Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 26

Gintarė Visockytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

L. Laurušaitė: A. Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ skaitytojams grąžina žmogiškas emocijas

Laura Laurušaitė. M. Urbonaitės nuotrauka / Maironio lietuvių literatūros muziejaus koliažas

Latvių rašytojo, dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ – unikalus naujausios latvių literatūros tekstas, kuris prieš dvejus metus pasirodęs Latvijoje iš karto tapo kultiniu, dideliais tiražais leidžiamu, ekranizuojamu ir inscenizuojamu kūriniu.

Ne veltui latvių literatūros kritikai šį leidyklos „Odilė“ išleistą kūrinį lygina su garsiu amerikiečių rašytojo Winstono Groomo romanu – „Forestas Gampas“. Nors šis vertėjo Laimanto Jonušio verstas kūrinys mūsų šalyje pasirodė tik šiais metais, tačiau jau spėjo susilaukti skaitytojų simpatijų.

Nepaisant to, kad Lietuvoje šios kaimyninės šalies vertimų pasitaiko ne taip ir dažnai, kartu su latvių kalbos vertėja ir šios šalies literatūros tyrėja dr. Laura Laurušaite kalbamės apie šį neregėto populiarumo Latvijoje susilaukusį A. Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“. Kokia šios knygos sėkmės paslaptis? Kuo jis galėtų būti įdomus šiuolaikiniams skaitytojams? Kokios apskritai yra latvių literatūros tendencijos pastaraisiais metais, kokie žanrai, temos vyrauja? Galiausiai, ko daugiau – skirtumų ar panašumų turime su mūsų artimiausiais kaimynais, jeigu lygintume abiejų šalių leidybos rinkas? Ir kodėl galime tikėtis latvių autorių kūrinių vertimų proveržio į lietuvių kalbą kitais metais?

Jeigu lygintume šiuolaikinę latvių ir lietuvių literatūrą žanrų, temų ar knygynuose esančių populiariausių šalies autorių knygų dešimtukais, jūsų manymu, ko daugiau – panašumų ar skirtumų rastume?

Įdomu, kad Latvijoje beveik nerasime emigracijos literatūros, o mūsų šalyje priešingai – jos geometrine progresija tik gausėja. Galbūt latviai išsiskiria tuo, kad turi daugiau kokybiškos fantastinės prozos, detektyvų kūrėjų, stiprus jų biografinis romanas. Tačiau dauguma literatūrinių procesų atrodo panašūs. Nors latviai daug kur pirmavo mus aplenkdami XIX–XX a., kadangi  jų šalyje nebuvo įsigaliojęs spaudos draudimas (sutrikdantis natūralią literatūros raidą), bet dabar mūsų jėgos išsilygino. Tiesa, man susidaro įspūdis, kad Latvijos leidybos rinka šiek tiek siauresnė nei Lietuvos.

Spalio 27 d.  18 val. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kartu su vertėju Laimantu Jonušiu ir rašytoju Deivydu Preišegalavičiumi pristatysite Latvijos rašytojų A. Kalnozolo knygą „Mane vadina Kalendorium“ – kuo ji įdomi, išskirtinė jums kaip latvių literatūros tyrėjai ir skaitytojai?

Mano kaip literatūrologės amplua džiūgauja, kad ši leidyklos „Odilės“ išleista knyga visiškai kitokia ir išsiskiria iš bendros latvių literatūros pasiūlos. Skaitytojai joje atras unikalų veikėją – Oskarą (dar vadinamą „Kalendorium“) su neįprasta žiūra, kitokia kalba, taip pat – originalią kalendoriaus struktūrą, kurioje kiekviena savaitė yra skirta kokiai nors vienai temai apmąstyti. Turbūt imponuoja ir tai, kad pagrindinis veikėjas Oskaras – nepataisomas optimistas. Kūrinys parašytas su subtiliu humoru, o įvairių asmeninių ir kolektyvinių traumų, kompleksų, karų ir kitokios tragikos persunktoje latvių (pridėsiu – ir lietuvių) literatūroje tai gan reta.

Taip pat knyga patraukia paprastumu. Bet ji paprasta tik iš pirmo žvilgsnio, o labiau įsigilinus gali atrasti daugybę įvairiausių gijų, ištisą prasmių tinklą, kuris turi savo vidinę logiką. Pagrindinis veikėjas atrodo naivus, bet būtent dėl šios savybės jis yra autentiškas, tikras, o to tikrumo šiuolaikiniame pasaulyje, susitelkusiame į paviršius, atspindžius ir kaukes, rodosi vis mažiau. Kalendorius mums, skaitytojams, grąžina žmogiškas emocijas ir reakcijas. Pavyzdžiui, šiuolaikinį kompiuterizuotą pasaulį gerai parodijuoja romane įterptas grupės ABBA dainos „Google Translate“ automatinis vertimas – pateikiamas kaip beprasmis žodžių kratinys.

Kartą aptarinėjome A. Kalnozolo kūrinį su įvairių šalių latvių literatūros vertėjais knygų klube ir aš prasitariau, kad veikėjas turi mentalinį sutrikimą, užfiksuotą pačioje knygoje: „Turiu kažkokį sindromą ir dar keletą negalavimų, kurie susiję su nervais“ (8 p.). Visi kolegos vienbalsiai pradėjo prieštarauti, kadangi pagrindinio veikėjo liga romane atskleidžiama ne kaip sutrikimas, o kaip privalumas, suteikiantis jam išskirtinių savybių, pvz., fenomenalią atmintį, kuri leidžia įsidėmėti visus metų vardadienius.

Pažįstu skaitytojų, kurie vadina Oskarą kvailu, o knygą primityvia ir nuobodžia. Toks įspūdis gali susidaryti dėl to, kad veikėjo, pavadinkime, psichinis ribotumas lemia ir primityvesnę jo pasakojimo lingvistinę raišką, kartais keistokas formuluotes ar semantinius niuansus. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad skaitydama romaną latvių kalba mėgavausi labiau, nes vertime, mano manymu, kartais pasitaikydavo kiek per daug pažodžiui išverstų frazių arba keistų sprendimų (pvz., tradiciniai latvių pipiriniai sausainiai „piparkūkas“ išversti kaip „imperiniai sausainiai“). Beje, būtų įdomu šį romaną patyrinėti iš semiotikos perspektyvos, nes žmogus čia suvokiamas kaip vardu pažymėtas objektas.

Kaip manote, kokia šio romano „Mane vadina Kalendorium“ populiarumo Latvijoje priežastis?

Autorius iki šios knygos pasirodymo nebuvo Latvijoje žinomas kaip rašytojas, tai – jo debiutinis romanas. O dabar, štai, jis yra žinomas ne tik Latvijoje. Man atrodo, kad jo sėkmę lemia pasakojimo paprastumas, detalėse slypinti išmintis, kasdieniai stebuklai, žmonių santykių sukibirkščiavimas.

Be to, autorius gerai pataikė į konjunktūrą. Tai labai politiškai korektiškas kūrinys rafinuotai, bet aiškiai pasisakantis prieš bet kokią diskriminaciją – kito, kitokio, senyvo, keistuolio, neišsilavinusio ar vargetos. Romane bendrauja amžiaus ar profesijos požiūriu absoliučiai skirtingi veikėjai. Tarkime, tik devynias klases tebaigęs Kalendorius susirašinėja su mokslų daktaru, susibičiuliauja su devyniasdešimtmete senute, besielgiančia kaip padykusi paauglė. Net labdaros virtuvėje sriubą savanoriai virėjai verda be mėsos, jei kartais tarp valgytojų pasitaikytų vegetarų.

Skaitytojams patinka „kitokie“, tokie truputį nevykėliai, nepraustaburniai, autsaideriai literatūroje, jų personažuose jie atpažįsta save, savo ydas ir nesėkmes. Oskaras daug valgo, ne visada adekvačiai reaguoja, yra lėtas ir netašytas, todėl pakliūva į kurioziškas situacijas (pvz., su policija).

Šiuolaikiniam skaitytojui patraukli fragmentiška rašymo maniera – romanas parašytas kaip dienoraštis, suskirstytas dienomis, kurios grupuojamos pagal savaites. Man atrodo, kad kalendoriaus struktūra pasirinkta tiesiog genialiai. Autizmo spektro sutrikimą turintis žmogus yra apribotas, jis juda pažįstamais savo sąmonės ir miesto kvadratais, matuodamas laiką ne laikrodžiu, o tą dieną vardadienius švenčiančių žmonių vardais. Bet kai kurie iš tų anoniminių „vardų“ tampa jo draugais, o iš pavienių kalendoriaus langelių susidėsto metai – ilgas laiko tarpas, per kurį veikėjas evoliucionuoja. A. Kalnozolo kūrinys – savotiškas bildungs (auklėjamasis – red. past.) romanas, kuris augina ne tik knygos veikėją, bet ir jos skaitytojus.

Ar galėtumėte pamėginti įvardinti, kuo ši A. Kalnozolo knyga galėjo patraukti Latvijos teatro ir kino kūrėjus?  

Ryškūs personažai. Aiškiai apibrėžta struktūra. Jau mano minėtas humoras. Daug smagių nuotykių. Dinamiškas siužetas. Tai – tiesiog idealūs bruožai, reikalingi vizualiniam kūrinio perteikimui. Be to, lakoniškas, paprastas, bet prasmingas tekstas visada gerai skamba scenoje. Beje, pats autorius atėjęs iš teatro aplinkos, yra rašęs spektaklių scenarijus.

Viename interviu jis prisipažino, jog jau nuo seno turi kelias dėžutes, į kurias renka visokiausius pavyzdžius, kaip kalba įvairiausi žmonės, siekdamas sukurti įtikinamus personažus. Kaip geras dramaturgas kaupia asmeninę charakterių kartoteką. A. Kalnozolo Oskaras nėra aktorius, bet skaitant romaną mintyse jis iškyla toks kinematografiškas, lyg matytume jį tiesiai prieš akis. Gal dėl to ir jo vardas Oskaras, kad jis kone vertas „Oskaro“!

Literatūros kritikai šią knygą lygina su amerikiečių rašytojo W. Groomo romanu „Forestas Gampas“ (pagal kurį pastatytas ir populiarus filmas, laimėjęs net šešis „Oskarus“) – kuo šios knygos jums atrodo panašios?  O gal palygintumėte jį su dar kitais garsių autorių kūriniais?

Man Oskaras dar priminė Ericho Marijos Remarko romano „Juodasis obeliskas“ veikėją Izabelę, kuri irgi turi psichikos ligą, yra stebuklingai naivi, tačiau išmintingesnė už kitus. Kritikai taip pat yra gretinę A. Kalnozolo romaną  su prieš kelerius metus pasirodžiusia S. Sokolovo „Durnių mokykla“, bet turėkim galvoje, kad bet kokie palyginimai visada yra sąlygiški.

Viena vertus, garbinga, kad knyga gretinama su pasauliniais vardais, tai suteikia jai pridėtinės vertės, veikia kaip reklama. Bet ir nuvertina, nes kiekvienas kūrinys yra savitas universumas, ir tikrai nemanau, kad latvių autorius į ką nors specialiai orientavosi, lygiavosi ar kuo nors sekė. Jo sukurtas personažas nėra kažkurio kito rašytojo sukurto veikėjo atspindys. Oskaras – unikalus savo latviška specifika, jis gyvena mažame provincijos miestelyje, slepiasi apgriuvusiame seniai nebeveikiančiame baldų kombinate ironišku pavadinimu „Ateitis“, šeimininkauja apleistoje tarybinėje ligoninėje, kurioje leidžia ištisas dienas (visai ne kaip ligonis). Šis posovietinis erdvėlaikis suformavo ir veikia Oskarą, o jis savo ruožtu keičia jį savo veiksmais.

Jeigu pabandytume trumpai apžvelgti šiuolaikinę latvių literatūrą, kokios knygos ar autoriai jums kaip latvių literatūros tyrėjai pasirodė įdomūs, aktualūs, kurių vertimų norėtųsi į lietuvių kalbą?

Šiuo metu  Latvijoje leidžiama didžiulė serija knygų – romanai ir mokslinės monografijos, pasakojantys apie iškilias XX a. asmenybes. Literatūrologai šiai serijai rašo monografijas, o žinomi latvių rašytojai – biografinius romanus. Tik gaila, kad apie tą patį asmenį šie kūriniai nepasirodo paraleliai. Romanai yra daug greičiau parašomi nei moksliniai tekstai, nes jiems reikia mažiau parengiamojo darbo. Man rodos, ši serija tikrai labai reikšminga savo užmoju, sistemiškumu ir išliekamąja verte.

Žinoma, norėtųsi kuo daugiau vertimų, pradedant nuo latvių literatūros klasikos, kurios lietuvių kalba išverstus turime tik epizodinius autorius ir kūrinius. Norėtųsi ir šiuolaikinių autorių. Noriu pasidžiaugti, kad pastaruoju metu jaučiamas kolegų vertėjų aktyvesnis įsitraukimas, jų dėka išverčiama nemažai prozos ir poezijos, kuri lietuvių skaitytojus pasiekia kultūrinėje periodikoje arba atskirais leidiniais. Beje, 2023 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė „Latvių literatūros metais“, todėl galime tikėtis intensyvesnio bendravimo su latvių rašytojais, daugiau iniciatyvų, latviškų knygų pristatymų, autorių vizitų. Žinoma, kitais metais turėtų pasirodyti daugiau klasikinių ir šiuolaikinių latvių literatūros kūrinių vertimų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien