L. Lowry „Sūnus“ – apie mainus ir silpnųjų pergalę

Paskutinė knygų ciklo dalis – apysaka „Sūnus“ (Son, 2012, liet. 2019). Savo vidine galia, dramatizmu, įtampa ji ne tik nei kiek nenusileidžia „Siuntėjui“, bet ir yra stipriausiai su juo susieta, nes būtent čia išsprendžiamos lygtys su nežinomaisiais.

Jei reikėtų glaustai nusakyti knygos temą, pavadinčiau ją ode motinystei. Bet apie viską nuo pradžių. Kad geriau suprastume, reikia prisiminti pirmosios apysakos – „Siuntėjo“ – detales, veikėjus. Kai dvylikamečiams būdavo paskiriamos būsimos jų profesijos, pačia negarbingiausia profesija laikytas Gimdytojos darbas: jam atrinkdavo tvirtesnio sudėjimo, sveikas ir, komisijos nuomone, neturinčias intelektinės potencijos merginas (mokytojai gana greitai nustodavo skirti dėmesį paskirtosioms Gimdytojoms). Todėl, kai Jono sesė Lilė pasako norėsianti būti Gimdytoja, nes jai patinką naujavaikiai, jos mama ją griežtai sudraudžia: „Nekalbėk šitaip. Šitoks paskyrimas nėra per daug garbingas.“ Gimdytojas gerai maitindavo ir lepindavo iki to laiko, kai šios, knygos žodžiais tariant, „pateikdavo 3 Produktus“, t. y. pagimdydavo 3 kūdikius (beje, nė vieno taip ir nepamatydamos); tada jaunos moterys būdavo nuo šio darbo nušalinamos ir paskiriamos į kokį nors sektorių darbininkėmis. Pati bendruomenė žvelgė į jas kiek iš aukšto: vaikų gimdymas vaizduojamoje bendruomenėje suvokiamas kaip reikalingas, bet neprestižinis darbas.

„Sūnuje“ vaizduojama kaip tik tokios Gimdytojos ir jos Produkto istorija. Šiek tiek aprašomas ir pats procesas: jauna, nieko nesuprantanti 13–14 metų mergina apvaisinama, kai įsitikinama, kad implantas prisiėmė, ji gauna naują terminą – sertifikuota Įtalpa (angl. vessel, liet. indas, ko nors talpykla; puikus vertėjo Viltaro Alksnėno parinktas žodis – šaltas, bejausmis). Jos darbas saugiai išnešioti ir pagimdyti Produktą, kuris, vos išvydęs sterilią palatą, iškart atskiriamas nuo tos, kuri jį savyje augino visus devynis mėnesius. Deja, mūsų istorijoje Įtalpai Klerei nepavyksta pačiai pagimdyti kūdikio, tad nuo tolesnio darbo yra nušalinama: „Tu netenki sertifikato.“ Šį sprendimą mergina priima kaip visišką nesėkmę, neatitaisomą klaidą, gėdingą patirtį. Ji norėtų pasitaisyti, bando teisintis ir klausti atsakingųjų, bet visa, ką pavyksta sužinoti, yra tik tiek, kad „taip kartais nutinka“ ir kad tai buvo „jis“, iškart gavęs Trisdešimt šeštąjį numerį. Taigi tai tas pats Trisdešimt šeštasis, kuris „Siuntėjuje“ dėl savo irzlumo buvo atsidūręs Jono namuose, o vėliau vos išvengė pašalinimo procedūros.

Pirmiausia apysaka sukrečia visišku šaltumu, tam tikru protokoliškumu, kai kalbama apie gimdymą, motiną bei jos kūdikį (šios sąvokos, suprantama, nevartojamos). Nors ir negalima 100 procentų sulyginti, bet visas procesas labai primena surogatinę motinystę, kai moteris tarsi išnuomoja savo gimdą ir dar nepagimdžiusi atsisako visų teisių į kūdikį. Deja, ši praktika gan sparčiai plinta visame pasaulyje. Štai bernardinai.lt paskelbtame Ramūno Aušroto straipsnyje „Surogacija – moderni vergovės forma“ rašoma: „Gegužės mėnesį, pačiame karantino įkarštyje interneto erdvėje pasklido įrašas, kuriame rodoma, kaip slaugės rūpinasi 46 naujagimiais, laikinai apgyvendintais lopšeliu paverstoje Ukrainos viešbučio konferencijų salėje. Dėl koronaviruso pandemijos valstybės buvo priverstos uždaryti savo sienas, o pagal surogacijos susitarimus pasaulį išvydę vaikai užstrigo savo kilmės valstybėse ir nepasiekė užsakovų.“ Taigi iš esmės žmogus prilyginamas užsakomai, pagaminamai ir pelningai parduodamai prekei, arba, kaip rašoma apysakoje „Sūnus“, Produktui. Tiesa, „Sūnuje“ Gimdytojos negauna jokio atlygio, jos tik atlieka darbą, vykdo pareigas (tai būdinga totalitarinėms diktatūroms, kur viskas daroma neatlygintinai, iš idėjos). Jos nesvarsto, ar tai moralu, ar ne, nesikankina dėl savo ir / ar vaiko orumo, nes tokių sąvokų nėra.

Tačiau kitaip nei visos Gimdytojos, Klerė su savo vaisiumi nuo pat pradžių jaučia keistą, iki tol nesuvoktą ryšį. Kai kūdikį iš jos išskaptuoja, mergina pasijunta tarsi būtų tuščia, praradusi kažką labai brangaus, gyvybiškai ir amžinai su ja susijusio. Mes tai vadiname meile, bet vaizduojamoje visuomenėje, kaip sakyta, meilės nėra: beveik visą gyvenimą vartojamos piliulės – it kokie modernūs proto ir širdies kontraceptikai – nuo jos „išgydo“ ir žmones paverčia savotiškomis marionetėmis, atliekančiomis paskirtas funkcijas (tik vaikai, Gimdytojos ir senoliai piliulių negauna). Bendruomenės ir Komiteto požiūris į Gimdytojas kaip į ne itin protingas, jokiam svarbiam darbui per daug netinkamas merginas labai disonuoja su tuo žygdarbiu ir auka, kuriai ryžtasi Klerė, kad susigrąžintų sūnų. Tai, ką atskleidžia autorė, vaikų gimdymą pavaizduodama kaip neprestižinę, dėmesio nevertą veiklą, būdinga ne tik knygos, bet ir mūsų realiam pasauliui. Ne viena gausios šeimos mama (tarp jų ir šio straipsnio autorė) ne sykį girdėjo, kad per vaikus nepadarysianti karjeros, prarasianti sveikatą ir susigadinsianti gyvenimą. Dabartinė kultūra visokiomis priemonėmis teigia, jog yra daug svarbesnių veiklų, nei gimdyti ir auginti vaikus. Ir mūsų, ir analizuojamos knygos pasaulyje yra žmonių, gebančių viską supainioti, kad mes išsižadėtume ir išmainytume savo tikrąjį pašaukimą, vertybes į trumpalaikius, netikrus džiaugsmus. Apysakoje tokius žmones įkūnija Maineiva. Jį prisimename iš ankstesnės ciklo knygos „Žinianešys“. Šįkart sužinome, kad blogis tada tik atsitraukė, bet neišnyko. Iki tol žmonės dalyvaudavo mainuose ir jiems atrodydavo, kad beveik niekuo nerizikuoja. Klerė iš anksto žino, jog tas, kurį sutiks, yra šlykštus ir galingas, žino, kad jis mainais pareikalaus didelės aukos, ir ji tam pasiryžusi. Nes kito kelio nėra.

Yra toks nuodėmės apibrėžimas: nuodėmė daug žada, mažai duoda ir viską atima. Taip veikia L. Lowry aprašytas Maineiva, žinąs atimsiąs daugiau, nei sudera su nelaimingu žmogumi: Klerė netenka ne tiek jaunystės, kiek pačios gyvybės, sveikatos, gyvenimo metų, galimybės būti su tuo, kurį myli. Galbūt Maineiva tikisi, kad ji lies graudžias ašaras, bus apkartusi nelaiminga moteriškė, keikianti savo likimą. Mat jis stebi savąsias aukas, minta jo sukeltomis tragedijomis: „Jam patinka matyti, kaip viskas baigiasi. Jis piktai džiūgauja. Tai jį maitina.“ Tačiau Klerė išlaiko širdies ramybę ir dėkingumą. Galiausiai ji juk padarė viską, ką galėjo ir kas nuo jos priklausė.

Maineiva aprašytas taip tarsi būtų eilinis pilietis. Klerė manė išvysianti kažką antgamtiško, didelio, baugaus, bet „jis visai ne toks, kokio tikėjosi. Jis kaip dauguma“. (Tai labai patogi maskuotė, dėl kurios ir mūsų laikais dalis žmonių įtiki, kad piktojo išvis nėra.) Tačiau kuo arčiau Maineiva prisislenka prie žmogaus, tuo labiau jaučiama jo gyvuliška ar gyvatiška prigimtis: belūpė burna, žodžių šnypštimas, iš burnos einantis baisus dvokas, pirmyn atgal kyščiojantis liežuvis. Gabis, vos pamatęs ir išgirdęs jo kalbą, supranta, kad tai tik žmogaus išvaizdą prisiėmęs blogis, nuoga jėga, prieš kurią naivu tikėtis atsilaikyti, jei kovosi tamsiojo priešininko pasiūlytais ginklais: stiletais, guandao, kardais, alebardomis, mačetėmis… Kai dvikovos išprovokuoti nepavyksta, griebiamasi mainų ir siūloma viskas, kurį šv. Jonas įvardija taip: „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Gabis išeina prieš Maineivą kaip Dovydas prieš Galijotą: beginklis, jaunas, o svarbiausia – su žodžiais: „Aš negaliu žudyti.“ Jis teturi irklą, kuriame draugai išraižė savo vardus; čiuopdamas tas raides pirštais vaikinas jaučia, kaip mylimų žmonių vardai jį stiprina ir teikia drąsos, veikia tarsi galinga užtarimo malda. Ne veltui vėliau jis įkasa irklą į žemę kaip sakramentaliją, taip tarsi sukurdamas padėkos aukurą.

Galbūt daugeliui skaitytojų „Sūnus“ išliks kaip gėrio ir blogio kova. O man knygos stiprybė yra autorės gebėjimas itin giliai atskleisti, kokia stipri, gelbėjanti ir viską ištverianti yra meilė, kalbant konkrečiau – motinos ir vaiko meilė. Gabis augo be mamos, bet pirmaisiais gyvenimo metais patytė jos meilę: Klerė slaptomis ateidavo padėti naujavaikių ugdytojams, bet jai rūpėjo tik vienas – vystymosi sutrikimą turintis Trisdešimt šeštasis. Ji glaudė jį prie savęs, kalbėjo jam meilius žodžius (kurių pati niekada nebuvo iš nieko girdėjusi!), uodė jo kvapą… Tačiau dar stebuklingiau yra žvelgti į jos sūnaus istoriją: Gabis savo mamos meilę patyrė tik iki vienų metų, bet tos patirties blyksniai nušvisdavo ir vėliau: „Kažkas jį laikė, kuždėjo jam į ausį. Kažkas kažkada jį mylėjo. Jis dėl to neabejojo.“ Suprantu, jog galima sakyti, kad viskas tik fikcija, iki metų vaikai nieko neatsimena. Bet imant ne taip pažodžiui, norima pasakyti, jog nė viena meilės investicija – žodis, prisiglaudimas, meilus patarnavimas, bemiegė naktis… – nenueina perniek. S. Ros Garcia knygoje „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, p. 46) aprašomas atvejis, kai suaugęs žmogus netikėtai išgyveno Dievo artumą, parpuolė ant kelių, prisiminė vaikystę ir motiną, kurios neteko dar būdamas mažas, kaip jiedu melsdavosi… Jis bando atgaminti „Tėve mūsų“ maldą ir prireikia visos valandos, kol ją sudėlioja ir užsirašo. Jaudina tai, kad tas vyras atgamina tekstą, kuriuo nesimeldė keletą dešimtmečių. Niekas nenueina perniek, kas motinos buvo investuota į vaiką. Neatsitiktinai knyga pavadinta „Sūnus“: nors pagrindinė istorijos veikėja yra Klerė, jos drąsa ir stiprybė kyla būtent iš troškimo surasti sūnų, o patį sūnų nuolat kamuoja tapatybės klausimas, noras turėti šaknis, nebūti „niekieno“.

Galiausiai įstabu tai, kaip gražiai autorė parodo, jog visi mes esame susiję. Kartą pas šv. Tėvą Pijų atėjo abortą padariusi moteris, jis į tai pasakęs, kad motina nužudžiusi būsimąjį popiežių. Panašiai, tik ne taip liūdnai, ir L. Lowry istorijose: pirmoji knyga „Siuntėjas“ baigiama tuo, jog Gabrielis vos nenužudomas. Paskutinėje dalyje „Sūnus“ būtent Gabrielis tampa gelbėtoju: jis išgelbėja ne vieną brangų žmogų (o tai irgi būtų neprilygstama), bet visus, stodamas į kovą su pačiu blogiu, kuriam, mes, krikščionys, turime aiškesnį vardą, tik nesinori jo net minėti. Tai tik dar sykį parodo, kad kiekvienas yra svarbus ir nepakeičiamas ir kad mes visi esame tarsi susisiekiantieji indai.

Apibendrindama noriu pasakyti, jog L. Lowry keturios „Siuntėjo“ ciklo knygos, mano įsitikinimu, yra vienos geriausių ir brandžiausių kūrinių iš visų, ką mes galime pasiūlyti mūsų paaugliams. Jos kalba apie tai, kad kiekvienas yra svarbus ir nepaprastas, turintis regimų ar slaptų talentų bei gebėjimų, reikalingų ypatingai misijai atlikti.