Kurį kelią rinktis Seimo rinkimuose – kompromiso, konformizmo ar disidento?

Iš karto patikslinu, kad žmonės, kurie susiduria su tokiu pasirinkimu, nėra blogiukai. Jie turi įsitikinimus, vertybes, principus. Apsimetėliams ir niekšams tokių klausimų nekyla, nes asmeninė nauda — aukščiau visko. Jie tiesiog plaukia pasroviui ir ieško įlankų, kur nukrauti stalai ir groja muzika. Ir balsuoja už „savus“ nesukdami smegenų dėl vertybių, įsitikinimų ar dar kokios kliūties gyventi patogiai. Tad ir kalbėti apie juos nėra prasmės.

Visuomenėje yra nedidelis skaičius asmenybių, kuriems nors kuolą ant galvos tašyk — jie liks prie savo įsitikinimų. Sigitas Tamkevičius, Petras Cidzikas, Antanas Terleckas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė — čia apie juos. Kita dalis — tie, kurie įsitikinimus keičia it kojines — visuomenėje yra kiek didesnė, tačiau nereikėtų manyti, kad jie sudaro daugumą. Jų daug, bet ne tiek, kad galėtum teigti, jog aplink vien niekšai ir parsidavėliai. Būti tikru parsidavėliu taip pat nelengva. Štai įsivaizduokite Algirdą Paleckį. Jo laikysena verta pagarbos, nes žmogus už savo į(si)tikinimus net kaliūzės duonos ragavo.

Daugiausia žmonių priklauso „pilkajai zonai“. Kitaip tariant, atėjus pasirinkimo momentui, jie ilgai ir kartais skausmingai galvoja, kaip elgtis. Tai „kompromiso ieškantys žmonės“. Nebus klaida sakyti, kad dažniausiai nujaučiame, kad esame būtent šios grupės nariai (prisipažįstu, aš irgi iš tų).

Įsivaizduokime kasdienę situaciją. Dirbate kokioje nors valstybinėje įmonėje. Direktorius, niekam ne paslaptis, priklauso kažkokiai partijai (arba bent jau yra statytinis). Jūs puikiai su juo sutariate ir žinote, kad, kol jis bus direktorius — jūs gyvensite tykiai ir ramiai, gaudamas visai adekvačią algą.

Bėda ta, kad minima partija visai ne ta, kurios vertybėms jūs pritariate. Ką rinktis? Konformizmo kelią ar kompromiso vieškelį? Kaip save įtikinti, kad elgiesi pagal sąžinę, kai egzistuoja ir trečiasis — disidento — aplinkkelis?

Mėgstamo darbo, aprūpinimo ir socialinio statuso praradimas dėl vertybinių dalykų yra keistas sprendimas žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis. Ypač tuomet, kai kalbama apie politinės krypties pasirinkimo būtinybę.

Esu patyręs savo kailiu, kad visuomet, kai tik susisieji su kokia nors politikų, influencerių ar tiesiog „maisto papildų“ adeptų bendruomene, anksčiau ar vėliau nuskamba klausimas apie tavo asmeninę socialinio tinklo paskyrą. „Tai, klausyk, gal galėtum pasidalinti tuo ar anuo? Gal tavo draugams tai rūpi? Mes manome, kad tai pareiga“, — maždaug toks ir kitoks reikalų žinovas pradeda minti ant to, ką manei esant tik tavo. Suvoki, kad kėsinamasi į tai, ką iki šiol laikei nuosava mąstymo erdve, vertybių eksponavimo užutėkiu. Tiesiog lipama ant galvos.

Tampa aišku, kad štai ir atėjo tas metas, kai turi nuspręsti, kuriuo keliu eisi: kompromiso, konformizmo ar disidento. Kiekvienas iš jų savaip pavojingas.

Konformistų, ypač jei jie talentingi, man labai gaila. Pagal sočiai finansuojamų projektų reikalavimus kuriami tyrimų rezultatai, universitetų kursai ar etatai yra peilis talentingiems žmonėms. Nes, kartą pabandęs, sustoti jau nebegali. Fondų pinigai narkotizuoja. Atima talentą, kuris geriausiai reiškiasi būnant kiek praalkus.

Neramu stebėti tuos, kurie vis dar laikosi savo įsitikinimų. Nesvarbu – kairysis ar dešinysis, žalias, raudonas ar vaivorykštinis, bet neinantis konformizmo keliu man yra didis autoritetas. Jų maža, juos reikia saugoti. Būtent į jų nuomonę verta įsiklausyti artėjant rinkimų metui.

Ir visuomet lieka viltis, kad tų, kuriems galima kuolą ant galvos tašyti, yra gerokai daugiau, nei norisi manyti įdėmiau apsižvalgius…