2021 04 28

Simonas Vigelas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kur per pandemiją dingo mano draugai? Aristotelio atsakymas

Pixabay.com nuotrauka

COVID-19 viruso sukelta nežinia privertė pastatyti nematomas sienas tarp mūsų ir savo artimųjų, draugų, kolegų bei pažįstamų. Sąlytis su žmonėmis tapo šiek tiek baisus ir pavojingas. Grėsmė tykoja ne šešėliuose ar tamsoje, o mūsų prisilietimuose ir iškvėpimuose. Dėl to esame apsišarvavę kaukėmis, ginkluojamės skiepais bei statome neregimus dviejų metrų diametro bastionus aplink save – visa tai todėl, kad sugrąžintume savo gyvenimus į priešpandeminę būklę.

Šią pandemiją pavaizdavau kaip karinę situaciją ne veltui, kadangi tiek mūšyje, tiek šioje sveikatos krizėje prarandame draugus: tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Turbūt kiekvienas pastebėjo, kad jų draugų ratas traukiasi, pažįstami pamirštami, bendravimas su kolegomis tapo dalykiškas ar forsuotas įvairių žmogiškųjų išteklių institucijų. Keista, lyg bendraudavome su ganėtinai daug žmonių, bet karantino metu aplinkinių ratas sumenko. Nykstant socialiniams ryšiams, esame priversti stebėti, kaip draugystės trupa ar pasiekia savo galiojimo laiko pabaigą. Dėl šių netekčių galima jausti kaltę, tačiau bet kokia netektis gali tapti įkvėpimu savistabai.

Gali praversti Aristotelio mintys apie draugystę. Kai susiduriame su nykstančiomis draugystėmis, gali kilti abejonių, ar koks nors asmuo tikrai buvo mūsų draugas, ar ne. Vertėtų pradėti nuo klausimo: kas yra draugas?

Pirmoji draugystės modelio savybė yra draugystės pripažinimas. Ši savybė reikalauja, kad abu asmenys santykyje suvoktų ir pripažintų, jog yra draugai. Jeigu sekate kažkokį nuomonės formuotoją, norite, kad jam sektųsi, gal net esate parašę jam ne vieną palaikančią žinutę, tačiau niekad reguliariai su juo nesate bendravęs – būtų keista šį asmenį vadinti draugu. Iš šono gali atrodyti, kad perlenkiate lazdą ir sekimą pavertėte persekiojimu.  

Antrasis bruožas yra noras gero kitam. Aristotelis teigia, jog yra svarbu geisti, kad tavo draugas gautų gerų dalykų, jaustųsi gerai, mums turėtų rūpėti palaikyti savo draugų gerovę. 

Trečia visa apimanti savybė yra abipusiškumas. Aristotelis pabrėžia tai, nes visos draugystės savybės turi būti puoselėjamos abiejų žmonių. Vienpusėmis pastangomis grįsta draugystė neegzistuoja, tai veikiausiai labiau primintų kažkokį familiarų patarnavimą. 

Ketvirtoji savybė yra tai, kad draugystė yra remta turėjimu kažko bendro. Tai gali būti tam tikros veiklos, pomėgiai, pasaulėžiūros – puiki proga pamąstyti, kas jus vienija su draugais. 

Penktoji savybė yra gyvenimas kartu bei bendras laiko leidimas – egzistuoja žymi Aristotelio frazė, kad negalite vadintis kažkieno draugu, kol nesuvalgėte maišo druskos kartu. Filosofo nereiktų suprasti pažodžiui, jis neragina per vieną susitikimą su draugu suvalgyti maišą druskos. Aristotelis mano, kad kiekvienas patiekalas turi šiek tiek druskos, tad per tą laiką, kai valgysite kartu – šis kiekis kaupsis ir galų gale prilygs maišui druskos. Bendras laikas prie stalo vienija žmones: pokalbiai, pokštai, ginčai – tai svarbi draugystės dalis. Deja, bet dabar galime tik nostalgiškai prisiminti tuos ilgus vakarus restoranuose ar rytus prie greito maisto užkandinių. 

Paskutinis bruožas yra sielvartų bei džiaugsmų dalinimasis – per visą draugystės laikotarpį draugai turėtų vienas kitam padėti sunkmečiais, tačiau lygiai taip pat svarbu džiaugtis ir draugo sėkmėmis. 

Galbūt sutrikote dėl to, kad jūsų draugai neatitiko visų šitų bruožų. Aristotelis teigia, jog tai yra idealiausia draugystės forma, kuriai susiformuoti reikia ilgo laiko bei abiejų žmonių aukštos doros lygio. Tokia draugystė yra ypač reta: asmenys gali nugyventi visą gyvenimą, nepatyrę tokios draugystės. 

Aristotelis taip pat sukūrė draugysčių tipologiją, kuri ir gali tapti raktu išspręsti nykstančių draugysčių dilemą. Filosofas šiuos tipus grindžia trimis savybėmis, kurias galime suprasti kaip geidžiamas arba geras: naudingumu, malonumu bei dorybe. Šios savybės turi tam tikrą hierarchiją – dorybe grįstos draugystės yra tvirčiausios bei pilniausios savo turiniu. Filosofas pripažįsta, kad draugystės, remtos naudingumu ar malonumu, yra trapesnės, tačiau jis vis tiek laiko jas draugystės formomis. 

Pradėkime nuo provokuojančiai skambančios formos – draugystė dėl naudingumo. Kantas šioje vietoje nesutiktų su Aristoteliu: jis mano, kad draugas niekad neturėtų tapti priemone pasiekti tam tikrą tikslą. Čia vertėtų stabtelti ir prisiminti Aristotelio dorybių sampratą – filosofas matė naudingumą kaip vieną iš gėrio modalumų. Naudingumas yra tam tikra gėrybė, kurią galime naudoti instrumentiškai, kad pasiektume kitas gėrybes. Sakykime, jog egzistuoja du studentai, kurie yra ypač gabūs skirtingose akademinėse sferose. Šie nusprendžia vienas kitam padėti ruoštis egzaminams, reguliariai susitinka pasišnekučiuoti apie studijas, tačiau jie yra ganėtinai skirtingi žmonės, kurie, jeigu ne ši naudinga žinių perdavimo veikla, greičiausiai niekad nebendrautų vienas su kitu. Kaip ir galima buvo nuspėti, jog, sesijai pasibaigus, šie studentai nustojo bendrauti. Aristotelis mums padeda suvokti, kad tokio tipo santykiai neturėtų būti smerkiami, jie yra ganėtinai dažni mūsų gyvenimuose, tačiau taip pat pabrėžia, jog šie yra patys nepatvariausi iš visų draugystės tipų. Kadangi santykiai yra remti nauda, gali kilti konfliktų, kai vienas iš asmenų nebėra toks naudingas, o kai santykis tampa vienpusis – tai nebėra draugystė. Čia ir slypi jos trapumas – pasibaigus naudai nebėra priežasties tęsti draugystės. Dėl naudos tapę draugais žmonės telkia dėmesį į instrumentinę šio santykio pusę, tad kito asmens savybės nedaro įtakos draugystės galiojimo datos pabaigai. Šis tipas priverčia susimąstyti, kiek santykių gyvenime buvo remti tik tam tikra abipuse nauda. Greičiausiai pirmieji žmonės, su kuriais nustojote bendrauti, yra būtent tie, su kuriais dėl karantino apribojimų nebegalėjote tęsti abipusės naudingos veiklos. Galbūt buvo asmuo, su kuriuo bendravote dėl jo rengiamų šaunių vakarėlių? Na, deja, bet dabar galite ir be jo pasiklausyti šio asmens sukurtų grojaraščių. Svarbu paminėti, kad ši draugystės kategorija nebūtinai turi visuomet išlikti grįsta naudingumu. Galbūt prieš tai minėti studentai suvokė, kad mėgsta panašius filmus, ir reguliariai pradėjo kartu juos žiūrėti karantino metu – tai pavirto į draugystę, remtą malonumu. 

Malonumą iš draugystės galima išgauti dviem būdais: iš paties asmens arba iš kažko bendro darymo. Malonumą iš asmens galime suvokti kaip tam tikras žmogaus savybes, kurios mus žavi. Pavyzdžiui, jūs abu esate roko muzikos mėgėjai, tai duoda peno puikiems pokalbiams apie muzikinę erdvę, dėl to jūs reguliariai susitinkate. Šie asmenys kartu gali ir patirti malonumą iš bendros veiklos – jie gali kartu vykti į koncertus ir taip kurti atsiminimus kartu. Šios malonumo kilmės taip pati gali būti ir atskiros – jums gali ne itin patikti žmogus, tačiau su juo reguliariai žaidžiate stalo žaidimus, nes tai – jūsų bendras hobis. Stalo žaidimai bei roko muzika gali nebepatikti, nes jie nebeteikia tokio malonumo, kurį teikdavo anksčiau – čia pasirodo šios draugystės Achilo kulnas. Šiuose santykiuose draugai yra vieni su kitais ne dėl vienas kito kaip asmenų, tačiau dėl bendro malonumo. Dėl šios priežasties santykių tvarumas nėra ilgaamžis. Pandeminis pavyzdys – du žmonės, kurie reguliariai ėjo į tą patį sporto klubą kartu, daugiausia kalbėdavo apie savo sveikatą klube, jeigu nepratęsė šios veiklos namie, greičiausiai neišliko draugais, kai užsidarė visi sporto klubai. Praradome ganėtinai daug fizinio kontakto reikalaujančių veiklų: gurmanai neteko restoranų, reiveriai neteko galimybės trepsėti kojomis šalia vienas kito, poetai – slemo renginių. Galime kiekvienas surasti po draugą bei malonumą, kurio nebeturime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Paskutinis ir pats idealiausias tipas, anot Aristotelio, yra dora remta draugystė. Šis draugystės tipas gali egzistuoti tik tarp žmonių, kurie yra panašūs savo gera morale. Draugai jaučia trauką, nes mato vienas kito gėrį, džiaugiasi abiejų geru elgesiu. Filosofas daro prielaidą, jog šie žmonės traukia vienas kitą savo geru charakteriu, nes jie gali padėti puoselėti abiejų moralę, tapti geresniais žmonėmis. Svarbu paminėti, kad tokie draugai turėtų linkėti vienas kitam gero ne dėl jų malonumo, naudos, bet dėl jų pačių gerų asmenybių. Kadangi ši forma yra tvirčiausia, jos sandaroje taip pat egzistuoja nauda bei malonumas, tačiau šių savybių stoka nesugriaus draugystės. Pasiekti šią tvarią formą reikia daug laiko bei intymiai pažinti vienam kitą. Ilgas laiko tarpas reikalingas tam, kad pamatytume vienas kitą įvairiose aplinkose, išvystume visokeriopus sprendimus bei suprastume, kaip yra bendraujama bei elgiamasi su kitais žmonėmis. Būtent intymus žmogaus pažinimas mums leidžia suvokti jo moralinę kompetenciją. Tik su laiku aiškėja, kokios yra to žmogaus geros elgsenos paskatos: ar tai iš baimės, ar siekiant pelno, ar, kaip šis draugystės tipas reikalauja, dėl to, nes suvokia gėrio savaiminę prasmę. Būtent dėl didelių laiko sąnaudų, kurias patiriame skirdami laiką bendroms veikloms bei giliam draugo pažinimui, negalime tokių draugų turėti daug. Skirdami tiek laiko vienam draugui, atimame tą laiką iš kito draugo, bet tai nėra vienintelis iššūkis pasiekti šią idealiausią formą. Kitų draugystės tipų žmonės gali būti tiek geri, tiek blogi, nes tos draugystės nėra remtos žmogaus gerumo visuma. Tačiau, kad galėtumėte patys būti tokiais draugais, turite išugdyti dorą savyje. Dėl tos abipusės doros ši draugystė yra pati tvariausia. Žmonės, suvokę gėrio savaiminę prasmę, neturėtų tapti blogi bei kontroliuojami savo geismų, o tuo remti prieš tai minėti draugystės tipai. Būtent šis draugystės modelis mums gali padėti suvokti, ar mūsų turimi draugai artėja prie šios amžinosios draugystės statuso, galbūt kai kurie iš mūsų jau puoselėja tokias draugystes? Gal išlikusios draugystės, nepaisant karantino sunkumų, yra tos, kurios turi potencialą žydėti visą gyvenimą? Dora remtos draugystės nėra tik malonumas ar naudingas dalykas. Aristotelis mano, kad aukščiausia draugystės forma taip pat yra saviugdos įrankis: draugai siekia abipusio moralinio tobulėjimo. Šis tipas yra toks svarbus filosofui, jog be jos nemato laimingo gyvenimo.

Karantinas suteikia galimybę pažvelgti į save ir savo artimiausius santykius. Gal Aristotelio išmintis padės suprasti, kad tam tikrą žmogų vadinote draugu veltui? Jeigu asmuo neteikia nei naudos, nei malonumo ar neturite dorovinio ryšio su juo – galbūt jis nėra vertas draugo statuso? Filosofo modelis gali padėti suvokti, kodėl tam tikri žmonės yra jūsų gyvenime arba jų nebėra. Taip pat gali pagelbėti susidaryti teisingus lūkesčius kiekvienai draugystei. Jau pradeda skambėti lyg kokia sidabrinė kulka ar produkto reklama – šis modelis duos įrankį nusikratyti ramybės neduodančio jausmo po draugystės pabaigos. Aristotelis pateikia tam tikrą idealią draugystės sampratą, kuri turėtų tapti kiekvieno siekiamybe, tačiau jis taip pabrėžia, kad draugystės, remtos nauda ar malonumu, neturėtų būtų vengtinos ar nuvertinamos.