Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kur yra Dievas

Neatpažintų asmenų, nužudytų Bučoje, Ukrainoje, Rusijos okupacijos metu, laidojimo ceremonija 2022 m. rugsėjo 2 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. rugsėjo 17 d., Nr. 33)

Socialiniai tinklai, be visų jų pliusų ir minusų, visgi yra keistas dalykas, gal net absurdiškas. Ne tik dėl to, kad draugauti kviečia visokie keistuoliai (kurių netgi prisibijočiau sutikti gatvė­je), bet ir seniai mirę žmonės ar­ba net­gi ne žmonės (tarkim, Odiniai rankdar­biai arba Beno Garažiukas).

O kvai­liausia, kad visai to nenorėdamas imi staiga ir įsiveli į diskusijas su nepažįs­tamais asmenimis; iš to jokios naudos nei tau, nei tiems asmenims, nes visi tie žodžiai žodžiai žodžiai yra tik pavir­šinis pelkės paburbuliavimas, ir tiek. Bet, žinoma, galima laikyti tai saviraiš­ka – dauge­lis žmonių be to jau ne­įsivaizduoja gyvenimo.

Vengdama ginčytis su nepažįstamaisiais, nebesiginčiju ir su pažįstamais fb draugais. Juk visa tai atima per daug laiko ir energijos. Tik paburbu ir paniurzgiu sau panosėj – manau, tai ge­riausias komentaras, juolab nereiks dėl jo graužtis kur nors ir kada nors. (Komentarai neišsitrina – perspėjo tūlas veikėjas iš šėtoniško romano). 

Ir vis dėlto… Puikiai pažįstu D., sa­vo klasiokę ir kraštietę, kuri dabar sėkmingai gyvena ir dirba Norvegijoje. Nieko blogo apie ją negaliu pasakyti: darbšti, protinga, atkakli. Tik štai viename poste ėmiau ir perskaičiau aistringą jos pasipiktinimą Katalikų Bažnyčia (pretekstas buvo vienas kaimo klebonas, surengęs kalėdojimą ne laiku). Kadangi pati esu konvertitė, lyg ir neturiu teisės beigi įgaliojimų smerkti bedievių ar laisvamanių. Bet kažkaip ėmiau ir nuliūdau. Ypač kai perskaičiau D. žodžius – o kurgi yra Dievas, kai vyksta visokios neteisybės ir pan., va jeigu Jis būtų, tai trenktų kumščiu į stalą kaip koks patvaldys ir kaipmat viską sutvarkytų.

Ir ką gi aš galėčiau jai atsakyti?.. Kurgi yra Dievas netikinčiam žmogui?..

Aš manau, kad Ukrainoje. Dievas šiandien yra Ukrainoje. Kristus miršta su kiekvienu nukankintu ir išniekin­tu žmogumi, jausdamas jo sopulį ir gėlą. Žmogus miršta su Kristumi, jausdamas Jo kančią ir liūdesį. Kas būna paskui, aš nežinau, tik viliuosi, tik tikiu – Kristus jų nepalieka. Ir šito baisaus karo pusė yra ne tik materialinė, politinė, empirinė – ji yra ir dvasinė. Ir to nema­tyti gali tik dvasiškai akli žmonės.

Bet gal ir nereikia tikėti Dievu, kai patogiai ir gerai gyveni? Juk kelias į pragarą, kaip rašė C. S. Lewisas, toli gražu ne erškėčiuotas – jis gali būti ir lygus, patogus, platus, juo labai gera ir malonu eiti. Žiū, smagiai pasistraksėdamas, nė nepajusi, kaip įstraksėsi tenai, kur, kaip sakoma, viltį palik už durų. Gal netgi ir pragaras gali būti, kaip čia pasakius, „patogus“ – atitiktų kažkokius įpras­tus gerovės kriterijus. Tai gal būtų net įdomu. Nes Dantės pragaro vizijos dabartinio žmogaus nebejaudina: senoviška, nemo­dernu.

Tačiau joks „patogus“ pragaras negali atstoti nė mažutėliausio trupinėlio Dangaus. Ir joks žmogiškas laikas – dieviškosios amžinybės. Kai tai supranti, niekam nereikia įrodinėti, kur yra Dievas. Jis toks di­delis, kad kai kurie žmonės jo paprasčiausiai nemato.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.