Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Laikrodžiai Vilniaus universitete ir VU bibliotekos pavelde

Pastatai su bokštu.
VU observatorija. VU bibliotekos archyvo nuotrauka

Reiškinių ar įvykių seka, jų trukmė išreiškiama laiku. Kartu su civilizacija gimė poreikis išmatuoti laiką. Laiko matavimas nuo senovės vadinamas horologija – laikrodžių mokslu (lot. „horologium“ – „laikrodis“).

Žodis „laikrodis“ – tai Simono Daukanto sukurtas naujadaras. Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys grafikos darbe S. Daukantą pavaizdavo jam įprastoje darbo aplinkoje – Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Pirmosios žinios apie laikrodžius Lietuvoje išsaugotos iš XVI amžiaus. Įstabus sutapimas… Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija bendram kalvių, katilių ir šaltkalvių cechui (pastarajam priklausė ir laikrodininkai) išduota 1579 metais – Vilniaus universiteto įsteigimo metais. Tais pat metais gruodžio 31 dieną mirė vyskupas Valerijonas Protasevičius, kurio pastangomis buvo gautos abi – karaliaus S. Batoro bei popiežiaus Grigaliaus XIII – privilegijos VU steigti.

Įdomu, kad vyskupas savo 1579 m. kovo 26 d. testamente įvardija net penkis laikrodžius: Jurgiui Radvilai dovanoja keturkampį paauksuotą laikrodį iš savo kambario ir Verkių rūmuose esantį didelį geležinį laikrodį; Vilniaus kanauninkui Tomui Makowieckiui dovanoja apvalų paauksuotą laikrodį iš savo kambario su įrašu „Kiek skaičių, sukantis ratui, praleidžiame, tiek, žinok, sutrumpėjo tavo gyvenimas“; Vilniaus kolegijos rektoriui dovanoja laikrodį, paveldėtą po sufragano Jurgio Albino mirties; Jėzaus draugijos Lenkijos ir Lietuvos kraštų provincijolui dovanoja „laikrodį, kuris yra knygos pavidalo“ (t. y. tikriausiai suveriamą kišeninį laikrodį).

Tikslų laiką nustatyti padeda astronomija. 1753 m. Tomas Žebraukas įkūrė VU astronomijos observatoriją. Pagrindine fundatore tapo Elžbieta Magdalena Oginskytė-Puzinienė. Observatorija buvo suprojektuota ir pastatyta kaip antstatas ant senojo triaukščio jėzuitų pastato. Dabar observatorijos erdvės priklauso VU bibliotekai. Iš Bibliotekos kiemelio galime pamatyti Baltosios salės tarplangių dekore esantį saulės laikrodį (dailininkas Ignacas Egenfelderis). Saulės laikrodžio skalės fragmentai matomi ir ant rytinės universiteto Didžiojo kiemo sienos.

Saulės laikrodžiai – pirmieji laiko matavimo prietaisai. Vėliau jais būdavo tikslinami mechaniniai bokštų laikrodžiai. Gnomonika (sen. mokslas apie saulės laikrodžių gaminimą) VU buvo dėstoma nuo pat jo įkūrimo 1579 m. kaip taikomosios astronomijos ir matematikos dalis. 1798 m. observatorijos direktoriaus Martyno Počobuto sudarytame inventoriaus sąraše minimi šeši kelioniniai saulės laikrodžiai. Vienas jų buvo kryželio formos, pagamintas iš paauksuotos bronzos, kitas – armiliarinės konstrukcijos, trečias – ovalioje dėžutėje, ketvirtas – dramblio kaulo dėžutėje, penktas – medinis, skirtas matuoti laiką sekant Mėnulį, šeštas – sidabrinis, odiniame futliare, anksčiau priklausęs karaliui Vladislovui IV. Kai kurie jų jau tada turėjo vien istorinę vertę. Įdomu, kad archeologai, kasinėdami VU Mikalojaus Daukšos kiemelį, rado saulės laikrodžio lentelę iš dramblio kaulo su išdrožta ertme kompasui.

Jau pirmasis universiteto astronomijos observatorijos direktorius T. Žebrauskas stengėsi gauti gerą laikrodį. Jo nupirktas vieno žymiausių karališkųjų Londono laikrodininkų J. Ellicotto chronometras ilgai tarnavo VU observatorijoje. Vadovaujant M. Počobutui, observatorijoje buvo trys sekundiniai laikrodžiai. Astronomas 1768 m. viešnagės Londone metu įsigijo J. Sheltono laikrodį ir J. Ramsdeno pasažinį instrumentą, vieną tobuliausių prietaisų laikui matuoti, kuris buvo naudojamas iki pat observatorijos uždarymo. Dar buvo įsigyti du Lepaute sekundometrai, tada vadinti „laikrodžių tarnais“.

Observatorijos laikrodžiai buvo laikomi Baltojoje salėje, specialiose nišose. Valyti ir taisyti laikrodžių į observatoriją buvo kviečiami laikrodininkų cecho seniūnai J. Bergmanas ir E. Frolandas. Vadovaujant J. Sniadeckiui, 1820 m. nupirktas garsaus anglų meistro W. Hardy astronominis laikrodis. Jis laikytas Baltojoje salėje, raudonmedžio spintoje. Priešais jį ir kitus anglų laikrodžius stovėjo po stalelį, aptrauktą juoda oda. Čia buvo rašomi laiko stebėjimų duomenys. Naktį laikrodžius apšviesdavo specialūs žibintai. 1848 m. observatorija įsigijo anglų laikrodininko R. Dento portatyvų chronometrą. XIX a. trumpiems laiko tarpams matuoti astronomijoje buvo pradėti taikyti chronografiniai metodai. Laiko atžymos darytos ant popieriaus juostelės. Tokį prietaisą, pagamintą Berlyne, turėjo ir VU observatorija.

Šią laikrodžių raidos istoriją galėtų patvirtinti ir papildyti istoriniai šaltiniai, saugomi VU bibliotekoje.

Bokštas.
VU observatorijos laikrodis. VU bibliotekos archyvo nuotrauka

VU Laikrodžio bokštas

Senosios observatorijos rytinis bokštas vadinamas Laikrodžio bokštu. Jame buvo įkomponuotas laikrodis, varpų dūžiais kviesdavęs studentus į paskaitas. Ankstyviausią šio bokšto vaizdą matome P. Smuglevičiaus 1786 m. sepijoje (iš Didžiojo kiemo pusės kabojo mokyklinis varpelis). Menotyrininkė A. Kasperavičienė pažymi, kad pirminiame observatorijos projekte architektas T. Žebrauskas nebuvo numatęs patalpinti laikrodžio. Šis sumanymas atsirado vėliau. 1798 m. inventoriaus sąraše aprašomas bokšto laikrodis jau vadintas senovišku. Jis turėjo keturis ciferblatus, mušė valandas ir ketvirčius. Viena svarbiausių observatorijos tarnautojų pareigų buvo prižiūrėti laikrodį. XIX a. pradžioje ilgą laiką jo svarsčius užtraukdavo D. Mickevičius. Vėliau tai atlikdavo J. Savickis, dirbęs ir laikrodininkų ceche, ir observatorijos mechaniku. Vieną šio puikaus meistro spintinį laikrodį (skirtą universiteto Fizikos kabinetui) galima pamatyti VU bibliotekos Baltojoje salėje.

XIX a. antrojoje pusėje observatorija buvo iš esmės rekonstruota. Senasis bokšto laikrodžio mechanizmas buvo parduotas aukcione, deja, į metalo laužą. Du laikrodžio varpus, kartu svėrusius apie trisdešimt pūdų, įsigijo Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno brolija. Direktoriaus P. Smyslovo iniciatyva buvo pertvarkytas ir rytinis bokštas. Lėšos rekonstrukcijai buvo gautos iš kontribucinės rinkliavos, kurią sumokėjo dvarininkai, prisidėję prie 1863 m. sukilimo. Į bokštą 1868 metais buvo įkeltas naujas škotų firmos „J. Ritchey and Son“ Edinburge pagamintas modernus elektrinis bokšto laikrodis.

Vilniečiai pasirinko dvigubo veidrodinio stiklo su juodais skaitmenimis matiniame fone ciferblatą, kurį naktį apšviesdavo dvylikos dujų ragelių šviesa. Naujasis laikrodis buvo didesnis už senąjį – net 60 colių (apie 1,5 m) skersmens – ir pakeltas truputį aukščiau buvusios vietos, į bokšto langelį. Laikrodis vilniečiams rodė tikslų laiką, nes mechanizmas elektros grandine buvo sujungtas su astronominiu J. Sheltono laikrodžiu, laikomu Baltojoje salėje. Nuo 1869 m. birželio 1 d. nuo Pilies kalno lygiai dvyliktą valandą nuaidėdavo patrankos šūvis. Kariškiai su astronomų paskolintu teleskopu sekdavo bokšto laikrodžio rodyklę ir patrankos salve skelbdavo pusiaudienį.

Uždarius observatoriją, 1881 m. bokšto laikrodį pakeitė nesudėtingas Sankt Peterburgo firmos „F. Winter“ laikrodis. 1987 m., prasidėjus restauravimo darbams, laikrodis buvo nuimtas.

1992 m. rytinis bokštas buvo atstatytas (projekto autorius A. Gvildys). Dabartinis bokštelio vaizdas beveik sutampa su 1774 m. observatorijos patalpų inventoriaus aprašu. Jame rašoma, kad rytinio bokšto trečiasis aukštas yra keturkampis, su astronominėmis sferomis kampuose. Jo stogas dengtas cinko skarda, papuoštas paauksuotu rutuliu, Protasevičiaus herbu, vėjarode ir kryžiumi rytiniame langelyje. Prof. L. Klimka džiaugiasi, kad bokštelis atgavo savo pirmykštę išvaizdą ir net galvojama apie senojo laikrodžio su varpu atgaminimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laikas visagalis… Mes žinome, kas tai yra, gyvename laike, tačiau tiksliai jo apibrėžti negalime. Gal todėl turime tiek daug filosofinių pamąstymų apie laiką. Laiko matavimo prietaisui laikrodžiui taip pat teikiame išskirtinę reikšmę. Saulės laikrodžių filosofinę laiko prasmę pabrėždavo įrašyti lotyniški posakiai, pavyzdžiu, „už šešėlio ieškokite šviesos“. Įdomus ir įsimintinas VU bibliotekos knygrišio-restauratoriaus Cezario Poliakevičiaus darbas: tamsiai mėlynos spalvos oda įrištos knygos (Hanso Christiano Anderseno „Pasakos“) averso centre įkomponuotas laikrodis… Darbas atliktas profesionaliai. Laikrodis subtiliai sujungtas su oda ir lyg išnyra iš knygos, suteikdamas mums daug laiko ir erdvės pamąstymams…

Knygos viršelis.
Įsimintinas VU bibliotekos knygrišio-restauratoriaus Cezario Poliakevičiaus darbas: tamsiai mėlynos spalvos oda įrištos knygos (Hanso Christiano Anderseno „Pasakos“) averso centre įkomponuotas laikrodis. VU bibliotekos nuotrauka