2021 01 09

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Apšviesta bažnyčia žiemos peizaže.
Merkinės bažnyčia, žiūrint nuo Gardino gatvės kalvos. Brolių Černiauskų nuotrauka (2014 m.)

2021 01 09

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Laiškai iš kaimo. Ar bebrai sugrąžins mums buvusį Lietuvos kraštovaizdį?

Gruodžio 6-oji

Šiandien – šventasis Mikalojus. Arklių diena. Ne žirgų, – ne ristūnų, ne legendinių obuolmušių, su kuriais šuoliavo velnio Pinčuko užkeiktas Girdvainis, – o paprastų arklių, kasdien dirbančių kartu su savo šeimininkais sodiečiais. Šiandien LRT radijas perduoda Zitos Kelmickaitės ir Veronikos Povilionienės pokalbį apie advento dainas bei giesmes, apie norą su visais susitaikyti, pamiršus piktumą ir mandražą

Antrą kartą skaitau Vytauto Almanio knygą „Tolstančios salos“. Ne todėl, kad prieš keletą metų būčiau skaitęs per greitai, o todėl, kad tie šiauriečiai lietuviai, ypač žiemgaliai, ir kalbėdami, ir rašydami kartais giliau paslepia svarbią mintį. Gal įgimtas taupumas juos taip moko, o gal ir tyčia slapukauja. Dzūkai, pavyzdžiui, irgi savaip pakreipia visiems žinomą liaudies posakį, jie sako: „Cyki kiaułė giliai šaknį užknisa.“ Ir vaizdinga, ir tiesos nemažai: net ir prašomas dzūkelis niekam neparodys savo grybijų, jis tykiai eis savo tropelėmis tik pats sau vienas. O tvirtavalis žiemgalis Vytautas Almanis, mąsliai tebekrutėdamas po savąjį ąžuolyną tolimame Viešučių kaime, taip rašo: „Dirbant mintys nėra padrikos, o dėstomos galvoje tvarkingai, pagal tam tikrą eilę.“

Pagalvojau, kad gal net pravartu būtų buvę, jeigu knygos autorius ir atviriau, ir konfliktiškiau būtų atskleidęs, kaip ir kokia gi tvarka tos jo būsimų knygų mintys pamažu vis išsidėsto į gražią eilę tenai, gimtuose žiemgaliuose, toli nuo didmiesčių mandražo, įprastai kas mielą vasarą besidarbuojant, sakysime, kad ir bešienaujant prie Tervietės upės.

Aš pats šienapjūtę prie savosios Ventos prisimenu labai gyvai: pradalgės būdavo nepaprastai ilgos, todėl savaime suprantama, kad ir mintys drauge su dalgiu eidavo aštrios ir skvarbios, tartum kokia nerašyta poezija apie gyvenimo skaudų grožį. O jeigu sparčiai begrėbdamas ir bekraudamas didžiulius šieno kūgius, lyg milžiniškus įsivaizduojamų tolimų vienuolynų varpus, netrukdavau pastebėti, kaip aname upės krante, virš Pelenių miško, jau tvenkiasi lietaus debesys, o dar iš toliau, gal nuo Kražių Medžiokalnio, jau ir Perkūnas pamažu atidunda, prasidėdavo karštligiškas skubėjimas, ir tada jau ne paeiliui išsidėsčiusios mintys, o vienintelė aiški mintis gindavo paskubėti – greičiau, greičiau, gal iki liūties dar suspėsi…

Daug pasako rašytojas gamtininkas Vytautas Almanis net ir vienu sakiniu, bet dar daugiau nutyli. Gal ir ranka numoja tyliai suabejojęs, ar gebės jaunesnis skaitytojas suprasti, kokia gi ta jo, iš lėto vis tebedirbančio seno miškininko, tvarkingų minčių eiga. Kokia ta jo gyvenimiškos išminties esmė? Koks jo profesinės patirties paveldas? Vienaip ar kitaip pagalvosime, o juk ne paslaptis dabartinė kompiuterinė jaunų žmonių mąstysena! Tik žaibiškas minties virtualumas. Tik puolamieji arba savigynos smūgiai. Kvapą gniaužianti kovinės parengties žaidyba. Ir ką gi sau mano energingas, sportiškas šių dienų vaikis, kuris vis atkakliau daužo daržovių rūsyje pasikabinęs odinę „kriaušę“? Jis pajėgus tik užmušti, daugiau nieko. Kitokių minčių nėra: arba jis užmuš, arba jį užmuš. Todėl gal nė neverta šitokiems nartiems pikčiukams beaiškinti, kokie taikūs ir sklandūs, tolimą ateitį siekiančių šviesesnių minčių gūsiai ir kokie vyriški darbingos jėgos užmojai galėtų jauną jų įnirtį bent kiek aptramdyti, jeigu nors kartą pabandytų broliškai susitaikydami nušienauti kurią nors lygią pievą prie Tervietės, Lielupės ar prie Ventos…

Šį visai nežiemišką gruodį rašytoją Vytautą Almanį man priminė ne kokie televizijos trilerių superherojai, o darbštieji Liškiavos kranto bebrai. Tie aštriadančiai žmogaus draugai nuvertė du nemenkus juodalksnius prie tvenkinio, kurį prieš tris šimtus metų iškasė Liškiavos dominikonai. Nuvertė ir vėl nušlepsėjo sau prie Nemuno, nes ten jie intensyviai verčia uosialapius klevus ir trapiuosius gluosnius. Jau praėjo savaitė, o prie vienuolyno tvenkinio bebrai vis dar negrįžta. Gluosnių žievė jiems skanesnė, o juodalksnius galbūt tik dėl to nuvertė, kad norėjo uždaryti keliuką. Ir jiems neblogai pavyko – dabar čia nepravažiuos miesčionys žvejai su visureigiais!

Tas keliukas nėra nei tranzitinis, nei servitutinis, jis tik vietinės reikšmės, o bebrai – tai juk supratingiausi vietinių pėsčiųjų žvejų draugai. Lydekos tame tvenkinyje tikrai gyvena, bet jos tarsi nė nemato blizgės, nes laisvai ir nesunkiai pasigriebia bendroje draugijoje gyvuojantį auksažvynį karosą. Praėjusią vasarą tenai žuvavo Juozalis, tai jis sakė, kad vilioja lydeką… su slieku. O ką darysi, jei ji negriebia nei blizgės, nei guminuko, nei voblerio. Žinoma, vieno slieko neužtenka, reikia ant dvišakio kablio užverti dešimt didelių naktinių sliekų, tik tada net ir nelabai alkana lydekaitė puola, mat jai „neišlaiko nervai“.

Taip pat gal bus ir šiemet, balandžio pabaigoje, kai žvejybos taisyklės leis lydekas gaudyti. Apie pavasario bei vasaros rūpesčius dar ankstoka galvoti, todėl pats laikas bebrus pagirti – bus geriau, jeigu tuo juodalksniais užgriautu keliuku prie tvenkinio niekas iš prašalaičių neprivažiuos.

Dabar galiu tik kaltai prisiminti, kad prieš tris dešimtis metų esu blogai atsiliepęs apie šiuos darbščius graužikus. Jie tada užtvenkė Varžuvkos upelį netoli Vilniaus, apskandino jauną pušynėlį, ir medžiai pradėjo džiūti. Parašiau apie tai „Žaliajame pasaulyje“, o girininkas Vytautas Almanis „Žaliojoje Lietuvoje“ netrukus šitaip įvertino mano rūpestį: ponas Henrikas turbūt juokauja, jis gi žino, kad bebrai – miškininkų draugai, jie grąžina mums buvusį Lietuvos kraštovaizdį. Buvo laikraštyje ir iliustracija: nupiešti bebrai prie savo kelmų ir nedraugiškas ponas, griežtokai sudraudžiantis tuos graužikus: jeigu jūs, aštriadančiai, ateisit į mano sodą ar parką, tai rasit medžių kamienus apjuostus metaliniais tinklais!..

Miške turi būti visko, ne tiktai kietmetriais matuojama mediena ir ne tiktai geras kasmetinis jaunuolynų prieaugis. Gerame miške turėtų būti kuo daugiau visokių pakraščių. Tai žino ir pažangesni miškininkai, ir darbštesni bebrai. Anuomet prie Varžuvkos greitai pamatėme to darbštumo rezultatus: išdžiūvusio pušynėlio pakraščiuose priaugo daug blindžių, jų žiedai priviliojo medunešius vabzdžius. O susidariusioje miškapievėje priaugo šviesiamėgių augalų, kurių tankiame pušų jaunuolyne niekada nepamatysi. Šitaip, kartais atsitiktinai, o kartais tikslingai, kuriama biologinė įvairovė, kuri turėtų vienodai rūpėti ir gamtininkui, ir miškininkui, ir žemdirbiui. Didžiausias skeptikas čia kol kas lieka tik ūkininkas. Jis kiekvieną sausringą pavasarį mato, kaip vėjai iš laukų pakelia dirvožemį, kaip neša jį į miškus. Bet priešerozinių juostų ūkininkas nesodina. Jam atrodo, kad ir medis, ir krūmas lauke – tai derliaus priešas. Toks mąstymas likęs iš didžiosios melioracijos laikų, kai laukai buvo pritaikomi plačiabariams agregatams…

Vytauto Almanio „Tolstančiose salose“ – apybraižos, impresijos, prisiminimai apie senąjį Žiemgalos kaimą, kuriame laikas slinkdavo cikliškai. Tada tikrai nebuvo to greitojo linijinio laiko, kurį taip nenumaldomai skubina laikrodžiai ir kompiuteriai. Todėl ir šią Vytauto Almanio knygą reikėtų skaityti lėtai, supratingai. Šitokiam nusiteikimui neblogai pasitarnauja kai kurios nieko ir niekur be reikalo neskubinančios LRT radijo laidos, ypač „Radijo dokumentika“.

Nugraužtas medis.
Bebrų darbai prie Merkio. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.)
Nugraužtas medis.
Bebrų darbai prie Stangės upelio. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Miško vaizdas.
Bebrų kertamas ąžuolas prie Anzelmo Matučio namelio – drevės Pauosupy. Brolių Černiauskų nuotrauka
Miškas vasarą.
Gamtininkas Eugenijus Drobelis žiūri į bebravietę Zackagirio (Dziackagirio) pažintiniame take, vingiuojančiame vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2004 m.)

Gruodžio 27-oji

Žiema dar neateina. Nemiega žiemos miegu kurmiai savo galerijose, be to, gyvos ir varlės, iš pievų atkeliavusios arčiau vandenų. Tik bebrų šiemet sumažėjo. Apleista bebrų trobelė Bitinų Balų pakrantėje, o prie Aušrinės tvenkinio, kur visada būdavo daug sutapentų takų ir šliūžių, dabar berausvuoja tiktai keturi nestori juodalksnių kelmai. Tiktai kelmai, nebėra nei storgalių, nei šakų. Ir takų nėra. Aišku, kad visus kruopščiai nugenėtus ir suketvirčiuotus medžius bebrai nusiplukdė vandeniu į šiaurinį, labiau šaltiniuotą tvenkinio krantą, kur žmogui baugu ir vaikščioti – ten dideli šluotelinių viksvų kupstai supasi lyg mažos salelės, o tarp jų – pavojingos vandens bedugnės, nematomais labirintais susisiekiančios su tvenkiniu.

Ant viso tvenkinio melsvuoja nors ir neplonas, bet dar ir netvirtas ledas, todėl tas bebrų keliones su medžiais tikriausiai būtų buvę galima stebėti, stovint ant skaidraus ledo tik gruodžio pradžioje, kai per kelias dienas oras buvo atšalęs iki septynių laipsnių šalčio. Taigi būtų buvę galima ir pafotografuoti, ir pafilmuoti tokį kruopštų žvėrelių darbą. Juo labiau kad bebrai dabar nebijo darbuotis net ir dieną, – tik senesni vadovėliai rašo, kad šis didžiausias mūsų krašto graužikų būrio gyvūnas yra naktinis. Susmulkinti juodalksniai dabar suslėpti urvuose, todėl bebrai galėtų pasakyti, kad situacija kontroliuojama, jeigu staiga prasidėtų tikra žiema.

O bebravietėje prie Rudžio šaltinio nebėra jokių ženklų, kad prieš šešiolika metų ten dar gyveno vienišius bebras. Tai buvo įdomus ir netipiškas reiškinys, nes seni bebrai, plėsdami savo rūšies arealą, išveja iš apgyventos buveinės paaugusius vaikus. Tai rūšies strategija: jeigu jaunimas prapuls, ieškodamas naujų vietų, nuostolis bus nelabai didelis, o sẽniai bebrai savo trobelėje ar erdviuose urvuose vis tiek pratęsia šeimos gyvenimą. Net ir tas vienišius prie Rudžio šaltinio, gal išvytas iš šeimos, o gal nežinia kodėl pats išėjęs, gyveno oriai. Per didžiausius šalčius 2005-ųjų žiemą būdavo galima iš tolo įžiūrėti, kaip virš urvo angos mirguliuoja lengvas ūkas. Kartais prie to tamsuojančio alsuoklio aptikdavau lapės pėdų, tačiau nieko ji čia nesulaukdavo, bebras už ją gudresnis.

Apšviestas žiemą pastatas ir eglutė.
2019 metų naujametis Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Paveikslas ant lango.
2020 m. naujametis Merkinėje kaip niekada švietė girliandų gausa, išmone ir puošnumu, bet kartu spindėjo ir istoriniu solidumu. Muziejininkai istorinio Vazos namo balkone išeksponavo Šv. Roko paveikslą (Merkinės bažnyčioje esančio paveikslo kopiją). Projekto autorius – istorikas Žygimantas Buržinskas priminė, kad 1710 m., miestiečių liudijimu, per Merkinę nešamas Šv. Roko paveikslas sustabdė maro plitimą. Tada ir buvo parašyta: „Šventajam Rokui dėkingas Merkinės miestas“. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Kapinės ant piliakalnio.
Ventos kairiajame krante santakoje su bevardžiu upeliuku stūkso piliakalnis, ant kurio 1864 m. buvo palaidotas Lietuvos istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Žmogus groja armonika vienkiemyje.
Antanas Miškinis – kairiarankis muzikantas iš Jesuliškių kaimo, trumpam paliko žemės darbus ir prisėdo pagroti su armonika. Brolių Černiauskų nuotrauka (2006 m.)

Gruodžio 28-oji

Peržvelginėju bepraeinančių metų užrašus ir surandu tikrai daug pagiriamųjų žodžių žemaičiams. Radijo metai lyg ir prasideda su žemaitišku ansambliu „Tiklė“ – toks gyvas ir įdomus Valentino Mitės pokalbis su Vitalija Brazaitiene iš Gargždų. Toli nueinančios Gargždų miestelio istorijos, niūrūs prisiminimai apie 1940-uosius ir toks tikras patriotizmas, kai kalbama apie seniausius žemaičių papročius. O visi juokai, pašiepiantys žemaičius, ir iki šiol tebekartojami Vilniuje, sako Vitalija Brazaitienė, yra neteisingi, nes būtent žemaičiai labiausiai prisirišę ir prie savo tėviškės, ir prie šeimos…

Vėlų vakarą klausiausi to pokalbio per LRT radiją, o rytą užsirašiau kai kurias mintis, tokios jos pasirodė svarbios. O dabar dar kartą peržiūriu žurnalo „Būdas“ penktąjį numerį, kur publikuojamas itin žemaitiškas Marijonos Gaidauskienės pasakojimas, ir taip norisi, kad kai kurie seniausieji žemaitiški žodžiai nebūtų užmiršti, nes jie primena ir Simono Daukanto, ir Motiejaus Valančiaus, ir net Prano Antalkio kūrybą! Tie žodžiai – tarsi tėviškės ąžuolų šaknys. Perskaitai labai seniai girdėtą žodį, suabejoji, ar teisingai besupranti jo prasmę, bet jauti, kad jis tebėra, tas žodis, jis toks pat svarbus kaip tavosios tėviškės vieta po melioracijos, vis dar tebejaučiama ir surandama, nors niekas nebemato ten buvusio gyvenimo ženklų…

Verčiu du tūkstančiai dvidešimtųjų metų – Žemaitijos metų – užrašus, ir štai koks tiesmukas, koks raiškus istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko pasakymas: jeigu sutinki protingą žemaitį, tai jis labai protingas, bet jei užpuolei ant kvailo žemaičio, tai kito tokio kvailo ir neberasi. O štai paimu į rankas Romualdo Granausko knygą „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis“ ir tuojau pat galiu atsiversti puslapį su šitokia kategoriška rašytojo žemaičio nuostata: „Iš Lietuvos vasarą atostogauti į Kretą mane galėtų išvežti tik surištą ir užkalinėtą narve.“ Perskaičiau šiemet ir mūsų godotino mąstytojo, literatūrologo, poeto, istoriografo Tomo Venclovos „Lietuvos istoriją visiems“. Buvo nesunku pastebėti, kad žemaičius šis garbus, nemažai pasaulio regėjęs autorius tikrai vertina. Netrūksta mūsų istorijoje tokių periodų, kai etninė Lietuva buvo tiesiog sutapatinama su Žemaitija. O kiek priešų, atėjusių iki Nemuno ir iki Kauno, toliau į Vakarus nebegalėjo žengti, nes ten – Žemaitija! Tiesa, kai pačioje aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje žlugo Abiejų Tautų Respublika, carinė Rusija užgrobė ir Žemaitiją.

Prisimenu, kaip stebėtinai gražiai su žemaičiais pasirokuodavo įdomiausių radijo laidų meistras, žemaitis Benas Rupeika. Nebijodavo jis paklampoti per pelkes ir miškus, kol surasdavo savo ieškomą vietinį atsiskyrėlį žemaitėlį. Labai kantriai ieškodavo ir labai apsidžiaugdavo tokiu vienišu kokio žilo kalno ar kokio beužželiančio ežero sergėtoju. Ir niekas tam su mikrofonu per Žemaitiją keliaujančiam talentingam reporteriui lyg ir nesigirdavo, per daug neatviraudavo apie savąsias šaknis, o vis dėlto kaip jautėsi, kad išbūti šioje tėvų ir senelių žemėje jiems padeda ir ta nesvetinga pelkė, ir tas apleistas ežeras, ir niūrokas kalnas, ir medis, ir netgi didelis akmuo, jeigu jį kasdien vis regi toje pačioje vietoje tarsi įleidusį savo šaknis į žemę.

Per paskutinę šių metų radijo laidą „Gamta – visų namai“ Selemonas Paltanavičius pasidalino ir tokia nežiemiška žinia: aplink Raseinius vaikšto meška. Prisiminkim, kad Raseiniai buvo žemaičių sostinė, kol Telšiai dar tebuvo kaimas. Apie tas vis pasiklystančias meškutes pakalbama kasmet, bet tokias sensacijas gamtininkas Bronius Šablevičius yra pavadinęs smulkmenomis, nes juk turime ir rimtesnių atradimų. Tačiau toji nemieganti meška, šiemet bevaikštanti aplink Raseinius, man netikėtai priminė vieną Zitos Kelmickaitės pokalbį su psichiatru Raimondu Alekna. Buvo kalbama apie gyvenimo scenarijų: kiek tą scenarijų žmogui nulemia jo tėvai, seneliai, artimesni giminės ar draugai ir kiek gi galėtų būti laisvas kiekvienas pats, kai reikia bent ką nors keisti iš esmės. Kadangi radijo laida tiesioginė, tai paskambina toks žemaitis Antanas, gyvenantis Kaune, ir išpasakoja ilgą istoriją apie tai, kaip jis Sibire plikomis rankomis pats vienas nugalėjo mešką. Pokalbio vedėja, žinoma, pagiria pasakotoją, bet ir primena konkrečią šios dienos temą, o tas žemaitis nenori nė girdėti temos pavadinimo, jis toliau gana rišliai tęsia savo ilgą istoriją ir galų gale pasako, kad tai svarbiausias jo gyvenimo įvykis.

Ir kaip galima juo netikėti? O juk tą patį pabrėžia ir žemaičių kilmės aktorė Nijolė Narmontaitė: žemaičiai tokie tvirti, drąsūs ir atkaklūs todėl, kad jie niekur nepuola staigiai, jie pirmiausia gerai pagalvoja, tik tada jau užtikrintai eina net ir priešais mešką, nieko nebijodami.