Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Kur esame, kokie esame. Projektas kalbelei

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kapoja mus nuodingi užkratai. Gal iš mirties laboratorijų arba dangaus observatorijų. Iš ten juk mato, ar verti mes šio gyvenimo šventoj tėvynės žemėj. Kurią taip žeminam. Kovydo ir pavydo bjaurastimi.
Nesijaučiame broliais. Godumo virusas naikina mūsų dirvą, ežerus, miškus, marias. Ir viltis nemarias.
Vis nesusitariam. Prieš 30 metų norėjom gyventi kitaip. Kodėl nesiseka?
Matyt, nenorim keistis.
Gal dar ateis koks tipas iš kitur. Pavyzdžiui, iš Nazareto. Palieps, o patys mes vis tiek maištausim nešvarumuose.
Kovydo ir pavydo. Kad ir toliau galėtume Jam skųstis – Dievui, nors gavome gražiausią visame pasauly būstinę.
Nei per karštą, nei per šaltą. Vasarą žalią, o žiemą baltą. Ir dar pasaulio vandenynų neužlietą gerbiamų senolių vietą.
Tik pažiūrėkim.
Ten – pilis. Papėdėj – Katedra. O ten – rinkta valdžia. Senoji Rotušė. Prie jos jau nebematom budelio. Tik patys juo ir jais nebūkime.
Mums pavesta gyventi. Mes galim lemti ateitį, jei būsim jos verti. Ir ji ateis, jei Viešpats mums atleis.
Tačiau neklaidinkime ir nesiklaidinkime.
Į ką panašus besaikis vogimas ir ėdimas? Žemių, vandenų, miškų.
Jeigu nesukuriam vilties, kad bent mažutėj Lietuvoj yra galima brolystė; jei tik ėdam silpnesnį, tai esam žmogėdžiai.
Dar nesukūrėm pasipriešinimo centrų. Pasipriešinimo nemeilei, besaikio godulio virusui, tuštybės narkotikui. Ir nevilčiai, kuri stumia į kitus narkotikus.
O vis dėlto – gal varpelis dar neskamba aukojimo pabaigai?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien