L. Adomaitis: „Tik svajonių turinčiais tėvais didžiuojasi vaikai“

Vaikystė

Linai, kalbamės švenčiant Tėvo dieną, tad pirmiausia prašyčiau Jus pasidalinti savo pirmaisiais vaikystės patyrimais, šiandien virtusiais atmintimi, kuri leidžia ir suteikia galimybę sugrįžti į savąją pradžią. Taigi, kas ryškiausio, esmingo, brangiausio Jums joje?

Kai buvau vaikas, pamenu, norėjau kuo greičiau suaugti, o kai tapau suaugęs – kažkaip ilgiuosi vaikystės. Joje daugybė unikalių pirmų kartų ir daugybė patirčių. Būtent tas netikėtumo jausmas keliaujant per atradimus, išgyvenant mažus stebuklus kaskart ir yra žaviausias dalykas vaikystėje. Ir ne tik vaikystėje – apskritai visame žmogaus gyvenime. Kai buvau dar visai mažas, žavėjausi, kaip tėtis groja smuiku. Aš taip pat norėjau imti smuiką į rankas. „Pasekė tėvo pėdomis“ – man tinkantis posakis…

Kažkodėl dabar prisiminiau tokį momentą: būdamas septynerių stoviu su smuikeliu rankose ir iš natų pirmą kartą skaitau Antonio Vivaldi Koncertą smuikui a-moll. Pažintis su kūriniu. Man tas kūrinys sukelia nuostabą – kokia graži melodija! Jos niekada nebuvau girdėjęs. Tuo momentu suvokiu, kad ši akistata su muzika yra lemiama mano gyvenime, kad aš beprotiškai ją pamilau, jeigu muzika gali taip švelniai ir tvirtai sučiupti, – tai ir aš nenoriu jos paleisti. Tą kartą net atsidariau laiptinės duris, kad kaimynai išgirstų tos melodijos grožį (juokiasi). Grojau, grojau, grojau, o akyse tvenkėsi ašaros. Nežinau, kodėl dabar tai prisiminiau. Niekam nesu pasakojęs šio epizodo.

Mieli tėvai, pasakysiu vieną tiesą, kurią išgirdau dar būdamas mažas: vaikas yra laimingas tada, kai tėvas myli vaiko mamą. Tad daug meilės, drąsos, tikėjimo ir vilties visiems mums. Žinokime, kad tėvystė – tai pašaukimas ir nuostabiausia profesija.

Pagarba

Žodis „Tėvas“ man asmeniškai skamba labai griežtai, svetimai, „Tėtis“ – visai kas kita. Kaip Jūs suvokiate šiuos žodžius, kalbant apie tai, kas yra tavo kraujo ir pasaulio kūrėjas, kaip jį jaučiate, suprantate, kokiu ryšiu nusakytumėte, kokiu žodžiu įvardintumėte?

Net ir šiandien į savo tėvą kreipiuosi minkščiau ir švelniau – tėti, tėveli. Bet maldoje žodis Tėve – visai kas kita. Dangaus ir žemės kūrėjas yra Tėvas. Taip jau įprasta ir aišku, kaip „Tėve mūsų…“ Prisipažinsiu, man būna keista, kai girdžiu vaikus, į tėvus besikreipiančius vardais. Žinoma, kiekviena šeima turi savų auklėjimo subtilybių ar tradicijų. Bet žodžiai tėtis ir mama tai yra savaime suprantamas dalykas. Matyt, tie pirmieji vaiko tėti ir mama yra užkoduoti kažkur giliai širdy ir pasąmonėje.

Esate sūnus, ką tai reiškia? Kokia vaiko – berniuko, vėliau – paauglio ir jaunuolio, atskiro žmogaus, dabar jau savarankiško vyro atsakomybė, pareiga, užduotis savo tėvams, ypač šiandien galvojant apie tėtį – koks, Jūsų manymu, turėtų būti sūnus?

Savo tėčiui visų pirma esu sūnus. Na o šiandien, kai abu jau turime tėvo statusą, – mes esame puikūs draugai ir pašnekovai. Mano tėtis turi gerą humoro jausmą, todėl labai smagu su juo bendrauti ir drauge pasijuokti. Gera kalbėtis ir prasmingomis temomis apie gyvenimą, religiją, muziką, vertybes. Žinote, kad ir kokio amžiaus būtume – tėvams vaikas visada bus tas, kuriuo norisi rūpintis net ir tada, kai to rūpesčio jau nereikia. Taip jau yra.

Man kurį laiką buvo sunku priimti patarimus, ypač įžengus į savarankiško gyvenimo etapą. Bet ilgainiui supratau, kad tie patarimai iš didelės meilės, kad nereikia reaguoti priešiškai, kad patarimą išklausyti būtina, bet sprendimą priimti tokį, koks tau atrodo teisingas.

Aš nuo vaikystės buvau auklėjamas klausyti tėvų ir gerbti juos, todėl vaikystėje buvo lengva. Aš jų klausiau, nemaištavau, tėvas ir mama manimi pasitikėjo, nieko nedraudė, visad linkėjo pačių geriausių ir nuostabiausių dalykų. Esu įsitikinęs, kad tik dėl to visas mano kelias iki šiol yra sėkmingas. Dažnai sakau, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde. Tikiu, kad nuoširdus bendradarbiavimas su tėvais yra naudingas ir, neslėpsiu, malonus. Juk ir Šventajame Rašte parašyta: jei nori ilgai ir laimingai gyventi – gerbk savo tėvą ir motiną.

Bendrystė

Taip pat esate brolis, pasidalinkite broliško ryšio patyrimu. Ką Jums reiškia gyvenime turėti brolį, būti pačiam broliu?

Brolystė – tai neįkainojama Dievo dovana. Ją labai vertinu. Mano brolis Marijus septyneriais metais už mane jaunesnis, bet šiandien mes amžiaus skirtumo jau nebejaučiame. Vaikystėje tai buvo tikrai juntamas skirtumas: aš – jau paauglys, o brolis – vaikas, aš – jaunuolis, brolis – paauglys. Bet tai netrukdė man įtraukti Marijų į to laiko savo muzikinius projektus. Stengiausi integruoti jį į savo muzikos pasaulį. Šiuo metu esame ne tik broliai, bet ir patys geriausi draugai. Dalijamės muzikinėmis patirtimis. Aš su malonumu klausau Marijaus sukurtos muzikos ir, prisipažinsiu, – didžiuojuosi savo broliu. Jis genialus kūrėjas ir muzikos prodiuseris.

Jūs – muzikos pasaulio asmenybė, kūrėjas ir įprasmintojas. Ką šioje srityje įvardintumėte kaip savo mokytoją, autoritetą, idealą, tam tikra prasme tėvą?

Kalbėdamas apie autoritetus visada galvoju apie tris ypatingas asmenybes: tai – mano smuiko mokytojus Vladą Varčiką, Stanislovą Čepinskį ir Eugenijų Paulauską. Jie ne tik parodė, kaip teisingai dėlioti pirštus ant smuiko grifo, bet leido stipriai pamilti muziką ir suleisti savo gyvenimo šaknis į ją. Jų žmogiškumo pavyzdys buvo toks įkvepiantis. Esu jiems dėkingas už pasaulį, kurį atradau. Dažnai juos prisimenu. O taip norėtųsi dabar pakalbėti su jais…

Saulė

Linai, esate tėtis savo dukrai Saulei, ką Jums suteikė, davė ir duoda, ką ir ko, kaip moko Jus kaip žmogų, kaip tėvą dukra?

Kai su žmona sužinojome, kad laukiamės vaikelio – tą pačią akimirką pajutau daug jėgų ir motyvacijos, kurios, beje, ir taip netrūko mano gyvenime, bet išgirdęs šią nuostabia žinią supratau, kad posakis „perbristi jūrą ir stumdyti kalnus“ yra toks pat realus – kaip kvėpuoti, valgyti ar vaikščioti. Gyvenimas įgavo visai kitą prasmę.

Tėvystės jausmai stiprūs, bet išreikšti juos žodžiais nelengva – paprasčiausiai tokių gražių žodžių dar nėra sugalvota (juokiasi). Jei rimtai – be galo smagu stebėti mūsų mažylės kasdienius pirmus kartus, pirmus žodelius, žingsnius ir jos juoką. Tėvystės dovana – tai geriausia, kas man galėjo nutikti. Esu dėkingas Dievui Tėvui už tai.

Kaip Jūsų muziką veikia, keičia tėvo patirtis, dukros buvimas?

Tiek mano muzikoje, tiek poezijoje atsirado daugiau šviesių spalvų. Šiuo metu Saulės dėka, rodos, savaime liejasi harmoningos, pozityvios metaforos. Tiesą sakant, jau 2008 metais mano kūrybinės mintys tarsi nuspėjo būsimąją tėvystę ir Saulės atėjimą – tuomet, tik susipažinęs su Irma, iš tolimų indėnų kraštų parvežiau jai dainą „Aš parnešiu tau saulę“.

Šiandien, kai mūsų Saulytė bėgioja namuose ir klausinėja: „Kas čia? Kas čia?“ – mes susižvalgome su Irma ir prisimename šią dainą. O kūrinį „Vandenynai“ sukūriau konkrečiai dukrelei, bet supratau tai ne iškart, o tik įpusėjus kūrybiniam procesui. Ei, juk tai daina mano dukrai! Visiems sakau, kad ne tik aš ją kūriau, bet mano mintis maitino mažylė, dar būdama mamos pilvelyje. Naujausiame to paties pavadinimo albume „Vandenynai“ yra dar vienas, kiek seniau sukurtas darbas „Saulės ašaros“. Paklausęs teksto kartais krūpteliu iš nuostabos – kaip aš tada galėjau gan tiksliai apdainuoti ateitį. Yra posakis: „Svajok atsakingai – svajonės pildosi.“ Taigi mano kūrybą veikia tai, kuo gyveni ir kvėpuoji.

Kūrybos amžinybė – drąsa svajoti

Sakoma, kad populiariojoje muzikoje dabarties pasaulyje dominuoja jaunystė, grožis, patrauklumas, o šeimos, motinystės ir tėvystės, kaip vieno svarbiausių žmogaus gyvenime savęs įprasminimų, suvokimas yra tarsi antrame plane, gal ir trečiame. Kaip Jūs regite muzikos pasaulį, galvodamas apie klasikinę ir populiariąją muziką?

Niekad neskirsčiau muzikos į stereotipus, nes mane gali sujaudinti ir klasikinės, ir populiariosios muzikos žanrai. Svarbiausia, kad muzika jaudintų, kad keltų emocijų. Garsų pasaulis – tai neapčiuopiama jėga, nematomas, bet aiškiai jaučiamas grožis. Man labai svarbi muzikos ir žodžių sinergija. Kartais muzika būna ypač gera, o tekstas lėkštas, arba atvirkščiai. Tuomet neįvyksta stebuklas, toks kūrinys neturi ateities.

Manau, kad turinys yra svarbus dalykas, tačiau dar svarbesnis yra pateikimas. Atlikėjas – tai įrankis, instrumentas, per kurį pereina muzikos ir žodžių galia. Aktorius teatro scenoje įkūnija personažą, jo charakterį, aistras, džiaugsmą ar liūdesį, o muzikantas lygiai taip pat kiekvieną dainą išgyvena tarsi tas aktorius, stengdamasis perteikti kūrinio kodą. Svarbus įsijautimas, tikėjimas.

Dar yra sakoma „nėra blogo stiliaus“ – gali būti blogas tik pateikimo būdas. Tarkim, Wolfgango Amadeus Mozarto laikais vyravo klasikinė muzika. Šiandien dominuoja elektroninė ir populiarioji muzika. Nepaisant to, klasika yra piramidės viršūnėje. Antonio Vivaldi, Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Felikso Mendelssohno ir kitų genijų muzika yra nemirtinga – tai patvirtina šimtmečiai. O kas išliks iš šių dienų populiariosios muzikos hitų – retorinis klausimas. Žinoma, tai parodys laikas.

Ką patartumėte jaunosios kartos muzikos meno kūrėjams, muzikos pasaulio asmenybėms, šeima – tėvystė ir motinystė, ką tai duoda, kaip keičia, augina – galbūt – menininką, kaip kurti asmeninį gyvenimą – šeimą, kaip ją išlaikyti, stiprinti ir kartu realizuoti save kaip menininką, kūrėją?

Vienintelis patarimas – drąsos savo svajonėms, net tada, kai kiti demotyvuoja, sakydami – „tau nepavyks“, „ne tau mėlynas dangus“. Dangus, bičiuliai, yra visų, ir jo užteks visiems, bet tie, kurie nori žiūrėti į žemę, nuleidę galvas – jums su jais ne pakeliui. Patikėkite, viskas, ką norite realizuoti savo kūrybiniam kely – yra įmanoma einant tvirtais žingsniais pakėlus galvą, ir dar, patikėkite, kad turite daugybę bendraminčių, tik suraskite juos (dažniausiai jie taip pat svajoja kažkur šalia, o kartais ir kitame pasaulio krašte). Ieškokite. Svarbiausia turėti svajonę. Čia esminis dalykas. Atminkite, bičiuliai, tik svajonių turinčiais tėvais didžiuojasi vaikai.

Tėvystė – pašaukimas ir nuostabiausia profesija

Linai, kokiu muzikos kūriniu, melodija, garsu nusakytumėte savo tėtį, save kaip tėtį, apskritai tėvą, pačią tėvystę? Taip pat kokiu vaizdiniu, kokiu etiudu šiandien įprasmintumėte savo tėviškumo patirtį ir pajautą?

Johanno Sebastiano Nr. 3 D-dur man labai giliai širdy asocijuojasi su tėvyste ir su dieviškumu. Šiame kūrinyje, rodos, užkoduota besąlygiška tėvo meilė, švelnumas, rūpestis, išgyvenimas, džiaugsmas ir šviesus liūdesys, linkėjimas sėkmės, nerimas ir begalinė ramybė. Apskritai man šis šedevras yra gražiausia, ką žmogus galėjo sukurti šioje žemėje. Bachas visad šlovino Dievą, o Dievas Bachą padarė nemirtingu kompozitoriumi. Galima sakyti, Bachas yra viso muzikos pasaulio tėvas, o jo indėlis neįkainojamas. Nepamirškime ir to fakto, kad Johanas Sebastianas Bachas turėjo net 20 vaikų! Tėvas visais frontais (šypsosi).

Jūsų linkėjimas Tėvo dieną tėvams, sau pačiam – tėčiui, muzikos kūrėjui, žmogui.

Mieli tėvai, pasakysiu vieną tiesą, kurią išgirdau dar būdamas mažas: vaikas yra laimingas tada, kai tėvas myli vaiko mamą. Tad daug meilės, drąsos, tikėjimo ir vilties visiems mums. Žinokime, kad tėvystė – tai pašaukimas ir nuostabiausia profesija.