Laimėto mūšio žinia

Jei prieš keliolika metų kas nors būtų man pasakęs, kad ir aš nubėgsiu bent panašų atstumą, turbūt būčiau kritęs vietoj iš apmaudo, patiriamo, kai šitaip tyčiojamasi iš žmogaus, kuris surūko perdien ne mažiau cigarečių, nei tame nelaimingame maratone yra kilometrų. Juk tais laikais sugebėdavau perbėgti nebent per gatvę ar kelis šimtus metrų iki artimiausios parduotuvės, jei nebūdavau spėjęs įsigyti jau minėtų tabako gaminių ar kokio kito būtinojo produkto.

Nors bėgimas ir visokia kitokia posveikiam gyvenimo būdui artima veikla anuomet dar nebuvo tapę tokia mada, vis dėlto mikliakojų entuziastų netrūko. Žvelgdavau į juos, kaip nemaža miestelėnų dalis į juos tebežiūri lig šiol – tie keistuoliai su aštriaspalviais marškinėliais ir atšvaitinėmis timpėmis, tie kankiniai savanoriai, nežinia ko pūtuojantys stačion įkalnėn, kokių netrūksta Vilniaus reljefiniame žemėlapyje, tie vakarinių pasivaikščiojimų trikdytojai, parkuose lodantys vedžiojamus pudelius, tie…

Žodžiu, ilgą laiką priklausiau tai papiktintų asmenų masei, kuri auga proporcingai bėgiojančiųjų skaičiaus didėjimui, ir eilinei bėgimo šventei užtvenkus gatves pasiekia piką – socialiniai tinklai trūkinėja nuo beveik nebesirenkančių žodžių nelaimingų piliečių, kuriems pusdieniui ar net porai dienų apribojamos natūralios laisvo judėjimo su motorine priemone teisės. Natūralu, jie įsižeidę.

O kaip gerai jaustis, jei viešasis transportas juos aplenkia lanku, jo stotelės tarsi pasibaidžiusios straksi šachmatų žirgo trajektorijom kas savaitgalį vis į kitą gatvę. Sunku per didžiuosius bėgimo atlaidus tiems, kurie nebėga. Ir aš puikiai juos suprantu iki šiol.

Tačiau suvokiu ir priežastį, dėl kurios pats po truputį vis dėlto ėmiau bėgioti. Nesvarstysiu, kieno būtis ir gyvenimas svarbiau – to, kuris juda, ar to, kuris dėl judančiojo jaučiasi negalįs judėti. Tai bergždžias reikalas, nebent būtų sportinis interesas pasikumščiuoti virtualiuose debatuose, pasimiršiančiuose išsyk, vos kalendorius pasislinks per keletą dienų rudeniop ir pasiūlys naujų blizgučių komentavimui.

Galvodamas apie bėgančius žmones mąstau apie tą judėjimą kaip apie savotiškus bėgimo atlaidus, – šventę, kurią iš dalies susikuriame patys.

Taigi, prieš daugiau nei dešimtmetį žiūrėjau kažkokį nespalvotą lenkų kilmės dokumentinį filmą – ten buvo rodomas pagyvenęs vyriškis, kurį ilgą laiką kamavo visokios psichinės sveikatos problemos, ir galų gale jis tiesiog ėmė bėgioti. Na, ne visai kaip Forestas Gampas, bet su tikslu. Dalyvaudavo bėgimuose. Ir ne šiaip, o didelių distancijų. Žiūrėjau į tuos bėgančio žmogaus, pavertusio savo brandųjį amžių judėjimu, kadrus, prisiminiau savo bėgimus dar ankstyvoje paauglystėje ir tą džiaugsmą įveikus rytmetinį snaudulį aplėkt kelių kilometrų ratuką, ir pagalvojau, o gal vis dėlto?.. O kodėl nepabandžius, jeigu jau prisimenu?.. Tą mintį dar keletą metų daiginau, kai vieną rudenį netikėtai pavyko mest rūkyti. Tas metų laikas kažkaip įkvepia keistiems žygiams. Beje, apie rudenį kaip tinkamą laiką pradėti bėgioti yra parašęs ir daug patirties šioje srityje sukaupęs poetas ir eseistas Donatas Petrošius, jo tekstą „Maratonas“ rekomenduočiau kiekvienam, kuris tolimą bėgimo idėją norėtų priartinti.

Kartais man atrodo, kad viskas gyvenime dėl to kvapo. Bėgti paskui rudeninį krintančių lapų dvelksmą. Net jei koks nors žymus knygą „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ parašęs japonas Haruki Murakami ir teigia, jog „bėgimas yra tiesiog bėgimas“, tačiau, ko gero, ir jam, ir daugeliui bėgiojančiųjų aišku, kad tai šis tas daugiau.

Taip, kūnas iš pradžių priešinasi, nesupranta, kam reikia bėgti tą kilometrą ar du. Taip, daug dalykų reikia atrasti – nuo tinkamų sportinių batelių iki aprangos žiemą. Tačiau tenelieka pamirštas ir motyvas, dėl kurio karys bėgo tą ilgąjį atstumą. Jis nešė svarbią žinią. Ir jam buvo svarbu ją perduoti.

Tad man patinka įsivaizduoti, kad tie žmonės, kurie bėga ir bėga, turi savyje tą kažkokį ataidintį svarbų prisiminimą dar iš andainykščių graikų maratonų laikų. Gal net patys iki galo neįsisąmoninę tos svarbos. Kaip čia nepacitavus Donato: „Pradžioje atstumai neturi reikšmės. Pamėgus bėgiojimą – irgi. Tačiau Maratonas visada reikšmę turi.“ Tai štai bėgame ir bėgame kažkur. Kiekvienas su savo žinia. Kai kuriems stebėtojams galbūt tai akivaizdus pranešimas apie beprotybę.

Ką gi, tebūnie. Esu iš tų tariamų bepročių, kuriems bėgimas po truputį tapo tarsi būdu patekti į savo vidinį pasaulį. Atsikelti dar miestui snaudžiant, pasimankštinti ir tylutėliai ristele išsigauti į savo apyaušrio trasą. Panerių kelią, kurio nelygumus jau atpažįsta kojos. Žingsnių ritmą, kuris vis kitaip girdisi ant asfalto, šaligatvio plytelių, dviračių tako dangos, parko takelių žvirgždo. Ir paukščių balsai, sumišę su transporto gausmu, ir vėjo šniokštimas klevų, liepų, tuopų viršūnėse, ir viena kita blėstanti paryčių žvaigždė. Ir visa tai pasiimti su savimi, bėgte, tarsi patvirtinimą naujai dienai, kad ryto mūšis su naktimi laimėtas. O maratonas?

Labai džiaugiuosi jį visą nubėgęs gimtajame mieste. Užsimaukšlinęs amžiną atilsį tėvo kepurę nuo saulės, nors tądien ir buvo debesuota. Vieną iš nedaugelio simbolinių daiktų, kurie prieš trejus metus liko atminimui. Gal bent taip aprodžiau tėčiui šių dienų Vilnių, kuriuo alsuoju ir jo dėka. Manau, jis pasijuoktų iš tokio patoso, bet kažkur širdy jam turėtų būti malonu. Net jei tai tik kepurė nuo saulės.

—

Kai šiųmetėje sostinės jubiliejinių Šv. Pranciškaus atlaidų programoje išvydau įrašytą labdaros bėgimą, labai nudžiugau. Ne tik dėl to, kad taip galima surinkti lėšų stokojantiesiems. Ar kad galima Tranzito minėjimo dieną sieti su judėjimu. Ar kad pasirenkantis ilgesnį bėgimą nujaučia, kad bent kažkiek turbūt teks pakentėti. Žinoma, ir visa tai gražu ir gera.

Tačiau galvodamas apie bėgančius žmones mąstau apie tą judėjimą kaip apie savotiškus bėgimo atlaidus, – šventę, kurią iš dalies susikuriame patys. Tik iš dalies.

Kita šventės dalis, matyt, ne visai mūsų valioje. Bet, ko gero, tik mūsų dėka ji gali tapti ta laimėto mūšio žinia. O ją taip norisi perduoti tiems, kurie laukia.