Kur debesys ištiesia rankas – gamtos dėsniams nepavaldus menas 

Itin masyvių granito luitų ir nerūdijančiojo plieno konstrukcija – išties ambicinga idėja, kurią nepaisant kai kurių abejonių pavyko įgyvendinti ir kuri jau kone trisdešimt metų stebina ir žavi kiekvieną prisiartinusį. Gamtos dėsniams, regis, nepavaldi, mistiškai neveikiama Žemės traukos, savotiškai grakšti skulptūra sukurta asmenybės, kuri taip pat nepasiduodanti, stipri ir ieškanti tobulo balanso. 

Jonas Barlow Hudsonas (g. 1945 m.) – garsus amerikiečių menininkas, savo didelio mastelio kūrybinius projektus jau įgyvendinęs kone trisdešimtyje pasaulio šalių. 1994 m., jauno ir ambicingo menininko surengto antrojo Lietuvoje tarptautinio skulptūros simpoziumo metu, Europos parko ekspoziciją papildė įspūdingos J. B. Hudsono „Debesų rankos“. 

„Jono Barlow Hudsono estetika – daugiakultūrė, o jo skulptūros – nepavaldžios laikui“, – taip menininkas pristatomas Karališkosios skulptorių draugijos (The Royal Society of Sculptors, Anglija) svetainėje.

Keturi masyvūs po 4–5 tonas sveriantys granito luitai atkeliavo iš Ukrainos kalnų. Juos visus tarpusavy jungia vienintelė veidrodinė, dangų ir žemę atspindinti nerūdijančiojo plieno detalė. Rūpestingai subalansuota kompozicija dvelkia jėga – kojomis tvirtai ant žemės, rankas iškėlusi dangun.

Jonas Barlow Hudsonas gimė Montanoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo tėvas buvo rašytojas, smuikininkas, profesionalus magas, hidrogeologas, taip pat statė namus. Motina buvo audėja, rašytoja, mokytoja ir aktyvistė viešosiose srityse. J. B. Hudsonui teko daug keliauti po pasaulį vaikystėje ir vėliau. Jis mėgo kurti, paauglystėje fotografavo, vėliau rimtai ėmėsi tapybos ir galiausiai skulptūros. Keliaudamas skulptoriaus keliu menininkas daug studijavo, dirbo su kitais garsiais kūrėjais (Charlesu Ginneveriu, Lloydu Hamrollu, Allanu Kaprowu, Paulu Brachu). 

Mėgstama J. B. Hudsono kūrybinė medžiaga – akmuo. Menininkas sako: „Viena priežasčių, dėl kurių aš dažnai kuriu iš akmens, yra tai, kad jis taip puikiai reprezentuoja gamtinį pasaulį, – jo praeitį, dabartį ir ateitį. Be to, viena iš žavingų, neapibūdinamų patirčių, kuria, tikiuosi, man pavyksta pasidalinti ir su žiūrovu, yra jausminis ir estetinis pasitenkinimas kuriant skulptūras būtent iš akmens.“

Apie savo kūrybą menininkas sako: „Mano meno projektai dažnai abstraktūs, geometriški vienokiu ar kitokiu būdu. Akmens skulptūrose pasikartoja balanso tarp gamtos ir žmogaus intervencijų idėja. Mano skulptūros neretai simbolinės, labai dažnai jomis kalbama apie centrą, – esamą ar erdvinį, apie erdvę kontraste su forma, numanomą erdvę, neaiškumą, kuris kuriamas naudojant veidrodinius paviršius, šviesą ir tamsą, tęstinumą arba judėjimą ir tėkmę.“

Ir „Debesų rankos“ – subalansuota kompozicija, tam tikros geometrijos, kontrastinga, turinti aiškų centrą, kuris kartu lyg ir pranyksta, įspūdį sustiprina dangų ir žemę atspindinčios detalės. 

J. B. Hudsonas aktyviai dirba meno srityje nuo 1976 m., jau beveik pusę amžiaus. Jo darbų esama kone trisdešimtyje pasaulio šalių. Tarp anuomet, 1994-aisiais, į jauno skulptoriaus Gintaro Karoso kuriamą Europos parką, supamą miškų susirinkusių kūrėjų, J. B. Hudsonas buvo daugiausia pasiekęs, didžiausią patirtį turintis, garsus menininkas, neabejotinai išsiskyręs iš kitų daugelio jaunų kūrėjų. Galima buvo justi pavydą, tam tikrą konkurenciją, kartais kiek konfliktišką kai kurių kitų simpoziumo dalyvių santykį su amerikiečiu. 

Šiandien, paklaustas apie prieš 27 metus įvykusią kelionę į Lietuvą pakvietus Gintarui Karosui, J. B. Hudsonas sako šį kūrybinį vizitą menąs labai gerai ir prideda, kad tai puikus prisiminimas ir puiki gyvenimo patirtis: „Tai buvo mano pirmas vizitas į Lietuvą, taigi įspūdį paliko stiprų. Buvo įdomu, vietovės ir architektūra skyrėsi nuo jau matytos Pietų Europos. Dalyvavimas simpoziumuose taip pat anuomet man buvo nauja ir jaudinama patirtis. Ir, žinoma, buvo įdomu susitikti su visais kitais nuostabiais menininkais, įskaitant Gintarą Karosą. Aš išties mėgavausi miškinga (Europos parko) aplinka, tačiau man patiko ir miestai, įspūdį paliko meno fabrikas (Vilniaus „Dailės“ kombinatas) – tikiuosi, ši vieta išliko iki šiol.“

Menininkas iki šių dienų, praėjus tiek laiko, gyvai prisimena šį laiką, žmones, su kuriais teko dirbti kuriant ir įrengiant skulptūrą: „Aš vis dar labai aiškiai matau vaizduotėje savo tuometinę patirtį.“

Įgyvendinti „Debesų rankų“ projektą prireikė išties daug tikėjimo, ryžto, nusiteikimo pasiekti tikslą. Taip pat ir tam tikrų techninių sprendimų paieškų. Pavyzdžiui, anuomet pokomunistinėje Lietuvoje nebuvo galima gauti visų medžiagų, reikalingų menininkui. Reikėjo ilgai laukti, kol veidrodiniam metalo paviršiui paruošti iki kūrėjui reikiamo lygio skirtos poliravimo medžiagos bus atsiųstos iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Taip pat reikėjo atrasti ypatingus tvirtinimo būdus. Europos parko kūrėjas Gintaras Karosas prisimena, kaip anuomet Vilniaus „Dailės“ kombinato meistrai, turėję ilgametę darbo su akmeniu patirtį, netikėjo, kad menininko projektas gali būti įgyvendinamas. J. B. Hudsonas sukūrė inovatyvią konstrukciją, panaudojo tetrahedrono formą, pasiekdamas, kad akmens luitus tvirtinant tam tikru kampu jų plėšiamoji jėga būtų maksimaliai sumažinama. Ir, be abejo, didžiulis svoris turi būti subalansuotas, taip laikytis konstrukcija gali tik tada, kai visos jos dalys kartu ir būtent tokiu būdu sujungtos.

Kūrinyje ryški skulptoriaus meilės „Tai Ji Chuan“ tradicijai įtaka. Simpoziumo metu viešėdamas Europos parke šią kinų kovos meno, sveikatingumo, harmonijos puoselėjimo praktiką rytais J. B. Hudsonas atlikdavo būtent toje vietoje, kuri vėliau buvo pasirinkta skulptūrai. Anuomet parke dar buvo sunku atrasti tinkamą vietą tokio mastelio kūriniui, aplink stūksojo laukinis, nesukultūrintas miškas. Tam tikra prasme kūrinio vieta jau iš anksto buvo įkrauta menininko energija.

Tai Ji Chuan filosofijoje itin svarbi centro, pusiausvyros koncepcija. Europos parko kūrimo pradžioje, pristatydamas idėją, menininkas G. Karosas taip pat daug kalbėjo apie centrą – Europos, geografinį, kurį būtų galima paversti ir tam tikra prasme kultūriniu centru.

J. B. Hudsonas ėmėsi kurti kūrinį, kuris idėjiškai puikiai atitiko jo požiūrį ir kartu – Europos parko viziją. Menininkas dalinasi: „Dirbau, žaidžiau formomis tol, kol išplėtojau „Debesų rankų“ koncepciją, idėją, kuri susijusi su anuometiniu ir iki šių dienų tebesitęsiančiu mano susidomėjimo centru. „Ji Chuan“ praktikoje savojo centro paieškos itin svarbios ir fiziškai, ir dvasiškai, taigi šis teminis iššūkis man tiko tobulai. „Debesų rankų“ idėja susijusi su Žemės ir Dangaus jungtimi, žmogaus ir gamtos vienove, mūsų egzistavimo, Europos ar Visatos centru. Mano kūryboje ir estetinėje išraiškoje visos šios mintys, svarbios anuomet, svarbios yra ir dabar. Tai bendrai svarbu gyvenime. Tačiau manau, tik apie pusė žmonių, vaikštančių aplink mus, bent kiek domisi šiais dalykais, nors jie yra gyvybiškai svarbūs mūsų egzistencijai. Juk išties labai svarbu, kad neprarastume balanso su gamta.“

Neįmanoma nesutikti su skulptoriumi. Šiandien vis aiškiau žmonija stoja į akistatą su tuo, kur link atvedė harmonijos su gamta neišlaikymas. „Debesų rankose“ balanso, be abejo, galima ieškoti įvairiomis prasmėmis. Kad ir tarp didžiulių žmogaus ambicijų parodyti savo valios jėgą ir gebėjimo sustoti laiku, išlaikyti pagarbą gamtai. Stebėdamas „Debesų rankas“, šį monumentalų meno kūrinį, žiūrovas galėtų pasijusti ir pats atsidūręs įtampos taške, tarp natūralios gamtos galios ir žmogaus valios, siekiančios transformuoti natūralų pirmapradį pasaulį. Tai lyg sustabdytas procesas – sutrikdyta sunkio jėga, žmogiška intervencija, neleidžianti užsibaigti natūraliam vyksmui.    

Prisiminimus apie tolimą praeitį, kai buvo realizuota „Debesų rankų“ idėja Europos parke, skulptorius J. B. Hudsonas užbaigia padėka už vizijos ir drąsos turėjimą, už anuometinį kvietimą kurti Europos parke. Su tolesnės sėkmės linkėjimais jis sako: „Turėjote puikią ateities viziją.“

Praėjo 30 metų nuo Europos parko įkūrimo pradžios, ambicingi žymių meno pasaulio atstovų projektai švelniai banguojančiame gamtiniame kraštovaizdyje tebėra šios išsipildžiusios vizijos dalis. Europos parkas gyvas, jo ekspozicija pildoma, o gamta nuolat keičia savo veidą, tačiau dešimtmečius skaičiuojantys meno kūriniai taip pat išlieka. Svarbiausia – balansas, centras ir ašis, apie kurią visa sukasi.