2020 07 19

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

L. Czarkowskio atsiminimuose – gyvenimas Vilniuje po 1863–1864 m. sukilimo

Didžioji gatvė ties Rotuše
Didžioji gatvė ties Rotuše. XIX a. 9 deš. Juozapo Čechavičiaus / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Vilniaus istoriografiniame pasakojime svarbią vietą užima iki šiol Lietuvos skaitytojams mažai girdėto visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų Ludwiko Czarkowskio atsiminimai apie gyvenimą 1867–1875-aisiais posukiliminiame Vilniuje, carinės valdžios valingai verčiamame Rusijos imperijos užkampiu.

Pensione ir mokykloje autoriaus patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai bei daugybė kitų unikalių istoriografinių bei kasdienio miesto gyvenimo faktų sugulė į šiuos atsiminimų puslapius, kurie pirmą kartą lenkų kalba pasirodė tik po autoriaus mirties, 1929 metais.

Sodria kalba, spalvingai ir gyvai L. Czarkowskis piešia miesto žemėlapį, detaliai aprašo to meto krautuves, knygynus, prekyvietes, pasakoja šmaikščius nuotykius iš savo mokytojų gyvenimų, atskleidžia pikantiškas ir negirdėtas XIX a. antrosios pusės miesto istorijas.

Knygos pasakojimą papildo žymiausio to laikotarpio Vilniaus fotografo Józefo Czechowicziaus miestovaizdžio ir apylinkių nuotraukos, kurias parinko knygos vertėjas, fotomenininkas, fotografijos istorikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.

Knygą galima įsigyti ČIA bei Pegaso ir Vagos knygynuose, taip pat knygos.lt ir patogupirkti.lt.

Vilniaus katedra ir varpinė.
Vilniaus katedra ir varpinė. ~1870–1880 m. Juozapo Čechavičiaus / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Apie knygos autorius

Visuomenės veikėjas, bibliografas, kraštotyrininkas, medikas, vienas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų, bibliotekininkas Liudvikas Čarkovskis (Ludwik Czarkowski) gimė 1855 m. rugsėjo 4 d. Čarkovco kaime, Baltstogės vaivadijoje. Gimnaziją lankė Vilniuje, kurią baigė 1875 m. Iki 1880 m. Varšuvoje studijavo mediciną. 1894 m. tapo Vilniaus gydytojų draugijos nariu. 1894–1911 m. dirbo Vilniuje, o vėliau Gardine. 1909 m. Vilniuje išleistas jo sudarytas „Bendrinis rusicizmo žodynėlis“ („Słowniczek najpospolitszych rusycyzmów“). Nuo 1918 m. iki mirties gyveno Vilniuje. 1922 m. pasirodė leidinys „Lenkiški pseudonimai ir kriptonimai“ („Pseudonimy i kryptonimy polskie“). 1925 m. pertvarkius Vilniaus gydytojų draugiją tapo garbės nariu. Mirė 1928 m. spalio 22 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Fotografas Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz) gimė 1818 m. kovo 2 (14) d. Vitebsko gubernijoje, Polocko apskrityje. 1830–1838 m. mokėsi Vitebsko gimnazijoje. 1856 m. lankėsi Paryžiuje, kur mokėsi fotografijos meno ir technikos. Vėliau dirbo fotografu Varšuvoje, Kijeve, Černigove. 1862–1865 m. dirbo nuosavoje fotoateljė Vitebske. 1865 m. atvyko į Vilnių, kur atidarė fotoateljė, fotografavo miestovaizdžius ir apylinkes. 1870 m. sudarė fotografijų albumą „Vilniaus vaizdai“ („Widoki Wilna“), 1882 m. – „Neries pakrančių albumą“ („Album brzegów Wilii“). 1876 m. tapo Prancūzijos fotografijos draugijos nariu. Mirė 1888 m. sausio 1 (13) d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Petrinių mugė prie Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.
Petrinių mugė prie Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. 1870–1880 m. Juozapo Čechavičiaus / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Knygos ištrauka

Prasidėjo 1867 m. vasara. Tėtušis laužė galvą, ką su manim daryti. Vieną dieną pas mus atvyko netoliese gyvenantis kaimynas ponas Antonis Pečiskis, jis buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, ir iškart viskas paaiškėjo: „Vežkite, pone Tomašai, sūnų į Vilnių, į seserų Geislerovų pensioną. Mano sūnus ten jau mokosi pasibaigus 1866 metų atostogoms. (Pirmoje klasėje jis mokėsi drauge su manimi Balstogėje, tik kitame pensione). Įstaiga padori, mokina gerai, rūpinasi it tėvai ir dar išmokstama kalbų. Sakau jums, po metų jau kalbės vokiškai kaip vokietis, prancūziškai kaip prancūzas.“ Tėvą įtikino paskutinysis, neatremiamas argumentas. Jeigu mūsų dienomis apsišvietusi visuomenė tik kalba apie būtinumą lenkų vaikams mokėti užsienio kalbas, anais laikais tokia nuomonė buvo visuotinė. Esu patyręs, kad trejų–ketverių metų vaikus jau mokino guvernantės. Tikėta, kad lenkų kalbos išmokstama savaime iš tarnų, aplinkos, gal tiesiog iš oro, žemės, vėjo, o užsienio kalbų mokėjimas – inteligentiškumo, o gal ir protingumo požymis. Mūsų dienomis priduriama ir anglų kalba. Dar prieš karą Vilniuje keletas vyresnių „bendruomenės“ ponių stropiai studijavo tą bjaurią kalbą, kam joms to reikėjo, jei ne savo tuštybės patenkinimui, aš ir dabar nesuvokiu.

Mano likimas buvo nuspręstas. Vieną šiltą, gražią rugpjūčio dieną mudu su tėvu išvažiavome į už keturių mylių įsikūrusį Čyževą. Pirmą kartą turėjau važiuoti traukiniu. Gyvendamas Balstogėje, traukinius tik mačiau, nes mūsų pensionato savininkas buvo geležinkelio bagažinės viršininkas ponas Richteris. Mašinistai ir konduktoriai daugiausia buvo vokiečių ar prancūzų tautybės. Lapy stotyje traukinys stovėdavo kiek ilgėliau, gal pusvalandį. Lenkijos karalystės ir Rusijos imperijos muitininkai tikrindavo, ar keleiviai nesiveža neapmuitintos degtinės ir tabako. Tais laikais dar egzistavo muitinės užkarda, kur tikrindavo keleivių vežamas minėtas prekes iš Lenkijos karalystės ir arbatą iš Rusijos imperijos. Perėjimų iš vagono į vagoną traukinyje tada dar nebuvo, bilietus tikrindami konduktoriai lipdavo išoriniais laipteliais į kiekvieną vagoną atskirai. Pertvarų vagone taip pat nebuvo. Mūsų vagono viduryje per visą ilgį stovėjo dvipusis suolas, tokie pat suolai stovėjo ir pasieniais. Sėdėdamas vagone, staiga išgirdau garsiai kalbančius kaimynus. Kažkas rėkavo: „Aš vadinuosi Semaška, kadaise buvau kunigo brolis, tačiau kai tas laidokas išdavė uniją[1] schizmai[2], nebenoriu jo žinoti. Tegul žemė jį gyvą praryja, tegul jis per amžius dega pragare ir t. t.“, skambėjo vienas už kitą baisesni prakeiksmai. Man plūdimasis padarė blogą įspūdį, nes mūsų namuose to niekada nebuvau girdėjęs. Retsykiais kuriam nors samdiniui išsprūsdavo: „maita“ ar „šuns veislė“, tačiau tik patyliukais, nes tai išgirdęs „ponas“ būtų labai supykęs. Taip keikėsi, kaip pats sakė, tada jau merdinčio archirėjaus renegato Josifo Semaškos[3] „buvęs brolis“.

Neries upė ir Vilniaus senamiesčio panorama.
Neries upė ir Vilniaus senamiesčio panorama. 1873 m. Juozapo Čechavičiaus / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Į Vilnių atvykome pavakare. Stotis buvo tokia pat, kaip ir šiandien, tik be požeminių perėjų, be nepraeinamos užtvaros, nebuvo ir dvidešimties grašių perono mokesčio ir elektrinio apšvietimo, kurį tada atstojo dujinės ir žibalinės lempos. Prie išėjimo iš bagažo ir kasų salės į verandą stovėjo vora ponų su auksiniais galionais papuoštomis kepurėmis, vilkinčių ilgas livrėjas, surdutus ir apsiaustus. Jie skardžiais balsais, pagarbiai ir iškilmingai plyšojo: „Niškovskio viešbutis“, „Hano“, „Poznianskio“, „Viešbutis „Europa“. Paskutinysis iš paminėtųjų buvo labiausiai pagarsėjęs viešbutis. Tėvas pasirinko Poznianskio viešbučio dignitorių[4] ir netrukus mes jau sėdėjome jo karietoje ir laukėme atnešant bagažą. Jau temo, tad gatvėse mažai ką įžiūrėjau. Tik Aušros vartai, po kurių skliautais pravažiavome, man paliko nepakartojamą įspūdį. Man imponavo įvažiavimas į miestą pro vartus, gatvėje klūpančios figūros ir kepurių nukėlimas prieš paveikslą. Viešbutis buvo įsikūręs dideliame mūriniame dviejų aukštų name prie Vokiečių ir Didžiosios gatvių sankirtos (dabar Cirinskio namas). Namo frontonas virš pirmojo aukšto buvo papuoštas balta Temidės užrištomis akimis skulptūra, nes kadaise čia posėdžiavo tribunolas. Apsistojome pirmo aukšto kambaryje, nes tėvas, kaip tikras kaimietis, nemėgo laiptų. Numeris turėjo tą privalumą, kad buvo šalia padavėjo kambario, tad nereikėjo toli jo ieškoti. Kambarys buvo pigesnis negu antrojo aukšto ir kainavo tik trisdešimt kapeikų parai, suprantama, be aptarnavimo ir apšvietimo. Peterburgo fabriko „Neva“ žvakių buvome atsivežę su savimi. Budintysis buvo pagyvenęs, dukrą į mokyklą leidžiantis našlys. Kai turėdavo laisvą minutę, vakare, atnešęs virdulį, plepėdavo su mano tėvu. Kelionės išvarginti anksti nuėjome miegoti, kad ryte iškart nuvyktume į mano paskirties vietą. Apie pramigimą negalėjo būti nė kalbos. Apie aštuntą valandą kažkas pasibeldė į duris. Beldėsi žydas tarpininkas, siūlantis savo paslaugas. Šis dar nespėjo išeiti, kai su naujausiomis prekėmis įsigrūdo dar vienas. Tai buvo smulkus prekijas, tokius matėme ir kaime. Tėvas jį sunkiai išprašė lauk ir po devintos valandos išėjome į mano būsimą mokyklą. Mokykla buvo netoliese: paėjėjome galelį Didžiąja gatve ir Bajorų skersgatviu. Panelių Geislerovų (šiandien pono Šišmano – siuvėjo) namas stovėjo Policijos skersgatvio (dabar Visų Šventųjų gatvė) pradžioje. Mokyklą ir namą aprašysiu vėliau, čia tik paminėsiu, kad vėl buvau priimtas į pirmą klasę (vadintą antruoju skyriumi), vos pusmetį nelankęs mokyklos, praradau dvejus metus. Man tai išėjo į naudą. Neprivalėjau atsidėti mokslams, saugojau akis, nes didžiumą dalykų aš jau buvau išėjęs, prisidėjo tik lotynų kalba. Mokslų kartojimas glostė mano ir tėvo savimeilę, nes mokiausi vien penketais, o retsykiai ir penketais su pliusu. Buvau pirmūnas kaip ir Liudmilas Michalovskis, kuris taip pat mokėsi vien penketais. Balstogėje buvau tik kiek geresnis už dvyliktoje vietoje esantį mokinį. Visa kita: ir priežiūra, ir aprūpinimas, ir maitinimas, čia buvo daug geresni negu Balstogėje. Vienintelis sunkumas – aukšta kaina: Balstogėje mokėjome devyniasdešimt šešis rublius, dar reikėjo pristatyti dvi pintines bulvių ir pūdą lašinių per metus. Be to, dvylika mokinių paeiliui pirkdavo žvakes. Vilniuje per metus buvo mokama du šimtai penkiasdešimt rublių grynais, iš anksto du kartus kas pusmetį. Tačiau tėvas, patenkintas geromis sąlygomis, tuo nesirūpino.

[…]

[1] Unija – dalies Stačiatikių bažnyčios Lenkijoje ir Lietuvoje susivienijimas su Katalikų bažnyčia.

[2] Schizma – šiame tekste stačiatikių tikėjimas.

[3] Josifas Semaška – Lietuvos ir Vilniaus metropolitas.

[4] Dignitorius – aukštas pareigas einantis valdininkas.