Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

58 min.

Laiminga visuomenė, kai laimingas joje kiekvienas. Kaip gerinti tautinių mažumų padėtį darbo rinkoje?

Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tautinės bendrijos ir Lietuvos darbo rinka. Ar sąryšį tarp jųdviejų labiau sąlygoja kompetencija ir įgūdžiai, ar vis dėlto tautybė? Socialinė atskirtis, diskriminacija, netolerancija, svyruojantis gaunamų pajamų lygis skirtinguose šalies gyventojų sluoksniuose – šiuos skaudulius pandemija tik pagilino.

Tyrimų duomenimis, regionuose, kur gyvena įvairių tautinių bendrijų nariai, situacija į pozityviąją pusę nesikeičia jau daugelį metų, ir tik labai stiprus pokytis išjudintų esamą status quo. Tam, kad šis akmuo pagaliau pajudėtų iš vietos, Tautinių mažumų departamentas sukūrė tautinių bendrijų atstovų įsitvirtinimo darbo rinkoje stebėsenos metodiką. Ji padės skatinti ir esamų, ir naujai atvykstančių tautinių bendrijų atstovų integraciją į darbo rinką ir visuomenę. Tai dalis projekto, skirto tautinių mažumų atstovų įsitraukimui į darbo rinką, kuris yra finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Vaizdo diskusijoje politologo, žurnalisto Aurimo Perednio kalbinami pašnekovai – Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. VIDA MONTVYDAITĖ ir romų restorano Vilniuje „Gypsy Lounge & Grill“ įkūrėjas, Lietuvos romų bendruomenės vadovas IŠTVANAS KVIKAS – svarsto: su kokiomis problemomis susiduria tautinių bendrijų atstovai Lietuvos darbo rinkoje? Ar jiems iš tiesų sudėtingiau ieškotis darbo? Kas daro didžiausią įtaką lietuviui darbdaviui priimant į darbą romą, lenką, rusą ar naująjį migrantą iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos? Kompetencijos, kalbos įgūdžiai ar vis dėlto tautybė?

Diskriminuojami ir nepageidaujami

I. Kvikas sako esąs Lietuvos patriotas ir visa širdimi ją mylintis – „Lietuva yra mano tėvynė. Čia gyveno ir mano seneliai, ir mano tėvai, čia gyvena ir mano vaikai. Ir aš čia gyvenu.“ Nors jam pačiam netenka to patirti, vis dėlto jis jaučia nuoskaudą dėl to, kaip jaučiasi kiti romų bendruomenės nariai, ypač provincijoje, mažesniuose miesteliuose – diskriminuojami ir nepageidaujami Lietuvos darbo rinkoje. Kita vertus, jis pastebi ir džiugių pokyčių – pastaruosius penkerius metus romų bendruomenė aktyvaus jaunimo dėka kyla iš pelenų.

„Tikrą laimę patirčiau, jeigu visi žmonės, nesvarbu, kokios tautybės, būtų priimami ne pagal odos spalvą, tradicijas, kalbą, kultūrą, o tiesiog kaip žmonės, kuriems vienodai skauda, kurie vienodai mąsto, kurie vienodai daro viską, kad būtų laiminga jų šeima ir jie patys saugiai gyventų. Vis dėlto žiniasklaidoje ir toliau akcentuojama, kad jeigu kažkas kažką padarė negero, tai būtinai romas. Arba lenkas. Ir ne vienetinis atvejis – kai darbdaviai, pamatę, kad atėjo darbintis romas, iš karto atsisako tokio darbuotojo. Nors dabartinėje rinkoje surasti žmogų paprastiems darbams yra labai sudėtinga“, – aiškino I. Kvikas ir pridūrė, kad jam pačiam Lietuvoje, kadangi yra atpažįstamas, kviečiamas dalyvauti televizijos laidose, yra daug lengviau nei eiliniam romui.

Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. V. Montvydaitė prisiminė dar visai neseniai, prieš keletą metų, transliuotą esą socialinę reklamą, raginančią „saugotis čigonų transporte“. Ir kai pareigūnams buvo užduotas klausimas apie tokį nejautrų stereotipų eskalavimą, jie tesugebėjo atsakyti: o kaip kitaip žmones įspėsi? Tokiais atvejais tenka gūžčioti pečiais. Tai tik vienas iš tų neigiamo nusistatymo prieš tam tikras tautines bendrijas pavyzdžių, dėl kurių, pavyzdžiui, romų vaikai mokyklose patiria stigmatizavimą ir daugiau nebenori ten eiti. Iš tiesų šios liūdnos istorijos skaudina visą romų bendruomenę.

Yra buvę atvejų, kai tėvai, žinodami, kad į mokyklą gali būti priimtas romų vaikas, prieštaraudami net specialiai rinko parašus. Yra tokių mokyklų vadovų, kurie romų vaikus priima mokytis vien formaliai, kad gautų mokinio krepšelį, o toliau toks mokinys ir jo išsilavinimo kokybė paliekami likimo valiai – nei su tuo romų vaiku dirbama, nei jam padedama, nei rūpinamasi jo raštingumu.

Žinoma, yra ir sėkmės istorijų, kai klasėse mokosi romų pirmūnai. Viskas priklauso nuo mokytojo entuziazmo ir nusiteikimo, aiškino Tautinių mažumų departamento vadovė.

Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Romų restorano įkūrėjas Ištvanas: darbas žmogų puošia

Restoraną „Gypsy Lounge & Grill“ sostinės Etmonų gatvėje I. Kvikas įkūrė kaip gyvąją biblioteką, kur kiekvienas lankytojas su romų kultūra gali susipažinti iš arčiau, ne tik paragauti paties Ištvano ruošiamų puikių, skanių tradicinių romų patiekalų, bet ir pasiklausyti dainų. Taip pat šis restoranėlis – ir socialinis verslas, siekiant, kad romų bendruomenės nariai bent pačiupinėtų, ką reiškia dirbti, kad užsikabintų, o vėliau juos jau būtų galima rekomenduoti partneriams.

„Visada reikia duoti žmogui pabandyti. Kad padirbėtų, kad išeitų iš savo namų ir pamatytų pasaulį. Ir tie romai, kurie ateina dirbti pas mus į restoranėlį – jie keičiasi. Nori daugiau dėmesio skirti sau, nori daugiau bendrauti su žmonėmis. Dėl to, kad žmogus turi darbą. Darbas žmogų puošia. Jie pradėjo kalbėti lietuviškai. Jie kalba lenkiškai, angliškai. Nes kai ateina klientai, tu turi kalbėti. Tu turi darbe būti devintą valandą ir paruošti patiekalą dvyliktai“, – sakė šefas Ištvanas, maisto ruošimo subtilybių mokęsis kursuose.

Idėja, noras, judėjimas. Tai, pasak romų bendruomenės vadovo, svarbiausi integracijos ir savęs realizavimo postūmiai. Laisvas, o kartais ir priverstinis, darbo pasirinkimas. Ir, žinoma, mažiau diskriminacijos. 

„Nusikaltėlis neturi tautybės, ir šitą savo smegenyse mes turime užsirašyti. Visi esame žmonės, visi galime draugauti, bendrauti ir daryti savo Lietuvą dar puošnesnę, dar gražesnę, dar spalvingesnę“, – kalbėjo I. Kvikas.

Tautinių mažumų departamento vadovė V. Montvydaitė džiaugiasi tokia ateinančia nauja romų lyderių karta.

„Jau vien ką reiškia Ištvano atsiradimas. Pirmasis ledus pralaužė Radžis. O iki tol romų tautybės žmonių viešojoje erdvėje mes nematėme. Šių žmonių pozityvumas, geras nusiteikimas, šypsena visais gyvenimo atvejais suveikė tarsi informacinis sprogimas“, – apie gražius pavyzdžius, privertusius su empatija įsiklausyti į romų istorijas, pamėginti juos suprasti ir priimti, pasakojo V. Montvydaitė.

Svarbiausia, pasak jos – kad kiekviena bendruomenė turėtų savo vadinamųjų „influencerių“. Žinoma, pagalba svarbi, bet visų pirma turi prabilti pats žmogus. „Asmeninė istorija yra galios mokslas“, – neabejoja Tautinių mažumų departamento direktorė.

Ištvano Kviko asmeninio archyvo nuotrauka
Andrew Miksio paroda BAXT, skirta romams, MO muziejuje. Agnės Papievytės nuotrauka

Sukurtas svarbus įrankis išmatuoti tautinių mažumų padėtį darbo rinkoje

Tautinių mažumų departamento direktorė V. Montvydaitė, kalbėdama apie tautinių bendrijų problemas ir iššūkius gyvenant, dirbant Lietuvoje, teigė, kad kiekvienoje šalyje jie tokie patys. Kiekviena valstybė suinteresuota, kad tautinių mažumų atstovai kuo geriau integruotųsi, išmoktų valstybinę kalbą ir kartu galėtų puoselėti savo tautinį tapatumą.

„Mūsų institucijos misija yra pagalba, parama tautinėms bendruomenėms išsaugoti savo kalbą ir kultūrą. Tai ne tik mūsų departamento, bet ir valstybės reikalas. Daugiau kaip 50-yje Lietuvos mokyklų dėstomoji kalba yra lenkų, rusų, baltarusių. O kur dar darželiai, ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Yra galimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą lenkų kalba Balstogės universiteto filiale.

Visagine, Klaipėdoje, kituose miestuose yra tautinių mažumų kultūros centrų, išlaikomų savivaldybės, kur žmonės nuo ryto iki vakaro septynias dienas per savaitę susitinka, bendrauja, šoka, dainuoja, repetuoja, atveda savo vaikus. Tai natūralus ir mūsų, ir bet kurios kitos valstybės noras – kuo daugiau žmonių įtraukti į savo šalies gyvenimą, nes laimingas žmogus yra laimingas visuomenės narys. Tada pati visuomenė tampa laimingesnė“, – apie Lietuvos valstybės puoselėjamą toleranciją, sugyvenimą ir siekį, kad visi žmonės šalyje gyventų laimingi, aiškino V. Montvydaitė.

Rūpindamasis, kas galėtų padėti skatinti tautinių bendrijų integraciją į darbo rinką ir visuomenę, Tautinių mažumų departamentas pristatė tautinių bendrijų atstovų įsitvirtinimo darbo rinkoje stebėsenos metodiką. Tai dalis projekto, skirto tautinių mažumų atstovų įsitraukimui į darbo rinką, kuris yra finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

„Departamentas turi sukaupęs didžiulę darbo su tautinių bendrijų, nevyriausybinėmis organizacijomis ekonominiais, socialiniais ir kitais klausimais patirtį. Tai svarbi gyvenimo sritis, nes nuo to, kaip žmogus jaučiasi visuomenėje, kiek jis yra laisvas, kiek gali save realizuoti, labai priklauso ir jo tapatybė, – įsitikinusi departamento direktorė. – Šis laikotarpis mums diktuoja, kad turime daugiau žinoti, kaip darbo rinkoje jaučiasi įvairių tautų žmonės, ypač pastaruoju metu atvykstantys į Lietuvą. Tai sutapo su mūsų galimybe gavus finansavimą įgyvendinti europinį projektą ir parengti su tuo susijusią išsamią metodiką. Sukurtas svarbus ir įdomus įrankis mokslininkams, kaip išmatuoti tautinių mažumų atstovų padėtį darbo rinkoje.“

Parengti metodiką paskatino naujųjų emigrantų banga

Pasak V. Montvydaitės, iki šiol, kiek jai yra tekę bendrauti su politologais ir mokslo žmonėmis, buvo sunku atskirti tam tikrus indikatorius, statistinius duomenis, paremtus tautiškumu. Visi šie duomenys buvo unifikuoti, neišskiriami pagal tautybę.

„Esame labai dėkingi Lietuvos socialinių tyrimų centro komandai, vadovaujamai profesoriaus Boguslavo Gruževskio, už metodikos ir indikatorių, kurie padės sužinoti, kaip mūsų visuomenėje jaučiasi įvairių tautinių mažumų atstovai, parengimą. Taip pat numatytas mechanizmas, kaip nuolat vykdyti stebėseną.

Kitų tautybių žmonių padėtis darbo rinkoje apima daug rodiklių. Kai bus renkama tikslinė grupė, stengsimės pasižiūrėti, kiek konkretus žmogus kartų kreipėsi dėl darbo, kokia jo profesija, užimtumas, kiek laiko buvo bedarbis, koks jo valstybinės kalbos mokėjimo lygis, išsilavinimo spragos, koks jo ir šeimos narių pasitenkinimas gyvenimu šalyje, švietimo, socialinių ir kitų paslaugų gavimo klausimu. Kuo daugiau indikatorių žinosime, tuo geriau matysime, ką reikia keisti, kad pasikeistų žmonių sąlygos darbo rinkoje“, – aiškino Tautinių mažumų departamento vadovė.

Parengti tokią metodiką, pasak pašnekovės, visų pirmą paskatino pastaruoju metu į Lietuvą atvykstantys dirbti dešimtys tūkstančių asmenų iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Ir apie šiuos žmones, jų darbinę kvalifikaciją Tautinių mažumų departamentui, kaip ekspertinei institucijai, formuojančiai politiką, labai svarbu turėti unifikuotus, apibendrintus, mokslininkų tvarkomus duomenis, o ne remtis iš kažkur nugirstais gandais ar pasakojimais.

V. Montvydaitei, turinčiai darbo su užsienio lietuviais patirties, į Lietuvos darbo rinką plūstanti nauja emigrantų banga primena lietuvių, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais išvykusių dirbti į Airiją ar Jungtinę Karalystę, bangą.

„Tai įdomus laukas, kuris siejasi su mūsų tautinių mažumų tapatybe ir jų integravimo politikos kūrimu, – svarstė V. Montvydaitė. – Jeigu žmogus turi darbą, užsidirba, turi pajamų, jis gali realizuoti ir kitus, aukštesnius, savo poreikius, dalyvauti įvairiose veiklose. Galų gale nebijočiau ir fakto, kad tai yra ir informacinio bei nacionalinio saugumo klausimas, kuris padeda daugiau sužinoti, kaip žmogus jaučiasi, kokias laidas žiūri, iš kur gauna informaciją. Šiuos dalykus reikia nuolat įvertinti. Tam ir sukurta metodika. Labai gerai, kad bus galimybė tuos pačius indikatorius patikrinti kas trejus metus ir pasižiūrėti, ar įvyko progresas. Labai dažnai kalbant apie tautines mažumas ir jų problemas sakoma: situacija vis blogėja. O kodėl – nepagrindžiama. Todėl dabar turėsime tam tikrus atskaitos taškus.

Toks yra mūsų didysis pasididžiavimas – pagaliau sociologų, ekonomistų dėka sukurta metodika, kuri suteiks aiškesnį paveikslą. Tikimės, kad šiuo nauju amplua savo vietą Lietuvos visuomenėje ras ir Tautinių mažumų departamentas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien