2020 07 26

Eglė Venslovaitė Šiliūnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

L. Lowry „Siuntėjas“ – kodėl negera gyventi pasaulyje be skausmo ir atminties?

Knygos viršelis.
Knygos viršelis.

Rašyti apie knygas, kurios labai patinka, tikrai nelengva. O juo labiau, kai tos knygos yra net keturios – Lois Lowry knygų ciklas „Siuntėjas“, „Mėlyna sruoga“, „Žinianešys“ ir „Sūnus“ (išvertė Viltaras Alksnėnas, išleido leidykla Alma littera). Įdomu, kad sukurti knygos tęsinį autorė sumanė praėjus net septyneriems metams po „Siuntėjo“ pasirodymo. Literatūros (ir kino) istorijoje gausu pavyzdžių, kai pratęsimai nepavykdavo ir nepasiekdavo tokių minties aukštumų (čia pavyzdžiu galima pateikti J. Krusso knygas apie Timą Talerį: pirmoji – „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“, mano nuomone, yra viena geriausių visų laikų knygų vaikams ir paaugliams, tuo tarpu to negalima pasakyti apie „Timo Talerio lėles“). Ar taip nutiko ir L. Lowry „Siuntėjo“ tęsiniams? Kiekvieną knygą verta prisiminti ir aptarti atskirai. Pirmiausia apie „Siuntėją“ (angl. The Giver, 1993; lietuviški leidimai: 2003, 2013, 2018).

Apysakoje vaizduojama esą tobulai sutvarkyta bendruomenė, kurioje nėra nepriteklių, bado, karo, skyrybų… Kad sąrašas, ko ten nėra, būtų išsamus, reikia pratęsti, jog ten nėra ir tokių dalykų kaip spalvos, muzika, kalnai ar metų laikai. Pasaulis yra suvienodintas. Atsisakyta visko, be ko, Komiteto nuomone, įmanoma išgyventi. Gyvenimas yra kontroliuojamas: bendruomenė akylai stebima kamerų, o jos dienotvarkė reglamentuota taisyklių ir įsakymų, kurie reikalui esant pranešami per garsiakalbius. Kontroliuojami netgi sapnai, nes juos privalu pasipasakoti. O baisiu sapnu vadinamas ne košmaras su pabaisomis, o sapnas, kuriame… nepaklusai taisyklėms. Sakytume, kad tokia bendruomenė turėtų būti labai liūdna, nusivylusi, ko gero, ilgainiui ji imtų maištauti ir nuverstų Komitetą, siekdama laisvės ir pan. Deja. Vaizduojami žmonės yra patenkinti, žinoma, jie turi kasdienių rūpestėlių, jaučia nuovargį ar liūdesį. Tačiau nė vienas jų nesuvokia, kad yra apiplėštas bei kontroliuojamas! Kaip iš prigimties aklas žmogus nieko nežino apie spalvas arba gimęs totalitarinės diktatūros šalyje ir nuo vaikystės giedantis himnus diktatoriui nesuvokia, kas yra laisvė, taip ir šitos bendruomenės nariai, nuo gimimo neturintys pasirinkimo laisvės (nes viskas: sutuoktiniai, vaikai, darbas – yra parenkama Komiteto), nežino tiesos ir gyvena diena iš dienos tokį patį prėską, vienodą gyvenimą. Apie tokius žmones mūsų poetas V. Mačernis savo laiške draugei rašė, kad jie „tik su pusryčiais pradeda dieną ir vakariene ją baigia“. Visi. Išskyrus vieną žmogų – Atminties Saugotoją.

Kai Jonas išrenkamas naujuoju Atminties Saugotoju, senasis žvelgia į jį su gailesčiu. Mat nei Jonas, nei skaitytojas tuo metu dar nežino, jog viską atsiminti yra ne tik privilegija, bet ir nenusakoma kančia. Nes į žodį „viskas“ įeina viskas: ir Kalėdų džiaugsmas, ir skausmas, kurį išgyveni patirdamas, ką reiškia kare žūstantis tavo bendraamžis. Tobulai sutvarkytoje Jono bendruomenėje mirties tarsi nėra. Kaip, beje, ir meilės. Nėra net tokių sąvokų. Žmonių kalba labai nuskurdinta: dabar mes turime penkis funkcinius stilius, o knygoje aprašomų žmonių kalba yra specialiai apribota iki vieno – dalykinio (šnekamoji kalba dirbtinai artinama prie administracinio stiliaus, vengiant vaizdingumo, originalumo ir pan.): kai Jono bičiulis Eišeras, atsiprašydamas už pavėlavimą, sakosi pametęs galvą stebėdamas darbininkus, jis tuoj pat sudrausminamas, kad toks posakis esąs perdėm vaizdingas ir užtenka sakyti „užsimiršau“. O sakyti elgėsi kaip gyvuliai yra nesuprantamas archaizmas, mat jokių gyvulių niekas nėra matęs nei gyvenime, nei knygų puslapiuose. Nes atsisakyta ir knygų. Kai Jonas pirmąkart ateina pas senąjį Atminties Saugotoją, jį apstulbina jų gausa: „Jų pačių būste buvo keletas būtiniausių informacinių knygų, kokias turėjo visi: žodynas, stora bendruomenės knyga, kurioje buvo aprašytos visos įstaigos, gamyklos, pastatai ir Komitetas. Ir, žinoma, Taisyklių knyga. <…> Ar, be taisyklių, kurios galioja jų bendruomenėje, būna ir daugiau taisyklių? O gal dar daugiau įstaigų ir gamyklų, komitetų ir aprašų?“ Galbūt liūdniausia yra tai, kad spalvų, meno, knygų, netgi meilės atsisakyta ne visuotiniu „referendumu“, o nusprendus keleto žmonių Komitetui, įtikėjusiam, jog jie yra pasaulio valdovai, tobulos visuomenės formuotojai ir kūrėjai. Tokia valdymo forma labai primena diktatūrą, autoritarinį režimą patiems piliečiams to net neįtariant, nes iš jų atimta ir atmintis. Autorės nuomone, šita netektis yra pati didžiausia.

Viena svarbiausių apysakoje gvildenamų temų yra mirtis. Kaip minėta, Jono pasaulyje nėra net žodžio „mirtis“. Jo vietoje vartojamas paslaptingasis „pašalinimas“. Vienaip pašalinami senyvi žmonės: jiems surengiamos Išėjimo iškilmės su vaišėmis, po kurių senolis pasako gražią atsisveikinimo kalbą ir šypsodamasis išeina „pro tam tikras duris“. Kitaip šalinami prasižengėliai bei neatitinkantys standartų. Tai gali būti kaip paskutinė bausmė, jei piliečio neišeina perauklėti: „Taisyklės byloja, kad po trečio nusižengimo jį paprasčiausiai reikia pašalinti“ (išeitų, kad bendruomenėje būna pavienių maištininkų, bet atleisti jiems galima ne septyniasdešimt septynis, kaip rašoma Biblijoje, o tik du kartus). Yra dar keletas itin ciniškų atvejų, kai taikoma pašalinimo procedūra; vienas jų – kai gimsta dvyniai: tada tą, kuris sveria truputį mažiau, pašalina (du vienodi vaikai būtų per didelė painiava). Arba jei mažas kūdikis gimsta ligotas, silpnas, jis irgi šalinamas iš bendruomenės: sergantys, neįgalūs žmonės esą būtų visiems našta, be to, jie būtų neproduktyvūs. Tai nėra autorės meninė išmonė – tokių žiaurių pavyzdžių iš tikrųjų gausu mūsų istorijoje (plačiau tai aptarsime, kalbėdami apie „Mėlyną sruogą“). Bet grįžkime prie knygos ir joje aprašomo pašalinimo. Jei vaikelis per ilgai būna neramus, verkia, nemiega naktimis, jis gauna etiketę „Abejotinas“ ir, per numatytą laiką nepasitaisęs, šalinamas iš bendruomenės. O Jono namuose atsiranda kaip tik toks nepatogus ir abejotinas naujavaikis Nr. 36.

Mes, skaitytojai, suprantame, jog L. Lowry apysakoje kalba apie tokius skaudžius ir sudėtingus dalykus kaip mirties bausmė ar eutanazija. Kalba apie juos su visišku paprastumu ir tariamu lengvumu, kai išeinama „pro tam tikras duris“. Gyvenant be vertybių, be meilės, be atminties, tai tėra procedūra. Apysakos kulminacija yra tada, kai Jonas, jau gavęs iš Atminties Saugotojo daug svarbių prisiminimų, stebi įrašą, kuriame nufilmuota, kaip jo tėtis pašalina vieną iš dvynių. Jis mato savo tėtį, naujavaikių ugdytoją, švelniai, rūpestingai sveriantį berniukus, juokaujantį, šnekinantį atrinktąjį mažylį kuo mieliausiu balsu ir kuo atsargiausiais judesiais švirkštu suleidžiantį jam į viršugalvį skysčio. „Dabar tai jau jis nupraus jį ir nuramins“, – įsitikinęs Jonas ir nustemba, kad kūdikis nebeverkia, tik trūkčioja rankutes ir kojas, paskui suglemba, nurimsta. Iš persiųstų prisiminimų jis mintyse greitai atgaivina jauno kareivio veidą, kuris lygiai taip pat suglemba ir nurimsta. Ir pirmąkart savo gyvenime Jonas tiksliai įvardija tėčio veiklą: „Mano tėtis nužudė!“ Paskui jis stebi, kaip mažylis įdedamas į kartoninę dėžę, sandariai uždaromas ir nuleidžiamas vamzdžiu, įtaisytu sienoje: „Jam pasirodė, kad tai toks pat nuleidžiamasis vamzdis kaip jų mokykloje, į kurį buvo metamos visokios atliekos.“ Įtampą sukelia itin didelis neatitikimas tarp to, ką Jono tėtis daro (žudo), ir to, kaip jis tai daro (švelniai, stengdamasis, kad neskaudėtų) ir apskritai koks žmogus jis yra (paslaugus, mielas). Skaitytojas supranta, kad Jono tėtis taip apmokytas, jis nežino, ką daro, ir pan. Tačiau nusikaltimo tai nesumažina. O juo labiau išlieka įtampa, nes, kitaip nei Jono tėtis, mes, skaitytojai, žinome tiesą ir atmename istoriją: Holokausto metu nužudyti šeši milijonai žydų.

A. Navickas straipsnyje apie eugeninį mąstymą rašo: „Absoliuti dauguma eksperimentų vykdytojų turėjo savo šeimas, meiliai bendravo su žmonomis ir vaikais. Po karo vykusiuose procesuose šie gydytojai tvirtino, kad paprasčiausiai vykdė savo pareigą. Jie nemanė, kad darė ką nors blogo, priešingai, jautėsi tarnaujantys tobulesnės žmonijos labui. <…> Totalitariniai režimai kūrė tobulą valstybę, todėl ir žudymas juose buvo suvokiamas ne kaip griovimas, bet kaip kūryba, priartinanti objektyviai geresnį, moralesnį ir gražesnį pasaulį.“ Atrodo, kad šiuos žodžius pakartotų ir „Siuntėjo“ Komitetas bei jo apmokyti veikėjai, pro „tam tikrą vamzdį“ nuleidžiantys kūdikius bei senolius. Nemanau, jog paralelė su Holokaustu yra pritempta ar prieštarauja nagrinėjamai knygai, juolab žinant, kad L. Lowry parašė būtent žydų temai skirtą apysaką „Suskaičiuotos žvaigždės“ (Number the Stars, 1989, liet. 2015). Kalbėti reikia ne tiek apie Holokaustą, kiek apskritai apie eugeninį mąstymą. Juk ir dabar yra žmonių, norinčių „apvalyti“ savo tautą nuo įvairių „elementų“, o radikalūs judėjimai bei partijos vėl surenka nemažą palaikytojų būrį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Grįžkime prie knygos. Nuo tos akimirkos, kai galutinai sužino tiesą, Jonas nebegali kaip niekur nieko tęsti ankstesnio gyvenimo. Juo labiau kad naujavaikis Nr. 36 nebesitaiso. Epizodai, kai Jonas su mažuoju Gabrieliu bėga, yra jaudinantys ir net sukrečiantys. Jonas, palikęs bendruomenę, pirmąkart išvysta gamtą ir žiūri į ją su pagarbia baime ir kone šventa nuostaba – jausmas, kurį kiekvienas turėtume atgaivinti, kai žvelgiame į kūrinijos įvairovę ir, deja, laikome ją savaime suprantamu dalyku. (Popiežius Pranciškus skyrė tam visą savo encikliką „Laudato Si‘“). Jonas badauja, matydamas nusilpusį mažylį svarsto, ar gerai pasielgė: juk pasilikęs būtų niekada nekentęs bado. Bet „būtų badavęs kitaip, – rašo autorė. – Būtų amžinai alkęs jausmų, spalvų, meilės.“ Tai atgarsis gražios minties, kurią pasakė šv. Motina Teresė iš Kalkutos: „Pasaulyje yra daug žmonių, kurie miršta iš bado, bet daugiau tų, kurie miršta, nes jiems trūksta meilės.“ Jonas verkia, nes bijo, jog neišgelbės Gabrielio. Noras išgelbėti ne save, o kitą rodo brandą ir tai, kad persiųsti prisiminimai Jono atmintyje ir širdyje „susiinstaliavo“ tinkamai.

Aptariamoji apysaka yra labai graži istorija apie meilę ir jos trūkumą. „Aš tave myliu, Jonai“ – šiuos kiekvieno gyvenimui būtinus žodžius Jonas išgirsta ne iš savo tėvų, bet iš Siuntėjo, todėl istorija yra ir gražus pasakojimas apie mokytojo ir mokinio ryšį bei meilę. Tai istorija apie ateitį ir apie tai, kad kiekvienas esame už ją atsakingi. Neatsitiktinai knyga pradedama dedikacija: „Visiems vaikams, kuriems mes patikime savo ateitį.“ Bendruomenę imasi gelbėti vienas dvylikos trylikos metų berniukas. Vienas vaikas. Tai padrąsinimas ir priminimas, kad ne visada galime sakyti, jog vienas lauke – ne karys. Tą liudija daugybės šventųjų istorijos. O kai kurie jų buvo „tik“ vaikai.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.