2022 03 24

Laurynas Jacevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laimėti vieno karo neužteks

Laurynas Jacevičius. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Mano kolega iš Ukrainos vienoje socialinių tinklų grupėje prieš kurį laiką rašė, kad jo širdis yra giliai nuliūdusi dėl to, jog taip greitai apleidžiama krikščioniška dvasia. Nors jis nėra pacifistas, bet Kristaus žodžius apie meilę priešams priima rimtai. Todėl jam kelia nerimą visur girdimi prakeikimai, neapykanta ir kvietimai smurtui.

Tokia žmonių reakcija, be abejo, yra suprantama. Beprotis, Dievo baimės neturintis tironas kitų rankomis žudo taikios valstybės piliečius, ir vienas Dievas težino, dėl kokių tiksliai priežasčių. Miršta ne tik kariškiai, bet ir civiliai ukrainiečiai, moterys, vaikai. Tokio blogio ir žiaurumo akivaizdoje, su kuriuo ukrainiečiams tenka susidurti akis į akį, kitokios reakcijos būtų sunku ir tikėtis.

Ukrainos žmonės narsiai priešinasi, kovoja už savo ir mūsų laisvę, o mes privalome juos palaikyti bei jiems padėti. Duok, Dieve, kad tai duotų rezultatų, smurtas būtų sustabdytas, o žmonės apsaugoti.

Šitas kolega, žinoma, ir pats puikiai tai supranta. Ne tik supranta, jis pats dabar yra karo zonoje. Tai, apie ką skaitome, jis patiria savo kailiu. Jis žymiai labiau negu mes trokšta sustabdyti priešą ir karo pabaigos. Žinoma, jis taip pat supranta, kad vyksta ir dar viena – kiekvieno iš mūsų – vidinė kova. Netrukus po Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios socialinėse medijose pradėjo sklisti pranešimai, kviečiantys lietuvius neniekinti rusakalbių, gyvenančių mūsų šalyje. Panašu, kad žmones apėmęs teisėtas pyktis dėl neteisybės ir žiaurumo purena mūsų širdžių dirvas, kuriose tas pats pyktis ir žiaurumas pamažu pradeda įgyti šaknis.

EPA-EFE / Waelio Hamhezo nuotrauka

Nors aš pats priklausau istoriškai pacifistinei krikščioniškai konfesijai – broliškiesiems menonitams (jų, beje, yra ir Ukrainoje, o mūsų bendruomenės žmonės humanitarinę paramą ten vežė jau du kartus; viename iš tų važiavimų teko dalyvauti ir man), lygiai taip pat suprantu, kad pacifizmas (bent jau kaip aš jį suprantu, o čia aš joks ekspertas) nereiškia nesipriešinimo, taip pat nereiškia ir engiamojo negynimo. To ir nepateisina. Pacifizmas, sekdamas shalom Kunigaikščio pavyzdžiu ir priesaku, siekia steigti ir įgyvendinti taiką, bet, kaip rašo apaštalas Paulius: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18).

Akivaizdu, kad tokio karo akivaizdoje, organizuojamo tokio nužmogėjusio žmogaus, nei ukrainiečiams, nei apskritai Vakarų pasauliui šiuo metu taikoje gyventi su Putino režimu, kaip ir Lukašenkos, neišeina, ir tai jau nuo mūsų nepriklauso. Atrodo, viskas, ką buvo galima padaryti dėl taikos, buvo padaryta, tačiau agresoriui to nepakanka.

Todėl, jį reikia stabdyti atitinkamomis priemonėmis (čia jau išsiduodu nesantis nuoseklus pacifistas, bet pacifizmas nėra toks jau ir vienalytis), kad būtų apginti engiamieji. Pacifistinės pakraipos tikintieji Ukrainoje tai bando daryti kiek įmanoma nesiimdami ginklų ir patys statydami savo gyvybę į pavojų, tačiau kartu pagelbėdami ir esantiems fronte dvasine bei humanitarine parama – tad nuo pasipriešinimo neatsiribodami. Galbūt yra ir imančių ginklus, tačiau apie tai dar reiktų labiau pasidomėti.

Bėda ta, kad tų, kurie tiesiogiai net nedalyvauja kare, t. y. lietuvių, retorikoje (kuri, reikia manyti, bent šiek tiek atspindi ir mąstymą) vis labiau pastebimas noras ne tik padėti sustabdyti priešą ir apginti Ukrainą, bet tai padaryti kuo žiauriau ir su pasimėgavimu bei dargi praplečiant priešo sąvoką. Štai čia ir įžengiame į tą kitą karo lauką.

„Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi“, rašoma Jeremijo knygoje (17, 9). Kovodami prieš žiaurią išorės grėsmę privalome nepamiršti ir vidinės, kuri ne tik Putino krūtinėje slepiasi, tačiau ir kiekvieno iš mūsų. Žinoma, sakysit, kad jūs tautų nežudot ir žemių negrobiat. Ir ačiū Dievui! O dar ir jus tektų stabdyti. Nepaisant to, permąstę savo mintis ir gyvenimą, manau, greitai atrastumėt nemažai liudijimų, kad savyje ir aplink save esat sėję ir blogį, ir mirtį, nors ir ne fizinę. Bent jau aš tai tikrai. Nedaug reikia, kad teisingas noras ir siekis sustabdyti ir įveikti blogį virstų įniršiu, pagieža ir pasmerkimu. Ne konkrečių veiksmų, bet žmogaus kaip tokio. Kiekvienas žmogus yra žmogus, kad ir kokia pasiligojusia širdimi.

Savanoriai netoli Lvivo skirsto humanitarinę pagalbą. EPA-EFE / Wojteko Jargilo nuotrauka

Dar prieš prasidedant Rusijos invazijai į Ukrainą, Franklinas Grahamas, plačiai žinomo evangelisto Billy‘io Grahamo sūnus, tviteryje paskelbė įrašą, kviečiantį melstis už Putiną, pripažindamas, kad kai kuriems tai gali skambėti keistai. Pakankamai greitai jo pavardė pradėta trendinti, masėms žmonių šlykštintis Franklinu ir jį smerkiant. Ir už ką? Už tai, kad jis drįso pakviesti melstis už priešą ir (tada dar potencialią) grėsmę.

Į tai netruko sureaguoti krikščionių apologetas Davidas Woodas, turintis vieną didžiausių krikščioniškos apologetikos platformų jutube, akivaizdžiai sutrikęs dėl tokių reakcijų. Įraše jis trumpai paaiškino, kad būtent už priešą bei valdžias ir turėtume melstis, nes taip mums nurodo Jėzus ir apaštalas Paulius, gyvenę Romos okupacijos laikais, valdant žiauriems tironams.

Mano supratimu, problema ta, kad žmonės nesugeba atskirti žmogaus ir jo pasaulėžiūros bei veiksmų vertinimo. Krikščionys dažnai vadinami homofobais, nes mano, kad aktualizuota trauka tai pačiai lyčiai neveda į žmogiškosios prigimties išsiskleidimą, taip pat kaip ir mano, kad yra amoralu aktualizuoti lytinę trauką su kitais žmonėmis už savo kad ir heteroseksualios santuokos ribų. Ir nesvarbu, kad krikščionis gali turėti homoseksualių draugų, jiems patarnauti, su jais bendrauti, tačiau vis tiek bus laikomas homofobu, jei nepripažins kaip tinkamų visų žmogaus pasirinkimų.

Panašią logiką, tik apverstą, matome ir čia. Besipiktinantieji raginimais melstis už Putiną mano, kad tai reiškia, jog Putinas kažkokiu būdu yra palaikomas, tad vienintelė teisinga pozicija būtų jam linkėti pragaro. Beje, ir Lietuvoje mačiau krikščionių su būtent tokiais plakatais. Tačiau melstis už Putiną nereiškia palaikyti jo veiksmų. Priešingai, esame raginami „[…] maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–4).

Jei Putinas pasieks tiesos pažinimą, t. y. Dievą per Viešpatį Jėzų, visiems bus tik geriau. Mat šitas pažinimas įgyjamas atgaila, kas reiškia nusisukimą nuo savo piktų darbų, atsakomybės prisiėmimą ir atsiprašymą. Net jei to neįvyks (o kad įvyktų, reikia stebuklo!), galbūt bent jau galėsime gyventi tyliai ramiai visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Galbūt atsakas į maldas ir taika ateis būtent fiziniu Putino ir jo šalininkų sutramdymu. Vienas Dievas žino. Tad melstis už Putiną ne tik dera, bet ir reikia. Maldomis kovojame savo vidinę dvasinę kovą, kovojame už žmones Ukrainoje, taip pat ir už Putino širdies perkeitimą.

Rusijos armijos kasetinė bomba, aptikta karių kapinėse Charkive. EPA-EFE / Andrzejaus Lange’o nuotrauka

Kalbėdamas apie širdį neturiu omenyje nei fizinio organo, nei vien tik mūsų jausmų. Senovės žydų mąstyme širdis yra intelektualinis ir emocinis žmogaus centras. Būtent Putino širdies perkeitimo labiausiai reikia tiek mums, tiek jam pačiam. Net nukovus jį fiziškai, žmogiškoji, nuodėmės tinklais apraizgyta širdis liks. Liks ji tiek rusų oligarchų ir valdininkų širdyse, tiek mūsų. Jei tik nebus perkeista paties Dievo. O kol to nebus, dar ne vieno karo sulauksime.

Prisiminkit, kad karai vyko ir vyksta kone nuolat, tačiau, kai žmonės žudomi Viduriniuose Rytuose, Azijoje ar Afrikoje, mums nelabai įdomu. Gyvename kaip gyvenę. Karas yra nuodėmės pasekmė, todėl ir Ukrainoje pasiekus taip mūsų laukiamą pergalę vidinė kova tęsis. O kol ji nebus laimėta, deja, dar apie daug karų teks girdėti, o galbūt net ir patiems juos patirti.

Mano anksčiau cituotos eilutės iš Jeremijo knygos turi ir tęsinį: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius“ (Jer 17, 9–10). Už Putino ir jo bendrų elgesį galiausiai bus teisingai atlyginta pagal vaisius. Viešpats Dievas yra teisingas teisėjas, ir nei vienas Jo teismo neišvengs.

Įdomu, kad kitas mano kolega ukrainietis neseniai bendroje maldoje balsiai meldėsi Viešpačiui, prašydamas Putinui teisingo teismo, tačiau, kad ir kaip sunku, taip pat ir dieviškojo gailestingumo. To joks netikintis žmogus nesuvoks. Prieš mūsų akis iškilusio didelio blogio akivaizdoje esame linkę užmiršti savo nuodėmingumą ir taip pateisinti ne tik įvairų smurtą, bet ir susidorojimą su pasimėgavimu.

Biblija mus pačius įvardija kaip Dievo priešus, maištavusius prieš Jį ir norinčius įvesti savo pasaulio tvarką. Koks buvo Dievo atsakas? Nors Jis bibliniame pasakojime ne kartą turėjo stabdyti žmonių daromą blogį su mirtinomis pasekmėmis žmogui, Jo galutinis atsakas buvo per Jėzų Kristų ateiti į savo sumaištavusių kūrinių erdvę bei mirti jų pačių rankose žiauria mirtimi, prieš tai raginant mylėti savo priešus ir melstis už juos. Nors mirties nusipelnėme mes, vietoj mūsų mirė Nekaltasis. Mums buvo parodytas gailestingumas ir meilė. Tokia, kuri pranoksta bet kokį žmogišką suvokimą.

Tačiau meilė, kaip jau sakyta, nereiškia pritarimo ar blogio pateisinimo. Meilė su blogiu aktyviai kovoja, tačiau jos galutiniai ginklai nėra žemiški. Tad gailestingumo priešui galime prašyti tik tokiu atveju, jei patys esame patyrę dieviškąją meilę ir gailestingumą, nors ir nusipelnę vien tik teisingumo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigai ir aiškumo dėlei pasakysiu tiek. Ar sankcijos Rusijai reikalingos? Tikrai taip. Ar dėl to, kad rusai dabar beveik nieko negalės nusipirkti ir paprasti žmonės nuskurs, reikėtų džiaugtis? Tikrai ne. Ar rusų karius, šaudančius ir bombarduojančius ne tik karius, bet ir civilius, reikia stabdyti jėga ir, reikalui esant, nukauti? Taip. Ar dėl to, kad tenka panaudoti jėgą, atimant žmonių gyvybes, mums turėtų būti smagu? Ne. Ir be abejo, tragiško karo akivaizdoje, kai agresorius žudo tavo artimuosius, natūralu jausti pyktį, skausmą, keršto troškimą. Net nebandysiu apsimesti, kad suprantu, ką jaučia karo aukos. Tačiau čia kreipiuosi į mus, lietuvius, kurių situacija kitokia.

Mums širdys plyšti turėtų, kad agresiją tenka stabdyti mirtina jėga ir tik taip dabar galima apginti žmones. Jei mums smurtinga mirtis, kad ir reikalinga, ar rusakalbių Vilniaus gatvėse siuntinėjimas na*** kelia gilų pasitenkinimą, reiktų susirūpinti.

Šią – vidinę – kovą pralaimėjus, laukia dar ne viena išorinė. Kaip Gendalfas prieš mūšį pasakė Bilbui Beginsui: „Tikroji drąsa yra ne gyvybę atimti, bet žinoti, kada jos pasigailėti.“ Ačiū Dievui, apie Ukrainos karius tenka girdėti, kad su savo priešais jie neretai elgiasi priešingai nei būtų galima tikėtis.