Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 03

Gintarė Navakauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Laimei – rožės ir bulvės

Rašytoja Vaiva Grainytė. Jūliano Trofimovo nuotrauka

Gintarė Navakauskaitė yra VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė.

Julio Cortázaro romane „Žaidžiame klases“ iš vieno veikėjo lūpų išsprūsta frazė: „Laimės neįmanoma išanalizuoti, <...> galbūt kaip tik dėl to, kad ji sudaro majos šydo esmę.“ Ir išties, kaip apibūdinti laimę? Ar ji tėra iliuzija, o laimės siekis – Sizifo darbas? Galbūt apie skausmą ar kančią kalbėti netgi paprasčiau?

Juk laimė – tokia abstrakti sąvoka, apimanti begalę reikšmių, bet kartu ir nuvalkiota, įvairių „gyvenimo guru“, „laimės ekspertų“ nusavinta ir išdarkyta, nes yra svarbi modernaus pasaulio siekiamybė – visi nori būti laimingi. Tačiau išgirdę klausimą „Kas yra laimė?“, tikriausiai stabtelėtume pamąstyti ir vieno konkretaus atsakymo nerastume.

Šios sudėtingos užduoties – išanalizuoti laimę – ėmėsi dramaturgė, poetė,  rašytoja Vaiva Grainytė. Manau, nesuklysiu sakydama, kad daugeliui V. Grainytė labiau žinoma dėl savo dramaturgijos kūrinių. Juk 2019 m. už operą-performansą „Saulė ir jūra“ iš Venecijos bienalės ji kartu su kolegėmis į Lietuvą parvežė „Auksinį liūtą“.

Tačiau mano pažintis su autorės literatūrine kūryba užsimezgė visiškai atsitiktinai, šiųmetės Kauno literatūros savaitės atidarymo renginyje – susitikime su V. Grainyte. Ir pirmiausia nuo naujausio romano „Rožės ir bulvės“ (2022), kuriame rašytoja dekonstruoja laimės sąvoką, nepamiršdama įtraukti didžiųjų šio subjektyvaus gyvenimo pilnatvės jausmo oponentų – sielvarto, liūdesio, kančios, su kuriais laimė, pasirodo, ne grumiasi, o atvirkščiai – sąveikauja.

Ir turiu pripažinti, jei ne šis susitikimas su autore, vargu ar būčiau pirkusi knygą, kurioje kalbama apie laimę, juk tokių jau ne viena parašyta, ir dauguma jų, būkime sąžiningi, – abejotinos vertės. Tačiau pati autorė, pasakodama apie knygos gimimą, įtikino, „pardavė“ ją man. Ir, galiu sakyti drąsiai, nenuvylė, netgi nustebino, o užvertusi paskutinį puslapį sau pažadėjau, kad reikės perskaityti darkart.

Romanas neįprastas tiek tema, tiek kompozicija, o dar ir dvikalbis. „Rožės ir bulvės“ – tarsi skirtingų tekstų mozaika, arba, kaip sakė pati autorė, romanas frankenšteinas, sulipdytas iš laiškų, dienoraščių ištraukų, socialinių tinklų įrašų, publicistinių straipsnių, trumpų novelių.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūrinys stichiškas ir desperatiškas, tačiau skirtingi teksto gabalėliai susikimba, eina koja kojon ir sudaro vientisą formą.

Rašytoja Vaiva Grainytė. Jūliano Trofimovo nuotrauka
Rašytoja Vaiva Grainytė, renginio moderatoriai Kotryna Lingienė ir Vaidas Jauniškis. Jūliano Trofimovo nuotrauka
Rašytoja Vaiva Grainytė. Jūliano Trofimovo nuotrauka
Jūliano Trofimovo nuotrauka

Žinoma, kompozicija – tikrai ne vienintelis išskirtinas romano bruožas. „Knygą gaubia pandemijos aura“, – taip savo romaną jo pristatyme Kauno literatūros savaitėje apibūdino pati rašytoja. Atrodo, koronavirusas jau turėtų būti gerokai įgrisęs, visai nebesinori apie jį daugiau skaityti, tačiau būtent pandemijos atspindžiai romane labiausiai įtikina ir stipriausiai paliečia. Izoliacija, kaukės, minimalus tiesioginis kontaktas, saugūs atstumai, nuotolinis darbas – žodžiai, kurie jau nebekelia tokios baimės, kokią jautėme pandemijos pradžioje. Romano personažai ir tam tikros situacijos daugeliui atpažįstamos iš visai nesenos patirties.

„Dar einu pasivaikščiot, daug podcastų klausausi, skaitau, į tekstilės konteinerį išmečiau senus rūbus, pravaliau kompą, tai dabar greičiau veikia, žiūriu filmus.“ (Vaiva Grainytė, „Rožės ir bulvės“, „Baltos lankos“, Vilnius, 83 p.) Taip apie kasdienybę, kurioje išoriškai nieko reikšmingo nevyksta, pasakoja romano veikėja Vika. Perskaitai ir sutrinki: gal apie mane kalba? Panašiai kovidines dienas pragyvenau ir aš. Kaip ir veikėja Vika, ir dirbau, ir laisvalaikį leidau namuose, kasdien į lauką nosį iškišti vertė tik pareiga pavedžioti šunį. Dienos tarp keturių sienų, kuriose sutilpo darbas, mokslai, asmeninis gyvenimas ir laisvalaikis, tapo kone „Švilpiko diena“: tas pats per tą patį. Atrodo, kur tu tą laimę atrasi sukdamasis tame pačiame užburtame rate?

Tačiau sėdėdami karantine netrukome suprasti, kad laimę suteikia ir nuo monotoniškos rutinos atitraukia kartais visai paprasti, maži, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi dalykai. Puikus to pavyzdys romane – parke kurkiančios varlės, kurios pritraukia didelį būrį kaukėtų (medicininėmis kaukėmis, žinoma) stebėtojų: vaikų, jų tėvelių ir tų tėvų tėvelių. Visi džiaugiasi, žiopso į besiporuojančias varles, nė nesusimąstydami, kad už tai gali skaudžiai atsirūgti – juk pandemijos įkarštyje už tokį „savižudišką“ susibūrimą per kišenę galėjo vožtelėti nemenka bauda. Bet tai, žinoma, jau praeitis. Dabar, kai pasaulyje koronaviruso žvaigždė nusileido ir visų dėmesys nukrypo į kitą naikinančią jėgą – karą, romanas yra tarsi dokumentacija to, kas jau tampa istorija.

Beliko vienas neatsakytas klausimas – kuo čia dėtos tos rožės ir bulvės? Šiuo atveju svarbi šv. Faustina, kuri, autorės teigimu, pakuždėjo romano pavadinimą, ir eksperimentuoti mėgstantys botanikai, galutinai užtvirtinę kūrinio vardą. Sesers Faustinos Kowalskos dienoraščio fragmente pasakojama, kaip ji po ilgos kankinančios darbo dienos virė bulves, o pakėlusi dangtį vietoj bulvių išvydo rožes, mat taip Dievas įprasmino jos vargus ir sustiprino jėgas.

O botanikai, pasirodo, rožių kotelius įstato į perpus perpjautas bulves tam, kad gėlės išvystytų vešlią šaknų sistemą ir būtų atsparios įvairioms ligoms (dienoraščio fragmentą ir eksperimento aprašymą romane galima rasti 153–154 p.). Taigi rožių ir bulvių metafora puikiai tiko knygos pavadinimui.

Ir nors pati autorė viename interviu teigė, kad šiuo romanu nesiekė nei sukonkretinti laimės sąvokos, nei pateikti vieno neginčijamo atsakymo, perskaičius pasidaro aišku – laimė slypi tarp rožių ir bulvių, tarp grožio, estetikos ir kasdienybės, banalių, netgi varginančių dalykų. Ją lydi ne tik teigiamos emocijos. Laimės be priešingo poliaus – liūdesio, kančios, nusivylimo – nebūna.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien