Kvailumas ar piktybiškumas? Kaip susirūpinę lietuviai Kremliaus naratyvą kartojo

Dar kovą Europos Sąjunga priėmė ketvirtąjį sankcijų paketą, kuris, be kitų dalykų, padarė įtakos ir Rusijos geležies bei plieno pramonei. Šalys narės įsipareigojo ne tik neimportuoti rusiškos arba iš Rusijos vežamos geležies ir plieno produkcijos, bet ir jos netransportuoti. Tiesa, tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti iki kovo 16 d., sankcijų vykdymas buvo numatytas tik nuo birželio 17 dienos. Būtent nuo šios dienos Lietuva, laikydamasi ES taikomų sankcijų, uždraudė rusiškų geležies ir plieno produktų tranzitą į Kaliningradą. Kremlius, dar nuo kovo žinodamas, kad šis sprendimas yra daugiau nei tikėtinas, netruko paleisti, matyt, jau iš anksto paruoštos ir su realybe mažai ką bendra turinčios retorikos malūną.

Penki kremliški naratyvai

Daugiausia dėmesio Maskva skyrė svarstymams, kokių pasekmių už tokį „įžūlumą“ susilauks Lietuva. Antai portalas kp.ru skelbia net penkis būdus Lietuvai „nubausti“. Pirma „geniali“ idėja nuskambėjo dar prieš birželio 17-ąją. Skelbiama, kad gali būti atšauktas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas iš SSRS pusės. Esą Gorbačiovo vadovaujama SSRS Valstybės taryba 1991 m. rugsėjo 5 d. tai padarė neteisėtai.

Kitas siūlymas – nutraukti Rusijos sutartį su ES dėl Lietuvos. Teigiama, kad 2002–2003 m. derybose tarp Maskvos ir Briuselio buvo susitarta, kad, Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos sienas, ES įsipareigoja užtikrinti nenutrūkstamą gyventojų ir krovinių tranzitą tarp Rusijos ir Kaliningrado. Kaip pažymi Nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška, išties yra tik keleivių, o ne krovinių tranzitą užtikrinanti sutartis, nors Rusija pastarosios visada norėjo. Bet kuriuo atveju šią dainelę taip pat jau esame girdėję – mes sulaužysime visas įmanomas sutartis, o jūs griežtai laikykitės visko, ką sutarėme ir nesutarėme tais laikais, kai vaidinome švelnius ir pūkuotus. Ir šiukštu neskelbkite jokių sankcijų, kai vykdysime genocidą kitoje valstybėje.

Trečiasis propagandistų skelbiamas „keršto“ būdas – pareikalauti, kad Rusijai būtų perduota Klaipėda. Čia primenamas 1945 m. Potsdamo konferencijos sprendimas buvusias Vokietijos teritorijas – Karaliaučių ir Klaipėdą – perduoti Sovietų Sąjungai. Ketvirtoji „bausmė“ leistų užtikrinti Rusijos ryšį su Kaliningradu. Siūloma okupuoti vadinamąjį Suvalkų koridorių ir teritoriškai sujungti Kaliningrado sritį su Baltarusija. Esą, ES pirmai „pažeidus“ turėtas sutartis, Rusija savo ruožtu taip pat gali nepaisyti ankstesnių sutarčių. Penktasis propagandistų peršamas būdas „nubausti“ Lietuvą – ekonominis. Patariama Rusijai  tiesiog „išjungti“ Lietuvą iš Baltarusiją, Rusiją, Latviją, Estiją ir Lietuvą jungiančio rusiškos energetikos žiedo.

Ką gi, Kremliaus naratyvai kuo toliau, tuo labiau atitrūkę nuo realybės ir kaži ar dar beverta į juos atsakinėti. Tačiau šie Rusijos svaičiojimai vis dar sugeba neigiamai veikti mūsų bendrapiliečius. Suprasdami, kad mums lemta gyventi šalia liguistų fantazijų apimto vargano, bet iki dantų ginkluoto kaimyno, ne visi skuba remti Ukrainą ar užsirašyti į Šaulių sąjungą. Kai kas susigūžia ir naiviai pyksta ant valdžios už tai, kad Europa (ar konkrečiai Lietuva) „provokuoja“ Rusiją, tarsi su ja dar būtų galima susikalbėti. Taigi apie sankcijas, dėl kurių buvo apribotas tranzitas į Kaliningradą, Rusijos grasinimų reikšmingumą ir galimą casus belli (karo pretekstą) paklausiau VU Istorijos fakulteto doktoranto TEODORO ŽUKO.

Apsimestinė Rusijos nuostaba

Kalbėdamas apie sankcijų tranzitui į Kaliningradą interpretavimą kaip casus belli, istorikas ir politologas Teodoras Žukas pabrėžia, kad Rusija aiškiai supranta, jog tai nėra vienašališkas Lietuvos sprendimas. „Neseniai pasirodė pranešimas, kad dėl Kaliningrado tranzito Rusija jau kaltina Europos Sąjungą.“

Taip pat T. Žukas primena, kad Rusija dar prieš karą ruošėsi kur kas rimtesnėms sankcijoms, kurios būtų palietusios Kaliningradą, invazijos į Ukrainą atveju. „Rusija tikėjosi, kad prieš Kaliningradą tiek Lietuva, tiek bendrai Vakarų blokas imsis sankcijų, kurių pasekmė bus ir tranzito apribojimas. Tai įrodo faktas, kad Rusija 2021 m. gruodžio mėnesį į Kaliningrado uostą pasiuntė savo suskystintų dujų terminalą „Maršal Vasilevskij“. Analitiniuose sluoksniuose tai laikyta raudona linija, indikuojančia situacijos rimtumą.

Rusija galvojo, kad Lietuva nutrauks dujų tranzitą į Kaliningradą, ir norėjo nuo tokio sprendimo (kuris taip ir nebuvo priimtas) apsisaugoti. Taigi jie patys puikiai suvokia Kaliningrado situaciją ir dabartiniai sprendimai jiems nebuvo joks netikėtumas. Rusija paprasčiausiai naudojasi tuo, kad geografinė Kaliningrado padėtis ir vien tik per Lietuvą einantys geležinkeliai gali sukelti neaiškumų.“

Paralelės

Pasak T. Žuko, į Rusijos kaltinimą mes reaguojame jautriai dėl karo, tačiau nuo 2014 m. panašių grasinimų iš Rusijos būta ne vieno. Casus belli įvardijimas Rusijos retorikoje mums neturėtų ir negali būti svarbus, nes iš esmės Rusija karo pretekstą gali išsigalvoti be jokios dingsties, kaip ir nutiko Ukrainos atveju. „Žvelgiant istoriškai, totalitariniai režimai paprastai labai lengvai susigalvoja casus belli. Hitleris su Gleiwitzo incidentu labai lengvai sukūrė mažą casus belli, kuriuo pateisino invaziją į Lenkiją. Pretekstą karui režimai suranda jau po to, kai sprendimai dėl karo būna priimti.“

Lygindami istorinius karų pretekstus galime aiškiai matyti, kuo skiriasi tikras casus belli nuo išgalvoto. „Gleiwitzo incidentas – tai vienareikšmiškai totalitarinio režimo išgalvotas pretekstas, o Pirmojo pasaulinio karo casus belli – Pranciškaus Ferdinando nužudymas – buvo rimtas įvykis. Šia prasme Austrijos–Vengrijos imperija, kaip linkstama teigti šiandienėje istoriografijoje, reagavo priimdama legitimų sprendimą. Turiu omenyje ne karo skelbimą bet kokia kaina, bet labai griežtų priemonių Serbijos atžvilgiu ėmimąsi, ypač turint omenyje įrodymus dėl Belgrado įsivėlimo į lemtingąją žmogžudystę“, – lygina istorikas.

Kas išties turėtų rūpėti

„Mums svarbu, kad Europos Sąjunga ir NATO labai aiškiai matytų esamą situaciją ir kad būtų vienodas supratimas. Šiandien Kaliningrado atveju neabejojama, kad tai yra ES sankcijų įgyvendinimas. Lietuvos diplomatija tai aiškiai pareiškė, o prieš kelias dienas patvirtino [ES įgaliotinis] J. Borellis“, – sako VU doktorantas T. Žukas.

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad bet kokia tvarka sugriauta, ir mes neturėtume rūpintis dėl teisingo veikimo karo kontekste. Rusijos retoriniai grasinimai ir išgalvotos karo priežastys dar nereiškia, kad casus belli yra nebeaktuali sąvoka. Mums kaip Vakarų bloko šaliai svarbu laikytis tų teisinių standartų, kuriuos esame išsikėlę ir neduoti pagrindo casus belli taip, kaip jis suvokiamas Vakaruose. Kaip pabrėžia T. Žukas, „mes laikomės teisės. Prieš keletą mėnesių priimtas naujas prekybinių santykių su Rusija reguliavimas, ir mes paprasčiausiai pritaikome savo teisę prie sankcijų įgyvendinimo teisinės padėties“.

Kremliaus propagandos sąjungininkai Lietuvoje. Atvejo analizė

Matydami ir suvokdami realią situaciją, galime aiškiau atpažinti Rusijai, o ne Lietuvai palankias situacijos interpretacijas ir iš jų plaukiančius pasiūlymus. Štai vieno advokato pavyzdys. Justas Sakavičius feisbuke įdėmiai analizuoja situaciją. Kadangi analizę pamačiau jau po to, kai ES atstovai patvirtino, kad Lietuva tiesiog įgyvendina ES sankcijas, buvo itin įdomu, kaip bus dėstoma Lietuvos sprendimą peikianti pozicija.

Taigi, pasirodo, argumentai du. Pirmas – užsienio žiniasklaida. Jei užsienio žiniasklaida konstatuoja faktą, kad Rusija grasina Lietuvai, suprask, Lietuva kažką daro ne taip. Antraštė „Rusija grasina Lietuvai“ ir straipsnio tekstas, kuriame ES atstovas patikina, jog Lietuva tik įgyvendina bendrijos sankcijas, pasak Sakavičiaus, yra „dviprasmiškas vertinimas“. Na, logikos čia nedaug, bet tai dar ne argumento šerdis, tad judėkime toliau.

Kadangi užsienio reikalų ministras (ir prezidentas, kaip pažymima viename iš advokato pasidalintų straipsnių) pabrėžia, kad Lietuva nesiėmė vienašalių sankcijų, Lietuvos veiksmus imamasi vertinti ketvirtojo bendrijos sankcijų paketo šviesoje. ES dokumente (angliškoje versijoje patogiai pabraukė pats advokatas) teigiama, kad nuo birželio 17 d. draudžiama „vežti XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“ (pabraukta mano – S. B). Ši įstatymo eilutė lygiagrečiai atliepia pirmąją to paties įstatymo punkto dalį, kuria uždraudžiama tiesiogiai ir netiesiogiai importuoti geležies ir plieno produktus į ES, jei „(i) jų kilmės šalis yra Rusija arba (ii) jie eksportuoti iš Rusijos“.

Pasak minėto teisininko, ES dokumento interpretacija priklauso nuo to, kur bus padėtas kablelis ir Lietuva esą deda kablelį ten, kur jai nepalanku. Sunku atsakyti į šį argumentą, nes… taip tiesiog nėra. Visiškai sklandžia anglų kalba (norintieji gali paskaityti vertimą į lietuvių k.) parašyta, kad tiek importuoti, tiek vežti per ES šalis draudžiama arba Rusijos kilmės atitinkamus produktus, arba iš Rusijos eksportuojamus produktus. Galima sudėlioti kablelius, kur tik norisi, pabrėžti subtilias jungtuko „arba“ reikšmes, skaityti bet kuria iš ES kalbų, bet sakinio prasmės tai nekeičia.

Žinoma, patys tų kelių eilučių neperskaitę komentatoriai dėkoja gerb. advokatui už gilią ir racionalią analizę. Tačiau tiesa ta, kad tokie ir panašūs komentarai de facto siūlo iškraipyti bendrijos dokumentą Rusijos naudai, idant ji nebūtų provokuojama. Kaip vertinti tokią Velnio advokatūrą? Įprastai interpretuodamas Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų ir kitų piliečių pasisakymus stengiuosi neieškoti piktybiškumo ten, kur paaiškinimui užtenka kvailumo faktoriaus. Na, esu (kartais naivokas) optimistas, ir tiek. Net ir šioje situacijoje nesinori tikėti, kad pasipiktinęs advokatas elgiasi piktybiškai, o ir paslėptų kėslų įvardyti nesiekiu, nes jų nežinau. Ir vis dėlto šįkart piktybiškas kenkimas yra kur kas tikėtinesnis, nei prielaida, kad jaunas advokatas nemoka bet kurios iš 24 kalbų, kuriomis pateikiamas dokumentas, ir negeba suprasti elementaraus teksto. Tiesa, yra ir dar vienas paaiškinimas – baimė. Tokiu atveju belieka palinkėti visiems kinkų drebintojams padaryti tai, ką verta padaryti kiekvienam – paaukoti Ukrainai, užsirašyti į šaulius ar dar kaip nors naudingai įveiklinti apėmusias emocijas, netampant Kremliaus propagandos sąjungininkais.