L. Masevičius apie unikalaus tembro instrumentą – tūbą 

Koks jis, klausiame muzikanto, išbandančio unikalaus tembro skambesį. 

Tapti tūbininku

Gerbiamas Laimonai, pradėkime pokalbį nuo Jūsų instrumento, papasakokite apie tūbą, kuri iš tiesų itin retai minima viešojoje erdvėje. 

Visų pirma mitas, kad tūba gali tik akompanuoti ar groti kelias bosines natas, yra vis dar paplitęs, nes suvaldyti šį didelį instrumentą reikia nemažai pastangų. Jaunimas, pradedantis groti tūba, susiduria su tokiomis problemomis: didelis pūstukas, sunkus instrumentas, nepaslankus instrumentas, sudėtinga suvaldyti intonaciją dėl didelių ir ilgų vamzdelių ir t. t. Todėl pirmieji metai grojimo tūba apsiriboja tik pupsėjimu žemame registre. Ir tik pagrojus nemažai metų, kai kūnas sustiprėja fiziškai, instrumentas pradeda po truputį pasiduoti, ir mes galime pradėti galvoti apie solinį repertuarą.

Tūba buvo išrasta palaikyti bosinę liniją, ir tik nuo 1954 metų, kai buvo parašytas pirmas koncertas tūbai, galime teigti, kad prasidėjo tūbos, kaip solinio instrumento, era. Tačiau iki šių dienų mums, viso pasaulio tūbininkams, dar tenka įrodinėti, kad šis instrumentas gali lygiaverčiai varžytis su kitais soliniais instrumentas koncertine scena. 

Šio instrumento unikalumas – tembras. Ta didelė instrumento konstrukcija, platūs vamzdeliai leidžia mums išgauti pasakiškai gražų garsą viršutiniame registre, kuris galbūt primena didžiulį ragą, skambantį kur nors Šveicarijos kalnuose.

Pasidalinkite savo kelio į muziką istorija. Kaip atradote tūbą, o gal tūba atrado Jus? 

Mano, kaip muziko, kelias prasidėjo mažame Prienų miestelyje. Norėjau groti gitara, tačiau tokios specialybės nebuvo, tad penkerių pradėjau skambinti pianinu. Ir tik dvylikos metų, kai jau mokiausi Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė Žirmūnų gimnazija), kur buvo orkestras „Septima“, pamatęs mano šypseną, jo vadovas Vytautas Skripkausas nusprendė, kad turiu groti būtent tūba. Tad nieko nebeliko, kaip Balio Dvariono dešimtmetėje vaikų muzikos mokykloje imti vienu metu mokytis dvi specialybes: fortepijono ir tūbos.

Nors rimtai mąsčiau siekti pianisto karjeros, tačiau groti tūba man labai gerai sekėsi tiek respublikiniuose konkursuose, tiek tarptautiniuose, todėl, jausdamas didelį malonumą pūsti tūbą, nutariau rinktis profesionalo kelią ir tapti tūbininku.

Prisiminkite muzikos meno mokymąsi. Kas Jūsų mokytojai – autoritetai? Galbūt yra pamokų, kurių tikrąją reikšmę suvokėte tik jau pats tapęs mokytoju?

Man labai pasisekė, nes tuo sudėtingu paauglystės laikotarpiu turėjau net tris mokytojus, ir jie visi buvo labai unikalūs. Algirdas Biveinis, fortepijono mokytojas, jis visada man padėdavo priimti itin racionalius sprendimus, tai man leido nenukrypti į šalį. Antanas Ladyga, tūbos mokytojas, dirbo galybę viršvalandžių su manimi ir įrodė, kad sunkiu darbu ir tik sunkiu darbu galima daug pasiekti. Vytautas Skripkausas, orkestro mokytojas, dirigentas, buvo tobulas pavyzdys, kaip gyvenime galima mylėti muziką, ja gyventi, kurti ir kartu draugauti su begale bendraminčių.

Vertinant praeitį, nes kaip vaikas buvau didelis nenuorama, manau, reikėjo man daugiau klausytis savo mokytojų, mentorių ir mažiau ginčytis, tiesiog daryti savo darbus, nes šie mokytojai ir tada, ir dabar linki man tik gero.

Kaip manote, ar muzikos galima išmokyti? Muzikavimas yra nuolatinė praktika ar vis dėlto tai įgimta, vadinama talentu?

Aš gal pasisakysiu senamadiškai, tačiau dešimt procentų yra talentas, o devyniasdešimt procentų – darbas. Žinoma, talentas daug padeda. Tačiau aš neskirstau į talentingus ir netalentingus. Mano LMTA eufonijos ir tūbos klasėje yra du tipai: talentingi ir šiek tiek mažiau talentingi. Talentas – kaip toks faktorius – nusako, kaip greitai jaunas žmogus įsimena naują informaciją. Tad talentingam jaunuoliui užtenka pasakyti vieną kartą, o ne tokiam talentingam – daugiau kartų, o gal kartais tik pasakyti ir neužtenka. Tačiau yra kita blogoji medalio pusė, dažnu atveju reikia rasti būdą talentingą jaunimą motyvuoti daugiau dirbti, nes vien talento, ypač šiais laikais, tikrai nepakanka.

Geras tūbininkas gal orkestro ir nepakels į aukštumas, tačiau blogas gali sugriauti visą simfoniją, baletą ar operą.

Nušlifuoti ir siekti harmonijos

Muzikai nuolat repetuoja, tai jų profesijos dalis ir užduotis. Gerbiamas Laimonai, pasidalinkite savo repeticijų patirtimi.  

Mano nuomone, repeticija turi būti labai produktyvi. Mums nuolat reikia rasti vidinės motyvacijos tam, kad išliktume susikaupę kuo ilgiau. Ne paslaptis, kad žmogus gali išbūti susitelkęs iki dvidešimt penkių minučių, tad repeticijos pagrindas yra produktyviai išnaudoti tą laiką. Man asmeniškai labai padeda planavimas. Tarkim, pirmas dvidešimt minučių dirbsiu nuo 1 iki 120 taktų, iki tol, kol skambės švariai ir gražiai. Tada – pertrauka, ir vėl koks sudėtingas kūrinio blokas, kuriam reikia laiko ne tik pagroti natas, tačiau jas ir nušlifuoti.

Grojate tūba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, tad kas jums yra tūba orkestre? Kokia jos užduotis? 

Šia tema mes, tūbininkai, dažnai diskutuojame, tad atsakymas yra gan sarkastiškas – geras tūbininkas gal orkestro ir nepakels į aukštumas, tačiau blogas gali sugriauti visą simfoniją, baletą ar operą. O rimtai šnekant, tūbininko pagrindinė funkcija yra išlaikyti varininių sekcijos apatinę liniją, kad ji ir derėtų, ir sukibtų harmoningai su visa grupe, dažnu atveju tūbininkui tenka paryškinti stipriąją takto dalį.

Konkursinės dramos

Pasidalinkite savo konkursų patirtimis, kas ir kodėl giliausiai įsirėžė atmintin? 

Viena vertus – lengva tema, kita vertus – visko įvyko tiek daug, tad sunku išsirinkti, nes tuomet atrodė nejuokinga, o dabar juokinga. Gal trumpai apie nuoskaudas, kurios mane vijosi studijų metais, kai dalyvavau praktiškai visuose tūbininkams skirtuose soliniuose konkursuose. Šuo metu tai skamba gana komiškai. 

Maždaug 2006 metais vykau į Čekiją, viskas gražu, sekasi, pereinu į antrą turą, o pradėjęs groti jaučiu, kad intonacija yra labai prasta. Nežinau, ką daryti, prieš kelias dienas viskas buvo gerai. Prasikankinau… O pasirodo, kad vienas žiuri narys iš Vokietijos sugalvojo per naktį suderinti fortepijoną iki 444. O mano tuometinė tūba maksimaliai traukė iki 443 derinimo. Buvo baisu, nejauku. Bet nieko…

Išvykstu 2007 metais į konkursą Vokietijoje. Iškart pasiseka, pereinu į antrą turą. Sėdu ruoštis ir žiūriu, kad pradeda vėluoti antras ventilis. Galvoju, nieko baisaus, šalia yra didžiulė gamyklą tūbų, manau, rasiu meistrą, ir sutvarkys. Nuvykstu, palieku tūbą, atsiimu kitą dieną, o ji… nesutaisyta… Paaiškino man: kitos firmos ir technologiškai yra viskas kitaip, todėl nieko padėti negali. (Mūsų meistrai Lietuvoje remontuoja visų firmų instrumentus, ir visai nesvarbu, kokia yra technologija.) Tad vėl antrame ture prasikankinu su neveikiančiu instrumentu ir važiuoju namo. 

2008 metais vykstu į konkursą Italijoje. Atvykstu į oro uostą, buvo persėdimas Šveicarijoje, ogi… nėra mano tūbos. Užpildau anketą, nurodau, kuriame viešbutyje apsistosiu, ir ramiu veidu moteris sako, kad rytoj instrumentą atveš į viešbutį. Pirma diena – nėra. Antra diena – nėra, o jau reikia eiti groti. Tad kolega iš Estijos paskolino savo tūbą, ir einu groti pirmo turo. Groti sunku, nes instrumentas ir dera kitaip, ir apatiniame registre ventilius reikia spausti kitaip, bet šiaip ne taip pavyko patekti į antrą turą.

Antram ture pasiskolinau kolegos iš Graikijos tūbą, nes jau trečia diena, o mano tūbos vis dar nėra. Ketvirtą dieną prasideda antras turas, o man groti reikia penktą dieną. Išaušta rytas, aš apsirengiu eiti į konkurso sceną ir tuo pačiu metu atvyksta mano tūba. Griebiu savo tūbą su džiaugsmu, tačiau pojūtis toks svetimas, kai prieš tai keturias dienas grojau su dviem skirtingais instrumentais, tačiau nenusiminiau, ėjau groti su savąja, ir… rezultatas buvo prastas. Tad štai tokias tris dideles gyvenimiškas pamokas gavau iš to meto, kai važinėjau po konkursus. Vėliau pavyko ir laimėti tarptautinį konkursą, tačiau kelias buvo itin duobėtas.

Šiandiena

Esate LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų katedros docentas – muzikavimo meno pedagogas, mokytojas. Jūsų vertinimu, koks XXI a. muzikavimo meno mokymasis? Daugiau bendrumo ar skirčių, savitumo regite, lygindamas savo meto ir dabarties instrumentininkų patirtis?

Situacija yra pasikeitusi kardinaliai. Visų pirma – informacija. Jos šiuo metu, sakyčiau, yra gerokai per daug, tad jauniems, būsimiems atlikėjams iššūkis išsirinkti, kas yra naudinga ir vertinga, o kas yra paprasčiausias šlamštas. Kai pradėjau mokytis, realiai turėjau tik vieną kasetę su švedų tūbininko įrašais ir tik pačius pagrindinius kūrinius. Šiuo metu mūsų klasės natotekoje yra daugiau kaip penki gigabaitai, o pačių geriausių įrašų galima paklausyti tikrai nebrangiai tokiose platformose kaip itunes, spotify ar deezer. Taip pat šiuo metu yra daug daugiau pagundų, įvairių veiklų, įvairių prietaisų, tai planšetiniai kompiuteriai, žaidimų kompiuteriai ir kita, o tai atima jaunų talentų laiką, tad tik geriausi sugeba atsispirti ir dirbti jiems reikiama linkme.

Kokia, Jūsų akimis, muzikos kultūra Lietuvoje?

Mano manymu, Lietuvoje kultūra susiduria su problema, kad visose srityse nėra vientisumo, o ši pandemija tai dar labiau išryškino. Kai kurios sritys po pandemijos sužibės, o kai kurios gali nusilpti ar net numirti. Nėra paslaptis, kad LMTA stinga retų instrumentų, tokių kaip fagotas ar valtorna. Šioje srityje reikia pasitempti ugdymo įstaigoms, kaip sudominti jaunimą, kad yra ir kitų instrumentų, ne tik pianinas ar gitara. Rajonuose muzikuojančio jaunimo taip pat mažėja. Tai rodo mažėjantis dalyvių skaičius respublikiniuose konkursuose, jie šiuo metu yra sustoję ir nukelti į kitus metus, todėl vaikučiams rasti motyvacijos groti tikrai sunku.

Kita vertus, galima pasakyti, kad ši pandemija mus išmokė dirbti per nuotolį. Tai, žinoma, nepakeis gyvo mokymo, tačiau mobilumo edukacijoje tikrai atsirado nemažai.

Gerbiamas Laimonai, kaip Jūs išgyvenate šiandienos metą, paveiktą COVID-19 viruso sukeltos pasaulinės pandemijos, kai dėl įvesto karantino ribojimų kultūra, galima sakyti, yra sąstingyje? 

Jūs labai tikslų žodį pasirinkote – „išgyvena“. Vienintelis būdas išgyventi šį košmarišką laikotarpį – tai pasidaryti darbų, nuolat groti, muzikuoti, daryti įrašus, ieškoti naujų idėjų, kur ir ką būtų galima išpildyti, kai bus atidarytos erdvės. Įmanoma pailsėti vieną, gal dvi dienas, tačiau po to ta nežinia, kai eisi į sceną, ar koks jausmas, ar kokia forma bus, paėmus instrumentą – kiekvieną muziką griaužia iš vidaus.

Jūsų manymu, kokia žmonija išeis po pandemijos – ko išmokusi, ką supratusi, kaip pasikeitusi? 

Bijau, kad žmonija liks labai susiskaldžiusi. Šiuo metu skleidžiama dezinformacija apie skiepus, plokščią žemę, žodžio laisvę yra puiki terpė melagienų kūrėjams paimti viršų, tad tik tada, kai visi išlips iš telefonų ekranų, pradės bendrauti gyvai, lankytis koncertuose, paroduose, restoranuose, kai nebus to elektroniško barjero išsakyti nuomonę draugams ir artimiesiems, gal išsilaižę žaizdas mes grįšime į taikų gyvenimo ritmą.

Jūsų įsivaizdavimu, kaip pasaulinės pandemijos patirtis pakeis muzikos partitūras?

Manau, kaip ir daugelis kitų negandų praeityje, tiesiog atsiras daug kūrybos šia tema. Ar ji bus graži, ar savotiškai kitoniška, parodys laikas.

Gerbiamas Laimonai, ko linkite savajam instrumentui – tūbai, visiems juo grojantiems, visiems besiklausantiems, taip pat sau pačiam?

Linkiu rasti vidinių jėgų išlaukti, kol pasibaigs šis prastas laikotarpis, nesėdėti vienoje vietoje, rasti būdų vis tiek kurti, generuoti naujas idėjas ir neleisti pesimizmui mus nugalėti, nes anksčiau ar vėliau grįšime į įprastą smagų kultūrinį ritmą dar labiau sustiprėję.