Laikų kaita Berlyne: ar Vokietija keičia požiūrį į Rusiją?

Buvo justi, kad tai yra kažkas kokybiškai naujo. Zeitenwende (vok. „laikų kaita“) – tokią kategoriją pasitelkė O. Scholzas, teigdamas, kad nuo karo pradžios keičiasi viskas. Zeitenwende vardu ir yra žinoma ši tikrai istorinė kalba.

Be to, kad O. Scholzas išdėstė naujos Vokietijos politikos programos Rusijos atžvilgiu nuostatas, kalba buvo išskirtinė ir kitu aspektu – savikritiškumu. Kancleris iš esmės sukritikavo pastaruosius 30 metų galiojusį nerašytą Vokietijos politinio elito kompromisą visapusiškai plėtoti santykius su Rusija.

Siekiant iš tiesų įsisąmoninti nuo Zeitenwende kalbos prasidėjusį ir šiandien tebevykstantį Vokietijos politikos posūkį, reikia suprasti, kaip Vokietija pastaruosius 30 metų vystė santykius su Rusija. Mūsų viešojoje erdvėje šiuo klausimu yra daug mitologijos. Manome, kad geriausiai suprantame, jog Vokietijos politika kliautis Rusija buvo neišmintinga. Tačiau per mažai kalbame, kodėl ši Vokietijos laikysena buvo tokia, kokia buvo.

Įdomų svarstymą pateikia Johnas Loughas knygoje Germany’s Russia Problem: The Struggle for Balance in Europe, publikuotoje 2021 m. liepos mėn. Autorius yra Chatham House analitikas, dirbęs pirmuoju NATO atstovu Rusijoje 1995–1998 m., ėjęs įvairias ekspertines ir konsultacines pareigas Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Svarbu pabrėžti, kad autorius savo veikloje labai praktiškai susidūrė su įvairiais Vokietijos politikos Rusijos atžvilgiu stereotipais.

Berlyne paplitęs mitas, kad Kremliaus, o labiausiai Gorbačiovo taikingumas ir geranoriškumas leido griūti Berlyno sienai.

Vargu ar pavyks ką nustebinti pasakius, kad J. Loughas pagrindiniu veiksniu, formuojančiu Vokietijos politiką Rusijos atžvilgiu, laiko vokiečių istorinę patirtį. Konkrečiai galima išskirti tris momentus, lėmusius vokiečių požiūrį į Rusiją.

Pirma, tai kaltės jausmas dėl nacių nusikaltimų, įvykdytų SSRS. Vokietijos kaltė SSRS įpėdinei Rusijai, anot J. Lougho, suvaržė laisvą strateginį mąstymą ir nepriklausomos politikos vykdymą. Tuo tarpu Rusija, ypač po Putino įsitvirtinimo Kremliuje, labai sąmoningai eksploatavo ir gilino šį vokiečių kaltės archetipą.

Antra, suvienytoje Vokietijoje įsitvirtino iškreiptas Ostpolitik suvokimas, kad 1969-aisiais Willy Brandto pradėtas atsivėrimas Rytų Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sąlygojo Vokietijos suvienijimą ir Šaltojo karo pabaigą. Vokietijoje manyta ir iki šiol manoma, kad ilgai trukęs kompromisų ieškojimas su komunistinio bloko šalimis galiausiai lėmė geležinės uždangos griūtį. Vokietijos suvienijimo stebuklas aktualus ne tik Ostpolitik kontekste. Anot J. Lougho, Berlyne paplitęs mitas, kad Kremliaus, o labiausiai Gorbačiovo taikingumas ir geranoriškumas leido griūti Berlyno sienai bei Vokietijai susivienyti. Šio mito gyvybingumo iliustracija yra prieš keletą metų pasirodęs Wernerio Herzogo filmas apie Gorbačiovą, kuriame kaip tik ir pasakojamas toks naratyvas.

Galiausiai, anot J. Lougho, dažnai pamirštama, kad rytinėje Vokietijos dalyje gyvena milijonai vokiečių, kurie užaugo DDR ir de facto gyveno vienoje valstybėje su milijonais rusų. Šios visuomenės grupės turi artumo Rusijai patirtį.

Kaip teigia J. Loughas, šie istoriškai sąlygoti kompleksai neleido Vokietijai blaiviai matyti Rusijos raidos tendencijų ir pagal jas keisti laikyseną. Indikatyvus yra Berlyno veikimas po 2014 m. Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą Berlynas priėmė sankcijų Rusijai paketus, pasitelkė iš pažiūros griežtą retoriką, užtikrino milžinišką finansinę paramą Ukrainai. Tačiau giluminių Vokietijos politikos įsitikinimų 2014-ųjų įvykiai nepakeitė. Šios inercijos gajumą iliustruoja Vokietijos priimtas sprendimas vykdyti „Nord Stream 2“ projektą. Kitaip tariant, net ir po 2014 m. Vokietija plėtė bendradarbiavimą su Rusija, tačiau mainais nereikalavo pokyčių Rusijos vidaus ir užsienio politikoje.

Turint omenyje visą šį pastarųjų trisdešimties metų kontekstą, kur kas geriau matyti šiandien vykstančių pokyčių mastas. Taip, kaip kalbama Zeitenwende kontekste, nebuvo kalbama visus trisdešimt metų. Vokietijos kalbėjimo pokyčius iliustruoja ir pastarasis O. Scholzo urbi et orbi – pirmuoju asmeniu parašytas ilgas vedamasis straipsnis Foreign Affairs žurnale. Tekstas, žinoma, labai nušlifuotas, todėl ir kiekvieną žodį reikia vertinti kaip pasvertą ir parinktą neatsitiktinai.

O. Scholzas, teksto paantraštėje anonsuodamas, kad pasiūlys sprendimus, kaip išvengti naujojo šaltojo karo, labiausiai išryškina Vokietijos politikos akcentus. Teigiama, kad po Rusijos pradėto karo Vokietija turės būti viena iš svarbiausių Europos saugumą užtikrinančių šalių. Tam reikės didelių investicijų kariuomenei, reikės stiprinti Europos karinę pramonę, didinti buvimą NATO rytiniame flange ir ruošti Ukrainos karines pajėgas. Partnerystė su JAV įvardijama kaip kertinė ir teigiama, kad karas iš esmės suvienijo sąjungininkus.

Semantiškai įdomi O. Scholzo pasitelkta naujos Vokietijos strateginės kultūros sąvoka – tokių kategorijų Berlynas praktiškai nevartojo pastaruosius trisdešimt metų. Kartu kancleris sako, kad Vokietija artimiausiu metu patvirtins nacionalinio saugumo strategiją, o tokio žanro dokumento Vokietijoje taip pat nebuvo jau ilgą laiką. O. Scholzas mini ir elementaria higiena tampančius įsipareigojimus ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą ir didinti gynybos biudžetą iki 2 proc.

Intriguoja ir straipsnio dalis, skirta Kinijai. Vokietijos kancleris pats lapkričio pradžioje lankėsi Kinijoje, o straipsnyje pamini, ką Pekine jis sakė Xi Jinpingui. Teigiama, kad Kinijos galia savaime nesąlygoja Pekinui hegemono statuso Azijoje, iškeliama JTO chartijos svarba ir kritikuojama žmogaus teisių padėtis Kinijoje bei kariniai manevrai šalia Taivano. Be to, O. Scholzas nepritarė nuomonei, kad artėja naujas šaltasis karas, kuriame JAV stos prieš Kiniją, o Kinijos iškilimas nepateisina Pekino izoliavimo ar bendradarbiavimo ribojimo. Atrodo, kad dėl Kinijos Vokietija kol kas renkasi labiau balansuojančią taktiką.

Svarbu ir tai, ko O. Scholzo tekste nėra. Pirma, nėra kalbų apie būsimą bendravimą su Rusija be Putino, grįžimą prie business as usual ar po karo būsiančią santykių harmoniją. Iki karo bet kokie iššūkiai geriems Vokietijos ir Rusijos santykiams Berlyno būdavo apraizgomi lūkesčiu viską išspręsti bendradarbiaujant. Tokių vilčių šiandienėje kanclerio retorikoje nėra.

Antra, tekste nėra naivių kalbų apie Europos Sąjungos strateginę autonomiją, kurios buvo ypač dažnos Donaldo Trumpo prezidentavimo metu. Priešingai – transatlantinis strateginis dėmuo O. Scholzo tekste yra svarbus ir ryškus.

Prieš metus idėja, kad Vokietija galėtų tiekti Ukrainai (ar bet kokiai kitai ne NATO šaliai) sunkiąją ginkluotę, buvo neįsivaizduojama. Šiandien tai yra faktas. Supratimas, kokie ilgalaikiai, fundamentalūs ir visa apimantys buvo Vokietijos įsivaizdavimai apie Rusiją, mums leidžia suvokti šiandienių pokyčių mastą. Mums gali atrodyti, kad šie pokyčiai vyksta per lėtai. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad jie vyksta.