Kyjivo vyskupas: taika ir teisingumas – neatskiriamos, dieviškos dorybės

Vyskupas Vitalijus Krivytskis SDB. Wikipedia.org nuotrauka

Vyskupas VITALIJUS KRIVYTSKIS tarnauja Šv. Aleksandro katedroje, esančioje pačiame Kyjivo centre. „Jau daugiau nei metus Ukraina išgyvena labai skausmingą Kryžiaus kelią“, – sako vyskupas interviu italų katalikų dienraščiui „Avvenire“ ir priduria, kad vis dar nežinoma, kiek stočių laukia ateityje. Karas – visai arti sostinės, bet ir toli. Arti, nes Rusijos raketos ir dronai nuolat taikosi į Kyjivą. Toli, nes didmiestis atgijo ir jaučiasi saugesnis, oro gynybinių sistemų saugomas, ir įsitikinęs, kad sugebėjo sustabdyti Maskvos tankus, nusitaikiusius į valdžios centrą.

„Popiežius ketina sutaikyti dvi tautas. Toks yra jo projektas“, – sako salezietis vyskupas. Jo rankose, pasak ganytojo, unikali korta: popiežius „neturi interesų“: „Mūsų šalį niokojančiame kare kiekviena tauta ar kiekvienas veikėjas, galintis megzti dialogą su Kyjivu ir Maskva, turi akivaizdžių arba paslėptų interesų. Popiežius – ne. Vienintelis jo tikslas – karo veiksmų pabaiga ir teisinga taika. Štai kodėl sunku rasti kitą lyderį, kurį būtų galima laikyti geresniu kariaujančių pusių pašnekovu už popiežių.“

Anot 50-mečio saleziečių prelato, kuriam pats popiežius Pranciškus 2017 m. patikėjo Kyjivo–Žitomiro lotynų apeigų katalikų vyskupiją, tikrasis iššūkis yra iš pašnekovo tapti tikru tarpininku.

Interviu iš italų k. išvertė Saulena Žiugždaitė.

Gegužės 13-ąją Pranciškus audiencijoje priėmė prezidentą Volodymyrą Zelenskį, paprašiusį susitikti. O prieš kurį laiką popiežius užsiminė apie Šventojo Sosto pradėtą taikos misiją. Ar šie faktai yra kaip nors susiję?

Popiežius kenčia dėl mūsų tautos ir su ja. Jo skausmą liudija nuolatinis priminimas apie karo kamuojamą Ukrainą. Jokia kita asmenybė pasaulinėje arenoje mums nėra tokia artima. Todėl manau, kad būtina priimti popiežiaus ir Vatikano diplomatijos įsitraukimą. Ukraina nori, kad šis nereikalingas kraujo praliejimas būtų sustabdytas. Tačiau Kremlius turi visiškai kitokią perspektyvą ir toliau maitina savo kolonijinį planą. Manau, kad prezidento Zelenskio vizitas pas popiežių patvirtina Ukrainos norą bendradarbiauti su Šventuoju Sostu. Juk kalbama ne tik apie karą Ukrainoje. Tiesą sakant, stabili taika turi būti kuriama pasauliniu mastu.

Ar egzistuoja sąlygos dialogui?

Dabar, deja, ne. Reikia, kad agresija liautųsi ir Ukrainos teritorijos vėl taptų mūsų. Jei kas nors iš tarptautinės bendruomenės prie stalo nuspręstų, kokios turi būti Ukrainos sienos, tai būtų neteisingas pasirinkimas, trypiantis žmonių orumą. Taika ir teisingumas yra dvi dorybės, turinčios dieviškus pagrindus: viena negali egzistuoti be kitos.

Popiežius jau yra tarpininkas tarp Ukrainos ir Rusijos, prisidedantis prie karo belaisvių paleidimo.

Jo vaidmuo yra lemiamas, humanitarinio pobūdžio. Popiežius nuolat siunčia didelį kiekį pagalbos. Ir mūsų parapijose daugelio giminaičiai yra įkalinti anapus sienos. Reikalinga sielovada šeimoms, nukentėjusioms nuo šios dramos, jas reikia palaikyti ir apkabinti.

Popiežiaus Pranciškaus ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio susitikimas 2023 m. gegužės 13 d. Vatikane. EPA-EFE / VATICAN MEDIA nuotrauka

Šalia to dar – vaikų deportacija į Rusiją, apie tai kalba ir Pranciškus.

Tai siaubingas maras, atimantis iš mūsų šalies brangiausią lobį – ateitį. Ukrainoje visi žino, kad priverstinai perkeliami ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Manau, teisinga, kad Putiną apkaltino Tarptautinis Teisingumo Teismas. Jau SSRS laikais vyko pernelyg daug trėmimų, deja, mūsų žmonės tai puikiai žino.

Ar pastebite žmonių nuovargį?

Žinoma. Nuovargis – didžiulis. Visi norime, kad karas kuo greičiau pasibaigtų. Tačiau praėjus metams nuo užpuolimo jau beveik pripratome gyventi karo sąlygomis, – nepaisant visko, stengiamės įžvelgti vilties žiburėlių. Tai byloja apie gyventojų, kurie stengiasi vieni kitus įvairiais būdais palaikyti, drąsą. Žmonių sugrįžimas į gimtąsias vietas tai liudija.

Po didžiojo pabėgimo pirmaisiais invazijos mėnesiais jau kurį laiką vyksta priešingas procesas.

Prie to prisidėjo ir nuovargis. Pavargome gyventi toli kaip užsieniečiai, be pinigų. Dėl to žmonės grįžta. Juk praėjo žiema, ir mes atlaikėme šalčius, nors Rusija ketino parklupdyti mus ant kelių, bombarduodama energetikos infrastruktūrą.

Ar humanitarinės pagalbos pakanka?

Poreikiai auga. Vaistų ir psichologinės pagalbos reikia skubiai. Tačiau dabar mums reikia veikti struktūruotai. Pavyzdžiui, galvoju apie mūsų socialines virtuves, kuriose vienu metu maitinasi 700 žmonių, daugiausia perkeltųjų. Natūralu, kad laikui bėgant pagalba iš Vakarų mažės. Net prezidentas Zelenskis yra sakęs, kad tie, kurie gyvena taikiausiose teritorijose, gali pamiršti karą. Tačiau fronto linijose – akivaizdi kritinė padėtis. Tikimės, kad Europa ir toliau mus parems.

Kada baigsis karas?

Dabar ne laikas pranašauti. Nors taika yra Dievo dovana, kiekvienas iš mūsų, ypač turinčių politinių įsipareigojimų, turi veikti šia kryptimi. Visų pirma tarptautinė bendruomenė turi atlikti savo vaidmenį. Negalime toliau leisti savo žmonėms mirti.

Pagal „Avvenire.it“ vertė Saulena Žiugždaitė.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.