Kūryba kaip gyvenimo būdas

Miela Aurelija, papasakokite, kokioje žmonių, įvykių apsupty augote?

Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – Marvos dvaras Kaune su įspūdinga liepų alėja, vedančia link Nemuno, stačiais Kamšos miško šlaitais ir daugybe kiemo draugų.

Gyvenimo sąlygos dvarvietės kumetyno pastatuose, tokiose vargo lūšnelėse, buvo itin kuklios. Tėvams tada buvo nelengva, o man, vaikui, – nė motais. Ten prabėgo patys laimingiausi mano vaikystes metai. Kumetyne kilus gaisrui, mus apgyvendino dvaro pastate. Pamenu aukštas lubas, didelius langus, žalia blizgia spalva dažytas sienas, linoleumu klotas grindis… Ten jautėmės kaip dvarų dvare – turėjome atskirą svetainę ir net vonią. Palyginti su tuo, kaip gyvenome anksčiau, naujieji namai prilygo stebuklui, tai buvo svajonių namai.

Man ten labiausiai patiko vaikai – daugybė jų ir visi drauge buvome tokie laukiniai-miškiniai. Žaisdavome aplinkui dvarą, parke, gražioje didelėje liepų alėjoje, kuria kadaise važiuodavo karietos… Tiesa, tuo metu nesuvokiau, kad ten būta dvaro. Tik paaugusi supratau, ir tik dabar tai galiu įvertinti.

Dar pamenu kaimus, tėvų tėviškes – Stakliškes ir Užuguostį (Prienų r.) Kaimo gryčios turi ypatingą trauką, lig šiol man jos tokios artimos, jaukios, kvepia pienu ir medumi.

Jei tektų išskirti įsimintiniausią ankstyvųjų patirčių įvykį, kokį rinktumėtės?

Kaip iš gaisro gelbėjau jaunesnįjį brolį.

Puolėte į ugnį? Kiek metų jums tada buvo?

Maždaug šešeri. Brolis buvo ką tik gimęs. Anksti rytą mama trumpam išbėgo į darbą, lovoje liko įjungta elektrinė pagalvėlė ir turbūt įvyko trumpas sujungimas, ėmė rūkti dūmai, užsidegė patalynė. Puoliau gesinti vandeniu. Nedvejodama šliūkštelėjau į ugnį, prisimenu, kaip mane nupurtė elektra. Po nepavykusio bandymo nusprendžiau šauktis pagalbos. Išsivežiau vežimėlyje miegantį brolį iš degančio kambario prie pat lauko durų, beldžiau, rėkiau. Ačiū Dievui, išgirdo kaimynai, taip ir išsigelbėjom.

Mažos mergaitės nesuparalyžiavo baimė?

Stingdančios baimės nejutau. Supratau, kad reikia veikti, ir veikiau. Svarbiausia – išgelbėti brolį. Ką išsinešiau iš to įvykio – kad bėdoje nesu viena, aplinkui žmonės, galima prisikviesti pagalbos.

Čia negaliu išvengti paralelių, besirandančių klausytojos galvoje. Argi šiais laikais imtis statyti bažnyčią nėra tas pat, kas pulti į ugnį?

Iššūkis tikrai nemenkas. Bet kas gi pradžioje tai galėjo žinoti… Entuziazmo ir noro padaryti gera bendruomenei buvo pilna širdis, tai ir pirmyn. Vėliau ne kartą gyvenimas parodė, kad nereiktų bandyti viską daryti vienai, pervertinti savęs, vaidinti didvyrės. Kai sugebi sustoti, nurimti, įsiklausyti, randasi sprendimai, pagalba ateina kartu su naujai sutiktais žmonėmis.

O tėvų šeima? Ką iš jos „parsinešėte“ į gyvenimą?

Nuo pat ankstyvos vaikystės prisimenu, kad tėvai labai artimai bendraudavo su giminėmis. Vieni kitus lankydavome beveik kiekvieną savaitgalį. Kartą per mėnesį važiuodavome į Latviją, nes ten gyveno mamos dėdė, kuris buvo ištremtas į Magadaną, o po to į Lietuvą grįžti neturėjo teisės. Tuos ryšius labai gyvai atsimenu.

Kitas dalykas – mano tėvai buvo nuoširdūs lietuvybės puoselėtojai. Mama dirbo vaikų darželio vedėja. Kai galvoju apie savo potraukį į socializaciją, matau, kad ji darė daug panašių dalykų: steigė tautinius dainų ir šokių ansamblius, koncertuodavo respublikinėse šventėse, įkūrė ir puoselėjo kraštotyros muziejų – kur ir kaip tik galėjo skleisdavo lietuvybę. Tėvukas buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, visada pasitempęs, mūsų namuose nuolat skambėdavo karinės patriotinės dainos. Gyvas lietuvybės turinys manyje yra labai įsišaknijęs.

Be to, abu tėvai buvo labai atidūs paprastam žmogui. Abu kilę iš kaimo, taigi ryšys su žmonėmis „nuo žemės“ man visada buvo natūralus, jaučiuosi tarp jų puikiai.

Kaip jūsų gyvenime atsirado tos dvi gana skirtingos sritys – verslas ir menas?

Menininkė buvau dar iki tol, kol įkūrėme šeimos verslą. Tiesa, vidurinėje mokykloje man labai patiko lietuvių kalba ir literatūra, galvojau stoti į žurnalistiką. Bet kartą užsuko giminaitis dailininkas, apžiūrėjo mano piešinius ir pasakė: „Turi talentą, būk menininkė.“ Suintrigavo. O tėvams, žmonėms, kilusiems iš kaimo, žinutė, kad jų vaikas gali būti menininku, patiko. Taigi jie leido man norėti būti menininke. Ruošiausi, įstojau, VDA studijavau tekstilę. Bet vis dėlto tai nebuvo mano pašaukimas.

Prasidėjus verslo plėtrai supratau, kad savo meninius įgūdžius ir žinias galiu puikiai pritaikyti kuriant reklamą, o gebėjimas valdyti plunksną atitiko komunikacijos poreikį. Komandai išaugus ėmiau vadovauti viešiesiems ryšiams. Kai tvirčiau atsistojome ant kojų, atsirado daugybė paramos projektų, už kuriuos tapau atsakinga, suskatome remti ir kultūrą.

Ilgainiui pavargau nuo skubos, nuolatinės įtampos. Gimus antrai dukrai nusprendžiau – reikia „persikrauti“, duoti smegenims kitokio darbo. Sakau vyrui: „Neišėjo iš manęs menininkė, gal išeis menotyrininkė? Rašyti galiu ir noriu, stosiu į magistrantūrą.“ Pasamdėme auklę, „išėjau“ į studijas. Man buvo 35-eri. Studentai žiūri, sako: „Labas, ponia dėstytoja.“ O aš atsisėdu į suolą ir klausausi paskaitos. Peraugusi tokia, kai kurie  dėstytojai už mane jaunesni…

Ir vėl reikėta drąsos…

Taip, tai buvo puolimas į visišką nežinią. VDU dokumentų priėmime klausia, ką noriu studijuoti. Sakau tiesiai: „Nežinau!” Kas tau patinka?“ „Menas patinka,“ – sakau… (Juokiasi). Apsispręsti padėjo viena gerų akių mergina, vėliau tapusi artimiausia studijų drauge. Klausia: „Ką ruošiesi studijuoti?“ „Dar nežinau. Gal patarsi, kokią specializaciją rinktis? Modernus menas ne man. Gal rinkčiausi kažką tradiciškesnio…“ O ji: „Tai gal nori į bažnytinę dailę!? Toje srity yra daug neištyrinėtų dalykų, labai trūksta specialistų, niekas ten nenori, nes sudėtinga…“ „Jeigu trūksta – gerai, o jei dar ir sudėtinga – tiesiog puiku! O kokią dėstytoją pasirinkti?“ – klausiu. „Gal prof. Laimą Šinkūnaitę“, – sako. Tiesa, ji griežta“… – „Puiku, aš esu palaida bala, todėl man reikia griežtos!“ Taip ir apsisprendžiau.

Tas rimtų sprendimų, avantiūros ir lengvumo mišinys… Be jo turbūt būtų sudėtingiau?

Matyt… Argi kitaip būčiau pasiryžusi? Juo labiau kad tikrai ne kažin ką tada supratau apie bažnyčias, vienuolijas, o ir apie pačią Katalikų Bažnyčią. Sėdžiu. Skaitau. Literatūros daugybė. Reikia eiti į archyvus, surasti senus dokumentus… Tai man labai patiko. Žingsnis po žingsnio parašiau magistrinį darbą. Tie dveji metai man tikrai buvo nemenkas iššūkis, bet patiko neapsakomai. Labiausiai – važinėti po Lietuvos bažnyčias, ieškoti Marijos Škaplierinės paveikslų, nes jų ikonografiją tyrinėjau. Tuk tuk, aš studentė, rašau tokį darbą, rodykite, ką turite… Aplankiau gal pora šimtų bažnyčių, vieni klebonai išprašydavo, kiti įsileisdavo, arbata vaišindavo. Jei tik įsileisdavo, išknisdavau viską. Parodykit, kur čia tas ar anas, o ar galima čia atidaryti, o ant aukšto užlipti, o į rūsį?.. Nuostabi patirtis. Ir darbas pavyko. Pasidžiaugiau ir vėl užsimaniau kitokio veiklos ritmo. Grįžau į verslą.

Bet juk ne pabaiga? Dar laukė nesulaukdamas daktaro laipsnis?

Taigi. Praėjus aštuoneriems metams mane pakvietė profesorė: „Klausyk, gerą darbą tada parašei, reikia pratęsti. Gal sėsk prie disertacijos?“ O aš… Vaikai paaugę, mokosi užsienyje, gal ir galėčiau kažką nuveikti, kad save pačią nustebinčiau… Pasiūlymą priėmiau kaip iššūkį: „Taip, žinoma! Rašau!“

O doktorantūroj… Ten juk tiek reikalų! Ir jei jau į juos įkritai, prasmengi su visam. Vyras ima skersakiuoti, kur, atseit, čia mano žmona dingo? O aš: „Nieko nežinau, neturiu laiko, palauk.“ Aš dabar mokslininkė!

Kažkaip išgyvenom. Apsigyniau. Po disertacijos „atsirado“ Dubingių bažnyčia. O profesorė ir vėl klausia: „Tai kada tu monografiją parašysi?“ „Pabaigiu statyt bažnyčią ir iškart rašau!“ – sakau. Bet kad tai vis nesibaigia, aš ten tiek darbų susigalvoju… Tai parodą kokią surengti, tai archyvus sutvarkyti, tai Dubingių muzikos festivalį kasmet organizuoti, tai bendruomenę žadinti… Na, kai truputį aprimsiu, gal kažką ir parašysiu! (Juokiasi)

Kartą esate sakiusi: gyvenu vis užplūstant vis kitokioms aktyvumo bangoms… Dar nepaminėjome Meko skersvėjo Vilniaus Užupyje – irgi tokia nieko sau bangelė?

Turbūt suveikė nostalgija Dailės akademijos laikams, juk Užupis – meno Meka. Šeima vieningai palaikė idėją atkurti Jono Meko skersvėjį kaip gyvą kultūrinės traukos vietą, į kurią užsukus maloniai stebintų visokeriopi patyrimai ir atradimai.

Taigi taip, bangavimas tęsiasi. Dažnai svarstydavau, ar gerai būti tokiai skirtingai: turėti labai įvairių pomėgių, veiklų, taigi – ir veidus… Na, ir kaip aš čia neapsisprendžiu, kokia būti – galvodavau, – tai ant motociklo, tai bažnyčioj, tai lakstau po visą pasaulį golfo laukuose, tai, žiūrėk, „prie meno“… Vieni kraštutinumai. Gal žmogus turėtų būti nuoseklesnis?

Ko gero, tas abejones išsklaidė bičiuliai, kartkartėmis primindami, kad tokia gyvenimo įvairove reiktų tik džiaugtis. Kokia jau esu, tokia. Svarbu, kad galiu kurti ir toje kūryboje matau prasmę.

Knygos kol kas neparašėte, Meko skersvėjy greitai užvirs gyvenimas, bažnyčia jau stovi. Rūpėtų grįžti prie jos, nes iki šiol tai, drįstu spėti, aukščiausia jūsų įveikta banga ir karščiausia meilė? Ko ji jus išmokė? Juk statyti šventovę yra ne tik fizinis – ir dvasinis veiksmas?

Štai, matot… Iš šalies jums atrodo taip. O tuomet aš nė nesuvokiau to „dvasinio veiksmo“ (juokiasi). Bendruomenė paprašė statinio, na, truputį kitokio negu paprastas namas, mes pažadėjome – ir statėm… Tada man labiausiai rūpėjo naujos architektūros ir istorinės vietovės dermė. Dubingiams labai pasisekė – architektas Kęstutis Pempė sukūrė puikų projektą, kurį ir įgyvendinome.

Kai pastatas iškilo, buvome pasirengę pasitraukti, planavome, kad toliau bažnyčią įrengs patys parapijiečiai. Tačiau kaskart žvelgiant į tas erdves stiprėjo supratimas, kad negalime nusišalinti, reikia rasti kitą kelią – antraip bendruomenei liks per sunki našta. Ėmiau galvoti: jei jau atsitiko, kad pats bažnyčios pastatas įkūnijo tą „dvasinį veiksmą“, tai ir vidus turi jį dar labiau sustiprinti, atliepti, pakartoti. Aktyviai įsitraukiau į interjero kūrimą, trukusį daugiau nei penkerius metus. Sakyčiau, dvasinis veiksmas įgavo tokį pagreitį, kad vos spėjau vytis…

Turbūt ne ką mažesnis uždavinys, kaip ir pats statinys?

Tai jau tikrai. Šis apsisprendimas reiškė begales kasdienių rūpesčių ir darbų. Kilo idėja, kad puošyba, liturginiai reikmenys turi būti ne serijiniai gamykliniai, o originalūs šiuolaikinių lietuvių menininkų kūriniai. Kol dailininkai kūrė, užtruko, ir ta pauzė davė impulsą naujam veiksmui. Juk nesėdėsiu ir nelauksiu sudėjusi rankų. Ir tada, matyt, manyje pabudo mamos genai – organizaciniai gebėjimai telkti žmones, edukuoti, ugdyti savimonę. Tik va verslo metodai nepasiteisino – tai, kas buvo įgyta ten, čia netgi trukdė.

Norėjau greitų, ryškių pokyčių, bet jų nebuvo. Daug galvodavau, kodėl nemoku priimti situacijos, kodėl noriu kontroliuoti, skubinti, kodėl stringu. „Paleisk, ir viskas išsispręs“, – girdėdavau sakant. Kaip tai paleisk? Kas išsispręs? Niekas neišsispręs! O pasirodo, to ir tereikėjo. Taip pamažu supratau, kad keistis teks man. Ko gero, išmokau labiau klausytis kitų, pajausti, įsiklausyti į kitų nuomonę… Dažnesnis buvimas tarp vietinių žmonių labai mane sušildė. Atsirado tikras gyvas ryšys. Ir dabar žinau, kad darau tai, kas jiems svarbu. Man tai buvo labai didelis pokytis.

Ir visa tai – Dubingių bendruomenei. O kaip joje jaučiatės jūs?

Jaučiuosi puikiai. Daugelį pažįstu, žinau jų vardus. Pradžioje buvo labai nedrąsu. Nesuprasdavau, ar galiu į juos kreiptis, ar į mane jie žiūri bičiuliškai, ar kaip į trukdį, drumsčiantį įprastą gyvenimą, nes juk vis noriu ten kažką nuveikti. Per tuos metus Dubingių bendruomenė labai pasikeitė. Žmonės, kuriuos prieš 16 metų sutikome ten nuvykę, nebuvo tokie drąsūs sakyti savo mintis, idėjas, buvo daug uždaresni. O dabar jie suka galvą, ką galėtų patys nuveikti Dubingių labui, vienijasi, bendradarbiauja. Pakerta kojas iš laimės, kai kažkas ateina ir siūlo padaryti tai, ką mintyse nešiojausi keletą metų, apie ką svajojau.

Nors labai mokate gintis nuo bet kokių liaupsių, bet juk jūsų energija visa tai sujudino… Pripažįstate? 

Gal ir ne be mano pastangų, neneigsiu. Bet labiausiai, manau, visa įsuko laikas. Mano gyvenime, kaip ir versle, viskas suplanuota minučių tikslumu. Ir statydama bažnyčią taip susiplanavau. Bet žiūriu – nevyksta. Ir tik kai atidėjau į šalį savo įsipareigojimus laikui, viskas pradėjo tekėti tarsi savaime.

Keisti požiūrį, suvokimą yra sunkiausia. Ne, neturėjau tikslo keisti Dubingių žmones. Bet labai norėjau atverti juos kai kam naujam – būti ir kurti kartu, drįsti klausti, tartis, nesigėdyti prašyti pagalbos. Manau, šitas socializacijos pamokas gerai išmokome. Aš taip pat (šypsosi). Dabar, man atrodo, žmonės drąsėja, yra laisvesni, kūrybiškesni. Todėl esu devintame danguje. Kas gali būti geriau? Man tai atrodo it koks stebuklas.

Dar prisiminkime, kad be vietinės bendruomenės jums parūpo ir vadinamieji „sodybiečiai“ – naujakuriai arba vasaromis atvykstantys gyventi į savo sodybas.

Taip. Beįsižiūrint į bendruomenę supratau, kad ji dvisluoksnė. Vietiniai gyventojai – ramesni, sodybų vasarotojai – aktyvesni. Vieni apie kitus mažai ką yra girdėję, bet visiems Dubingiai yra brangūs, visi tame krašte gyvena, jį myli, juo rūpinasi… Pamaniau – juk tai juos ir vienija, tik reikia truputį padėti jiems susitikti! Ėmiau ir sukviečiau visus. Prigužėjo pilna karčema, susinešė vaišių, susipažino, pasidalino rūpesčiais, pristatė, ką veikia… Supratau, kad vyksta kažkas nuostabaus. Dar iki pandemijos jie ėmė lankytis vieni pas kitus sodybose: kiekvieną savaitgalį vis kitur. Iš tų pasibuvimų ėmė rastis naujos idėjos – tik spėk reaguoti. Žmonės džiaugėsi, kad gali būti naudingi. Visko turėta, tik viskas laukė progos įsikūnyti.

Kas toliau? Šuoliais aukštyn banga lekia ir gražiai bręsta jūsų pradėtas Dubingių muzikos festivalis, tuojau rasis jūsų remiama svetainė dubingiai.info, bręsta kelios kitos kūrybinės idėjos. Ko nežinome dar?

Visi projektai, esami ir būsimi, turi konkrečius tikslus: Muzikos festivalis – garsina Dubingius per kultūrą, prikviečia lankytojų iš sostinės; informacinė svetainė tarnaus ir kaip Dubingių archyvas, ir kaip kelrodis atvykusiam pažinti šį kraštą. Kaip menotyrininkei man buvo ypač skaudu matyti nykstančius istorinius procesijų altorėlius. Ačiū Dievui, pagaliau jie patikimose restauratorių rankose, tereikia jiems grįžus pasirūpinti derama vieta Dubingiuose.

Kadaise miestelyje buvo mokykla, joje veikė Dubingių kraštotyros muziejus. Kirba mintis atgaivinti muziejuką, nevalia to paleisti užmarštin… Pagalvokite, kaip būtų įdomu kiekvienam atvykusiam jį aplankyti ir iš arčiau pažinti šią istorinę vietovę.

Negaliu susitaikyti su mintimi, kad Dubingių parapijiečiai turi naują bažnyčią, bet lig šiol neturi parapijos namų. Žmonės tiesiog neturi kur priimti svečių ar patys susirinkti pabendrauti, aptarti bendruomenės reikalus po Mišių… Tikiu, susitelksime ir kažkaip šį reikalą išspręsime…

Ir dar kartą jus pacituosiu. Esate sakiusi: „Ne žmonės keičia gyvenimą, bet gyvenimas žmones.“ Ar ne čia to išmokote? Jūs statėte bažnyčią, o bažnyčia „statė“ jus? Kūrėte Dubingius, o jie – jus?

Visiška tiesa. Jie mane irgi kūrė. Ir tikrai – tai buvo (ir yra) ne tik fizinis, bet ir dvasinis veiksmas, už kurį esu labai dėkinga likimui.