2020 06 09

Jokūbas-Marija Goštautas, OP

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min
Bendruomeninė malda
Bendruomeninė malda. Cathopic.com nuotrauka

2020 06 09

Jokūbas-Marija Goštautas, OP

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

„Kur du ar trys mano vardu…“. Ar mums vis dar reikia bendruomeninės maldos?

Malda…

Tai vienas iš slėpiningiausių reiškinių žmogaus gyvenime. Malda yra kažkas sunkiai apibrėžiamo, sunkiai nusakomo, sunkiai… Kiek knygų, kiek straipsnių yra parašyta apie maldą – kas ji yra, kokie yra jos vaisiai, kaip reikia melstis. Ir visgi, malda lieka slėpiniu, į kurį atsakymo ieško žmogus, patyręs šalia esančio Dievo būvimą – žmogus, kuris siekia išlikti santykyje su Tuo vieninteliu, be kurio negali rasti ramybės mūsų širdis…

Šiuo postkarantininiu laiku, kai palaipsniui sugrįžtame į bažnyčias, kai vėl dalyvaujame liturgijos šventime, kai bandome burtis į maldos grupeles, apima džiaugsmas vėl būti kartu ir melstis. Bet be džiaugsmo jaučiame ir kitą jausmą – nusivylimą, nes „vėl tas pats nemėgstamas asmuo sėdi šalia“, „vėl tas pats, į natą nepataikantis, vargonininkas“, „tas pats per ilgai pamokslaujantis klebonas“, kurį  būdavo taip lengva „perjungti” į „ką nors įdomesnio“, kol sulaukdavome pamokslo pabaigos. Dažnai žmonėms iškyla klausimas, kokia yra bendruomeninės maldos reikšmė. „Internetinės Mišios“, didžiulė meditacijų ir asmeninės maldos būdų pasiūla mūsų išgyventu laikotarpiu šį klausimą, galbūt, net dar labiau paaštrino. „Kam man eiti melstis bendruomenėje, jeigu maldos esmė yra asmeninis santykis su Dievu?“, – neretai klausiame.

Apie tai ir bus šis mano pamąstymas. Koks yra santykis tarp asmeninės (arba vidinės) ir bendruomeninės maldos, ypač mūsų Bažnyčioje išgyvenamos liturgijos metu? Ar asmeninė malda negali pakeisti bendruomeninės maldos? Jeigu man liturgija nebeturi prasmės, ar nereikėtų visiškai susikoncentruoti tik į asmeninę maldą?

Jokūbas-Marija Goštautas OP. Asmeninio archyvo nuotrauka

Religinės pareigos atlikimas?

Pradėkime šią meditaciją mintimi, kurią savo knygoje „Dvasinio gyvenimo amžiai“ (Les âges de la vie spirituelle) išsakė vienas Prancūzijoje gyvenęs XX amžiaus ortodoksų teologas Pavelas Evdokimovas. Jis, kalbėdamas apie religinį gyvenimą, rašo:

„Daugelio krikščionių religinis gyvenimas susiprastina ties „religinėmis praktikomis“: dalyvauti religinėse apeigose, atlikti Velykinę išpažintį, išpildyti savo „religines pareigas“ ir t.t., be abejo neužmirštant filantropinės veiklos (išmalda, pagalba vargstantiems…). Tačiau toks gyvenimas rizikuoja likti paviršutiniškas.

Taip pat egzistuoja asmenys, kurie turi labai turtingą vidinį gyvenimą, bet ne religinį. Mąstytojai, menininkai, dieviškosios išminties ieškotojai, kurie gyvena gilų ir intensyvų psichinį gyvenimą, kuris gali eiti net iki tam tikro kosminio misticizmo ar spiritualizmo be Dievo. Visgi tai nesugeba užpildyti jų troškulio.“

Mintis yra labai gili, ir tai, ką autorius nori pasakyti, turi dvi medalio puses: taip, religinės praktikos be vidinio gyvenimo neturi reikšmės, tačiau vidinis gyvenimas, kad ir koks jis būtų gilus, tėra tam tikro misticizmo forma „be Dievo“. Apie kokį Dievą yra kalbama? Dvasios pajauta, kosminė visatos galybės įžvalga nėra asmeninio Dievo suvokimas. Jei tas Dievas nėra santykio Dievas – Dievas, kuris kuria santykį, ateidamas į susitikimą su žmogumi, ir jį kviečia eiti į susitikimą su šalia esančiu – jis nėra Dievas.

Krikščionybės Dievas yra santykio Dievas – dieviškosios bei artimo meilės Dievas, kuris skatina mus išeiti iš savęs ir atrasti kitą. Kosminis spiritualizmas yra uždaras, be santykio, nesvarbu, kokiais švelniais ir išraiškingais žodžiais jis apibūdintų pasaulio grožį. Krikščionių Dievas yra tas, kuris ateina į santykį, kuris kuria santykį – Jis yra Dievas, kuris nori būti toks artimas, kad pats tampa žmogumi Kristaus asmenyje ir dalinasi su žmogumi savo gyvenimu.

Santykio Dievas

Susitikimas… Santykis… Ką visa tai duoda mano maldos patirčiai? Minėtasis P. Evdokimovas rašo, kad būtent santykis apibūdina ir visą mūsų, kaip krikščionių, maldos gyvenimą. Santykis su Dievu ir santykis su kitu žmogumi. Nes pats Jėzus moko:

„Jeigu tu nori melstis, eik į savo kambarėlį ir melskis Tėvui, esančiam slaptoje (Mt 6, 6);

„Kur du ar trys susiburia mano vardu, ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20).

Krikščioniškąją maldą apibūdina du glaudžiai susiję elementai: asmeninė (arba vidinė) malda ir bendruomeninė malda. Šie du maldos būdai visada vienas kitą papildo. Ne tik papildo, bet ir suteikia vienas kitam prasmę. Mes esame paties Jėzaus kviečiami gyventi šiais dviem maldos būdais. Tačiau galima visiškai teisėtai klausti: o koks yra kertinis maldos gyvenimo akmuo, kas jungia šiuos du maldos būdus?

Atsakymas į šį klausimą slypi pačioje maldoje, pačioje maldos praktikoje. Ir, kad tai suprastume, turime atsakyti į kitą klausimą: kodėl mes meldžiamės? Atsakymas: meldžiamės todėl, kad malda yra „Dievo buvimo praktika“. Kas tuo norima pasakyti? Tai visiškai nereiškia, jog maldos metu lemiame tai, kad Dievas atsiranda šalia. Ne. Dievo buvimo praktika yra pati maldos esmė – ji yra atsigręžimas į Dievą ir suvokimas, jog Jis visuomet yra šalia, Jis visuomet yra „čia ir dabar“ mūsų gyvenime, ir malda mums padeda ne tik tai prisiminti, bet ir gyventi taip, kad mūsų kasdienybė būtų pripildyta to buvimo.

„…melskis Tėvui, esančiam slaptoje“;

„…ir aš esu jų tarpe“.

Malda mus tarsi išveda į Dievo šviesą, leidžia joje būti ir ja gyventi. Malda mums parodo kelią į gyvą santykį su Dievu, ir tas santykis lieka mūsų gyvenimo Dieve slėpiniu. Santykis su Dievu, kurį išgyvename maldoje, yra perkeičiantis santykis – santykis, kuris mus moko kitaip matyti ne tik save, bet ir tą, kuris yra šalia, bei visą pasaulį, visą Kūriniją, kuri liudija savo Kūrėjo buvimą. Tai yra santykis, mokantis net tik kitaip matyti, bet ir kitaip veikti ir kurti naują santykį su tuo, kas mus supa.

Tai, ko pirmiausia išmokstame maldoje, yra tyla – mes mokomės nutilti, būti dėmesingi, mokomės būti „čia ir dabar“. Galime net nusakyti maldos kelią: pirmiausia aš nutylu, bet ne tam, kad tylėčiau, o tam, kad tapčiau dėmesingas, ir, kai esu dėmesingas, esu „čia ir dabar“ su Tuo, kuris yra „čia ir dabar“ – su Dievu. Taigi mano buvimas „čia ir dabar“ nėra tiesiog buvimas, nėra kažkokia „visos sąmonės meditacija“, kurios moko šiuolaikinės meditacijos mokyklos, tai greičiau buvimas su Dievu, su Gyvuoju Dievu – su Dievu Asmeniu. Malda yra santykis su Dievu, kuris iš degančio krūmo Mozei kalbėjo: „Aš esu Tas, kuris Esu“ (Iš 3, 14).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aš, Dievas, Kūrinija

Santykis su Dievu keičia mus pačius, taip pat keičia ir mūsų santykius. Malda – jeigu ji yra reguliari – perkeičia mūsų žvilgsnį, ji mus moko būti dėmesingus, moko klausytis ir matyti. Netgi paprasčiausi dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingi, nuolat meldžiantis yra matomi visai kitoje šviesoje. Liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto tekstai, giedamos giesmės, tariami žodžiai įgauna visiškai naują prasmę. Štai kodėl tik tas, kuris gyvena gilų asmeninės maldos gyvenimą, gali visavertiškai išgyventi ir liturginę maldą bendruomenėje.

Kaip visa tai įvyksta? Nadežda Gorodecki, XX amžiaus rusų ortodoksų rašytoja, vienoje meditacijoje apie Jėzaus maldą rašo:

„Po tam tikro laiko, maldos žodžiai patys ateina ant lūpų. Jie įveda į vis gilesnę Dievo buvimo praktiką… Tai yra tylus budėjimas, lydimas gilios širdies ir dvasios ramybės, kuris prasiskverbia per mūsų kasdienybės verpetą…

Švenčiausiasis Jėzaus Vardas gali tapti mistiniu raktu suvokti pasaulį, įrankiu atveriančiu kiekvieno daikto ir kiekvieno asmens paslėptą reikšmę, dieviškuoju antspaudu, ženklinančiu pasaulį. Galbūt būtent čia reikia kalbėti apie tikinčiųjų kunigystę. Vienybėje su dangaus Tėvu, mes šaukiamės Šventosios Dvasios Jėzaus Vardu: tegul mano malda tampa sakramentu…“

Šiame tekste yra nusakomas pamatinis krikščioniškos maldos bruožas. Malda nėra tik asmeninė patirtis, ji aprėpia daugiau nei tik patį asmenį. Kai malda yra santykis su Dievu, ji atveria duris į santykį su pasauliu. Čia pasirodo esminis krikščionio pašaukimas – kurti santykį. Krikščioniškoji malda mus atgręžia į Dievą, ir pats Dievas maldoje mus moko atsigręžti ir matyti Jo kūriniją, Jo Rankų darbą, ir ją pašventinti.

Dieviškasis antspaudas, ženklinantis pasaulį, yra Dievo, kaip Visatos Kūrėjo, pripažinimas, nes Jis yra viso, kas egzistuoja, Šaltinis. Kai matau Kūriniją, kai ją suvokiu kaip Dievo Rankų darbą, jai suteikiu prasmę – aš ją tam tikra prasme pašventinu, nes Kūrinija man tampa Dievo garbės ir didybės ženklu. Štai kodėl yra kalbama apie tikinčiųjų kunigystę. Šį procesą išgyventi leidžia būtent maldos patirtis.

Iškęsti Mišias?

Kas iš to? Ką tai suvokus reikėtų daryti? Šlovinti Viešpatį ir Jam dėkoti. Apie Eucharistiją jau kalbėjau ankstesniame tekste, tačiau noriu priminti, jog Eucharistija reiškia dėkojimą (eucharisterion – gr. k. dėkojimas).

Rytų krikščionių Tradicija labai plačiai aprašo santykį tarp maldos patirties ir Eucharistijos. Du graikų autoriai, broliai Kalikstas ir Ignacijus Xanthopulos, maldą net įtraukia į Bažnyčios sakramentų sąrašą ir teigia, jog malda yra tarp Krikšto sakramento ir Eucharistijos. Kodėl? Todėl, kad Krikštas ženklina tikinčiojo gyvenimo kelio Kristaus ir Jo pažinimo link pradžią. Per Krikštą mūsų širdis atsiveria Dievo Išganymo darbui, tampame Bažnyčios dalimi ir atpažįstame, jog Kristus yra Bažnyčioje, Jis veikia Bažnyčioje – ir ne tik joje, ir Kūrinijoje, per slėpiningą Šventosios Dvasios veikimą.

Malda mums leidžia išsaugoti Kristaus atminimą ir išgyventi „čia ir dabar“. Eucharistijos metu tikintieji dėkoja už tai, kad Jis yra ir už tai, ką Jis padarė dėl pasaulio atpirkimo. Eucharistijos metu Dievas ateina į susitikimą su mumis, mes klausomės Jo žodžio, kuris yra skaitomas, skelbiamas pamokslų metu, ir mes Jį priimame duonos ir vyno pavidalais.

Matote, malda nėra tik būdas lengviau „iškęsti“ dalyvavimą liturgijoje. Bendruomeninės maldos metu mes išgyvename Dievo buvimo tarp mūsų slėpinį. Kai dalyvaujame Eucharistijoje, mūsų dėmesys turi krypti ne į „nusigiedančią“ vargonininkę, ne į per ilgai pamokslaujantį kunigą, ne į šalia sėdinčios moteriškės vaiką, kuris „ieško lobių“ savo nosyje – turime būti dėmesingi tarp mūsų esančio Dievo buvimui, Dievo, kuris ateina į susitikimą su mumis. Turime būti dėmesingi Jo buvimui, prasiskverbiančiam per mūsų kasdienybės verpetą, už kurį ateiname Jam padėkoti.

Komunija yra besimeldžiančiųjų bendrystė, bendrystė tų, kurie nuolatos nepailsdami ieško Dievo buvimo savo gyvenime. Taip mes išpildome savosios kunigystės pašaukimą – esame Dievo mums suteiktos Karališkosios kunigystės dalininkai, kurie savo malda šventina vieni kitus ir visą Kūriniją.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.