Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

L. Jonušys: „Vertėją galima palyginti su muzikos atlikėju“

Vertėjas Laimantas Jonušys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą, kuriame kviečiama susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

LAIMANTAS JONUŠYS Šv. Jeronimo premija buvo apdovanotas 2009 m. už ilgametį reikšmingos šiuolaikinės literatūros skleidimą Lietuvoje, išradingą vertimo uždavinių sprendimą, atidumą lietuvių kalbai ir indėlį į vertimo kritiką. Su vertėju kalbėjomės apie kiekvienam vertėjui tenkančią užduotį laviruoti tarp Scilės ir Charibdės, siekiant išlaikyti kūrinio žodį ir dvasią, erudicijos svarbą imantis negrožinės literatūros ir išsipildžiusias bei (dar) neišsipildžiusias svajones. 

Kodėl pasirinkote būtent anglų kalbos ir literatūros studijas? Ar svarstėte ir kitas alternatyvas? 

Anglų kalba rimtai susidomėjau tik priešpaskutinėje mokyklos klasėje, tada ėmiau mokytis papildomai. Apie alternatyvas negalvojau, bet šiaip yra dar dvi sritys, kurios visada domino – istorija ir filosofija.

Kas atvedė prie vertimo? Ar kada nors vaikystėje skaitydamas knygas galvojote, kad norėtumėte jas versti?

Kai ėmiau skaityti angliškas knygas, jau pagalvodavau apie vertimą. Kartais išversdavau trumpus fragmentus – tai buvo mėgėjiški bandymai. Iš tikrųjų, žinoma, pirmiausia buvau aistringas skaitytojas, kaip tik iš didelio literatūros pomėgio atėjo noras versti.

Koks Jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokias klišes kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai yra tiesa? 

Paprastai vertimo darbui stengiuosi skirti visą dieną – tada gerai susikaupiu, įsigilinu. Šis darbas tapo toks įprastas, kad galiu versti nepaisydamas savo nuotaikos ar net savijautos. Tiesą sakant, tomis dienomis, kai neverčiu, o užsiimu kitais darbais, imu jausti, kad šio to trūksta. Žinoma, taip būna tik sėdint namie.

Esate išvertęs nemažai negrožinės literatūros, filosofijos veikalų. Iš savo studijų literatūros pamenu, kad neretai filosofinę literatūrą į lietuvių kalbą versdavo patys filosofai. Kiek svarbus tikslinis išsilavinimas verčiant tokią literatūrą? Ar visgi su tuo geriau susitvarko profesionalūs vertėjai, turintys platų akiratį?

Grynosios filosofijos veikalus turbūt geriau gali versti tą filosofijos sritį arba tą autorių išmanantys filosofai. Kadangi jaunystėje nemažai domėjausi Martinu Heideggeriu, išverčiau George’o Steinerio knygą apie jį, ten buvo nemažai specifinių terminų – iš pradžių bandomąjį fragmento vertimą patikrino vienas mūsų filosofas ir įvertino teigiamai.

O šiaip esu išvertęs kultūrologijos, istorijos knygų – tam pirmiausia reikia bendros erudicijos, o specifinius dalykus galima išsiaiškinti.

O vienas iš prasmingų malonumų yra tas, kad versdamas labai artimai, net intymiai, susitinki su talentingu literatūros kūriniu, kartais gal net šedevru.

Už Johno Banvilleʼio „Parodymų knygos“ vertimą gavote PEN centro Metų vertėjo krėslą. O kurią savo išverstą knygą pats laikote svarbiausiu gyvenimo darbu?

Vienos knygos neišskirčiau – svarbiausios man yra kelios, tarp jų ir „Parodymų knyga“. Dar šie romanai: Johno Updike’o „Poros“, Virginios Woolf „Į švyturį“, Aldouso Huxley „Neregys Gazoje“, du Vladimiro Nabokovo romanai. Davido Mitchello „Debesų atlasas“ buvo itin sudėtingas, nes ten yra šeši savarankiški pasakojimai, ir kiekvienas parašytas visai kitokiu stiliumi.

Išverčiau ir tokių kūrinių, kurie gal nėra patys reikšmingiausi, bet man įspūdingi ir savaip artimi, todėl verčiau juos su dideliu malonumu: Trumano Capotės „Kiti balsai, kiti kambariai“, Roberto Irwino „Arabiškasis košmaras“, Jameso Salterio „Žaidimas ir pramoga“. Pastarasis yra amerikiečio prancūziškas romanas – savo dvasia ir, žinoma, veiksmo vieta: toks subtilus stilius mane įkvepia – ir kaip skaitytoją, ir kaip vertėją.

Iš negrožinės literatūros išskirčiau jau minėto G. Steinerio knygą „Tikrosios esatys“, „Literatūros simbolių žodyną“.

Ar dar yra likę neišsipildžiusių svajonių, kurias knygas norėtumėte išversti?

Vieną seną svajonę turbūt pavyks įgyvendinti – tai V. Nabokovo „Blyški ugnis“. Dar vilioja vienas kitas Williamo Goldingo romanas. Iš vokiečių kalbos išversčiau Wolfgango Hildesheimerio „Tynset“ (ištrauka publikuota). Šiek tiek atsipalaiduodamas mielai imčiausi vieno Ruth Rendell detektyvo, bet leidėjai nemano, kad man galima atsipalaiduoti. O šiaip daug svajonių turėjau jaunesniame amžiuje, bet kai kurias iš tų knygų jau išverčiau pats, o kai kurias – kiti. Naujesnė svajonė – išversti knygą iš latvių kalbos.

Saulius Repečka savo laudacijoje, kai Jums buvo įteikta Šv. Jeronimo premija, sakė, kad „skaitydamas, pavyzdžiui, Capotę gali neabejoti, kad skaitai Capotę, o ne Jonušį“. Visgi kiek vertėjas yra ir kūrėjas? Kaip tikslumą suderinti su naujo pasaulio interpretavimu? Ar visada įmanoma išlaikyti tiek autoriaus Raidę, tiek ir Dvasią? 

Laviruoti tarp Scilės ir Charibdės – perdėto tikslumo (pažodiškumo) ir pernelyg laisvo nukrypimo nuo originalo – tenka visiems vertėjams. Nesutinku su posakiu, kad reikia versti mintis, o ne žodžius, nes paprastai būna svarbu ir tai, kokiais žodžiais bei frazėmis autorius išreiškia mintis. Svarbu išlaikyti autoriaus stilių. Pavyzdžiui, manau, tik išimtiniais atvejais galima skaidyti ilgus sakinius arba trumpus sujungti į vieną. Hemingwayʼus mėgo rašyti trumpais sakiniais, o Faulkneris ilgais – tai yra autoriaus stiliaus ypatybė, ir ją reikia išlaikyti.

Koks santykis tarp rašytojo ir vertėjo? Ar kartais (aišku, kai tai įmanoma), konsultuojatės, ką autorius vienoje ar kitoje vietoje turėjo omenyje?

Dažniausiai konsultuotis nelabai įmanoma, o kai būna tokia galimybė, tai tikrai pravartu.

Lietuvoje vyksta nuolatiniai kalbos karai – vieni sako, kad lietuvių kalba yra pavojuje ir ją reikia žūtbūt ginti, kiti nusiteikę panaikinti Valstybinę kalbos inspekciją ir skeptiškai žiūri į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veiklą. Kiek yra reikalingas kalbos vartojimo reguliavimas? 

Kalbą norminti reikia ne dėl to, kad jai kyla pavojus. Vertėjai puikiai supranta, kad grožinėje literatūroje esama skirtingų kalbos sluoksnių – vienaip kalba išsilavinęs personažas, kitaip prasčiokas. Netaisyklingi, nenorminiai žodžiai ar frazės kūrinyje gali tapti specifiniu žymekliu. O jeigu nebūtų normos, tai nebūtų ir nukrypimo nuo normos; jeigu nepripažįstame, kad egzistuoja taisyklinga, prestižinė kalba, tai kas tada yra laisvesnė šnekamoji kalba arba žargonas?

Kas Jums yra vertėjo pavyzdys, Jūsų kaip vertėjo mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norint tapti grožinės literatūros vertėju? 

Studijuodamas universitete trumpai turėjau vertimo mokytoją – Auksę Mardosaitę. Žinoma, buvo netiesioginių mokytojų – tų, iš kurių vertimų mokiausi, čia išskirčiau Povilą Gasiulį.

Kalbos niuansų mokiausi skaitydamas ir lietuvių autorius, ir vertimus. O vertimo mokiausi taip: pasiimu gero vertėjo lietuvišką vertimą, į jį nežiūrėdamas pats išverčiu originalo pastraipą ar puslapį, o paskui palyginu. Taip ir dabar patarčiau daryti pradedantiems vertėjams.

Esate parašęs ne vieną recenziją kitų vertimams, o kiek Jums pačiam svarbu sulaukti savo darbų recenzijų? 

Tai svarbu, bet, kiek prisimenu, spaudoje buvo recenzuotas tik vienas mano vertimas. Netiesiogine recenzente, o kartu ir pagalbininke visada tampa vertimo redaktorė. Ir tai ypač pravartu, nes dirbama knygai dar neišėjus.

Kaip Jūs suprantate vertėjo misiją?

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos interneto svetainėje įdėti tokie José Saramago žodžiai: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“ 

Tokia misija skamba gana reikšmingai. Vertėjo darbe kūrybiškumo būna nemažai, nes pasitaiko daug sakinių, kurių pažodžiui išversti negalima, visose kalbose yra žodžių, kurių tikslių atitikmenų lietuvių kalba neturi, todėl tenka improvizuoti. Vertėją iš dalies galima palyginti su muzikos atlikėju – jie juk irgi, sakoma, kūrinį interpretuoja.

O vienas iš prasmingų malonumų yra tas, kad versdamas labai artimai, net intymiai, susitinki su talentingu literatūros kūriniu, kartais gal net šedevru.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien