Kur išsilavinimą gauna Lietuvos stačiatikių kunigai – ir kodėl tai svarbu?

Pagal oficialius reikalavimus, kiekvienas asmuo, norintis tapti Maskvos patriarchato dvasininku, privalo turėti bazinį teologinį išsilavinimą (nors, kai dvasininkų trūksta, gali būti taikomos išimtys). Kadangi Lietuvoje nėra ortodoksų teologijos studijų, kyla nuoseklus klausimas: o kur ruošiami Lietuvos stačiatikių (ortodoksų) kunigai?

Maskvos patriarchato ugdymo sistema

Maskvos patriarchate veikia trijų rūšių teologinio švietimo institucijos – profesinės „dvasinės mokyklos“ (rus. духовные училища), suteikiančios praktinių žinių apie dvasininko tarnystę; bazinio teologinio parengimo dvasininko tarnystei įstaigos – seminarijos ir tolesnių teologijos studijų įstaigos – akademijos. Šiuo metu vyksta perėjimas prie Bolonijos sistemos, „dvasinės mokyklos“ naikinamos, seminarijos studijų planas formuojamas kaip atitinkantis bakalauro laipsnį, akademijos – magistro ir daktaro.

Dokumentuose nurodomas minimalus išsilavinimo reikalavimas kunigui – tai teologijos bakalauras (ar jo atitikmuo), nors leidžiamos išimtys, o praktikoje daugybė kunigų gali apskritai neturėti jokio teologinio išsilavinimo. Tačiau ir terminas „teologijos bakalauras“ ne visada yra tikslus – daugelis Maskvos patriarchato švietimo institucijų arba visai neturi valstybinės akreditacijos, arba ją įgijo labai neseniai.

Pavyzdžiui, Maskvos dvasinės seminarijos ir akademijos teologijos bakalauro programa valstybinę Rusijos Federacijos akreditaciją įgijo tik 2016 m., magistro – 2018 m., daktaro – 2021 m. Sankt Peterburgo seminarijos ir akademijos teologijos bakalauro ir magistro programos buvo akredituotos 2016 m., aspirantūra – 2020 m. Daugybė kitų Rusijos seminarijų akreditaciją įgijo pastaraisiais metais, įskaitant 2022-uosius, o pagal 2021 m. Maskvos patriarchato Šventojo Sinodo nutarimą, visos bažnytinės švietimo įstaigos valstybinę akreditaciją turėtų įgyti per ateinančius penkerius metus.

Kaimyninėje Baltarusijoje padėtis dar blogesnė – Minsko dvasinė seminarija ir akademija ne tik neturi valstybinės akreditacijos, bet abi įstaigos (seminarija ir akademija) yra įregistruotos ne kaip aukštojo mokslo įstaigos, o kaip religinės organizacijos. Todėl nenuostabu, kad praktikoje Lietuvoje veikiantis Studijų kokybės vertinimo centras nepripažįsta senesniais metais Maskvos patriarchato įstaigose įgyto išsilavinimo kaip aukštojo.

Tai nereiškia, kad tose seminarijose ir akademijose dirba prasti specialistai – kai kuriose iš tiesų dirba puikūs mokslininkai, lygiagrečiai dirbantys ir valstybiniuose universitetuose. Tačiau tai reiškia, kad nei ugdymo programų turinio, nei personalo atrankos atžvilgiu neegzistuoja akademinėms institucijoms būdingi kriterijai ir kontrolės principai. Taip, pavyzdžiui, Maskvos dvasinėje akademijoje daugelį metų buvo dėstoma religijotyrininkų pseudomokslu laikoma „sektologija“ (Мinske tebedėstoma iki šiol), o Minsko dvasinės akademijos prorektoriumi 2015 m. buvo paskirtas pirmakursis studentas.

Stačiatikių (ortodoksų) seminarijos Europos Sąjungoje

Europos Sąjungoje yra daug ortodoksų ugdymo institucijų, tačiau daugelyje jų mokymas vyksta nacionaline kalba. Graikijoje dėstoma graikiškai, Lenkijoje – lenkiškai, Rumunijoje – rumuniškai ir t. t. Rusų kalba pasiekiami mokslai tik Maskvos patriarchato institucijose: Rygos seminarijoje ir Šv. Sergijaus seminarijoje Paryžiuje. Maskvos patriarchato Rygos seminarija studijuoti priima tik Latvijos gyventojus, ir, kadangi siūlo tik bazinį teologinį išsilavinimą, siekiantys tolesnių studijų Latvijos gyventojai taip pat priversti vykti į kitą šalį.

Paryžiaus Šv. Sergijaus seminarija iki 2019 m. priklausė Konstantinopolio patriarchatui, dabar priklauso Maskvos patriarchatui, tačiau rusų kalba siūlo tik neakivaizdines studijas. Taigi norintys studijuoti teologiją Lietuvos piliečiai bet kuriuo atveju privalo mokėti užsienio kalbą; jei toji kalba – tik rusų, tai norėdami mokytis dieniniame skyriuje jie gali rinktis studijas tik už Europos Sąjungos ribų.

Kaimyninėse Rytų šalyse rusakalbės studijos egzistuoja Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, iš jų geriausia reputaciją turi Rusijos bažnytinio švietimo įstaigos. Dvi didžiausios Rusijos teologinio ugdymo įstaigos – Maskvos dvasinė akademija ir seminarija bei Sankt Peterburgo dvasinė seminarija ir akademija.

Kur studijuoja mūsiškiai

Kaip minėta pradžioje, pagal viešai interneto svetainėje prieinamus duomenis, iš viso Maskvos patriarchato Vilniaus–Lietuvos vyskupijoje šiuo metu tarnauja 65 dvasininkai. 52 proc. iš turinčių bazinį teologinį išsilavinimą dvasininkų Lietuvoje yra baigę Rusijos mokymo įstaigas (Maskvos dvasinė seminarija / akademija – 21, Maskvos Šv. Tichono ortodoksų institutas – 2, Sankt Peterburgo dvasinė seminarija – 3), 42 proc. yra baigę Minsko dvasinę seminariją ir tik trys dvasininkai yra baigę Varšuvos dvasinę seminariją, nepavaldžią Maskvos patriarchatui. 15 dvasininkų bazinio teologinio išsilavinimo arba neturi, arba tebėra studentai.

Taigi beveik visi Maskvos patriarchato Lietuvoje dvasininkai yra studijavę arba Maskvoje, arba Minske.

Kodėl tai svarbu? Kaip jau minėjome, Maskvos patriarchato ugdymo įstaigos nėra įprastos akademinės institucijos; Minsko seminarija ir akademija apskritai turi „religinių organizacijų“ statusą. Todėl verta pasigilinti į tai, koks tas ugdymas ir kokios vertybės yra diegiamos tose institucijose.

Ir Maskvos, ir Sankt Peterburgo, ir Minsko Maskvos patriarchato švietimo institucijose švenčiama „Pergalės diena“, pozityviame kontekste demonstruojama sovietinė simbolika ir Georgijaus juostelės. 2020 m. visame Maskvos patriarchate vyko „kalėdiniai skaitymai“ nekalėdine tema „Didžioji pergalė: jos palikimas ir palikuonys“, kurią rėmė prezidento V. Putino fondas, o svarbiausieji, viso patriarchato lygio, posėdžiai vyko Kremliaus rūmuose.

Tai nėra vienintelis atvejis, kai veikla Maskvos patriarchato ugdymo įstaigose derinama su Rusijos prezidento veiksmais: kai kuriais atvejais galima rasti tiesų įvardijimą, kad „[„mokslinė“] konferencija rengiama siekiant įvykdyti Rusijos Federacijos prezidento V. V. Putino iškeltas užduotis…“ Įvairūs Rusijos „dvasinio ugdymo“ įstaigų darbuotojai yra gavę apdovanojimus iš V. Putino rankų, Baltarusijos – iš A. Lukašenkos. Atitinkamų valstybių prezidentų sveikinimai įstaigoms ar jų vadovams skelbiami įvairiomis progomis.

Įstaigose taip pat vyksta įvairūs renginiai, konferencijos ir pan., skirti „Šventajai Rusiai“, „Rusios dvasinei vienybei“ pabrėžti. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarį, kai Ukrainoje jau vyko Maidano protestai, Maskvos dvasinės akademijos studentai bibliotekoje žiūrėjo spektaklį apie „karštakošiškumo ir susiskaldymo beprasmiškumą šiuolaikinėje Rusijos ir Ukrainos tautų istorijoje“, spektaklis „kvietė mus [Rusiją ir Ukrainą] į vienybę“. Rusijos „dvasinio ugdymo“ įstaigų studentai dalyvauja ekspedicijose okupuotame Kryme, kuris įstaigų oficialiai įvardijamas kaip „Rusijos Federacijos subjektas“.

Įstaigų dėstytojų straipsniuose bei knygose galima rasti neįtikinėtiną mūsų laikams reiškinį – Rusijos Federacijos prezidento ir patriarcho Kirilo pasisakymų citavimą minčiai pagrįsti. Pavyzdžiui, archimandrito Platono Igumnovo straipsnyje „Rusios krikštas ir moralinė-švietėjiška Bažnyčios misija Tėvynės istorijos kontekste“ („Voprosy bogoslovija“, 2019, t 1., nr. 1, 47 psl.): „Minėdamas 1030-ąsias Rusijos krikščionybės priėmimo metines ir vertindamas šį istorinį įvykį kaip nacionalinio Rusijos kelio etapą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė: „Rusios krikštas – tai esminis mūsų istorijos lūžis, civilizacijos masto ir perkeičiančios dvasinės galios įvykis. Ji nulėmė tolesnį šimtmečių Rusijos kelią ir turėjo įtakos viso pasaulio raidai.“

Įstaigų vadovai taip pat meldžiasi už savo politinius lyderius. Štai šių metų spalio mėnesį, Ukrainoje vykstant genocidui, Maskvos dvasinėje akademijoje „Jo Šventenybės patriarcho Kirilo palaiminimu, skambėjo specialūs maldavimai prašant sveikatos Rusijos Federacijos prezidentui V. V. Putinui“. Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai apskritai leidžiama sakyti kalbas studentams nuo pakylos, skirtos kunigui – ambono, priešais altoriaus vartus.

Nenuostabu, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, nemažai Maskvos patriarchato švietimo įstaigų dėstytojų jį atvirai palaikė. Štai internete populiarus ilgametis Maskvos dvasinės seminarijos ir akademijos dėstytojas, dabar jau emeritas profesorius Aleksejus Osipovas šių metų kovą kalbėjo:

„Ukrainą užgrobė Vakarų ideologai ir Vakarų politiniai veikėjai […] ir naudoja kaip priemonę kovai su Rusija. […] Buvo kalbama apie branduolinio ginklo galimybę, apie Ukrainos įstojimo į NATO galimybę, ir toje padėtyje be išeities prasidėjo ši [Rusijos] kampanija. […] Vakarai visada pavydėjo Rusijai ir jos nekentė. […] Tai [ką padarė Rusija] buvo paskutinė galimybė išgelbėti Rusiją nuo vergijos [Vakarams].“

O štai Maskvos Šv. Tichono humanitarinio universiteto profesorius ir Strateginės reikšmės raketų pajėgų akademijos ortodoksų kultūros fakulteto dekano pavaduotojas kunigas Artemijus Vladimirovas, per pamokslą išvadinęs ukrainiečius fašistais, mįslingai užsiminė: „Tikėkimės, artimiausiu metu prie mūsų prisijungs ir Moldova, Kazachstanas, nelaimingoji Ukraina, greitai – ir Gruzija… Na, o kas bus su Pribaltika, patys galite numanyti. Šiandien ji kaip tarpinė bazė tiekia ginklus slavams naikinti.“

Apibendrinimas

Žinoma, negalima to, ką sako vieni, taikyti visiems, ir pats pažinodamas nuostabių Maskvos patriarchato švietimo įstaigų dėstytojų puikiai žinau, kad ne visi palaiko vyraujančią ideologiją. Yra puikių mokslininkų, puikių dvasininkų, kurių dalis netgi buvo priversti emigruoti. Bet pateikti pasisakymai yra viso labo bendrosios vyraujančios Rusijos kultūros atspindžiai.

Pats faktas, kad per Maskvos, Sankt Peterburgo ir Minsko ugdymo įstaigas studentai susiduria su tų šalių kultūra, kuri šiuo metu yra persmelkta atgrasios politinės ideologijos, neturėtų stebinti – taip jau yra diktatorių valdomose valstybėse. Visgi kelia nerimą, kad tokiose įstaigose mokosi Lietuvos piliečiai – ypač būsimi dvasininkai, kuriems žmonės patiki savo širdį ir sielą.

Išeitis iš šios situacijos gali būti dvejopa – arba geresnė tautinių bendrijų integracijos strategija, kuri panaikintų poreikį Lietuvos piliečiams mokytis įstaigose, kur dėstymas vyksta rusų kalba, arba normalios, nepolitizuotos stačiatikių (ortodoksų) rusakalbės ugdymo įstaigos kūrimas Europos Sąjungos ribose. Bet kuriuo atveju šis labai svarbus dvasininkų nuomonės, tapatybės ir kultūrinio solidarumo ugdymo aspektas Lietuvoje yra gerokai apleistas, ir vienintelis deramas atsakas – labiau rūpintis švietimu.