2021 06 17

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kūrybiškumo ugdymas mokykloje: 6 patarimai

Unsplash.com nuotrauka

Galime sakyti, kad kūrybiškumas – tai tarsi raumuo, norint išlaikyti sportinę formą, jį reikia nuolat mankštinti, „įdarbinti“. Tačiau, priešingai nei pasiekimų sporto salėje, kūrybiškumo progresavimo nei išmatuoti, nei rezultatų įvertinti greičiausiai nepavyks. Tad kaip kūrybiškumą ugdyti? Šiuo straipsniu ir mėginsiu pasidalinti trumpais, subalansuotais patarimais mokytojams ir visiems vaikų kūrybiškumą nusiteikusiems ugdyti žmonėms.

Kūrybiškumas geriausiai atsiskleidžia netikėtose, dažnai – stresinėse situacijose, kada trūksta laiko, galimybių ir išteklių. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad esate anglų kalbos mokytojas. Likus penkioms minutėms iki pamokos pradžios sužinote, kad susirgo jūsų kolegė ir jūsų pamokoje dalyvaus abu klasės pogrupiai. „Ak, beje, mokykloje šiandien vyks renginys apie UNESCO paveldą Lietuvoje. Todėl būtų puiku, kad ir pamoka šiandien suktųsi apie tai. Na, gal ką nors apie sutartines ar panašiai?“ – dar prieš išbėgdama lyg tarp kitko tarsteli mokyklos pavaduotoja ugdymui. Pamėginkite įsivaizduoti visą spektrą minčių, kurios „žaibu“ praskriejo galvoje tai išgirdus. Būtent tokios situacijos ir sudaro itin palankią terpę kūrybiškumui atsiskleisti.

Taigi šiame tekste kūrybiškumas nebus siejamas su meniniais polinkiais (nors kūrybiškumą dažnai galima per tai ugdyti ir identifikuoti), bet su tuo, ką galima nuveikti atsisakius stereotipinio mąstymo, prie kurio esame pratinami nuo vaikystės.

Atrodytų, kad kūrybiškumo nepamatuojamumas ir neapčiuopiamumas yra menka bėda. Tačiau tik iki tol, kol neateina laikas praktiškai imtis ugdyti vaikų kūrybiškumą. Visų pirma – vargu ar įmanoma patikrinti, kiek vaikas yra kūrybingas prieš pradedant ugdyti jo kūrybiškumą? Kiek paaugo jo kūrybiškumas ugdymo procesui įpusėjus ar jam pasibaigus? Įspūdį, nulemtą vieno ar kito vaiko veiksmo ar reakcijos, galime susidaryti, bet labai tikėtina, kad, kaip jau minėjau anksčiau, jis bus klaidingas. Juo labiau kad negalime palyginti vaikų kūrybingumo. Taigi, nuo ko pradėti, jeigu viskas taip „super“ sudėtinga?

Unsplash.com nuotrauka

Pasidalinti gerąja patirtimi atsispiriant nuo blogosios

Seniai seniai, kai studijavau pedagogo kvalifikaciją teikiančioje studijų programoje, vienoje iš mokyklų atlikau stebėjimo praktiką. Tai reiškia, kad stebėjau mokytojų darbą ir įspūdžius fiksavau specialiose, studijų programos pateiktose formose. Vienos iš tokių pamokų uždavinys ir buvo pademonstruoti kūrybiškumo ugdymą kaip integralią pamokos dalį. Pagrindinis pamokos akcentas – praktinė užduotis – šeši „langai“ popieriaus lape, kuriame buvo pribraižyta linijų, geometrinių figūrų ar jų dalių. O užduotis, atrodytų, buvo ganėtinai paprasta – kiekviename lange užbaigti piešinį taip, kad jis įgautų formą.

Užduoties lapai visiems išdalinti, pradedamas darbas. Praeina penkios užduočiai skirtos minutės – metas aptarti rezultatus, bet!.. Užduoties dauguma mokinių net nepradeda atlikti. Ką gi, vadinasi, reikia daugiau laiko. Mokytoja, pratęsusi užduoties atlikimo laiką dar penkiomis minutėmis ir paraginusi paskubėti (!), laukia jau tuoj tuoj lapuose gimsiančių šedevrų. Tačiau pratęstam laikui einant į pabaigą, mokytoją pastebimai pradeda imti erzulys, juolab kad jos pamoka yra stebima, o vyksta visai ne pagal planą. Ji eina nuo mokinio prie mokinio, jų lapuose pieštuku „mėto štrichus“ ir, jos žodžiais tariant, bando „užvesti ant kelio“. Tai reiškia, kad pataiso, „kas ne taip“, ir svarbiausia – nuolat ragina pasitelkti vaizduotę ir žiūrėti į užduotį kūrybiškai.

Galiausiai, praėjus penkiolikai minučių vietoje planuotų penkių, dvidešimt penki šeštokai su, atrodytų, nesudėtinga užduotimi yra ne ką labiau pasistūmėję į priekį negu prieš dešimtį minučių. Po penkiolikos minučių užduoties „prievartavimo“ mokytoja jau „rūksta“ iš pykčio ir kantrybės stokos – kūrybiškumo ugdymą ištinka fiasko.

Mokiniai gali stengtis iš paskutiniųjų būti kūrybingi, stengtis save perlaužti bandydami atspėti, kokio rezultato mokytoja tikisi, bet net ir sėkmės atveju (įgudus skaityti mokytojos mintis ir atliepti jos lūkesčius) kūrybiškumu to vadinti, deja, negalime.

Kas šiame bandyme ugdyti kūrybiškumą buvo ne taip?

Visų pirma kūrybiškumo ugdymui koją pakišo įtampą kelianti situacija ir ribotas laikas. Atidesni skaitytojai sakys: „Aha! O juk pradžioje minėjote, kad kūrybiškumas geriausiai atsiskleidžia, kai ribojamas laikas.“ Atsiskleidžia – taip, bet kūrybiškumo ugdymo užduotims visgi laiko reikėtų skirti pakankamai. Galbūt net ir daugiau, nei atrodo būtina. Ką jau kalbėti apie mėginimą vaikams parodyti, „kaip reikia“ atlikti. Štai čia ir atsiskleidžia svarbus dalykas: norint išugdyti kito kūrybiškumą, pirma ir pačiam reikia jo turėti. Kaip kad ir nedeganti žvakė kitos žvakės uždegti negali, taip ir tas mokytojas, kuris pats nėra kūrybingas, negali išugdyti kūrybingo žmogaus.

Tokių svarstymų pasiklausęs skeptikas galėtų sakyti – bet juk visi mokytojai yra kūrybingi, jiems tiesiog nėra sudaromos sąlygos pasireikšti. Pavyzdžiui, dėl to, kad jie dirba sovietmečiu atsiduodančioje valstybinėje mokykloje, kurioje sienos dar tebėra iki pusės dažytos žaliai. Arba administracijos abejingumas, kai į atsinešamas idėjas atsakoma tiesiog iškalbingu gūžtelėjimu pečiais. O gal ir riboti mokyklos, kurioje norima įgyvendinti vieną ar kitą veiklą, finansiniai ištekliai. Galiausiai  tam tikrų sumanymų įgyvendinimą apsunkina didelis mokinių klasėje skaičius.

Ir taip, tai yra problema. Bet vėlgi tą problemą galima priimti kaip kūrybiškumo ugdymo planus sulaikančią sieną, kita vertus, galima šiek tiek atsitraukti ir pamatyti, kad ta siena nėra nei didelė, nei gąsdinanti, o labai lengvai apeinama.

Ko reikia, kad kūrybiškumo ugdymas būtų sėkmingas?

1. Leisti atrasti, patirti ir klysti patiems, sudaryti saviraiškai ir mokytis saugią aplinką. Prisimenu laiką, kada pati mokiausi mokykloje, tada ir buvo būtent toks eksperimentams skirtas laikas, kurį lydėjo mokytojų palaikymas. Net tuomet, kai sugalvojome mokykloje įkurti radiją ir neabejojome, pavyzdžiui, mūsų parengtų žinių transliacijos pertraukų metu reikalingumu, lietuvių kalbos mokytoja suderino mums apsilankymą vietiniame miesto radijuje. O po to pasakė: „Jeigu reikės pagalbos, kreipkitės. O kol kas – sudie.“ Mokytoja, beje, turinti solidžią darbo radijuje patirtį, nesakė, kad reikės įrangos, žinių, galiausiai – patirties. Ji nenuteikė niekaip – nei kad bus lengva, nei kad bus sunku. Tiesiog padėjo žengti pirmą žingsnį.

2. Ugdant mokinių kūrybiškumą, nereikėtų vertinti mokinių nuomonės kaip labai teisingos arba, priešingai – klaidingos. Kiekvienas įvertinimas ir dar blogiau – darbų arba idėjų lyginimas kūrybiškumą slopina ir sukuria saviraiškai nepalankią aplinką. Jeigu pasakysite vaikui, atliekančiam kūrybinę užduotį –„negerai“, „ne taip“, „klaidinga“, užkirsite kelią toliau ugdyti kūrybiškumą.

Unsplash.com nuotrauka

3. Skatinti mąstyti, abejoti, klausti. Vaikams būdingas klausimų kėlimas labai palengvina mokymą, nes pakanka tiesiog sudaryti sąlygas, nukreipti mokinį atitinkama linkme, paskatinti klausti tam tikrų klausimų, ugdant jų kritinį mąstymą. Be to, diskusijos ugdo gebėjimą išgirsti kitus, sekti pokalbio eigą, mokytis aiškiai paklausti ir argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Ugdydami gebančią atsirinkti ir įvertinti informaciją asmenybę, galime būti tikri, kad prireikus ji gebės į ištikusią situaciją pasižiūrėti kūrybiškai ir nestandartiškai.

4. Ugdyti vaikų fantaziją. Tai galima daryti žaidžiant fantaziją lavinančius stalo žaidimus, piešiant komiksus (internetinės komiksų kūrimo programėlės nepasiteisina, nes personažai ir kitos detalės yra sukurti, tad riboja kūrybiškumą) ar tiesiog pasitelkiant hipotetinius klausimus. Du zuikius vienu šūviu galima nušauti šias žaidybines užduotis atliekant pasitelkus užsienio kalbą. Tokiu būdu ne tik bus ugdomas kūrybiškumas, bet ir tobulinamos, pavyzdžiui, anglų kalbos žinios.

5. Ieškoti galimybių. Tai itin aktualu mokytojams. Manau, kad kūrybiškumui ugdyti pasitarnauja į pamoką pasikviečiami svečiai, kurie gali vesti dalį pamokos arba ją visą. Tokiu būdu mokiniai taip pat turi galimybę išeiti už jau įprastos kasdienybės ribų. Tai tarsi įvykis, leidžiantis naujai pažvelgti į tai, ką galbūt jie jau žino, leidžiantis labiau koncentruotis ir pritaikyti turimas žinias skiriamose užduotyse. Juo labiau kad norinčių pasidalinti savo žiniomis (taip, net ir neatlygintinai), prisidėti prie siūlomų sumanymų, iniciatyvų tikrai netrūksta. Galiausiai galima sekti leidyklų, organizacijų, muziejų pasiūlymus bei apsikeisti su kolegomis iš kitų mokyklų. Juo labiau kad nuotolinis mokymas tam yra labai parankus.

6. Nebijoti prašyti pagalbos. Kolegų, specialistų ar netgi finansinės paramos ir potencialių rėmėjų pagalbos prašymas gali ir sutaupyti nemažai laiko, ir padėti sklandžiai įgyvendinti turimas idėjas. Dažnai kūrybiškumo ugdymo veikloms pamokoje ar neformalaus ugdymo užsiėmimuose parengti reikalingos priemonės, kurios – „surprise, surprise – kainuoja.

Paprastai mokyklos nėra linkusios išlaidauti, kiekvienai klasei reikalingų priemonių taip pat mokytojai pripirkti negali (dažnas mokytojas taip ir daro), todėl belieka kliautis trečiuoju būdu – prašyti rėmėjų, kurie galėtų paremti iniciatyvą savo produkcija arba prekėmis. Abejingai numojantiems ranka, jog tai patarimas „iš fantastikos srities“, galiu paliudyti, kad, jeigu įmanoma gauti paramą 400 ledų porcijų arba pusšimtį vaikams skirtų knygelių, viskas įmanoma. Žinoma, galimai 9-ios įmonės atsiprašys negalinčios prisidėti prie jūsų iniciatyvos, bet jeigu turite pakankamai rimtų argumentų ir galite motyvuoti, kodėl jums parama reikalinga bei kokia iš to nauda galėtų būti jus paremiančiai įmonei, atsiras 10-a, kuri mielai pagelbės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip pat yra tekę prašyti pagalbos tiesiog feisbuke. Sužinojusi, kad mokyklai, kurioje tuo metu dirbau, trūksta knygų iš privalomų skaitinių sąrašo, kreipiausi į administraciją. Kadangi lėšų mokykla knygoms įsigyti skirti negalėjo, surašiau ieškomų knygų sąrašą su prašymu pagelbėti tiems, kurie nori skaityti, bet neturi tam palankių sąlygų („rimtesnė“ biblioteka – už 25 km). Tąkart, mano nuostabai, atsiliepė ir padovanojo knygų ne tik nemažai fizinių, bet ir juridinių asmenų. Tokiu būdu surinkome beveik visų reikiamų knygų bent po vieną egzempliorių mokyklos bibliotekai.

Sėkmės!