Kuriuos žmones vadiname rašytojais? 

Gavau prizą, susipažinimas su bendraamžiais, mokytojų padrąsinimai. Nepamenu, kada dingtelėjo tokia mintis: imsiu ir apie tai parašysiu „Lietuvos pionieriui“. Parašiau. Ir naujiena: pionierių vadovė mus išrikiuoja mokyklos koridoriuje ir skaito mano žinutę. Emocijų gausa, bet įsiminiau štai ką: tas mano rašinėlis beveik ištisai pakeistas, taip gražiai tikrai nesugebėčiau sukurti. Ir gera, ir gėda. Bet jau tada atsirado ir pravardė „rašytojas“, dažniau neigiamybes reiškianti. Jau tada vaiko protu supratau, kad, jei norėsiu ką nors sukurti, iš manęs gali pasišaipyti. Vėliau Zarasų rajoninis laikraštis tapo mano rimtu universitetu. O ir patyrimas: vis ką nors spausdina, vis kaip nors į tai reaguojama. 

Kalbu kaip žmogus, kuris nesijaučia esąs rašytoju, kuriam iki šiol nesmagu, kad gadina popierių, kuris neretai negali galvoti ar elgtis kaip įprasta, kaip priimta. Kad būtum kaip visi, kaip dauguma. Juk sutikime: rašantysis (nesvarbu, koks jo talentas, kokia skaitytojų auditorija) aptariamas ir ne visai delikačiai. Keistas, neprisitaikęs, nei šioks, nei toks, grafomanas, kitoks, pagyrūnas, nevykėlis, epigonas, marginalas – kokių dar vardų atsimename? Įsikarščiavę kalbėtojai gali ir taip apibūdinti: kvailas. 

Turbūt šiek tiek nutolau nuo savo temos: kalbu apie skaitytojų reakcijas, o ne apie pačius autorius. Bet tai juk labai susiję. 

Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje, kurioje dirbau, kartą svečiavosi profesorė Viktorija Daujotytė. Mano mokinys Modestas Vaišnoras padovanojo savo kūrinėlių. Profesorė parašė jam laišką. Man tai labai svarbu galvojant apie rašančiųjų – ir talentingų, žinomų, ir pradedančiųjų – bendravimą. 2011 m. sulaukėme Modesto knygos „Rudens kelias pas mane“. Išskirtinė knyga. Vienintelė, jau po autoriaus mirties sudaryta ir išleista.

Man regis, dažnas jaučia, kad rašymas kartais ar gana dažnai komplikuoja poelgius, būsenas, bet pasąmonė šnibžda, jog šie žingsniai yra būtent jo ir kad nėra kur ar dėl ko bėgti. Kai išgirstu klausiant, kam jums to rašymo reikia, nežinau, ką atsakyti.

Įvairiais aspektais mąstydami apie kūrėjus, neturėtume jos apeiti. Ar Modestas – rašytojas? Žinoma. Jau vien jo apsakymas „Mirsiu ketvirtą valandą ryto“ ko vertas. Beje, parašytas abituriento ranka. Mokiau ir poetę Eglę Kirilauskaitę. Mokyklinis prisiminimas: eina Eglė koridoriumi tiesi tiesi ir žiūri kažkur kitur – įspūdinga. Tuomet tą jos ėjimą lygindavau su studijų laikų akimirka – ruduo, krinta kaštonai, labai labai tiesi, susikaupusi eina Nijolė Miliauskaitė. Ir vėl bėgu nuo temos? Gal ne.

Kelis sykius esu keliavęs su gamtininku, įdomių filmų autoriumi Mindaugu Survila. Man tada atrodė, kad jis yra poetas, kuriantis gerus eilėraščius kitomis formomis: filmais, nuotraukomis, ypatingais įsižiūrėjimais, įsiklausymais. 

Kita vertus, kyla klausimas, ar rašytojas – tai žmogus, išleidęs knygą. Kai galvoju apie Utenos krašto literatūros pradžią, iš karto prisimenu Karoliną Praniauskaitę, Silvestrą Gimžauską. Jie išleido knygas, bet Pranas Savickas minimas kaip dviejų eilėraščių autorius, o Jokūbo Kurmavičiaus gal tik vienas eilėraštis žinomas. Bet jie rašytojai, ar vadiname juos literatų vardu, ko gero, nelengvai pajusdami skirtumus tarp šių žodžių? Be abejo, toks mano klausimas labiau yra provokacija nei diskusija.

Ar tie, kurie mažai skaito ar skaito tik klasiką, bestselerius, leis laiką vartydami nežinomo autoriaus knygą? O kaip reaguojama, kai nepripažinti kūrėjai kolegoms ar giminaičiams padovanoja savo tekstą? Matyt, visaip, bet jaučiu, kad atidesnės, geranoriškos kūrinio analizės neišgirsta. „Aš savųjų autorių neskaitau, nebent jei atneša su gražesniu autografu“, – prisimenu vienos inteligentės prisipažinimą. Kas supras žmones, literatais vadinamus, kuriems labai svarbu, kad jų eilėraštis būtų kur nors išspausdintas, kad galėtų kokiame renginyje jį perskaityti? Paradoksas ar fenomenas: vienuma, vienatvė ir poreikis ne tik į save prabilti. Gal net nesitikint geranoriškos skaitytojų reakcijos.

Man regis, dažnas jaučia, kad rašymas kartais ar gana dažnai komplikuoja poelgius, būsenas, bet pasąmonė šnibžda, jog šie žingsniai yra būtent jo ir kad nėra kur ar dėl ko bėgti. Kai išgirstu klausiant, kam jums to rašymo reikia, nežinau, ką atsakyti. 

Nuvažiavęs į Vilnių turiu malonumą neskubėdamas vaikščioti gatvėmis, užsukti į kiemus. Vis knieti paspėlioti, kas yra atsitiktiniai praeiviai. Lyg ir kalbu vieno kito lūpomis. Tas mano galvojimas turbūt primena rašymą, nors jis ištirps neužfiksuotas kompiuteryje ar popieriuje. Taip pat tuo metu įdomu, ar galėčiau atpažinti rašantįjį. Mėginu tai daryti.