Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 06 04

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Jonpaparčiai iš pavasarinės paunksmės stiebiasi į šviesą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.)

2022 06 04

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Laiškai iš kaimo. Amžinas šaltinis rotondoje – legenda ar tikrovė?

Gegužės 1-oji

Prieš penkerius metus sodintas klevelis sužydėjo pirmą kartą, bet labai pavėlavęs, dabar jis atrodo atsiliekantis nuo kitų šio pavasario žydinčiųjų. Netoliese augantys klevai jau peržydėję ir išskleidę gelsvai žalius lapus. Iš toliau žvelgdamas galėtum sakyti, kad tai skirtingos medžių rūšys, o prieik arčiau ir pamatysi, kad tas pavėluotai žydintysis prieš keletą metų buvo sužeistas. Žaizdą gydantis brazdas gerai padeda, bet medienoje dar išlikę pažeisti vandens indai, kuriais viską gaivinanti drėgmė keliauja į medžio viršūnę. Bet po truputį gydosi klevelis, ir jeigu į žaizdą neįsimes puvinys ar vėžys, medis augs sveikas ir toks pat darbštus kaip kiti. 

Pavasarį labiausiai ir matyti, kad visi augalai – vienametės ir daugiametės žolės, puskrūmiai, krūmai, lianos, medžiai, netgi vienaląsčiai dumbliai – labai dirba. Reikia atidžiai stebėti ir paaiškės, kad per parą mūsų krašto čiabuvis smidras gali užaugti 30 centimetrų, tik reikia, kad vieta būtų šilta, o dirvožemis turtingas. Didelė energija susikaupia peržiemojusios juodosios drignės šaknyje: pirmiausia ima reikštis žalsvas gumbas, jis didėja ir plyšta, tada pasirodo skrotelės lapai, o po kelių dienų iš to paties gumbo atsiranda stiebas, ant kurio auga nauji, švelniai plaukuoti lapai – randasi dar vienas žaliosios architektūros aũkštas. Ir šitaip kils vis aukštyn įspūdingoji drignė, o žiedams skirtus ūglius išskleis tiktai birželį. 

Šitaip besidomėdami suprasime, kad ir tolimoji amerikinė agava, didžiulį žiedyną iškelianti net į šešių metrų aukštį, nėra tokia didelė keistenybė. Ta užjūrio gėlė žydi tiktai vieną kartą, o ruošiasi tokiai šventei gal dvidešimt metų. Bet vieną vasarą ji žydėjo ir pas mus, prieškario Lietuvoje, Šilo Pavėžupyje, Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Pūtvio-Putvinskio dvare. O kas yra mamutmedis? Argi ir jis gali augti Lietuvoje? Ir gali, ir auga, tiktai tikrasis jo vardas – metasekvoja. Vis dėlto labai įdomu, kad pirmą kartą šis tikrai įspūdingas medis surastas Centrinėje Kinijoje tiktai 1945 metais. 

Besiaiškinant dendrologijos keistenybes, man iš senos lenkiškos Miškų enciklopedijos iškrinta dvi sovietmečio laikraščių iškarpos: viena apie Mozūrijoje įrengtą Hitlerio slėptuvę „Vilko irštva“, kita – apie Kyjivo želdinius: „Kijow – 15 wiekow…“ Antraštės sakinio pabaiga nukirpta, o šalia pieštuku užrašyta: „T. l. 1982, birželis“. Tarsi ir netolima senovė, o mįslių daug. Dvi raidės T. l. turbūt rodo, kad tai lenkiško laikraščio iškarpa.

Anuomet ėjo „Trybuna ludu“, ir tai buvo toks pat sovietiniame pasaulyje vienintelės bei neklystančios komunistinės partijos oficiozas kaip „Pravda“ ar „Tiesa“. Bet apie anų dienų Kyjivą pasiskaityti įdomu, todėl bandau pažodžiui išversti iškarpos tekstą: „Prieš kelerius metus generolas Ch. de Gaulle’is kalbėjo, kad regėjęs daug miestų, kur žaliuoja gražūs parkai, bet štai pirmą kartą pamatęs milžinišką parką, kuriame įsikūręs Kyjivo miestas. O taip ir yra, pasakyta tiksliai, ypač jeigu į Kyjivą patenki gegužės mėnesį. Ant septynių kalvų įsikūręs miestas užima 78 tūkstančius hektarų, ir daugiau nei pusę tos teritorijos užima vandenys bei medžiai. Vienam miestiečiui Kyjive tenka du šimtai kvadratinių metrų žalumos, o Niujorke – tiktai septyni, Paryžiuje – tiktai penki kvadratiniai metrai.“

Besvarstant tokius 40-ies metų senumo statistinius duomenis, vaizduotėje iškyla ne tiktai senųjų Ukrainos parkų, bet ir zoologijos sodų būklė. Šiandien, kai kraštas naikinamas fiziškai, ten viskas žiauriai nukenčia arba žūsta, prarandama ir tai, ko nebeįmanoma atkurti. Zoologijos soduose patys brangiausi žvėrys užmigdomi ir utilizuojami, nes priešo apsuptuose miestuose trūksta maisto žmonėms, ne tiktai žvėrims.

Šimtmečiais šioje gražiausioje mūsų Žemės šalyje (rašytojo Konstantino Paustovskio vertinimu) buvo kuriamos unikaliausios Gamtos retenybių buveinės, tikintis, kad viskas liks ateities kartoms. Mums sunku ir įsivaizduoti, kaip įmanoma įveisti brangiausių lapuočių medžių parką stepėje, kur prie sausros sąlygų prisitaikiusios tiktai ašuotės ir kai kurios kitos varpinės žolės. Bet gyvuoja tokie parkai Ukrainoje – visi medžiai ir krūmai ten auga iš juodžemio suformuotose lėkštėse, į kurias kartą per savaitę pripilama vandens. Ukrainos apželdintojai entuziastai mokėjo sunkiai dirbti, kurti unikalius parkus, nelaukdami pagalbos iš aukščiau, – jie dirbo tikėdami savo triūso prasmingumu. O dabar ten daug kas akimirksniu prapuola nuo vienos agresorių iš tolo paleistos raketos. Tokie pragaištingi žlungančių imperijų karai.

Septynioliktojo amžiaus pabaigoje Rusijos caras Petras Pirmasis labai netikėtai nutarė sostinę iš Maskvos iškelti prie Baltijos jūros. Tokia mintis tuometiniam valdovui kilusi staiga, kai jis išvydo, kaip liepsnoja medinė Maskva, o užsidegė ji ir pleškėjo tris paras po to, kai karininkai ir kareiviai, dvarininkai ir bajorai, amatininkai ir pameistriai, pirkliai ir sargybiniai bei visi kiti miestelėnai be saiko girtuokliavo ir uliojo gatvėse, nes iš Rusijos ir Turkijos fronto buvo sulaukę pergalingų žinių. Tokia laukinė buvo Rusijos dvasia.

Petras Pirmasis, įsteigęs burinį laivyną Petrozavodske, Archangelske, Voroneže ir Chersone, nepaprastai greitai pasistatė naują uostą ir prie Nevos žiočių, tenai įkurdamas miestą ir pavadindamas Piterburchu, tokiu būdu savindamasis jam reikalingą Baltijos krantą. O dabar gi kaip niekada absurdiškai puolama Ukraina, nuo žemės paviršiaus šalinamos ištisos sritys su gyvenamais miestais ir kaimais, o visas demokratinis pasaulis perspėjamas nesikišti ir įsisąmoninti, kad tokiu nuožmiu specialiosios operacijos principu siekiama sugrąžinti Juodosios jūros uostus Putino valdomai imperijai. 

Kalbėdami apie Rusijos invaziją į Ukrainą, „Svobodos“ politologai sako, kad dvidešimt pirmajame amžiuje grobikiški Rusijos karai yra panašūs į priešmirtines konvulsijas, todėl tokie beprasmiški ir žiaurūs. 

Pirmoji žaluma prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Jonpaparčiai iš pavasarinės paunksmės stiebiasi į šviesą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.)

Gegužės 10-oji

Pavasarinė kelionė palei Nemuną nuo Liškiavos piliakalnio iki akmenuoto Kreisos upelio gali priminti net ir senuosius karelų šamanų šokius, kuriuos aprašė archeologas ir etnografas Aleksandras Linevskis knygoje „Akmeninės knygos lapai“ („Vaga“, Vilnius: 1975, iš rusų kalbos vertė Elzė Vildžiūnienė). Skaičiau labai seniai, kažkur dingo ta knyga, liko tiktai menkas konspektas, bet vis dėlto jis primena anuos ryškius knygos vaizdus, kurie tarsi nejučiomis pasikartoja, kai patenku į panemunės virduoklinių šaltinių labirintą.

Sutręšusios juodalksnių šakos, kažkada kam nors gal tarnavusios kaip laikini lieptai, jau nebeišlaiko žmogaus svorio, atrodo, tuoj tuoj nugarmėsiu į nematomą bedugnę. Ir vis tiek einu, nes žinau, kad kažkur čia vienu metu buvo surastas ir aprašytas didelis, dubenuotas gamtmeldiškų apeigų akmuo… Deja, pradingo jis, nepalikęs jokio pėdsako. O viltis surasti tą akmenį vis dar gyva. Gal todėl, kad ir mažas upelis Kreisa čia pat, o tokie vardai irgi primena gilią senovę. 

Kaipgi atrodė kadaise toks žūtbūtinis, rizikingas ritualas, šamano šokis, aprašytas A. Linevskio knygoje? Buvo labai rūsti žiema, iki dugno peršalo Karelijos ežerai, visi žvejai vis kirto ledą, bet nerado nei vandens, nei žuvies. Kai sugrįžo į genties stovyklą žvejų grupelė, keliavusi prie tolimiausių ežerų, kai neatnešė nė vienos žuvelės, visi sužiuro į vyriausiąjį šamaną. Jis privalėjo iššaukti piktąsias dvasias, susikauti su jomis taip, kad nutoltų ši negailestinga mirtino bado žiema.

Taigi… Šamanas muša didelį būgną, iš lėto pradėdamas savo lemtingąjį šokį, bet šokio tempas vis greitėja, ir lyg padūkęs skrieja burtininkas aplink mažą eglės šakų lauželį, kol visas jo veidas apsipila prakaitu, nors ore – trisdešimt laipsnių šalčio. Ir griūna jis savo šamaniškoje ekstazėje į vos vos berusenantį lauželį, ir visi genties žmonės patiki, kad piktosios dvasios nuo dabar jau bus jiems palankios. Labai dažnai prisimenu Kareliją, kurioje buvau šaltą žiemą prieš keturiasdešimt metų, kai Kivačo krioklio vanduo, devynis metrus krisdamas į ledo tunelį, dundėjo lyg tolima, rūsti perkūnija. 

O prie Nemuno gegužės pirmąją vis dar žydi purienos. Geltoniausių žiedų ratai supa tyliai kliuksinčius virduoklinius šaltinius, kurie be perstojo kelia iš gelmės raudoną geležingą smėlį. Žiūrėti į šitokią Gamtos sukurtą spalvų, formų ir kvapų dermę galima tik iš toliau – nei žvėris, nei žmogus nesiartina prie purienų klampynės, kurią pamatyti įmanoma tik dabar, kai žydi ši labai daug sinonimų turinti šlapynių žolė.

Prieš daugelį metų, kai atsirado naujas vieškeliukas, jungiantis mažą Katros kaimelį su Lynežeriu ir Marcinkonimis, išvažiavome į etnografinę ekspediciją panašiu pavasarinės pilnatvės metu – žydint purienoms, ir mums atrodė, kad niekur kitur Lietuvoje nėra tiek daug purienų. Visi tada kalbėjo, kaip sunkiai buvo tiesiamas tas kelias per klampią, linguojančią durpę, o kelininkai tikriausiai nė negalvojo, kad nuo šiolei kiekvienam keleiviui bus lengviau pamatyti niekaip neįkainojamus žemapelkinių liūnų turtus – žydinčių purienų platybes abipus kelio.

Tik reikėtų važiuoti tuo metu, kai šitie geltoni latočiai sužydi. Taip purienas vadina Katroje, kurioje tiktai aštuoniolika kiemų, ir nė viename kieme nekalbama lietuviškai, nors kaimas yra Lietuvoje. Mes tada parvežėme Marcinkonių muziejui keletą labai vertingų etnografinių rekybalų, bet didžiausias tos dienos įspūdis buvo žydinčių purienų, arba latočių, neužmatomi plotai. 

Prie Nemuno – tik nedidelės purienų salelės, bet kol juodalksniai dar be lapų (pavasaris šiemet labai vėluoja), – šviesõs ir erdvės tikrai daug, o svarbiausia, kad šitokia kukli darna, šitoks minimalizmas gali savitai priartinti mus prie kalnų ir prie Šiaurės. Uola ir edelveisas, šiaurinė avietė (tekšė) ir beržas keružis – štai kur tikroji estetika ir tikra ištikimybė pirmajai meilei…

Bet visur visur pasaulio chaotiškumui labiausiai priešinasi pavasarinių augalų žydėjimas. Apie tai rašo karelų poetas ir filosofas Jurijus Linikas savo romantinėje apysakoje „V poiskach Šambaly“ („Ieškant Šambalos“). Tai pasakojimas apie Himalajus, kur savo unikalų institutą „Urusvati“ buvo įkūręs Nikolajus Rerichas, kur stovi vieniša rotonda, o joje – amžinas, skaidrus šaltinis. Jis uždengtas dangčiu, kurį pakėlus reikia įsižiūrėti į šaltinio vandenį ir tol žiūrėti, kol pamatysi tai, kas tau brangiausia.

Jurijus Linikas tenai, Himalajuose, taip ir pamatė legendinę Karelijos miškų orchidėją – dvilapę blandį. Jam atrodė, kad jis vienas išbuvo toje legendinėje rotondoje labai ilgai, vos ne amžinybę, bet bendražygiai jam tvirtino, kad užtruko tik penkias minutes. Paskui paaiškėjo, kad niekas ten ilgiau neišbūna, nes toks gilus žiūrėjimas į skaidrų bedugnį šaltinį – tai bandymas patekti į paralelinį pasaulį, kurio mes nežinome, o tiktai kartais pajaučiame. 

Ir mistinis, ir filosofinis šiauriečio rašytojo Jurijaus Liniko pasakojimas. O prisiminti jį mane paskatino ne tiktai ši pavasarinė, impresionistinė panemunės purienų šviesa, bet ir Rūtos Dambravaitės radijo dokumentika per LRT radiją. Girdžiu, kalbasi Vilniaus žmonės apie Rotondą, iki šių dienų išlikusią netoli Vilnelės, pasakoja lyg ir paprastus atsitikimus, o jaučiasi, kad slypėjo tenai ir tas nelengvai pamatomas, tik nujaučiamas kitas pasaulis.

Galima tuo patikėti, išgirdus tokį faktą, kad ateidavęs į Rotondą… net ir Polis Sezanas (Paul Cezanne). Buvęs tada Vilniuje toks žmogus. Ir nė kiek nesistebiu. Anuomet juk skaitėme į lietuvių kalbą išverstus amerikiečių rašytojo, dramaturgo Irvingo Stouno (Irving Stone, 1903–1989) ir prancūzų meno kritiko, istoriko Anri Periušõ (Henri Perruchot, 1917–1967) romanus, pernelyg įsijausdami į garsiųjų prancūzų impresionistų biografijas. Svarbiausia, ką iš tų biografinių knygų aš iki šiol prisimenu, galbūt yra tai, kad tos įspūdingos, novatoriškos tapybos kūrėjų nepripažinimas, jų paveikslų neįsileidimas į parodas ir visuomenę šokiravęs, prieštaringai vertintas bei ignoruotas jų asmeninių gyvenimų tragizmas nė kiek neužslopino jų gyvybingos kūrybos, ilgą laiką ji egzistavo tarsi paraleliniame pasaulyje. 

Vaivorykštę galima pamatyti ir žiemą, bet širdį ir akis glosto pirmosios pavasario vaivorykštės virš Merkio ir Nemuno santakos Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2005 m. gegužė)
Ar dykumoj, ar betone, ar sienoj, tarp plytų – tik lašas vandens, ir gyvybė žaliuos. Vilnius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Gegužės 19-oji

Galime pakartoti tai, kas buvo sakyta balandį: vis dar laukiam pumpurų lietaus. Sausra tęsiasi, kai kurių medžių ir krūmų pumpurai dar tik vos vos atgyja. Tikrą pavasarį tolina ir šalnos, šį rytą buvo du laipsniai šalčio. Pajuodo gležni buko lapeliai, apšalo sudygę aguročiai. Bukas neprapuls, bet jo mažiausių apatinių šakelių gaila, nes būtent jos labiausiai gina medelį, kai ateina stirninas. Tas miško ožys dabar valosi savo besilupančius ragus – zulina liaunus, bešakius, nuo trinties spyruokliuojančius kamienus. 

Diena bus saulėta, gal net vasariška. Nedrąsiai švilpia volungė. Juodieji strazdai rytais jau nebešvilpauja, jiems rūpi iš lizdų iškrikusius vaikus apsaugoti nuo katinų, o volungė tik dabar praneša, kad ji sugrįžo. Visai šalia namo, ant riestai išlenkto stulpelio, nutupia dūminė raudonuodegė ir dairosi nuolat virpindama ilgą uodegėlę, bet atlekia paprastoji medšarkė ir nugena raudonuodegę. O kitoje namo pusėje piktai suloja Gauronas, nori išvyti iš daržo varną. Toji varna ne tik įžūli, bet ir gudri. Ji žino, kad kiemsargis pririštas, nieko blogo jai nepadarys. Be to, antai ir Tigris Keršis vaikšto raišuodamas – šiemet kažkodėl ilgai užsitęsė pavasarinės kaimo katinų kautynės. Aišku, kad ir jis varnos nepuls.

Rimtų priešų mūsų kieme varna neturi, labiausiai gal nemėgsta klajojančių naminių balandžių, kurių anksčiau tikrai tiek nebūdavo. Jie neprasti konkurentai. Tie naminiai karveliai, visai neseniai dar buvę godojami vienoje Vilkiautinio vienkiemio karvelidėje, paleisti į visišką laisvę pasidarė, deja, kaimyniniuose vienkiemiuose nepageidaujamais įnamiais ir kartu su keršuliais vagia žmogaus pasėtus žirnius bei grikius. 

Na, toji varna, kasdien galinti pasirodyti vis gudresnė, ypatingos žalos nepridaro, bet ko gi ji dabar kuičiasi daržo lysvėje? Slepiuosi už namo kampo ir stebiu. Gauronas loja nebe taip piktai, nors varna snapu vartinėja didokus kaulus. Vakar pasiskolinau iš savo kiemsargio tris jo apgraužtus kiaulienos šlaunikaulius ir pasižymėjau lysvėje eilutę, kurioje pasėjau krapus, tai dabar ta gudruolė daro savo tvarką ir dar pyksta, kad po tais kaulais nieko neranda – ji žino, kad kartais tokiose vietose slepiasi koks menkas liulys ar netgi riebus sliekas.

Negaliu nei labai pykti, nei džiaugtis, mano mintis dabar tokia: jeigu Gauronas būtų snaudęs savo būdoje, dėl tų išvartytų kaulų būčiau apkaltinęs maitvabalius duobkasius ar gal net naktinius sliekus. Taip ir atsiranda visokie spėliojimai, kurie kartais tampa biologijos faktais. O tai, kad varna savo lizde geba suskaičiuoti kiaušinius, juk įrodyta eksperimentais. Ir pavojų – tikrą nuo netikro – šis paukštis atskiria nesunkiai. Gerai prisimenu, kad maždaug prieš trisdešimt metų buvo spausdinama daug mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių apie varnų sumanumą. Tiktai kai jos pasidarė sąvartynų gyventojos, susidomėjimas jomis atslūgo. O dabar, kai smarkiai sumažėjo legalių sąvartynų, varnos pavasarį vėl kasdien aplanko kaimus ir viensėdžius. Ir nepamiršo savo gudrumo.

Viena gudruolė beveik kiekvieną rytą, vos tik patekėjus saulei, atplasnoja ir drąsiai tupia ant stogo čiukuro. Apsidairo, ir jeigu kieme nemato nei žmogaus, nei kokio keturkojo įnamio, smarkiai karkteli tris kartus. Tai labai aiškus jos klausimas, o kartu ir svarbus pageidavimas: kur jūs visi esat, man reikia čia kai ką patikrinti… Ir nusileidusi nuo stogo patikrina, gal ką rasianti Paplavų kalnelyje. Dažniausiai nieko neranda, visos žievės ir daržovių atliekos apkastos žemėmis. Žinoma, Gaurono teritorijoje ji suspėja kai ką sau nugvelbti, o dar išbaido žvirblius, raudonuodeges ir geltonąsias startas, tada jau lekia prie Nemuno, kur akmenuotoje pakrantėje daužo snapu sraigių namelius. Pusryčiauja kaip išmanydama, ir atrodo, kad tokia rytmetinė jos veikla labai panaši į naktinius kiaunės žygius, kai maršrutas iš anksto žinomas. Kai kas laukinių gyvūnų gyvenime mums gali atrodyti kvailai, bet juk svarbu rezultatas.

Drignė. Aušrinės vienkiemis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2013 m.)

Gegužės 22-oji

Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Nuo pat ryto smulkus lietus arba dulksna. Vakar prilijo gerai, beveik tris centimetrus, o šios dienos dangus atrodo labai palankus, kai viskas pradeda atsigauti – ir pumpurai, ir atžalos, ir sėklos. Kaip lengva dabar pagalvoti apie savo kasdienius takus, prisiminti visus globojamus augalus, ištroškusius drėgmės. Ši diena palanki Krūčiaus upelio augalų bendrijai.

Vakare truputį išsigiedrija. Ir išsiskleidžia pirmas kvapiosios vakarutės žiedas. Lietus pažadino ir šios labai nereiklios gėlės žiedpumpurius. Senoje sodyboje vakaručių nereikia sėti, jos ilgai išlieka be priežiūros, dauginasi pačios ir kiemo pakraščiuose, ir prie šulinio, ir net prie pat namo iš pietų pusės, kur visada drėgmės trūksta. Atrodo, kad saulė ir šiluma joms svarbiau už vandenį.

Namas statytas pirmaisiais pokario metais, atrodo, kad tada kvapieji bei vaistingieji augalai buvo labai svarbūs. Šių dienų ryškiaspalviame egzotiškų augalų darželyje jau nedažnai pamatysi kvapiąją razetą, balzaminį skaistenį, dviragę leukoniją ar balzamininę sprigę, kurią dzūkai vadina balzaminka. Taip ir sakydavo apie tuos pačius kvapniausius žolynus: kai tik saulė pakyla, jie tarytum prapuola, o vakare vėl žinai, kad yra, nes kvepia. 

Jeigu pabandytume išsiaiškinti, kodėl senosios gėlininkės augino kvapiąsias razetas, kurių pilkšvus žiedus net ne iš karto pastebėsi, tektų nors mintimis sugrįžti į tą savitą ir uždarą vienkiemio gyvenimą, kuriame daug pramogų nebūdavo, o ramus darželis būtent vakare visus šeimynykščius, ypač mergaites, labiausiai ir traukė. Matyt, ir kvepiančių žolynų dauginimu ankstyvą pavasarį šeimininkės rūpinosi, galvodamos apie tą būsimą ramybę vasaros vakarais: jurginus reikia sodinti taip, kad jie iš tolo matytųsi, o kvepiantieji augalai gali šiek tiek ir slėptis, svarbu, kad būtų šalia tako ar prie suolelio. 

Pavargusį sodietį kvepiantis darželis labiausiai atgaivina, apie tai kalba ir liaudies dainos. O kai jaunos mergaitės dainuoja, kad prie tų sužydėjusių žolynėlių reikia ateiti, kai esi nuvargusi ar nuliūdusi, tai reikia dar ir tokią tiesą žinoti: jauni, net ir labai pavargę, greitai pailsi ir tuoj pat išgirsta, kur armonika groja. O vyresni ragina miegoti, nes rytoj anksti vėl darbas. Kyla įtarimas, kad patys vyriausieji, labiausiai nuo gyvenimo pavargę, ir sugalvojo šitokį juoką: po razetomis visada rupūžė pamatinė slepiasi. Draugiškai pasišaipyti galima iš bet ko, o iš tikrųjų dori kaimo vyrai irgi prie rūtų darželio pasidarbuodavo: ir akmenų visokių juk reikėjo, ir dailios tvorelės. Patys skurdžiausi naujakuriai rūpinosi, kad prie trobelės būtų nors menkas darželis. Jeigu jo nėra, kažkas toje sodyboje negerai. 

Vilko guolis. Lenkija. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.)
Vilko guolis. Lenkija. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.)
Vilko guolis. Lenkija. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.)

Gegužės 28-oji 

Dar nežydi pušys. Dzūkijoje pušų žydėjimas dažniausiai būna labai įspūdingas: kiekviena menka balutė, kiekvienas vandens indas kieme ir netgi Nemuno tylus užutėkis ilgai saugo ryškiai geltonas pušų žiedadulkes, kurios negali nei pakilti, nei nuskęsti. (Iš tikrųjų tai ne žiedadulkės, o mikrosporos.) 

Bet didysis pavasarinis augalų vešėjimas šiemet nedaug vėluoja. Paskutiniai naminių obelų žiedai susitinka su ryškiu dekoratyvinių obelaičių bei gudobelių žydėjimu. Gaudžia bitės ir žydinčių ąžuolų viršūnėse, ir platanalapių klevų lajose, kur kabo gelsvi žirginiai. Vis dar sidabru blizga ir kvepia stumbražolės, iš tolo raudonuoja svarainiai ir veigelos. Šiandien pražydo šalavijai ir sinavadai, ir netgi paprastasis burbulis jau susuko didelius, ryškiai geltonus žiedų bumbulus. Vis dar žydi žemuogės ir girinės tulpės, aronijos ir meškiniai česnakai. Dar galima rasti žydinčių pavasarinių plukių.

Kur žiedai, ten bitės ir kamanės. Tik bitiniams vabzdžiams labai kenkia staigios liūtys. Kamanės sugeba pasislėpti, o bitės per lietų skrenda namo ir pražūsta. Permainingos tos paskutinės kalendorinio pavasario dienos. Bet sodiečiui toks metų laikas vis tiek neblogas, jis žino, kad sudygs šiandien pasėta sėkla. Kai sudygs, reikės jos nepamiršti. Rodos, kasdien atsiranda vis daugiau žolynų ir medžių, kurie prašo globos. Bet juk ir diena vis po truputį dar ilgėja. 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.