2021 06 21

Arūnas Balna

Jolanta Zabarskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kuriant Juodkrantės gentį

Antanas Žmuidzinavičius. Juodkrantės piramidė

Šiais metais Neringa yra Lietuvos kultūros sostinė. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centras šia proga dalyvauja projektuose „Neringa – kultūros sala“ ir „ Juodkrantės kurorto aukso amžius“. Projektų tikslas papasakoti apie mažiau žinomą kurorto kultūrinį ir gamtinį paveldą, vietos istorijos unikalumą, ypatingas raidos aplinkybes. Apibendrintai pasakius - apie kurorto genius loci.

Paveldas ir istorija – puiku, iš jų mokomės, tačiau pasaulis šiuo metu išgyvena milžiniškus virsmus. Kokia mažo Lietuvos kurorto ateitis dideliame besikeičiančiame pasaulyje?

Kultūros centro direktorė Sonata Vaitonienė pakvietė diskutuoti apie Juodkrantės ateitį renginyje „Kur dėsime kablelį: pokyčių kūrimas negalimas laukimas“. Juodkrantės kultūrininkai šia diskusija siekė įvertinti gyvenvietės kultūrinės transformacijos eigą ir apibrėžti jos kryptis ateičiai, vykstant Neringos, 2021 m. Lietuvos kultūros sostinės, renginiams. Diskusiją moderavo Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo pirmininkė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. Diskusijos kryptis apibrėžė ir pagrindinį pranešimą skaitė Kazimiero Simonavičiaus universiteto Rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis.

Diskusijos mintys gali būti aktualios visoms Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenėms, kurios nori ne tik išgyventi savo unikalumą, bet ir jį įveiklinti su(si)kuriant visokeriopą gyvenimo kokybę. Geriau už  Krzysztofą Czyzewskį nepasakysi: „Kas yra provincialas? Žmogus, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia menkavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išsigydyti, ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi. Grėsminga ne tai, kad jis ieško svetimų pavyzdžių, kad pažįsta kitą pasaulį ir pargabena jį į savąją vietą. Problema – ta, kad nemyli savo vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net jei nutaiso išsilavinusio pasaulio piliečio veidą), o tai reiškia, kad nepakankamai ją pažįsta, neįžiūri ir neįstengia išnaudoti joje slypinčių galimybių. Jis – provincialas, nes pasaulis, kurį jis susikūrė arba kuriame sutiko gyventi, atima iš jo vietą, kurioje jis gyvena. Tačiau būtent ta erdvė – su savo nepakartojamu kraštovaizdžiu, susipynusiais likimais ir patirtimi, menkybe ir tuštybe, paslaptimi ir žibesiu – jo galimybė pasiekti neprovincialumą.“ Kultūros istorikas Darius Kuolys antrina šiai minčiai, sakydamas, kad ir Vepriai, ir Ukmergė gali būti ne provincija, bet mažieji pasaulio centrai. Ir Juodkrantė – be jokios abejonės. Ko reikia?

Juodkrantė yra unikalus ir prieštaringas potencialaus „kultūrinio sprogimo“ mazgas, nes čia ant išskirtinio Rytų Prūsijos XIX amžiaus kurorto kultūrinio ir / taip pat žvejų kaimo etninio paveldo „užsiklojo“ tarybiniais metais atvykusių iš kitų Lietuvos etnografinių rajonų gyventojų kultūrinės tradicijos, vertybės ir gyvenimo būdas. Juodkrantės dabartis šiuo metu komplikuota, nes  dauguma Juodkrantės, o ir visos Neringos, gyventojų čia tik poilsiauja ir vasaroja, nesvarbu, kad jų gyvenamoji vieta deklaruota Kuršių nerijoje. Tačiau šie pusiau vietiniai gyventojai turi ir didžiulį potencialą, nes yra išsilavinę, verslūs bei aktyvūs žmonės. Kaip juos įtraukti į Juodkrantės ateities kūrimą?

Pilkosios kopos Neringoje. Wikipedia nuotrauka

Šio savanoriškai prisiimto uždavinio sprendimo Liudviko Rėzos kultūros centras ieško bendradarbiavimo su istorike doc. dr. Nijole Strakauskaite lauke. Nuosekli istorikės tyrimų sklaida –  Juodkrantės kurorto aukso amžiaus patirtis – tampa svarbia tapatybine skverbtimi į  Juodkrantės  gyventojų mentalitetą.  Didžiausią potenciją, motyvuojančią bendram gerovės kūrimui, turi istorinės kurorto patirties ir dabartinės gyvenvietės realijų jungtis, iš esmės ir sukurianti genius loci. Reikia formuoti, anot profesoriaus Arūno Augustinaičio, Juodkrantės gentį:  žmonių bendriją, turtingą savo vidiniu gyvenimu ir patrauklią išorine kultūrine sklaida, kuri traukte trauktų į Juodajį krantą tautiečius bei kitų kraštų žmones. Vadinasi, tam, kad frazėje kablelis būtų padėtas per vidurį „pokyčių kūrimas, negalimas laukimas“, reikia sąmoningai suvokti, palaikyti ir plėtoti tokius procesus, kaip Juodkrantės traibalizmo, t. y. priklausymo žmonių bendruomenei, jungiamai bendros kultūrinės kilmės, stiprinimą, ir postmodernios kultūrinės kreolizacijos, t. y. dviejų ar kelių anksčiau buvusių atskirų ir savitų tradicijų persiklojimo, įveiklinimą gerovę kuriančioje bendruomenėje.

Kitaip sakant, iš istorijos ir paveldo ne tik mokytis, bet jį transformuoti, telkiant ir motyvuojant Juodkrantės gentį. Juk Juodkrantės gentis turi ir postmodernų totemą – Liudviką Martyną Rėzą. Šiame regione Rėza gali būti istorinių ir daugiakultūrių magistralių sankirtos mazgas. Daugiaveidis herojus, per kurį Juodkrantėje gali skleistis viskas: Europos mokslas, kultūrinė ir literatūrinė lietuvybė, prūsiškai-kuršiškai-žemaitiškos realijos, Napoleono žygių trasos ir visuomeniniai požiūriai, religijų sankirtos ir filosofija, meno ir gamtos paveldas, pagaliau verslo tradicijos ir kurortinis turizmas. Per Rėzą Juodkrantė gali tapti mažuoju pasaulio centru. Tik reikia naudotis naujosiomis medijomis ir technologijomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi ši diskusija atskleidė du labai svarbius regionų plėtrai veiksnius: genties (pavadinimą įdėkite patys – Kaišiadorių, Radviliškio, Balnininkų) stiprinimą kartu su kultūrine kreolizacija, kaip galimybių plėtra, ir savojo totemo įveiklinimą (vardą taip pat įrašykite patys: Daukša, Oginskis, Sirokomlė, Būga, ir t. t. ). Ir čia geriau už Krzysztofą Czyzewskį nepasakysi: „Laisvos veiklos aktu įdirbama provincija atveria naują perspektyvą… Argi tai nėra galimybė pas mus nauju pavidalu atsirasti Goethės „pedagoginei provincijai“ arba Hermanno Hessės Kastalijai?“

Kviečiame visus į liepos 9-11 d. vyksiančias „Juodkrantės kurorto dienas“ pamatyti, kaip pirmuosius tvirtus žingsnius nužengusi „Juodkrantės gentis“ įsibėgėja.

Šaltiniai:

Krzysztof Czyżewski, 2020, Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai, Versus: Vilnius.

Augustinaitis, Arūnas. „Asmenybė, laikas ir vieta postmoderniose medijose: naujos paradigmos, neatskleisti kontekstai.“ Liaudies kultūra, 2016, Nr. 5, pp. 58-66.

Krzysztof Czyżewski, 2020, Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai, Versus: Vilnius.