L. Lowry knyga „Mėlyna sruoga“ – apie žvėris, vaikus ir ateitį

Istorija pradedama mirties vaizdu – dvokiančiame Išėjimo Lauke mergaitė gedi savo netikėtai mirusios motinos. Bet ne tik jos. Autorė jos netektį aprašo trigubu išvardijimu – labai taupiai ir kartu talpiai: „Sėdėdama prie palaikų tolumoje matė aukštyn kylančius dūmus [Kiros namai dėl motinos ligos yra sudeginti]. Stebėdama iškeliaujančią motinos sielą taip pat matė, kaip į dangų sūkuriuodami kyla ir jos pačios vaikystės pelenai.“ Taigi gedima namų, mamos ir vaikystės. Laidoti mamą visada skaudu. Bet Kiros skausmas itin didelis, nes ji dar vaikas, o ir laidoja tą, kuri vienintelė ją mylėjo ir gynė. „Siuntėją“ ir „Mėlyną sruogą“ vienija mintis, kad vaizduojamos bendruomenės selektyviai atrenka, kas verti būti jų nariais: pirmoje knygoje jie šalinami ir nuleidžiami moderniai įrengtais vamzdžiais, o šioje technologijų dar nepažįstančioje ir savaip primityvioje bendruomenėje luošiai yra tiesiog paliekami Išėjimo Lauke: „Taip buvo įprasta, netgi laikoma kilniaširdyste – dar bevardį, luošą gimusį kūdikį sugrąžinti žemei, kol jo kūne nespėjo įsitaisyti siela ir jis dar netapo žmogumi.“

 

Toks eugeninis mąstymas bei atranka taikyta antikinėje Spartoje bei daugelyje kitų civilizacijų ikimonoteistinių religijų laikotarpiu. Tačiau nenurašykime visko „tamsiems“ senovės laikams: XIX a. atsiradus susidomėjimui Č. Darvino evoliucijos teorija, dalis mokslininkų ar filosofų ima taikyti ją ne tik biologijos srityje, bet ir žmonių visuomenės dėsniams nusakyti – taip atsiranda socialinis darvinizmas (nors pats Č. Darvinas tokiam požiūriui nepritarė): išlieka tik stipriausi, investuoti į silpnuosius yra klaidinga praktika, tik pratęsianti vargšų ir niekam netinkamųjų agoniją. Tą patį įžvelgė A. Hitleris, leidęs taikyti eugenikos selekcijos metodą „rasinei higienai“. Įdomu, jog eutanazija, visai kaip aukščiau cituotoje apysakos ištraukoje, buvo vadinama gailestingumo aktu. O klausimas apie sielos apsigyvenimą kūne kartais keliamas ir šiandien: yra žmonių, manančių, kad kūdikis, o ypač negimęs, dar nėra žmogus ir moterys turinčios teisę su savo kūnais ir jų turiniu elgtis kaip tinkamos.

Apysakoje „Siuntėjas“ žmonių gyvenimą tvarko Komitetas, o „Mėlynoje sruogoje“ – Sergėtojų Taryba. Tik žmonės abiejose knygose labai skiriasi: pirmojoje juos galima vadinti bendruomene, o čia didelė jų dalis gyvena pagal principą akis už akį, dantis už dantį. Daug pavydo, konkurencijos, intrigų… Ta jautrumo, gailestingumo stoka labiausiai išryškėja, kai autorė vaizduoja motinas, ujančias savo vaikus, nesidrovinčias į juos paleisti akmenį ar nuspirti, jei pasipainioja ant tako. Maži vaikai laikomi aptvaruose tarsi gyvuliukai. Žmonės nešvarūs, neturi higienos įpročių. Ypač tai būdinga žemiausiajai miestelio „kastai“ – Pelkynės gyventojams. „Pelkynės žmonės buvo kažkokie kitokie. Juos visad galėjai atpažinti iš keistos šnektos ir šiurkščių manierų, dauguma į juos žvelgdavo iš aukšto.“ Sakytume, kad tai primityvi gentis, ikikrikščioniškieji laikai. Tačiau labai įdomu, kad knygoje yra krikščionybės reliktų, tiesa, jau nebeatpažįstamų: pavyzdžiui, Sergėtojų Tarybą sudaro 12 vyrų (aliuzija į apaštalus), atėjus į Tarybos Rūmus, salėje yra maldų stalelis ir Stabas – „paslaptinga medžio konstrukcija iš dviejų sukryžiuotų strypų. Buvo sakoma, kad praeityje toji konstrukcija turėjo didelę galią“. Akivaizdu, kad kalbama apie kryžių. Bet tik kalbama. Jo galia nebetikima, nors iš inertiškos tradicijos jam vis dar nusilenkiama, jis pašlovinamas, sugiedama „Amen. Tebūnie“ (ne paslaptis, kad tokių inertiškų, „proginių“ krikščionių yra ir dabar). Kada viskas pasikeitė? Knygoje vis minima baisioji Pragaištis. Iki jos žmonės kūrė, griovė, vėl kūrė… Bet tie griovimai darėsi vis didesni, vis sunkiau atstatomi. Matyt, yra riba, kai sunaikinama per daug ir nebeįmanoma to, kas prarasta, atkurti. Todėl vaizduojamo miestelio bendruomenė (kitaip nei „Siuntėjuje“!) puoselėja praeities atminimą. Tam atminimui užtikrinti reikalingi gabiausi žmonės, turintys slėpiningą nuojautą: ateities drožėjas, giedotojas ir siuvinėtoja. Jų visų istorijos stebėtinai panašios – dar mažiems jiems pasireiškia paslaptingi, protu nekontroliuojami ir tarsi savaime veikiantys gabumai; tada netikėtai miršta ar žūsta jų tėvai, ir našlaičiai būna perkeliami į Tarybos Rūmus, kur juos ima globoti įtakingi vyrai, klausantys menkiausios išrinktųjų užgaidos ar pageidavimo.

Apysakoje „Siuntėjas“ bendruomenę stebi kameros, o „Mėlynoje sruogoje“ saugumą ir ribas palaiko pati seniausia apsaugos sistema – nuolat kurstoma baimė, esą nuklydęs į šoną būsi sudraskytas baisių žvėrių: „Miškuose jų pilna <…> Niekada neperženk miestelio ribų. Ir neišklysk iš tako“, – taip moko Tarybos autoritetas ir Kiros gelbėtojas bei globėjas Džeimisonas. Sakytume, tai senovinis pirmykštėms gentims būdingas dualistinis pasaulio suvokimas, kurį nusako priešprieša savas vs svetimas: savoje teritorijoje saugu, tą saugumą paprastai suteikia kaip nors išreikšta axis mundi – pasaulio ašis ar medis („Mėlynoje sruogoje“ tąja ašimi reiktų laikyti Stabą – kryžių); na, o išėjęs už sakralia laikomos teritorijos patenki į svetimą, nepažįstamą, taigi mirtinai pavojingą pasaulį (pasakose jis vaizduojamas kaip vanduo ar miškas; plg. žinomoje lietuvių liaudies pasakoje iš tokios svetimos teritorijos sau vyrą žaltį gauna Eglė, ir tasai vyras bei jo gyvenimo būdas yra saviškiams nepriimtini). Tačiau mūsų nagrinėjamoje apysakoje viskas tarsi apversta aukštyn kojomis! „Nebeturintis galios“ kryžius nepašventina teritorijos ir neperkeičia širdžių – kaip išaiškėja skaitant toliau, žmonės gyvena nelaisvėje, o pati didžiausia tos nelaisvės išraiška yra senasis Giedotojas, kuris apie pasaulio sukūrimą ir Pragaištį gieda grandinėmis sukaustytomis kruvinomis kojomis (Giedotojas truputį primena senąjį Atminties Saugotoją iš „Siuntėjo“: nesišypso girdėdamas liaupses, nesididžiuoja, neparodo džiaugsmo dėl naujų išrinktųjų, nes jis žino tiesą). Ilgainiui tą nelaisvę perpranta ir Kira, išrinktoji ateities siuvinėtoja: jos durys, tiesa, neužrakintos, ji sočiai maitinama, tačiau kartu ir akylai stebima, jos darbas kasdien tikrinamas, o svarbiausia – jai, kaip ir kitiems talentingiesiems išrinktiesiems, bus pasakyta, ką reikia sukurti! Nebelikus tikėjimo Dievu (nors jis ir imituojamas tam tikrais ritualais) to vaidmens imasi Sergėtojų Taryba – ji nurodys naujajam drožėjui Tomui ir naujajai, vos vaikščioti pramokusiai Giedotojai, ir jai, Kirai, kokia turinti būti ateitis. Tad vienintelis tikras žvėris, esantis ne už bendruomenės, bet jos viduje, yra Džeimisonas bei į jį panašūs „sergėtojai“, be skrupulų paliekantys vaikus našlaičiais ir kontrole savaip perimantys, užvaldantys jų įgimtus talentus.

Atskirai norisi aptarti apysakos veikėją Matą – berniuką iš Pelkynės, neturintį tėvo, nemylimą mamos. Jokios abejonės, kad Sergėtojų Taryba į tokį vaiką žvelgia iš aukšto. Bet net ir drožėjas Tomas apie jį pasako, kad šis neturįs ypatingų gebėjimų. Tam Kira pagrįstai paprieštarauja. Berniukas auga nesvetingoje, smurto kupinoje aplinkoje, kur niekas nesijuokia, niekuo nesidžiaugiama, bet jis pats nesuvokiamu būdu kupinas gyvenimo džiaugsmo, vitališkumo, geba ir kitus priversti nusišypsoti, nusijuokti. (Savo būdu ir tarme jis primena kitą puikų ir gyvenimo džiaugsmu bei sveikata trykštantį vaiką – Dikeną iš H. Burnett „Paslaptingojo sodo“!) Matui, kitaip nei suaugusiesiems, patinka Kiros kuriamos ir sekamos pasakos: kai Taryba palieka mergaitę gyvą, jis negali atsidžiaugti: „Mes ir vėl klausysim istorijų, aš ir mano draugeliai.“ Savo kilnią širdį Matas parodo, kai paslepia sužeistą, nugaišti pasmerktą šuniuką ir jį išgydo. O dar labiau – kai padeda luošai mergaitei: ne tik išgelbsti nuo ugnies Kirai svarbius daiktus ar yra pasiryžęs padėti atstatyti jai namą, bet ir surizikuoja peržengti baimės nubrėžtas ribas ir išvyksta į kitą bendruomenę – parnešti mėlynos. Mat siuvinėtoja Kira turi visų spalvų siūlų, išskyrus mėlyną – ramybės, taikos spalvą. Užbėgant šiek tiek už akių galima pasakyti, kad neatsitiktinai būtent Matas tampa svarbiausiu kitos ciklo knygos – „Žinianešys“ – veikėju.

Užbaigdama norėčiau pasakyti, jog tik tada, kol skaitai paviršutiniškai, „Mėlyna sruoga“ atrodo ne tokia įdomi kaip „Siuntėjas“ (Žinoma, „Siuntėjo“ vien idėja ko verta! Juk kitos ciklo knygos tą idėją tik savaip tęsia, plėtoja.). Tačiau abiejų apysakų vidiniai sąskambiai akivaizdūs: vaizduojamos bendruomenės, nepaisant labai didelių skirtumų, yra nelaisvos, autokratinės, jas kontroliuoja komitetai, tarybos; abiejose itin skaudžiai išaiškėja tiesa ir abiejose atsakomybę prisiima vaikas, paauglys. Kira galėtų pabėgti į kitą, pasitikėjimo ir meilės, tarpusavio pagalbos kupiną bendruomenę. Beje, luošių bendruomenę! Atstumtųjų, gimusių su negalia, paliktų Išėjimo Lauke…

Tai savotiškas „Arkos“ atitikmuo: šioje 1964 m. Prancūzijoje įkurtoje bendruomenėje su meile žvelgiama į proto negalią turinčius žmones, o vienas pagrindinių „Arkos“ principų yra tas, kad jėga slypi silpnume (būtent šis principas paskutinėje ciklo knygoje išgelbsti pagrindinį veikėją ir jo mylimus žmones). Kira, iš prigimties gimusi raiša ir per plauką išvengusi mirties Išėjimo Lauke, yra tokios nuostatos įsikūnijimas. Ji gali pabėgti, ir tai būtų suprantama, bet apsisprendžia kitaip: pasodina iš svetimos bendruomenės parneštą mėlžolę, kuri dar labai trapi, gležna, ir pasilieka, nes jau žino, kaip išsiuvinėti ateitį Giedotojo mantijoje, ir niekas jai nebenurodinės. Man tai primena epizodą iš Evangelijos pagal Morkų, kur Jėzus išvaduoja demonų apsėstąjį, demonai sueina į kiaules ir puola į ežerą, o kaimas tų kiaulių labai gaili ir prašo Jėzų išeiti iš jų krašto, kad nebūtų daugiau nuostolių; išlaisvintasis, suprantama, labai nori keliauti kartu, bet Viešpats liepia jam pasilikti (Mk 5, 1–20). Tai netiesioginė sąsaja, bet akivaizdu, kad likti su tais, kuriuos sunku mylėti, gali tik brandi, kilni širdis, pati patyrusi daug skausmo ir dėl to gebanti suprasti, kad visi verti meilės. Ši mintis tęsiama ir kitoje ciklo knygoje – „Žinianešys“.