupai patvirtino kreipimąsi į Maskvą ir Konstantinopolį su autokefalijos (visiškos nepriklausomybės) prašymu.

Ir vėl Maskvos reakcija buvo negailestinga – daugybė dvasininkų buvo pašalinti iš kunigų luomo arba net ekskomunikuoti, didelė dalis vyskupų savo prašymus atsiėmė. Ukrainos Bažnyčia skilo į pavaldžią Maskvai ir į įvairias savarankiškas, pasaulio ortodoksų nepripažįstamas grupes.

Iš pradžių Visuotinis patriarchatas bandė išspręsti situaciją derybomis su Maskva, tačiau 2014 m. Ukrainoje prasidėjo karas, 2016 m. Maskvos patriarchas Kirilas atsisakė vykti į Visos Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Kretoje, kur klausimas galėtų būti išspręstas visų patriarchu lygiu, o 2018 m., pagal orthodoxia.info informaciją, asmeninio patriarchų Kirilo ir patriarcho Baltramiejaus susitikimo metu, Maskvos Bažnyčios vadovas pareiškė, jog „[su Ukraina] esame viena šalis ir viena tauta“, kad Ukrainos valdžia „neatstovauja tautai. Valdžią jie užėmė per Maidaną, perversmu. Jie […] valdžią turi neteisėtai. Žmonės juos nuvers ir išvarys […].“

Tapo aišku, kad Maskva visiškai neturi motyvacijos spręsti Ukrainos Bažnyčios klausimo, todėl nors ir po labai ilgo laiko tarpo, beveik po trisdešimties metų, klausimo ėmėsi Visuotinis patriarchatas.

2018 m. patriarcho Baltramiejaus I ir Visuotinio patriarchato Šventojo Sinodo sprendimu į kunigų luomą buvo sugrąžinti visi Maskvos nubaustieji dvasininkai. Tais pačiais metais buvo susirengtas Susivienijimo susirinkimas, kuriame dalyvavo skirtingų, susiskaldžiusių Ukrainos ortodoksų bendrijų, atstovai. Buvo atkurta Bažnyčios vienybė, o 2019 m. sukurta autokefalinė (nepriklausoma) Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia. Maskvos patriarchatas sprendimo nepripažino, su Konstantinopolio patriarchatu bendravimą nutraukė dar 2018 m., jis neatkurtas iki šiol. Nepriklausoma Ukrainos Bažnyčia turi per 60 vyskupų ir apie 7 tūkst. parapijų, kurioms priklauso milijonai tikinčiųjų.

Ir tai dar ne visi Baltramiejaus spręsti Bažnyčios organizacijos klausimai. 2018 m. į Visuotinį patriarchatą kreipėsi Šiaurės Makedonijos tikintieji, kurie dėl panašaus kaip Ukrainos ir Maskvos konflikto nenorėjo būti pavaldūs Serbijos Ortodoksų Bažnyčiai. Konfliktas jau truko kelis dešimtmečius. Derantis su Serbijos Bažnyčia, 2022 m. bendru Serbijos ir Konstantinopolio sutarimu Šiaurės Makedonijos Ortodoksų Bažnyčia buvo paskelbta autokefaline (visiškai nepriklausoma). Šiandien ji jungia kelis šimtus tūkstančių Šiaurės Makedonijos ortodoksų.

Šiaurės Makedonijos konfliktą pavyko išspręsti idealiai dėl geros naujojo Serbijos patriarcho Porfirijaus valios, kuris ne tik sutiko kalbėtis, bet ir „paleisti“ šiaurės makedonus iš Serbijos bažnytinės valdžios. Estijos ir Ukrainos konfliktai dar nėra visiškai išsemti, nes Maskva atsisako galimų sprendimų ir represuoja jai nelojalius asmenis, tačiau drąsus žingsnis Estijoje atkurti nuo Maskvos nepriklausomą, o Ukrainoje sukurti visiškai autokefalinę Bažnyčią suteikė milijonams tikinčiųjų galimybę melstis Bažnyčioje, nesusijusioje su Maskvos politiniu režimu. Būti krikščionimis neaptarnaujant Maskvos politinių ambicijų.

Ortodoksų Bažnyčios vienybės stiprinimas

XX a. Ortodoksų Bažnyčioje atsirado daugybė administraciškai viena nuo kitos nepriklausomų (autokefalinių) Bažnyčių, tačiau buvo ir daug iššūkių, kur joms visoms veikti tenka išvien. Siekdamas sutvirtinti Bažnyčios vienybę, patriarchas Baltramiejus I inicijavo naujų Bažnyčios koordinacijos organų ir susirinkimų kūrimą.

1992 m. patriarchas Baltramiejus I įsteigė naują susirinkimų organą – visų autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių primų (vadovų) sinaksę (susirinkimą). Ši Sinaksė 1992–2016 m. susirinko iš viso šešis kartus. Sumanymas buvo toks: kadangi tarp autokefalinių Bažnyčių nėra jokių administracinio pavaldumo ryšių, bet kyla vis daugiau klausimų, kurie liečia visą Ortodoksų Bažnyčią, paprasčiausias dalykas, ką gali organizuoti Bažnyčios – vadovų susirinkimai, kuriuose vyksta diskusijos, sprendžiami ginčai bei koordinuojama veikla. Visaverčiai susirinkimai nutrūko po 2018 m., kai Maskva nutraukė bendrystę su Konstantinopolio patriarchatu, tačiau tebevyksta mažesniame primų rate (tai vadinama „mažąja sinakse“).

2016 m. patriarchų sinaksė, pirmininkaujant patriarchui Baltramiejui I, sušaukė Šventąjį ir Didįjį susirinkimą Kretoje – pirmąjį tokio masto susirinkimą po kelių amžių. Iš pradžių susirinkimas planuotas Konstantinopolyje (Stambule), tačiau Maskvos patriarchatui pareiškus nepasitenkinimą dėl pasirinktos vietos (tuo metu buvo pablogėję dvišaliai Rusijos ir Turkijos santykiai), susirinkimas perkeltas į Kretą.

Net ir perkėlus susirinkimą į kitą valstybę, Maskvos patriarchatas dalyvauti atsisakė, nevyko ir Sakartvelo, Bulgarijos bei Antiochijos atstovai, tačiau susirinkime dalyvavo likusios 11 Ortodoksų Bažnyčių, ir jis įvyko. Susirinkimui kaip pirmas tarp lygių pirmininkavo Visuotinis patriarchas Baltramiejus I. Tai neabejotinai buvo istorinis įvykis.

2016 m. Kretos susirinkimas įgyvendino vieną iš patriarcho Baltramiejaus I propaguotų idėjų – ortodoksų diasporoje buvo sukurtos Kanoninių vyskupų asamblėjos. Reikalas tas, kad, XX a. daugybei ortodoksų emigravus į Vakarų Europą, Australiją ir Šiaurės bei Pietų Amerikas, daugelyje tų kraštų šalių atsirado „persidengiančios“ ortodoksų vyskupijos. Pavyzdžiui, Paryžiuje yra ne tik Konstantinopolio, bet ir Rusijos, Serbijos, Rumunijos ir netgi dar daugiau vyskupų, kurie save laiko „Paryžiaus vyskupais“.

Tikintieji, einantys į rumunų parapijas, paklūsta rumunų vyskupui, einantieji į rusų parapijas – rusų vyskupui ir pan. Dėl kultūrinio uždarumo dažnai tokios vyskupijos, esančios viename mieste, gyvena visiškai skirtingus, nesusijusius gyvenimus.

Šiai problemai spręsti buvo pasiūlyta idėja steigti Kanoninių ortodoksų vyskupų asamblėjas, kas tapo Visuotinės Bažnyčios taisykle 2016 m. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose šiuo metu veikia JAV ortodoksų kanoninių vyskupų asamblėja, kuriai priklauso Konstantinopolio, Antiochijos, Maskvos, Serbijos, Rumunijos, Sakartvelo ir Bulgarijos Bažnyčių vyskupai, tarnaujantys Jungtinėse Valstijose. Tai yra platforma, kur jie gali derinti savo veiksmus ir iš tiesų veikti kaip viena Bažnyčia.

Patriarchas Baltramiejus I daro viską, kad Ortodoksų Bažnyčia nevirstų visiškai atskirai, uždarai izoliacijoje gyvenančių „tautinių“ Bažnyčių grupe, kurią jungia tik bendros istorinės tradicijos. Jis žengė konkrečius istorinius žingsnius, kad sutvirtintų Ortodoksų Bažnyčios kaip Vienos ir Visuotinės Bažnyčios tapatybę.

Kova už ekologiją

Baltramiejus I yra pramintas „žaliuoju patriarchu“, nes nemažai dėmesio savo pontifikato metu skiria gamtosaugai. Jis pabrėžė, kad nuodėmė yra padaryti kažką negero ne tik kitam žmogui, bet ir gamtai:

Kai žmonės sukelia rūšių išnykimą ir naikina Dievo kūrinijos biologinę įvairovę… Kai žmonės niokoja Žemės gerovę sukeldami jos klimato pokyčius, atimdami iš Žemės jai natūralius miškus ar naikindami pelkes… Kai žmonės sužeidžia kitus žmones ligomis, užteršia Žemės vandenis, žemę, orą ir gyvybę nuodingomis medžiagomis – visa tai yra nuodėmė.

Jo iniciatyva Heybeliadoje (Turkija) nuo 2012 m. pradėtos rengti Chaklės (Halki) ekologinės konferencijos, šiemet įvyko penktoji. Įvairūs viso pasaulio ekologijos srities aktyvistai, mokslininkai, žurnalistai, verslo pasaulio lyderiai bei teologai susirenka istorinėse Chalkės akademijos patalpose svarstyti, kaip galima gerinti pasaulio ekologiją.

Ekumeninis ir tarpreliginis dialogas

Patriarchas Baltramiejus I tęsė jo įpėdinių pradėtus tarpkonfesinius bei tarpreliginius dialogus. Patriarchate veikia teologinio dialogo su Romos katalikais, protestantais, nechalkedoninėmis Bažnyčiomis komisijos, aktyviai bendraujama su judaizmo ir islamo religijų lyderiais.

„Žmonių tarpusavio konfliktai mūsų pasaulyje gal ir neišvengiami, tačiau karas ir smurtas – išvengiami. Jeigu mūsų amžius ir bus dėl kažko prisimenamas ateityje, tai tik dėl tų žmonių, kurie pasišventė taikos labui“, – yra sakęs Baltramiejus I.