L. Lowry „Žinianešys“ – apie kūrinijos pavergimą ir išgelbėjimą

Trečioji „Siuntėjo“ ciklo knyga „Žinianešys“ (Messenger, 2004, liet. 2019) tęsia ankstesnėse knygose pradėtą istoriją. Bet reikia pasakyti, jog vaizduojamas pasaulis nėra tiek neįprastas, kaip kad buvo pirmose dviejose knygose. Tai toji pati bendruomenė, kurioje rado prieglobstį kitose vietose pasmerkti žmonės (dažniausiai dėl luošumo ar panašių negalių). Ryškiausias atstovas – „Mėlynoje sruogoje“ aprašytas Kiros tėtis Kristupas, suluošintas ir paliktas numirti Išėjimo lauke. Čia jis ne tik pagydomas, bet ir pelno visų pasitikėjimą bei dėl turimo gebėjimo matyti giliau (nors yra aklas!) gauna naują vardą – Aiškiaregys. Taip pat šioje knygoje matome ir kitą veikėją – Joną, kurį pažįstame iš „Siuntėjo“. Jis vadinamas bendruomenės Vadovu, o rogutės, kuriomis beveik prieš 8 metus čia atvyko su mažuoju Gabiu, saugomos muziejuje ir visiems yra drąsos ir vilties simbolis. Aiškiaregys ir Vadovas yra Miestelio autoritetai. Tačiau pagrindinis šios apysakos veikėjas yra kitas – tai Matas, berniukas iš „Mėlynos sruogos“, apie kurį daugelis paviršutiniškai manė, jog nieko gero iš jo nebus, nes buvo tarsi mūsų dienų gatvės ar stoties rajono vaikas, užaugęs be meilės, nuo vaikystės matęs vien smurtą, įgudęs vagiliautojas, beraštis, murzinas berniūkštis. Tačiau 6 metai, praleisti kitokioje aplinkoje, mylintis globėjas, atidus ir kartu reiklus mokytojas neatpažįstamai pakeitė jo gyvenimą ir šiek tiek netgi vardą – dabar jis Matijas, tiesa, laukiantis dienos, kai jam bus paskirtas tikrasis vardas, tikėtina, jog tai bus Žinianešys, mat tokios Matijaus pareigos – nešioti per Mišką žinias, pranešimus.

Atskirai aptarti reikia ir patį Mišką. Jis taip pat yra šios istorijos veikėjas, ne veltui rašomas didžiąja raide. Personifikuotą mišką vaizdavo C. L. Lewis savo „Narnijos kronikose“, J. R. R. Tolkienas garsiojoje trilogijoje „Žiedų valdovas“ (entai) bei „Hobite“, kur parodomas blogio paveiktas miškas – nesvetingas, grėsmingas, nesaugus. Toks Miškas ir L. Lowry apysakoje „Žinianešys“: jis siunčia perspėjimus, o tų, kurie nemoka jų perprasti, laukia baisi mirtis (Uogautojo istorija). Vienintelis Matijas dar negavo Miško įspėjimų ir didelę apysakos dalį užima paskutinės, lemiamõs jo kelionės per Mišką aprašymas.

Vaizduojamas Miestelis, kaip jau rašyta anksčiau, truputį primena „Arkos“ bendruomenę, kurioje kartu gyvena sveikieji ir proto negalią turintys žmonės, ir, pasak liudijimų, tarsi vyksta gražūs mainai: neįgalieji gauna globą, branginamas jų orumas, nekvestionuojama žmogaus vertė; tuo tarpu jiems padedantys savanoriai atranda gyvenimo prasmę, tikrąsias vertybes, išmoksta mylėti, priimti, dovanoti(s). Visai kitokie mainai aprašomi nagrinėjamoje apysakoje: vyrauja nerimas, įtampa, jaučiama, jog sudaromi kažkokie slapti, nelygiaverčiai, pražūtingi sandėriai, apie kuriuos kalbama tik pašnibždomis. Atėję į Mainų mugę, kitaip nei į turgų, žmonės neatsineša mainytis nieko regimo, apčiuopiamo. Ir vis dėlto, kaip pasako Miestelio mokytojas, dabar vadinamas Mentoriumi: „Visi turi ką nors, ką gali išmainyti.“ 

Turbūt akivaizdu, jog mugei vadovaujantis Maineiva, tenkinantis žmonių įgeidžius ir mainais gaunantis kažką neregimo, bet vertingo (antraip nebūtų mainų!), nėra paprastas miestelėnas, o paties blogio įsikūnijimas (savo galią ir tikrąjį veidą Maineiva atskleis paskutinėje knygoje „Sūnus“). Maineiva yra viena geriausių knygose aprašytų blogio personifikacijų. Jis primena J. Krusso baroną Sanomedą: ir vienas, ir kitas siūlo mainus – atiduok tai, ką laikai neva nesvarbiu dalyku ir gausi tai, ko trokšti. Blogio kalba labai sukta: prisiminkime liaudies pasakas, kur velnias už paslaugas jaunikaičio prašo atiduoti tą, „ko namie nepalikai“ (t. y. ką tik gimusį vaiką). Timo Talerio Sanomedas prašo „tik“ juoko (t. y. gebėjimo džiaugtis, būti laimingam) mainais į visas pasaulio lažybas. „Žinianešyje“ Maineiva irgi veikia suktai, todėl į jo pinkles patenka net patys šviesiausi ir išmintingiausi miestelio žmonės, kaip kad Mentorius (taip atskleidžiamas žmogaus trapumas, pažeidžiamumas). Tikėdamiesi gauti norimą dalyką jie išsižada savo garbės, artimo meilės, savitumo, kitaip tariant, paties savęs. Timas Taleris, netekęs juoko, iškart susivokia esąs apgautas, o šios apysakos veikėjai patys neįžvelgia, jog yra apiplėšti. Tai dar didesnė nelaimė – užkratas plinta,  žmonės jo nepastebi ir ne tik kad nenori būti išgelbėti, bet su tuo gelbėjimu net kovoja.

Kaip minėta, Miestelio gyventojų daugumą sudaro nelaimėliai, pabėgę nuo baisių dalykų. Todėl jie labai gerai suprasdavo naujus atvykėlius ir, atkakus didesnėms grupėms, netgi išeidavo iš darbų, kad tik juos pasitiktų ir padrąsintų, nes praeity patys patyrė tokį svetingumą. Tokie atvykstančiųjų, dažnai suluošintų, nešvarių, alkanų ir išsigandusių paveikslai mums, skaitytojams, labai primena vaizdus iš tikro mūsų laikų gyvenimo – pabėgėlių grupes iš karinių konfliktų nusiaubtos Sirijos, Afrikos ar kitų vietų. Valstybės raginamos juos įsileisti, suteikti prieglobstį. Tačiau realybė ne visada palanki. „Mes jau pakankamai ilgai jais rūpinomės“, – sako vienas po kito Miestelio žmonės, visi, kurie dalyvavo mainuose ir kurie dabar kuria, popiežiaus Pranciškaus žodžiais sakant, „komforto kultūrą“, kai rūpinamasi tik savimi ir tais, kurie priklauso „mūsų ratui“, o nuo kitų norima atsitverti siena. Sienos statymo darbams vadovauja netikėtai atjaunėjęs Mentorius. Tad per likusias tris savaites Matijas turįs suspėti per Mišką atvesti Aiškiaregio dukrą Kirą, nes tai paskutinė galimybė susitikti.

Jei knyga būtų ekranizuota, ėjimas per Mišką – gyvą, tamsų, piktą – būtų didžiausios įtampos, dramatizmo kupini epizodai. Kaip meistriškai autorė vaizduoja, jog Miškas irgi savaip paliestas to užkrato: uogos kartesnės, vidury kelio išdygsta nuodingosios gebenės, sklinda puvėsių dvokas, šaknys kėsinasi pargriauti, o šakos įdurti. Per šitą tamsų, pūvantį ir pažodžiui į gyvybę besikėsinantį Mišką eina jaunas, stiprus vaikinas ir šiek tiek už jį vyresnė raiša mergina. (Matijas turi slaptą gydymo galią, bet Kira atsisakė būti išgydyta: kitaip nei Mentorius, ji radikaliai renkasi būti savimi, taip savitai paprieštaraudama šių laikų plastinių grožio operacijų manijai bei gražaus kūno kultui.) Deja, net neįpusėjus kelio atgal ir abu keliauninkai, ir jų pasitikti išėjęs Vadovas nuo Miško atakų virsta atviromis, gyvomis žaizdomis. Ir būtent tada, kai Matijas nebeįstengia net atsistoti, kai bejėgis guli įsikniaubęs į dumbliną, dvokiančią žemę, tada, kai žmogiškai žiūrint, yra visiška mirties pergalė, pasaulį gelbsti slaptinga ir iki tol neišeikvota Matijaus gydymo galia. Išaiškėja, kad ją reikėjo tausoti ne dėl vieno žmogaus, o dėl visų išgelbėjimo. Ir ne tik dėl žmonių – gydymo reikėjo ir Miesteliui, ir Miškui… Tai labai gražiai susisieja su Laiško romiečiams žodžiais, jog kūrinija laukia išgelbėjimo, tebedūsauja ir tebesikankina, vildamasi kad „bus išvaduota iš pragaišties vergovės <…>“ (plg. Rom, 8, 19–22). Prieš mirtį Matijas suvokia esąs išrinktasis: galbūt visi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis suprasime, dėl ko buvome sukurti, kodėl vertėjo kovoti ir kentėti? Tada įvyksta vieninteliai slaptingi, gydantys mainai: „Išmainė save į viską, ką mylėjo, ką vertino, ir pasijuto laisvas.“ Nepaprastai kinematografiški autorės sukurti paskutiniai vaizdai, kuriais nusakoma gyvybės pergalė: mylima mergina, jos vėl susenęs tėvas, deklamuojantis eilėraščio „Mirštančiam jaunam atletui“ posmą, daugybė pabėgėlių, dainuojančių savo skirtingomis kalbomis ir vienas kitą vis tiek suprantančių (taip Šventajame Rašte vaizduojamas Šventosios Dvasios nužengimas), pilnas gyvybės Miškas… Matijaus mirtis parodyta labai šviesi, prasminga, be lašo isterijos, romi. „Tapytojai suteikė grožį skausmui“, rašoma knygoje; dabar autorė tokį grožį suteikia Matijaus kūnui, prieš mirtį net išgydydama jo žaizdas. Sakoma, jog sielai atsiskiriant nuo kūno žmogus tris kartus atsidūsta; tuos atodūsius tekste tarsi atstoja trys tariniai: „Atsiduso, atsisveikino ir pajuto ramybę.“ O paskutiniai Vadovo žodžiai yra apie vardą: „Tavo tikrasis vardas yra Išgelbėtojas“, ir labai gražu, kad juos pasako ne šalia esančiai Kirai, o kreipiasi į patį Matiją, nes tiki, kad net ir miręs jis yra Gyvųjų šalyje. Tai iki ašarų graži istorija apie pasiaukojimą, radikalų savęs atidavimą, kad gyventų kiti. Tokia pati tema vyrauja ir paskutinėje stebėtinos jėgos ir grožio kupinoje istorijoje – „Sūnus“.