2022 03 28

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Romos kurijos reforma: nauja valdžios samprata ir evangelizacija

EPA nuotrauka

Kovo 19-ąją paskelbtas ilgai lauktas dokumentas, kuriuo reformuojama Romos kurija – pagrindinis Vatikano administracinis aparatas. Daugiau nei devynerius metus ruošta Konstitucija kupina svarbių naujovių. Svarbiausią jos siekį išduoda pavadinimas: „Praedicate Evangelium“, o tai lietuviškai reiškia „Skelbkite Evangeliją“.

Suprask, jog evangelizacija yra pagrindinis Bažnyčios, tad ir kurijos rūpestis. Apžvalgininkai dokumentą vadina revoliuciniu, esmingu, kapitaliai atnaujinančiu struktūras. Ir nors įvairiai vertina atskirus sprendimus, vieningai sutaria, kad reforma šįkart – gili, keičianti kurijos filosofiją iš esmės.

Naujam vynui – nauji vynmaišiai

Gal ne vien man būdavo keista, kad popiežiaus Vidudienio maldos palaiminimą pradėdavo senyvas, garbingas, bet sunkiai kalbantis, kardinolas – mat tokia buvo iš amžių glūdumos mus pasiekusi jo pareiga. Kokią prasmę ji turėjo šiandien? Tokie pavadinimai kaip Camerlengo ar Elemosineria Apostolica eiliniam katalikui, ne vien prašalaičiui, greičiau primena perteklinį barokinį dekorą, užuot sukėlęs asociacijų, jog kalbama apie rimtą ir patikimą instituciją.

EPA nuotrauka

Kai kas šių ir kitų istorinių pavadinimų atsisakymą vertina kaip atotrūkį nuo garbingos senovinės tradicijos, siekiančios, pavyzdžiui, XII amžių. Italų apžvalgininkas Andrea Gagliarducci apgailestauja, jog „dėl geresnio funkcionalumo prarandame senovinės institucijos pojūtį“. Nebelieka, pavyzdžiui, Camera Apostolica (Apaštalinių namų), biuro, kuris padėdavo kardinolui Camerlengui rūpintis Bažnyčios finansais sede vacante periodu, kai nėra popiežiaus Vatikane. Tad daugiau biurokratijos ir mažiau iš tradicijos kylančių vaidmenų, tačiau galime teigti, kad taip labiau užtikrinamas skaidrumas ir visų institucijų lygybė. Tai yra viena svarbiausių šios reformos idėjų. Ligšiolinės 9 kongregacijos ir 12 popiežiškųjų tarybų perorganizuojamos į 16 dikasterijų, turėsiančių vienodą juridinę galią.

Vatikano sekretoriatas minimas pirmiau šio sąrašo: jo, iš esmės kaip popiežiaus sekretoriato, užduotis – koordinuoti dikasterijų darbą ir bendradarbiavimą. Popiežiaus dalyvavimas tokiuose susitikimuose Konstitucijoje nenumatytas, tačiau tai galima laikyti savaime suprantamu dalyku. Valstybės sekretoriatas Konstitucijoje apibrėžiamas kaip „popiežiaus sekretoriatas“, pabrėžiant šios tarnybos vaidmenį padedant Romos popiežiui atlikti savo misiją. Pranciškus taip pat nori, kad sekretoriatas ypatingą dėmesį skirtų pagrindinių Magisteriumo tekstų rengimui.

Kai kurie sprendimai tarsi sudaro įspūdį, jog stiprinamas popiežiaus vaidmuo dikasterijų sąskaita, tačiau geriau pasigilinus atsiskleidžia, jog reikalo esmė – kitur.

Centre: evangelizacija ir sinodalumas

Ši evoliucija ar revoliucija nenukrito iš dangaus. 2013 m. prieš paskutinę konklavą susirinkę kardinolai sutarė, kad kurijos reforma turėtų būti svarbiausias kito popiežiaus prioritetas. Pranciškus parėmė šią mintį ir ėmėsi veiksmų, įsteigdamas devynių kardinolų patarėjų kolegiją, kuriems ir buvo pavesta paruošti dokumentą.

Naujoji apaštališkoji Konstitucija „Apie kuriją ir jos tarnystę Bažnyčiai bei pasauliui“(kol kas dar tik italų k.) įsigalios birželio 5 d. ir pakeis dabartinę Konstituciją Pastor Bonus (Gerasis Ganytojas), kurią Jonas Paulius II paskelbė 1988 m. birželį.

Nacionalinės ir regioninės vyskupų konferencijos dokumente pasirodo kaip lygiateisės Šventojo Sosto partnerės.

„Romos kurija nėra tarpininkas tarp popiežiaus ir vyskupų. Ji tarnauja abiem, atsižvelgiant į kiekvieno pobūdį“, – rašoma dokumento preambulėje. Tai tiesioginė „sinodalumo“ išraiška, – popiežiui Pranciškui brangus darbo metodas, persmelkiantis visą Konstituciją. Nacionalinės ir regioninės vyskupų konferencijos dokumente pasirodo kaip lygiateisės Šventojo Sosto partnerės, o ne tik kaip struktūros, hierarchiškai pavaldžios Romai. Tekste taip pat nurodoma, kad „didelės svarbos dokumentai“ nuo šiol turi būti „rengiami remiantis vyskupų konferencijų patarimais“. Akivaizdu, kad svarbesnis tampa nacionalinių vyskupų konferencijų vaidmuo.

Reformos tikslas – stipresnis krikščioniškas liudijimas ir veiksmingesnė evangelizacija. Iš 250 straipsnių aiškiai matyti, kad kurijos tikslas – ne būti administraciniu aparatu, o prisidėti prie aktyvios evangelizacijos. Būtent dėl to Pranciškus įsteigia Evangelizacijos dikasteriją, kuriai pats ir vadovaus, padedamas dviejų proprefektų. Vienas bus atsakingas už evangelizaciją apskritai (Popiežiškosios naujosios evangelizacijos skatinimo tarybos funkcijos), o kitas – už naujai įsteigtas bendruomenes, pavyzdžiui, katalikus pasaulio Pietų šalyse, kuriomis lig šiol rūpinosi Tautų evangelizacijos kongregacija (Propaganda Fidei).

Popiežiaus vadovaujama Evangelizacijos dikasterija – pirmoji sąraše.

Simboliška, kad Evangelizacijos dikasterija nuo šiol eina pirmu numeriu sąraše, užimdama vietą, kurią lig šiol turėjo Tikėjimo doktrinos kongregacija. Šiais pokyčiais siekiama parodyti, kad visa Bažnyčios veikla, įskaitant doktrinos plėtojimą ir gynimą, yra skirta evangelizacijai.

Dėmesys tam, kas trukdo Bažnyčios misijai

Tikėjimo doktrinos dikasterija taip pat turės dvi lygiavertes dalis – ne vien doktrininę, bet ir drausminę. Šis faktas rodo siekį išsiaiškinti viską, kas užgožia evangelizaciją. Maža to – gerokai sustiprintas 2014 m. įsteigtos Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos vaidmuo.

 Gerokai sustiprintas Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos vaidmuo.

Komisija prijungta prie Tikėjimo doktrinos dikasterijos, kuriai pavesta tirti kunigų ir tikinčiųjų, kaltinamų seksualine prievarta prieš nepilnamečius ar pažeidžiamus asmenis, bylas. Pagal naująją Konstituciją, popiežiškoji komisija padeda „vyskupams“, „vyskupų konferencijoms“ ir Pašvęstojo gyvenimo institutams kovoti su piktnaudžiavimu.

Visų pirma ji turi „atitinkamai reaguoti į tokį elgesį pagal kanonines normas ir atsižvelgiant į civilinės teisės reikalavimus“. Iki šiol komisija buvo tik patariamojo pobūdžio.

EPA nuotrauka

Popiežius įkūrė naują Artimo meilės tarnystės dikasteriją, kuri sustiprina ir atnaujina dabartinę Popiežiaus labdaros tarnybą (Elemosineria Apostolica). Dikasterija galės „laisvai priimti, ieškoti ir prašyti aukų savo veiklai“, – rašoma tekste. Ši nauja tarnyba sieks pasirūpinti vargšais, pažeidžiamais ir atskirtį patiriančiais žmonėms.

Popiežius patvirtina Ūkio sekretoriato vaidmenį kontroliuojant kurijos finansus. Šios tarnybos, kuri pristatoma ne kaip dikasterija, o kaip atskira įstaiga, misija yra „kurijos institucijų administracinių, ekonominių ir finansinių reikalų kontrolė ir priežiūra“. Svarbus naujas aspektas yra tai, kad už Vatikano personalą bus atsakingas Ekonomikos sekretoriatas, o ne Valstybės sekretoriatas. Ekonomikos biure sukurtas naujas „Šventojo Sosto Žmogiškųjų išteklių departamentas“.

Nauja valdžios samprata

„Už dikasteriją ar kitą kurijos organizmą atsakingas asmuo valdžią turi ne dėl jam suteikto hierarchinio rango, o dėl galios, kurią gauna iš Romos pontifiko ir kuria naudojasi jo vardu“, – kovo 21 d. Vatikano spaudos konferencijoje pristatant Konstituciją sakė kun. Gianfranco Ghirlanda, jėzuitas kanonistas, padėjęs parengti „Praedicate Evangelium“.

Dokumente, kuriame pabrėžiama, kad kurija remia popiežių ir vietos vyskupus vykdant Bažnyčios evangelizavimo misiją, teigiama: kadangi kiekvienas pakrikštytas krikščionis yra pašauktas būti „mokiniu misionieriumi“, kurijos reformoje taip pat reikia numatyti pasauliečių bei moterų įtraukimą į valdymo bei atsakingus postus.

EPA nuotrauka

Jei dikasterijos prefektas ir sekretorius yra vyskupai, tai „neturėtų sudaryti klaidingo įspūdžio“, kad jų valdžia kyla iš gauto hierarchinio rango, tarsi jie veiktų turėdami savo galią, o ne kanoninį siuntimą, gautą iš popiežiaus. Kun. G. Ghirlanda pabrėžė, kad „vikarinė galia atlikti pareigas yra tokia pati, nesvarbu, ar ją gautų vyskupas, kunigas, pašvęstasis vyras ar moteris, ar pasauliečiai“.

Vienintelės išimtys, kai vadovams būtini šventimai, yra Vatikano tribunolai ir Ekonomo taryba. Pastaroji todėl, kad popiežiaus mirties ar atsistatydinimo atveju – sede vacante – šios tarnybos vadovas bus vienas iš trijų, padedančių kamerlengui vadovauti Vatikanui iki naujojo popiežiaus išrinkimo.

Valdymo galia Bažnyčioje kyla ne iš šventimų, o iš asmeniui suteiktos kanoninės misijos.

Kun. G. Ghirlanda teigimu, šiuo žingsniu popiežius Pranciškus išaiškino klausimą, dėl kurio kanonų teisininkai diskutavo dar nuo Vatikano II susirinkimo. Naujoji Konstitucija, anot jo, „patvirtina, kad valdymo galia Bažnyčioje kyla ne iš šventimų, o iš asmeniui suteiktos kanoninės misijos“.

„Akivaizdu, kad yra ir bus dikasterijų, kuriose labiau tinka pasauliečiai, pavyzdžiui, pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija, nes tai yra sektorius, kuriame jie gyvena bei turi daugiau patirties ir kitų, kur jie galbūt mažiau tinka“, tačiau skirtis nėra nustatyta, tiesiog palikta vadovautis sveika nuovoka.

Svarbu turėti omenyje, kad Konstitucija nepanaikina kanonų teisės ar Bažnyčios hierarchinės struktūros, kuri, pavyzdžiui, sakramentų šventimą, ganytojo pareigas ir kitų dvasininkų teismą palieka kunigams ir vyskupams.

Anot vysk. Marco Mellino, dabartinio Kardinolų tarybos sekretoriaus, siekiama ne paprasčiausiai įtraukti kuo daugiau pasauliečių į kurijos darbą, o įvertinti konkrečių dikasterijų poreikius ir pareigas bei rasti tinkamų žmonių joms vadovauti.

Sprendimas atverti daugumą vadovaujančių postų kurijoje pasauliečiams yra pastanga visapusiškiau pritaikyti Vatikano II susirinkimo mokymą.

Konstitucijoje, pasak kardinolo Semeraro, nurodyta, kad pasirinkimas bus pagrįstas dikasterijos „ypatinga kompetencija, valdymo galia ir funkcijomis“. Vadinasi, vadovu negalės tapti „bet kas“, nei bet kuris pasaulietis, nei bet kuris dvasininkas ar vienuolis: „Tai, kad esu vyskupas, nereiškia, kad galiu būti kompetentingas vadovauti dikasterijai.“

Vatikano muziejų direktorė Barbara Jatta. EPA nuotrauka

Sprendimas atverti daugumą vadovaujančių postų kurijoje pasauliečiams yra pastanga visapusiškiau pritaikyti Vatikano II susirinkimo mokymą, o ypač jo dėmesį pasauliečių orumui ir atsakomybei.

„Paskirti dikasterijos vadovu, o ne tik jos darbuotoju pasaulietį – tai svarbus faktas“, – pabrėžia kard. Marcello Semeraro, aktyviai prisidėjęs prie Konstitucijos parengimo.

Svarbiausi reformos tikslai yra geriau tarnauti popiežiaus ir vyskupų misijai, dalintis atsakomybe, paremti ir įtraukti dalines bažnyčias, užtikrinti didesnį asmenų moralinį vientisumą ir profesionalumą, optimizuoti dikasterijų veiklą. Be jokios abejonės, tai rimtas iššūkis ne vien kurijos darbuotojams, bet ir nacionalinėms vyskupų konferencijoms, vietinėms bažnyčioms. Kaip mums seksis, netrukus pamatysime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien