2022 02 21

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Labiau nei mūsų meilės, rūpesčio ir gailestingumo šiems vaikams reikia leidimo gyventi laisvėje

Viktorija Voidogaitė CC. Dovilės Jakštaitės nuotrauka

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2021 metų Tolerancijos žmogumi išrinkta edukologė, sesuo Viktorija Voidogaitė CC. Tolerancijos žmogaus apdovanojimas buvo įteiktas vasario 20 d. VDU Didžioje auloje. Dalijamės šia proga ses. Viktorijos pasakyta kalba.

Gerbiami Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai ir visi Didžiojoje auloje susirinkę svečiai,

didelei mano nuostabai, buvau paprašyta tarti keletą žodžių. Norėčiau pradėti nuo padėkos: ačiū. Šiuo metu drebu kaip epušės lapas. Dievas mato ir jums turiu pripažinti, kad mano drebėjimas yra ne tik drūto jaudulio kalbėti viešai dalis, bet vasarą prasidėjusio ir toliau tebesitęsiančio sukrėtimo išgyvenimas. Todėl prašau atleisti mano rankų ir balso stygų drebulį.

Sukrėtimas gali tapti katalizatoriumi, kuris žmoguje atskleidžia tai, kas iš tiesų yra žmogiška nežmogiškoje situacijoje. Tai paliudija Čiunės Sugiharos ir kitų teisiųjų, kurie Europoje ir pasaulyje gelbėjo gyvybes Holokausto ir kitų genocidų metu, gyvenimas ir darbai.

Sukrėtimas tampa laisvo mąstymo ir moralinio pasirinkimo postūmiu. Net jei aplinkui girdimi tik smurtui pritariantys balsai, laisvas asmuo gali rinktis ir veikti kitaip. Žmogus pradeda priešintis režimui būdamas jo viduje, nekeldamas vieno asmens revoliucijos, bet divergentiškai veikdamas sistemoje, naudodamas jos išteklius gelbėti kankinamuosius. Tokiu būdu nepasiduodama nevilčiai, sutelkiama valia ir resursai gyvybei gelbėti ir ginti silpnuosius.

Akimirka iš laikinosios migrantų stovyklos. Vilniaus arkivyskupijos „Carito” nuotrauka

2021 metų vasarą pirmieji migrantai kerta Lietuvos sieną. Kai kirtusiųjų asmenų skaičius pasiekia dviejų tūkstančių ribą, spaudoje pasirodo pirmosios žinios, jog į mūsų šalį plūstelėjo „nelegalai“, ieškantys patogaus gyvenimo darbščių žmonių sąskaita. Lietuvos teritorijoje pradedamos kurti improvizuotos migrantų sulaikymo stovyklos. Ir į Ignalinos rajoną vežami prieglobsčio prašę žmonės. Vietos gyventojai jaučia baimę ir vieni kitiems pasakoja apie „juodaveidžius vyrus, atiminėjančius iš senolių bulves“. „Caritas“ šaukiasi savanorių pagalbos, nes valstybinės institucijos nepasiruošusios tokiam žmonių antplūdžiui, tenkinti jų pagrindinius poreikius ir oriai įkalinti.

Situacija buvo tokia rimta, kad pasienio darbuotoja Greta M., kurią sulaikymo stovykloje visi vadino: mother, neištvėrusi išrėkia: „Atrodo, kad dega tavo namai, o vanduo atjungtas.“ Dar po mėnesio mother Greta man parašys: „Šiandien e-sveikatoj pamačiau diagnozę – perdegimo sindromas. Kaži, ką tai reiškia?“ Pasienio žmonės iš pervargusiųjų pamažu buvo verčiami tapti perpykusiais. Solidarumas ir humaniškumas paaukoti ant hibridinio karo aukuro. Vasarą šauliai ir krašto apsaugos savanoriai padėjo paskirstyti drabužius ir apavą pažeidžiamiausioms migrantų grupėms, o vėlyvą rudenį tie patys savanoriai turėjo dalyvauti, kai šunimis ir pykčiu buvo atgrasomi tarpusienyje sniegu klampojantys kurdų vaikai.

Kazitiškio stovykloje buvo kalinami apie 120 migrantų. Stovykla buvo senas keturaukštis mokyklos pastatas. Pastate buvo du vandens čiaupai. Pastato šonuose buvo ištiesta tvora ir aptverta apie 50 metrų saugoma teritorija. Tame aptvare buvo skalbiami drabužiai, vyko vaikų žaidimai, maisto ir drabužių davinių teikimas ir į neviltį puolusiųjų suaugusiųjų konfliktai. Pakvietėme į problemos sprendimą įsitraukti ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Tuo pačiu metu prasidėjo aiškus prašymas išardyti kalinimo vietas ir šeimas su mažamečiais vaikais bei kitus pažeidžiamus asmenis iškelti iš Kazitiškio.

Vieniša motina Dila (reikšmė: Tiesiai iš širdies), 32 metai. Kalba kurdų dialektu. Atėjo į Lietuvą su dviem dukterimis. Vyresniajai mergaitei – vienuolika metų, jaunesniajai – ketveri. Kaip ji pati pasakoja:

Jis sakė, kad taip mums visiems bus gerai. Ir tada aš supratau, kad jis gavo pinigų, kad jis pardavė Elfesya (11). Aš žinau, jis vėliau ketino parduoti ir mažylę (4). Ir taip ilgiau būti negalėjo. Mes pabėgom.

Pabėgimo priežastis – sutuoktinis norėjo ištekinti vienuolikmetę Elfesya už pagyvenusio pono. Moteris pasiėmė abi dukras ir pabėgo. Ji yra neraštinga. Buvo apgyvendinta Kazitiškio stovykloje liepos pradžioje. Vaikų teisių specialistai dusyk apklausė mergaites. Abu kartus vaikai paliudijo patyrę seksualinę prievartą namuose. Dusyk. Nes pirmąjį kartą buvo nekompetentingas vertėjas. Antrąsyk kalbantis išaiškėjo, kad moteris neužpildė prieglobsčio prašymo, nes nemoka rašyti.

Vaikai, pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsiliepimo, šioje situacijoje yra neteisėtai kalinamos prekybos žmonėmis aukos. Hibridinio karo aukos. Spalį didžioji dalis pažeidžiamų asmenų buvo perkelta į Ruklą ir į Naujininkus. Kasdien vis bandžiau suskaičiuoti, kiek vaikų yra Ruklos pabėgėlių centre ir modulinių namukų teritorijoje. Spalio 5 dieną jų buvo apie 300 vaikų. Skaičius nuolat kito, nes rytą ir vakarą vis atkeliaudavo naujų gyventojų su vaikais. Taigi vien Rukloje buvo ir yra apie 300 kalinamų vaikų. Tai vyksta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nelydimų nepilnamečių Ruklos stovykloje spalio 5 dieną turėjome apie 30 asmenų. Dar daugiau vienišų paauglių jau trečią mėnesį laukė vaikystę liudijančios ekspertizės ir toliau gyveno nelydimi ir neprižiūrimi suaugusiųjų kalinimo stovykloje Linkmenyse ir kitose migrantų sulaikymo vietose.

Spalio 25 dienos rytą man paskambino iš Kybartų. Skambino iš vyrų migrantų kalinimo stovyklos. Socialinė darbuotoja prašė pagalbos jaunuoliams iš Kongo. Du iš jų tą naktį bandė nusižudyti. Tokiu būdu į pabėgėlių krizės sprendimą pakvietėme įsitraukti kitas krikščionių bendruomenes.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Taip pat spalį kartu su Bartu Pauwelsu pradėjome burti mokytojus į savanorių komandą. Taip pamažu pradėjo veikti gražus tarptautinių mokyklų mokytojų būrys. Mokytojai savanoriauja šeštadieniais, užsiima Ruklos mokinukų ugdymu. Nepaisant sudėtingų pandeminių sąlygų, daliai mokytojų pavyko užmegzti pasitikėjimo santykį su nelydimais nepilnamečiais. Bendrų pastangų dėka šie nelydimi vaikai netrukus keliaus į miesto mokyklas. Kiti centro vaikai (6–17 metų) toliau kalinami be leidimo išeiti iš teritorijos. Valstybė moko juos lietuvių kalbos, likusias žinias turi suteikti mūsų savanoriai.

Ruklos namelių stovykloje pradinukus moko mūsų mokytojas Münir Akın. Visą savaitę pradinukų grupės iš eilės eina į improvizuotą klasę, kurioje jie mokosi matematikos ir kitų dalykų. Šeštadieniais šie padaužos globojami mūsų savanorių iš laikinosios sostinės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ruklos pabėgėlių priėmimo centro ir Ruklos modulinių namelių stovyklos ikimokyklinio amžiaus vaikai negali niekur išeiti, nes nesudarytos ikimokyklinių įstaigų lankymo galimybės. Šie vaikai šeštadieniais turi pačius ištikimiausius savanorius, kurių dalis dabar yra šioje salėje ir kuriems ši metų tolerancijos žmonių nominacija iš tikrųjų yra skirta.

Vis dėlto net geriausi mokytojai, dirbantys kalėjimo sąlygomis, negali pakeisti to, ką kalinimas daro vaikams. Labiau nei mūsų meilės, rūpesčio ir gailestingumo šiems vaikams reikia leidimo gyventi laisvėje.

Dėkoju.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.