Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kurtuvėnų dvaro sodyba: unikali tvenkinių sistema ir barokinis svirnas – vienas gražiausių Lietuvoje

Lietuvoje dvaras – ir kultūros židinys, ir architektūrinis šedevras. Išlikusiose dvarų sodybose atsispindi dramatiška politinė, socialinė ir kultūros istorija, todėl didžiausias dėmesys krypsta į fizinį nuolat kitusį dvaro pavidalą. Šiandien dvarų architektūra ne tik reprezentuoja, bet ir liudija bajorijos kasdienį gyvenimą.

Kurtuvėnų dvaras – vienas seniausių Žemaitijos dvarų, istoriniuose šaltiniuose minimas 1498 m., kai dvaro savininkas Mikalojus Jaugelavičius kuriamai Kurtuvėnų bažnyčiai ir parapijai padovanojo kaimą su šešiais gyventojais. Jau šeštąjį šimtmetį skaičiuojanti dvaro istorija siejama ne tik su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Skaševskių, Nagurskių, Pliaterių giminėmis, bet ir lietuvių tautinio atgimimo šauklio Povilo Višinskio vardu.

Sovietmečiu dvaro teritorija priklausė kolūkiui, o 1993 m. centrinė Kurtuvėnų dvaro sodybos dalis buvo priskirta 1992 m. įsikūrusiam Kurtuvėnų regioniniam parkui. Nuo 1995 m. čia atliekami archeologiniai tyrimai atskleidė vis daugiau dvaro praeities ypatybių: savininkus ir jų pritaikytus pakeitimus, sodybos ūkinę veiklą, jos statinių vietas bei matmenis.

Dvaro sodybos inventorius

Kaip tada atrodė sodyba – galima įsivaizduoti skaitant inventorių, 1592 m. sudarytą Stanislovui Skaševskiui perleidžiant dvarą savo seseriai ir jos vyrui Mykolui Karpiui. Jis publikuotas Jono Jablonskio knygoje – inventorių rinkinyje, išleistame 1934 m. Inventorius ne tik parodo, kaip atrodė Kurtuvėnų sodyba, bet ir atspindi bendrą visų to meto stambių bajorų sodybų vaizdą. Aprašytas dvaras, miestelis ir kaimai: sodybai priklausė 27 pastatai, sugrupuoti trijuose pagrindiniuose kiemuose – dvare, dvarelyje ir kluonienoje bei gamybinėje dalyje. Į dvaro inventorių įtraukta bažnyčia, varpinė ir klebonija.

Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pagrindiniai namai

Kurtuvėnų dvaro inventorius atspindi ankstyvąjį medinių dvaro namų laikotarpį. Šiuo laikotarpiu dvaro pono šeima gyveno ir naudojosi ne vienu pastatu. Svečių priėmimai, kasdienis gyvenimas ir reprezentacinės funkcijos buvo išskirstytos per keletą pastatų. Buvo nusistovėjusi dviejų pagrindinių namų tradicija.

Vienas namas, skirtas suėjimams, buvo vadinamas stalų namu. Tokį pavadinimą galėjo lemti tai, kad pagrindinė šio namo patalpa buvo didžiulė menė, kurioje stovėjo stalai. Tai nebuvo valgomasis, nes funkcinė valgomojo patalpa bajorijos gyvenime atsiranda tik su klasicizmu.

Stalų menė buvo daugiafunkcė patalpa, skirta ir laisvalaikio leidimui, ir žaidimams, ir bendravimui, ir oficialiems susirinkimams. Tai buvo bendroji erdvė, kurioje yra viskas, išskyrus virtuvę. Paruoštą maistą dažnai pašildydavo viename iš didžiųjų kaminų ir vėliau patiekdavo menėje. Tokiame name vienoje pusėje buvo didžioji menė, kitoje – apartamentai. Pastatas papratai stovėdavo ant žemės, be pamatų.

Kitas pastatas buvo gyvenamasis, jis turėjo būti sausas ir šiltas. Stovėjo ant vadinamojo pakličio – tai truputį žemesnis iš rąstų suręstas aukštas, kuriame buvo podėlis arba kuriame gyvendavo tarnai. Patekimas į namą paprastai būdavo į pagrindinį aukštą virš pakličio iš lauko pusės per prieangį su laiptais. Iš pagrindinės priemenės vienoje pusėje buvo patenkama į apartamentus, kitoje – į menę. Priemenės kampuose stovėdavo didieji kaminai, skirti šildymo sistemai – iš jų būdavo pakuriamos krosnys.

XVI a. vyravo tokių dviejų namų statymo tradicija, taip pat fiksuojama ir XVII a. stambiųjų bajorų užmiesčių dvaruose. Tačiau keičiantis gyvenimo būdui, kito ir reikalavimai. XVII a. viduryje rašiusiųjų apie namų statybą knygose reikalaujama, kad visos patalpos būtų viename name, o ne išdalintos per keletą namų. Buvo propaguojamos vieno didelio namo rezidencijos, kuriose turi būti patalpos vaikams, šeimininkams ir svečiams priimti.

Lobynas, virtuvė, bravoras ir sūrinė

Inventoriuje minima, kad tarp dviejų pagrindinių pastatų taip pat stovėjo lobynas, dar vadintas pavalušu. Jame buvo saugomi išliekamąją vertę turintys daiktai. Mediniame dvare grėsė nemenkas gaisro pavojus, todėl norint apsaugoti brangenybes imta jas laikyti atskiroje visada rakinamoje patalpoje. Tokie lobynai buvo statomi iki paplintant mūrinei architektūrai stambiuose dvaruose.

Dvaro sodyboje taip pat stovėjo bravoras su gyvenamosiomis patalpomis, skirtomis gyventi aludariui. Šio namo struktūra panaši į ūkvedžio namui būdingą suplanavimą: vienoje pusėje gyvenamasis butas, kitoje – vadinamoji šeimyninė, kurioje susirinkdavo įvairūs patarnaujantys žmonės.

Inventoriuje minima, kad prie šeimyninės visada stovi sūrinė. Sudėtis labai panaši į ūkvedžio namą, tik toje dalyje, kur yra butas, gyvena ne ūkvedys, o šeimininkė. Ji rūpinasi gyvulių ūkiu ir valdo visus jį aptarnaujančius žmones. Ji taip pat atsakinga už visų pieno produktų paruošimą – taip pat už sūrius.

Sūrinė buvo skirta lietuviškiems sūriams džiovinti. Gavėnios ar pasninko laikotarpiais, kai sūrio negalima vartoti, šiuos produktus reikėjo kažkur laikyti ir išsaugoti vėlesniam laikui. Sūrinės sienos statytos su plyšiais ar skylutėmis, kad košiantis vėjas džiovintų ant lentynų sudėtus sūrius. Sūrinė dvaruose buvo būtinas elementas ir net laikytas simboliniu lietuviško dvaro statiniu. Jos išnyko tik XIX a. antrojoje pusėje, kai diferencijavosi dvarų ūkis ir pienas buvo pradėtas rinkti bei vežti į rimtas pienines.

Virtuvė paprastai būdavo dviejų dalių. Pagrindinėje, kitaip vadinamoje kūchnia, būdavo padas, ant kurio buvo kuriami laužai ir kepamas maistas. Virš kūchnios dažnai suręsdavo pašiūrę dūmams surinkti ir išvesti juos pro kaminą arba tiesiai į lauką. Kitame virtuvės gale gyvendavo virėjas. Jo gyvenamosiose patalpose dažnai būdavo įtaisomas langelis, kad galėtų prižiūrėti labai ilgą gaminimo procesą. Virtuvė taip pat turėjo savo prieangį, kad varstomos lauko durys nepakenktų ugnies degimui – tai turėjo įtakos kepimo procesui.

Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno durys. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno fragmentas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno stogas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno aruodai. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno vyris. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno durys. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Ašmenos svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Ašmenos svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Ašmenos svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Tabariškių svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka

Keturių tvenkinių sistema

Kurtuvėnų dvaro sodyba iš visų kitų išsiskiria unikalia keturių tvenkinių sistema – ji supo pagrindinio kiemo prieigas ir buvo skirta žuvims veisti. Pagrindiniame tvenkinyje buvo žuvų dėžė, o miestelio kiekvieno kiemo pareigoms, be tradicinių šienavimo, kūlimo ir kitų dvaro prievolių, priklausė žiemos metu keturias dienas per savaitę skirti žmogų žvejybai.

Dažnai rašoma, kad būtent Pliateriai sukūrė ypač modernų žuvininkystės ūkį, bet veikiausiai jie pratęsė jau XVI a. dvare buvusią tradiciją, nes jau tada dvarą supo tvenkinių sistema, kurioje buvo veisiamos žuvys. Per keturias savaitės dienas turėjo būti prigaudoma nemažai žuvies, todėl galima manyti, kad žuvys buvo tiekiamos ne tik šiam, bet ir kitiems dvarams. Vandens lygį pagrindiniame didžiajame tvenkinyje palaikė malūno užtvanka, pats malūnas buvo gerai techniškai įrengtas ir turėjo kai kurias geležines mechanizmo dalis. Jis taip pat buvo naudojamas grūdams malti ir linams apdirbti.

Juodoji ir baltoji šeimynos

Dvarelyje stovėjo šeimyninė – namas, skirtas vadinamajai juodajai šeimynai. Juodoji ji buvo vadinama dėl to, kad pastatas, kuriame ji gyvendavo, būdavo dūminis. Be juodosios, dvaruose dar būdavo ir baltoji šeimyna, kuri gyvendavo oficinoje – tarnų name. Baltąja šeimyna buvo vadinami tie žmonės, kurie tiesiogiai patarnaudavo ponų šeimai. Dėl to jie turėjo būti švarūs ir nedvelkti dūmais.

Kurtuvėnų dvaro svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirno fragmentas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kurtuvėnų dvaro svirnas. Dalės Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotrauka

Barokinės architektūros svirnas

XVIII a. dvaras atiteko Nagurskiams, ir buvo įkurta barokinė rezidencija, kurios vienas svarbiausių reliktų – svirnas. Tai vienas gražiausių pastatų visoje Lietuvoje, puikiai eksponuojantis barokinę architektūrą. Keista, kad statinys datuojamas XIX a. pabaiga, kai Lietuvoje jau karaliavo klasicizmas. Bajorijai visada buvo svarbu sekti vyraujančias madas, todėl atrodo keista, kad vyraujant klasicistinėms formoms staiga iškyla barokinis statinys. Galima tik spėlioti: galbūt Nagurskis buvo labai konservatyvus, o galbūt šis pastatas buvo ne pastatytas, o rekonstruotas.

Pati svirno architektūra iškalbinga. Pirmo aukšto prieangio šonuose yra nedidelės patalpėlės, naudojamos mažesniam podėliui – tai irgi tradicija. Šie didieji dviejų aukštų svirnai dažnai atlikdavo kelias funkcijas: grūdams skirtos pagrindinės didžiosios patalpos ir pastogė, o šoninėse patalpėlėse buvo laikomi įvairūs daiktai bei rakandai. Nagurskiai jame buvo įkūrę teatrą. XVIII a. teatrai dvaruose buvo kuriami kaip laisvalaikio leidimo būdas. Spektakliuose dalyvaudavo dvarininkai, jų svečiai, buvo pritraukiami apylinkių žmonės – tai buvo populiarus reiškinys.

Kurtuvėnų rūmai ne kartą degė, bet naudojamas pagal paskirtį šis pastatas išgyveno net sovietmetį, kai viskas aplinkui buvo naikinama. Kaip jis atrodė tarpukariu, galima spręsti iš 1940-ųjų nuotraukų. Tarpukariu ekspedicijos metu buvo paruošti jo apmatavimai. Toks reiškinys buvo labai retas, nes tarpukariu dvarai buvo beveik netyrinėjami – buvo vertinami kaip lenkiškosios kultūros palikimas, kuris Lietuvai tuo metu buvo nepriimtinas.

Medžiagos nėra daug, todėl šios nuotraukos labai vertingos. Jose matoma visa įranga: aruodai, vyriai, durys, autentiškas vaizdas. Pokariu svirnas tebestovėjo ir atliko savo funkciją, ūkis taip pat jį naudojo podėliui ir grūdams. Tačiau svirno niekas netvarkė, neremontavo, jis nuolat nyko.

Nepriklausomybės metais buvo nuspręsta jį restauruoti – tai buvo vienas pirmųjų medinės architektūros restauracijos projektų medinėje dvarų aplinkoje. 2003 m. Reginos Smilgevičiūtės parengtas projektas 2007 m. buvo realizuotas. Svirno restauracija tapo geriausių tuometiniu restauracijos pavyzdžiu. Siekta palikti kuo daugiau autentikos, viskas vyko protezavimo būdu.

Bebaigiant restauruoti svirną atsitiko didžiulė nelaimė – viskas sudegė. Iškilo abejonių, ar verta svirną atstatyti ir kokius jo vertės požymius galima atkurti. Išlikusi istoriškai labai patikima medžiaga leido atkurti svirno išorę, jo vidinę erdvinę struktūrą – dėl to svirną nuspręsta vis dėlto atkurti.

Nors tokių svirnų XVIII a. inventoriuose minima nemažai, pastarasis Lietuvoje unikalus savo autentiškumu. Stipriai pažeistas, bet autentiškai atkurtas svirnas toliau tęsia dviaukščių svirnų tradiciją.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame p. Dalei Puodžiukienei.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.