Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laiko užpustyti karaimų pėdsakai Šiaurės Lietuvoje

Elesafo Grigulevičiaus šeima 1940 m. E. Grigulevičius buvo nužudytas per Holokaustą 1941 m. Pasvalio krašto muziejaus rinkinių nuotrauka

Neretas Lietuvoje yra girdėjęs, kad Trakuose nuo seno gyvena nedidelė karaimų bendruomenė, garsėjanti pirmiausia kibinais ir krupniku bei tuo, jog per ilgus amžius gyvendama Lietuvoje išlaikė kultūrinį savitumą.

Tačiau mažai kas žino, kad karaimų bendruomenių būta kur kas daugiau ir didžioji jų dalis nuo seno telkėsi Šiaurės Lietuvoje – Pasvalyje, Naujamiestyje, Panevėžyje, Biržuose. (1)

Karaimų įsikūrimas Šiaurės Lietuvoje

Nustatyti daugumos karaimų bendruomenių atsiradimo ir sunykimo priežastis keblu – šios nedidelės, iki šimto narių turėjusios gyvenvietės galėjo susiformuoti atsitiktinai, palankiai susiklosčius aplinkybėms ir atsiradus tinkamoms sąlygoms ūkinei veiklai – karčemų nuomai, prekybai. (2) Nenuostabu, kad bendruomenių pradžią gaubia legendos, kurių dauguma susijusios su Vytauto asmeniu – pavyzdžiui, manoma, kad karaimai Naujamiestyje buvo įkurdinti dar Vytauto laikais kaip Upytės pilį aptarnaujantys sargybos būriai. (3)  Išimtimi laikytinas tik Biržų bendruomenės atvejis – tai pirmoji periferinė gyvenvietė, susiformavusi iš Trakų bendruomenę dėl ūkio nuosmukio paliekančių karaimų ir gyvavusi iki pat XVII amžiaus pabaigos.

Karaimų įsikūrimas regione tiesiogiai susijęs su pokyčiais pirminėje – Trakų – bendruomenėje. Esminis posūkis jos gyvenime įvyko XVII amžiaus viduryje. Po karo su Maskva (1654–1667) Trakų miestas buvo labai nuniokotas, jo ekonominis gyvenimas sustojo ir praktiškai neatsigavo. 1664 metais Vilniaus žydų bendruomenės atstovai net išsiuntė laišką Lietuvos Vaadui – visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų savivaldos institucijai – prašydami padėti atkurti karaimų bendruomenę Trakuose, kurią visiškai sunaikino maskvėnų ir kazokų antpuoliai. Nors žydai buvo pagrindiniai ekonominiai karaimų konkurentai – abi grupės vertėsi daugiausia prekyba, nuoma, amatais – valstybė šias dvi bendruomenes buvo sujungusi kartu mokėti mokesčius, tad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms karaimai ir žydai turėjo veikti išvien, kad kiekviena gyvenvietė būtų pajėgi sumokėti jai priskirtus mokesčius – tiek valstybinius, tiek bendruomeninius. Dėl to žydai ėmėsi pagelbėti karaimams, nukentėjusiems nuo karo.

Karaimų Grigulevičių šeima savo sodyboje Talačkonių kaime apie 1937 m. Pasvalio krašto muziejaus rinkinių nuotrauka

Geografinį karaimų bendruomenės plitimą LDK netiesiogiai patvirtina faktas, kad 1646 metais Abiejų Tautų Respublikos karalius Vladislovas IV Vaza išplėtė Magdeburgo teisių, kurias Trakų karaimams 1441 metais suteikė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, galiojimą visiems LDK karaimams. Taip susiklostė gana neįprastas kasdienis gyvenimas – karaimai, kurie gyveno vietovėje, neturėjusioje Magdeburgo teisių, pavyzdžiui, Raguvoje ar privačiose valdose, teismo, mokesčių ir kitus klausimus sprendė pagal karaimams suteiktą Magdeburgo teisę. Kiekvienas karaimas turėjo mokėti mokesčius tos vietos, kurioje gyveno, bendruomenei, iš kurių teikiama įvairi socialinė pagalba – išlaikomi našlaičiai ir ligoniai, šelpiami vargstantieji, statomi ir remontuojami maldos namai, mokama dvasininkams ir kt.

Šaltiniai byloja, kad karaimai Biržuose įsikūrė apie 1602–1603 metus (4). Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Biržų atšakos Radviloms savo valdose rūpėjo skatinti įvairią ūkinę veiklą. Mieste veikė žydų bendruomenė, kūrėsi ir aktyviai veikė totoriai. Manoma, kad būtent nuo jų, saugančių Biržų kunigaikštystės valdas, kilo Totorių (dar kitaip – Tatorių) kaimo Biržų rajone pavadinimas. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse Vytauto laikais įsikūrę totoriai ant kalvelės turėję mečetę. (5) Kitos bendruomenės už Trakų ribų šaltiniuose randamos vėliau, tačiau jų daugiau, nei galėtume numanyti – Naujamiesčio karaimai pirmą kartą minimi 1658 metais; tuo metu jau buvo nemaža bendruomenė, kuriai po poros dešimtmečių priklausė ir Panevėžyje gyvenę karaimai. Nuo 1643 metų žinoma, kad karaimų gyveno Pasvalyje. Be šių, nuolat šaltiniuose minimų karaimų bendruomenių, istorijos tėkmėje rasime ir mažesnių, trumpiau gyvavusių karaimiškų gyvenviečių – 1660 metais minimos Šventežerio, Kruonio, Saločių ir Raguvos bendruomenės. (6) Tačiau po mažiau nei šimtmečio atliktame LDK žydų ir karaimų bendruomenių surašyme daugelio šių gyvenviečių nebuvo nė ženklo. Tad kur dingo karaimai?

Bene svarbiausia priežastis, nušlavusi mažąsias karaimų bendruomenes, – 1710 metų maro epidemija. Naujamiesčio bendruomenės korespondencija liudija, kad ši liga nusinešė 50-ies karaimų gyvybes. (7) Kitose jam administraciškai priskirtose bendruomenėse narių skaičius mažėjo drastiškai – Pasvalyje liko vos 7,5 proc. jame gyvenusių karaimų (9 iš 120), iš XVII a. pabaigoje kartu surašytų Panevėžio, Saločių ir Pušaloto karaimų (106) suskaičiuota mažiau nei pusė (49), o Biržai, Šventežeris ir Šėta visai nebeminimi karaimų dokumentuose. Ne veltui praūžus marui likę gyvi karaimai ėmė minėti jo aukų atminimo dieną, skirdami ją maldoms už mirusiuosius bei jų kapams lankyti. Ši tradicija bendruomenėse gyvuoja iki šiol.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antroji priežastis – ne mažiau gyvenimiška, tik ne tokia liūdna. Tokių nedidelių bendruomenių, kurias sudarydavo kelios ar keliolika šeimų, susiformavimą lėmė karaimų ūkinės veiklos specifiškumas. Jei vartotume šiuolaikinius terminus, daugelį jų galėtume pavadinti smulkiaisiais provincijos verslininkais. Paprastai jų verslas rėmėsi karčemos, užvažiuojamųjų namų, rečiau – ūkio ar kito objekto nuoma, kur buvo teikiama ir daugiau įvairių paslaugų. Štai karčema galėjo virsti ir smulkių amatų dirbtuvėmis, smulkmenų parduotuve ar net pašto stotimi. Didesnėse karčemose, kur reikėjo ir daugiau rankų darbo, buvo įsikūrę po kelias šeimas – dažnai nuomininkas su šeima ir subnuomininko šeima ar pavieniai samdiniai. Taip vienas ūkis galėjo išmaitinti nemažą būrį žmonių bei pasiūlyti įvairesnių paslaugų aplinkiniuose kaimuose gyvenantiems žmonėms. Pasitaikydavo, kad tokia karčema ar ūkis tapdavo prieglobsčiu vienam kitam našlaičiui ar vienišam senoliui, jei bendruomenėje nebuvo tam skirtos institucijos – špitolės, našlaičių namų. Taip bendruomenė pasirūpindavo pažeidžiamiausiais nariais, o globojantieji, jei tik buvo įmanoma, įtraukdavo globotinius į ūkio darbus. Nors didesnėse karčemose pasitaikydavo su tėvais gyvenančių suaugusių, savo šeimas sukūrusių vaikų, tokia praktika nebuvo dažna – buvo stengiamasi atsiskirti, ieškoti kito pragyvenimo šaltinio, nei dalinti uždarbį didesniam skaičiui šeimynykščių. Net ir didesnė subnuomininkų dalis buvo nesusituokę, veikiausiai dar tik pradėję savarankišką gyvenimą. O jaunos šeimos, dar nesusilaukusios vaikų, labiau troško kurtis mieste.

1764–1765 m. visuotinio LDK žydų surašymo Pasvalyje fragmentas. Lietuvos istorijos archyvas, Senieji aktai, byla 3737, l. 26 v.

Lentelė 1. Apytikris karaimų bendruomenių dydis apie 1697 m.

Bendruomenė

Galimas apytikris bendruomenės narių skaičius

Trakai

28 (49)

Naujamiestis

195

Pasvalys

120

Biržai

36

Šventežeris

78

Šėta

36

Panevėžys, Saločiai, Pušalotas

106

Iš viso

599 (620)

Lentelė 2. Karaimų bendruomenių ir subbendruomenių dydis 1764–1765 m. (8)

Bendruomenė

Surašytas narių skaičius

Trakai

116 (9)

Naujamiestis

221 (10)

Panevėžys

27

Saločiai

22

Pasvalys

9

Iš viso

395

Naujamiesčio karaimų bendruomenė

Nors prasidėjus migracijai iš Trakų pirmąja karaimų bendruomene Šiaurės Lietuvoje tapo Biržai, tikrasis jų centras regione buvo Naujamiestis. Kodėl būtent jis? Pirmiausia tai buvo Biržų–Dubingių Radvilų latifundija – tikėtina, kad karaimai čia patraukė iš Biržų, kur didėjant žydų bendruomenei ir augant ekonominei konkurencijai jiems darėsi sunku pragyventi. Panašu, kad Naujamiestyje galiojo panaši tvarka kaip kitose Radvilų valdose, tad sąlygos bendruomenei atsirasti buvo žinomos ir palankios. Karaimų įsikūrimas sutapo su karo su Maskva piku – 1660 metais karaliui Jonui Kazimierui suteikiant vietinės reikšmės privilegiją, (11) čia jau būta bendruomenės, nes prieš porą metų Naujamiesčio karaimai jau minimi tarp mokesčius mokančių bendruomenių, o aplinkinėse vietovėse gyvenusieji buvo priskirti jos jurisdikcijai. Daugelis jų – Šventežeris, Raguva, Saločiai – taip ir nesuformavo atskirų bendruomenių, o Panevėžys tokia bendruomene tapo tik baigiantis XIX amžiui.

Naujamiesčio, kaip svarbios, sėslios ir pajėgios bendruomenės, statusą liudija ir tai, jog čia stovėjo karaimų maldos namai – jie minimi jau 1676 metais ir vadinami karaimų sinagoga, (12) buvo įkurtos bendros karaimų ir žydų kapinės, išlikusios ir naudojamos iki šių dienų. Panevėžio karaimai neturėjo savo kapinių mieste, tad mirusiuosius laidojo Naujamiestyje. Pagal karaimų tradiciją velionį būtina palaidoti kuo anksčiau, geriausia iki saulėlydžio; tokia praktika kėlė nemažai nepatogumų, tačiau suformavo ir unikalų karaimų istorijos objektą – šimtmečių senumo kapines, traukiančias ne tik turistų, bet ir mokslininkų dėmesį.

Naujamiestis tapo naujuoju karaimų traukos centru, tačiau tie, kurie nepasiliko, persikėlė toliau ieškoti pragyvenimo šaltinio aplinkiniuose miestuose ar nuomojo užeigos namus. Pirmoji informacija apie karaimų įsikūrimą Panevėžyje datuota XVII amžiaus antrąja puse. Iki tol Panevėžys nebuvo patrauklus naujokams, nes buvo ekonomiškai neišvystytas, didžioji dalis gyventojų užsiėmė žemės ūkiu tiek mieste, tiek už jo ribų. Miestas neturėjo prekymečio privilegijos, kuri būtų galėjusi skatinti ekonominę plėtrą ir pritraukti naujakurių, užsiimančių prekyba, amatais, todėl karaimų skaičius čia išliko nedidelis, tad jie priskirti Naujamiesčio bendruomenei, kaip ir Saločių, Pasvalio ir jų apylinkių karaimai.

Rachelės Grigulevičiūtės iš Talačkonių kaimo ir Arono Samulevičiaus iš Naujamiesčio vestuvės. 1938 m. liepos 13 d. Pasvalio krašto muziejaus rinkinių nuotrauka

Atskiro dėmesio nusipelno Pasvalio karaimų bendruomenė. Nors mokesčių dokumentuose ji dažniausiai figūruoja kaip Naujamiesčio bendruomenės dalis, vis dėlto XVII amžiaus antroje pusėje ši bendruomenė aktyviai siekė savarankiškumo ir su Naujamiesčio karaimais sudarė savotišką sąjungą, nes siekė administracinį LDK karaimų centrą perkelti į savo kraštą; taip dar labiau padidinti savo jau įgytą įtaką visoms karaimų bendruomenėms. Metas tam buvo palankus – tiek skaičiumi, tiek ekonominiu pajėgumu šios dvi bendruomenės tada buvo pačios stipriausios, tad jų balsas sprendžiant karaimams svarbius klausimus – svariausias. Štai 1669 metais Pasvalio karaimų bendruomenei už bandymą išsirinkti lyderį ir tvarkytis autonomiškai nuo Trakuose reziduojančio karaimų vaito net buvo paskelbtas herem – atskyrimas nuo karaimų bendruomenės.(13) Tai nebuvo pirmas bandymas – dar 1627 metais Pasvalio siekį išsirinkti savo vaitą sustabdė karalius Zigmantas Vaza, nurodęs paklusti Trakų vaitui ir jį paskyrusiam vaivadai. Apie tai, kad Naujamies

io ir Pasvalio bendruomenių savarankiškumas nebuvo priimtinas Trakų karaimams, liudija ir šių siųstas laiškas, kuriame teigiama, kad „Trakų bendruomenė nepatenkinta netvarka sprendžiant bendruomenės reikalus ir tuo, jog prarado savo turėtas pozicijas (…) Jūsų akyse mes esame niekas.“(14) Vis dėlto Trakų karaimai turėjo taikytis su Šiaurės Lietuvoje įsikūrusiomis bendruomenėmis, kurios XVII–XVIII amžių sandūroje buvo daugiausiai mokesčių mokančios karaimų bendruomenės LDK, todėl savo rankose turėjusios galios svertus. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijomis nustatyta ir įtvirtinta tvarka leido Trakams išlikti administraciniu LDK karaimų centru.

Po XVIII amžiaus pradžios maro Naujamiesčio bendruomenei atėjo sunkūs laikai, jie užsitęsė iki amžiaus vidurio – 1755 metais kilo grėsmė bendruomenei netekti maldos namų, kurie už skolas buvo perėję į kreditorių rankas. Tais pačiais metais karaimų vaitui teko vykti į Krymą rinkti lėšų LDK karaimų bendruomenėms atkurti. Ar misija buvo sėkminga, nežinia, tačiau po dešimtmečio Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė bendruomenei leidimą sinagogą remontuoti, vadinasi, bendruomenei pavyko ją išpirkti. (15) Gaila, tačiau bendruomenės narių skaičius net ir praėjus pusei amžiaus liko sumenkęs bene trečdaliu.(16) Būtent Naujamiesčio karaimai davė pradžią Panevėžio karaimų bendruomenei. Ji buvo oficialiai registruota 1922 metais. Pamažu jos veikla įsibėgėjo – Ramygalos gatvėje, 66-uoju numeriu pažymėtame pastate, buvo įkurti bendruomenės namai, tapę Panevėžio karaimų kultūrinio gyvenimo centru. Netoliese, Sodų ir Ramygalos gatvių kampe, stovėjo kenesa.

Manoma, kad ji veikė nuo XVIII–XIX amžių sandūros, o 1938 metais buvo rekonstruota. Panevėžio karaimų bendruomenė ypač suklestėjo tarpukariu, sukūrusi unikalų kultūros paminklą – 1934–1939 m. lietuviškais rašmenimis, bet tiurkų (dar vadinama karaimų) kalba leistą literatūrinį žurnalą „Onarmach“ (liet. „Pažanga“). Nors išleisti vos trys jo numeriai, neįtikėtina, kad apie pusantro šimto narių turėjusi bendruomenė sugebėjo ne tik organizuoti, bet ir užpildyti turiniu žurnalo puslapius. Į juos sugulė karaimų kūryba, literatūros kūrinių vertimai į tiurkų (karaimų) kalbą, kasdienio gyvenimo įvykiai.

Tačiau Antrasis pasaulinis karas, ypač sovietinė okupacija, sustabdė įsibėgėjusį karaimų kultūrinį gyvenimą net ir fizine prasme – 1952 metais Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu kenesa buvo uždaryta, vėliau nacionalizuota. Vietos gyventojai teigia, kad pradžioje joje buvo įkurta siuvykla, vėliau – šokių salė, galiausiai – Kauno gamybinio kombinato „Dailė“ apipavidalinimo dirbtuvės. 1970 m. maldos namai buvo nugriauti pradėjus statyti tipinį daugiaaukštį namą. (17) 1995 metais buvusios karaimų kenesos vietoje atidengtas paminklinis akmuo. Šiandien regione išliko tik saujelė karaimų, tačiau atidesnis žvilgsnis leidžia susipažinti su išlikusiu bendruomenių paveldu.

Karaimų senosios kapinės Svalios slėnio parke Pasvalyje. Pasvalio krašto muziejaus rinkinių nuotrauka

Karaimų bendruomenės paveldas Šiaurės Lietuvoje

Apie ilgą bendruomenės istoriją byloja kultūros paveldas. Biržuose verta aplankyti senąsias žydų ir karaimų kapines, esančias Latvygalos gatvėje. Jose išlikę daugiau nei pusantro tūkstančio antkapių, seniausi palaidojimai siekia XVI amžiaus pabaigą–XVII amžiaus pradžią. Ne mažiau svarbios ir jau minėtos karaimų kapinės Naujamiestyje – pradžioje įkurtos kaip bendros su žydais, dabar atskirtos tvora. Kapinės radosi vos įsikūrus karaimų bendruomenei, apie XVII amžių. Čia palaidoti žymūs šio krašto karaimai – poetas Šelumijelis Lopato (1904–1923), poetas ir vertėjas Jokūbas Maleckas (1889–1952), bendradarbiavęs Panevėžyje leistame karaimų žurnale „Onarmach“. Gaila, tačiau ryškų pėdsaką Lietuvos karaimų istorijoje palikusi Panevėžio karaimų bendruomenė nebeturi istorinio paveldo – jis buvo sunaikintas sovietmečiu ir skaudžiai atsiliepė bendruomenės kultūrinio gyvenimo raidai. Dabar karaimų kenesos vietą Panevėžyje, Nemuno gatvėje 2, ženklina tik paminklinis akmuo.

Naujamiesčio kultūros centras-galerija siekia išsaugoti Šiaurės Lietuvos karaimų bendruomenės istoriją ir paveldą, tad kviečia visus prisidėti rengiant tam skirtą ekspoziciją. Galinčiuosius pasidalyti dokumentais, laiškais, nuotraukomis, daiktais ir / ar jų kopijomis prašome kreiptis el. paštu dovile.troskovaite@gmail.com.

(1) Šis straipsnis yra projekto „Nepažinta Lietuvos karaimų istorija – regioninės istorijos paslaptys“ dalis.

(2) Kad karčemų nuoma karaimų bendruomenėje buvo vienas pagrindinių verslų, liudija 1764/5 surašymo duomenys – iš 395 surašytų karaimų 148 gyveno karčemose. LVIA SA b. 3737, l. 24–28v.

(3) https://www.geocaching.com/geocache/GC8FWM4_panevzio-kenesa

(4) J. Bardach, Żydzi w Birżach radziwiłłowskich w XVIIXVIII wieku, Przegląd historyczny, t. 51, z. 1–2, Warszawa, 1990.

(5) http://kmintys.lt/2019/08/01/totoriu-kaimas-be-totoriu/.

(6) J. Mann, Texts and Studies in Jewish History and Literature, p. 579.

(7) J. Mann, Texts and Studies in Jewish History and Literature, p. 576.

(8) LVIA, SA b. 3737 p. 1–4v, 24–28v.

(9) Lentelėje nurodytas karaimų skaičius apima tiek mieste, tiek prie jo prirašytose karčemose ir kaimuose gyvenusius karaimus, vyresnius nei vienų metų.

(10) Kartu su Naujamiesčio karaimais surašyti ir aplinkinėse karčemose gyvenę bendruomenės nariai.

(11) LMAB, RS F. 301, b. 192, p. 1–2.

(12) J. Mann, Texts and Studies in Jewish History and Literature, p. 576, 602, 1016.

(13) J. Mann, Texts and Studies in Jewish History and Literature, p. 599.

(14) J. Mann, Texts and Studies in Jewish History and Literature, p. 646.

(15) J. Mann, Texts and Studies in Jewish History and Literature, p. 747.

(16) LVIA, SA, b. 3737, p. 24–28v.

(17) https://www.geocaching.com/geocache/GC8FWM4_panevzio-kenesa.