Kur auga eilėraščiai?

Ėjome gatve. Ūžė mašinos. Vis pravažiuodavo troleibusai. Mums buvo smagu, todėl aš ėmiau deklamuoti Violetos Palčinskaitės eilėraštį apie troleibusą. Jis buvo melsvas, bet dabar riedėjo gelsvi ar rausvi. O jeigu pakeistume spalvą? Rieda gelsvas troleibusas, kurio ilgi ūsai... Po mano ugningų kalbėjimų keturmetis išminčius staiga paklausia, kur jie auga. Kas? Na tie eilėraščiai. Sutrikau. Ką ir kaip pasakyti?

Auga visur, tik ne visi juos pamatome. Štai ant šakos kažkoks paukščiukas – gražu. Štai mergytė mojuoja rankele – gražu. Debesys aukštai aukštai – tokie ramūs, ramūs. Eina liūdna moteris – imame spėlioti, kas atsitiko. Ar ten yra tų, kaip juos ten, na eilėraščių? Žinoma, tik reikia atidžiai įsižiūrėti, įsiklausyti – gal tuomet ir pasirodytų. Gal. O ką reikia daryti, kad jie pasirodytų šalia mūsų? Aš nežinau, mano mielas filosofe, aš nežinau.

Tada pavasario perėjimo į vasarą judesiai buvo labai mieli. Vytenio gatvėje, kur turėsiu nakvoti, stebėjau liepas – niekaip nesupratau, ar jos jau pražydusios, ar tik skleidžiasi žiedai. Rytą išgėręs kavos vėl prie jų prisiartinau – ogi tikrai žydi! Poezija. Žydi poezija. Galvoje ėmė formuotis sakinys, kuris įgavo haiku formą:

Vytenio gatvėj

Jau pražydusi liepa

Bitę sapnuoja.

Ar eilėraštis užaugo ant liepos? Turėsiu tuoj susitikti su savo smalsuoliu. Jeigu jis vėl paklaus to paties kaip ir vakar? Mąsčiau apie tai, kad daug negimusių, neužaugusių, mirusių eilėraščių. Vieni turi namus, net labai prabangius, kiti glaudžiasi medžių šakose, upeliuose, ant aukštesnių kalvų. Kartais kažkas jiems padeda augti keisdamas žodžius ar ištisas eilutes. Kartais jie gimdami jau dainuoja. Bet jiems reikia žmonių. O žmonės skuba, lekia, rūpinasi savo svarbiais reikalais, ir nėra kada sustoti, kad pajaustų tai, kas vyksta šalia, kas vyko kažkada, kad į save iš šalies pažiūrėtų. Tarsi pro rakto skylutę į save žvilgtelėtų. Pamėgintų žodžiais nusakyti, ką jaučia, ką šią akimirką netikėtai suprato. Vėl įsivaizduoju keturmečio nekantravimą: ar tada gali kažkur pasirodyti eilėraštis?

Norėčiau grįžti prie mūsų pokalbio po kokių dešimties metų. Gal tada mano išminčius jau pats aiškintų tai, apie ką dar niekada nepagalvojau. Gal eilėraščiai gyventų sau, o jis sau. Bet dešimt metų labai daug. Man daug. Ką galėčiau apie poeziją jam pasakyti dar šiemet, kitais metais? Mano filologinis išsilavinimas susiduria su dideliu išmėginimu.

Tik viena jaučiu: išmoksiu kuo daugiau atmintinai, kad progai pasitaikius galėčiau deklamuoti. Arba, kai jis klausysis, patarsiu abiem jų ieškoti. Ir rasti? Gal tai būtų kūryba, mielas smalsuoli… Bet juk ir dabar kalbėdamiesi, vaikščiodami, žiūrėdami ir net tylėdami galime pajausti, kaip jie prie mūsų artėja, kaip jie nori su mumis pabūti. Vėl man išmėginimas: aš jau radau, o kur tu matai? Po mūsų čiauškėjimų mažasis žmogutis sužino, kad gerai, jei eilučių pabaigos būna panašios. Tada tai jau prasideda! Atėjau – brolau, einu – gražu, vaikus – šviesus… Dabar belieka laukti rudens. Gal tuomet mūsų kalbėjimas apie eilėraščius taps toks graudžiai rudeniškas ir bičiuliškas…