2020 12 05

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Lenino skulptūra
Šviesa lange nebūtinai liudija šviesą, sklindančią iš pastato. Žmogus, iškėlęs ranką, ne visada neša žibintą, kad pašviestų kelią... Sovietmečiu vienas fotografinis autoritetas, pamatęs šią fotografiją, pasakė: jūs ne šviesą parodėte, jūs teroristą sukūrėte... Vilnius, 1979 m. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

2020 12 05

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Laiškai iš kaimo. „Ar statysime traktorių ant pjedestalo?“

Lapkričio 7-oji

Praėjo jau beveik keturiasdešimt metų, kai žurnalistas Vytautas Valionis „Kultūros baruose“ išspausdino apybraižą „Ar statysime traktorių ant pjedestalo?“ O ir dabar iškyla šis klausimas tarsi svarbi metafora, niekada neprarandanti aktualumo. Kai 1982-aisiais buvo minimas Sovietų Sąjungos įkūrimo 60-metis, galėdavome neretai pamatyti, kas gi stūkso ant cementinių ir ant akmeninių pjedestalų tolimiausiuose sovietijos miestuose. Tokios kelionės būdavo skatinamos, tik, žinoma, reikėdavo nepamiršti, kad vertingiausi įspūdžiai nepateks į laikraščio skiltis, liks tavo užrašų knygutėse.

Nesunku būdavo pastebėti, kad didingi karvedžių biustai ir gigantiški memorialai sunkiai derinasi su menine tiesa, juk tikroji istorinė tokių paminklų tiesa irgi suprantama ne iš karto. Kodėl Dniepro žemupyje, Chersono krantinėje, iškyla ant aukšto pjedestalo didelis burinis laivas? Reikėjo žinoti, kad būtent tokius laivus Rusijos caras Petras Pirmasis paskutiniais septynioliktojo amžiaus metais statė prie Dono, Voroneže, o sulaukęs palankaus vėjo Azovo jūra pateko į Juodąją jūrą, ir tada, kai visa burinių laivų flotilė plaukė į Konstantinopolį, ją tikriausiai galima buvo matyti iš Chersono. Tas plaukimas buvo taikus, bet turkai turėjo pamatyti, kiek daug tų laivų ir kaip sumaniai jie apginkluoti patrankomis, išlietomis Urale iš rusiško plieno.

Matė tą karinių laivų flotilę ir totoriai, nuolat puolantys į Ukrainos, ir Rusijos stepes. Per amžius buvo tik šitaip: diplomatinę kalbą turi palydėti ginklai. Ginklai ir paminklai. Netoli Chersono, Kachovkos stepėje, iškyla didžiulis paminklas Pirmajai raudonarmiečių raitelių armijai, kuriai vadovavo garsusis Semionas Budionas. Iš toliausiai matosi keturi metaliniai žirgai, važnyčiotojas ir kulkosvaidininkas – tai garsioji Rusijos pilietinio karo tačianka, nuo kurios bėgo generolo Denikino kazokai. Šio kraupaus pilietinio karo laimėjimus ir pralaimėjimus net ir šiandien istorikai aiškina įvairiai. (Po 1917-ųjų staiga dingsta lyg ir blogi carinės Rusijos įstatymai, bet kodėl raudonieji Pilietinio karo metu galėjo viską naikinti ir žudyti be jokių įstatymų?) O svarbiausias nukrypimas nuo visų įstatymų ir nuo žmonių moralės turbūt buvo šis: kodėl toks įspūdingas, toks nepaprasto bolševikinio veržlumo paminklas pastatytas ant milžinkapio, kurį klajoklių skitų gentys supylė penktajame amžiuje?

Tokie ir panašūs paminklai – nuo Murmansko iki Vladivostoko. Tais istoriniais ir pseudoistoriniais paminklais „prisidengdamas“ žurnalistas tada, 1982-aisiais, galėjo atidžiau įsižiūrėti ir į Baikalą Sibire, ir į Kivačo krioklį Karelijoje, ir į medinę Kostromos ar Vologdos architektūrą. Galima buvo atrasti ir kai kuriuos tikrus, bet pasislėpusius istorinius paminklus. Koks vienišas atrodė Askanija Novos rezervatas bekraštėse Taurijos stepėse, bet ir koks įdomus, jeigu žinojai seną jo atsiradimo istoriją: hercogas Fridrichas Angalt-Ketenskis pirmasis šioje stepėje pradėjo sodinti medžius, o dabar štai ošia didžiulis parkas! Tūkstančiai hektarų aptverta laukiniams žvėrims, kuriems reikia tiktai stepių žolės…

Tai gal kiekvienas sunkiai pradėtas ir sėkmingai baigtas darbas yra paminklas? Ir nebereikia tokioje vietoje jokio gelžbetoninio monumento, kai nuo skitų supilto kurgano galima sau visą dieną susikaupus stebėti rečiausius stepių bei dykumų žvėris. Jeigu turi žiūronus, nereikia kitokių pabūklų… Nors garsioji Kachovka su plieniniais žirgais ir su kulkosvaidžiais ne per toli nuo Askanija Novos, bet, pamiršęs visas ideologijas ir su nuostaba žvelgdamas pro autobuso langą, gali kartoti tai, ką kalbėjo Nikolajaus Gogolio aprašytas nepamirštamasis Tarasas Bulba: „Velnias jus rautų, stepės, kokios jūs gražios!“

Miestuose ir miesteliuose pergalingų paminklų vis dėlto buvo labai daug. Cementiniai ir metaliniai liaudies vadai vis rodė kryptį, Raudonosios armijos kariai vis grūmėsi su vidaus bei išorės priešais. Ant aukštų pjedestalų užkelti tankai, gaubicos, šarvuočiai ir net polutarkos (pusantratoniai sunkvežimiai). O traktoriai? O plantažiniai plūgai ir ekskavatoriai, kurie Lietuvoje kraštovaizdžio naikinimą pradėjo 1968-aisiais ir liovėsi tiktai 1988-aisiais? Lyg ir neteko matyti. Nespėjo melioratoriai užkelti ant pjedestalo ir to baisiausio vikšrinio pabūklo „Staliniec“ su buldozeriniu skydu, kuris giliai užkasė Lietuvos vienkiemių statinius ir žydinčias obelis.

Šių metų pradžioje prisiminiau gamtosaugos veteraną Leoną Jezerską, kuris Ventės Rage gyveno labai ilgai, žiedavo paukščius ir nė kiek neprarasdamas pasakotojo talento apie tai kasdien vis nuoširdžiau kalbėjo pas jį apsilankantiems svečiams. O štai metams baigiantis iškyla atminty ir Vytautas Valionis. Tai buvo labai savitas, nepaprastai darbštus, uždaro būdo žurnalistas, tikėjęs, kad socializmas gali būti su žmogišku veidu. Nuolat keliaudamas kaip specialusis korespondentas, jis ir ieškodavo tokių darbščių, neramių, kartais maištingų, bet ir žmogiškai atviro veido herojų. Redaktoriai maždaug šitaip auklėjo jaunus žurnalistus, besiteisinančius, kodėl nespėjo laiku parašyti reikalaujamo svarbaus teksto: „Pažiūrėkit į Valionį, vakar atskrido iš Almatos, per naktį kibirą kavos išgėrė, – ir apybraiža ant stalo.“ …

Labai gaila, kai žmogus, sulaukęs pirmųjų Sąjūdžio mitingų, išdrįsęs paklausti, ar statysime ant pjedestalo aklą techniką, taip įnirtingai naikinusią lietuvišką kaimą, nesulaukė atsako. Mirė 1988-aisiais, nespėjęs sutikti net savo gyvenimo penkiasdešimtmečio. Buvo pasakojama, kad širdies smūgis ištiko jį išėjusį iš uždaro, bet audringo partinio susirinkimo…

Traktorius laukuose.
J. Svirnelio traktorius Samuniškių kaime Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Traktorius laukuose.
Netoli Sedos. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Kryžius laukuose.
Laiko ženklai. Čižiūnai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2007 m.)

Lapkričio 11-oji

Sodinu vasarinę kriaušę „Moskovskaja“ ir prisimenu, kaip tarnybos sovietų armijoje metu karinio miestelio bufete pirkdavome spurgas, kurios vadinosi „Moskovskije pirožki“. Pačios paprasčiausios spurgos, turbūt ne iš pirmarūšių miltų, išvirtos ne aliejuje, o nelabai gerai dvelkiančiame kombinžyre, bet virėja, atkeliavusi į Karaliaučiaus kraštą iš Maskvos, gal jautėsi reikšmingesnė, savąją konditeriją taip skambiai vadindama.

Šitaip nesunkiai atsekama magiškoji reklamos galia. Ir kaip nepastebėsi, kad, laikui bėgant, santvarkoms keičiantis, prekybiniams mainams spartėjant, skambi reklama įsirango net į sodininkystę. Vienos augalo rūšies veislių ir visokių kultivarų atsiranda tiek daug, kad jų vardų sukūrimas darosi jau ne biologinė, o lingvistinė problema. Ką daryti, jeigu net turguje pamatai tokius viliojamai paslaptingus vardus: aureum, argenteum, virginiana, giganteum, balzameus, grandiflorus, elegantissima, babylonica, sphaerocephalus, sempervivoides, brevipendunculata? Juk visų norisi, tiesa? Bet žinai, kad visi tavo kieme nesutilps. Patarimą galima rasti amerikiečio Michaelio Pollano knygoje „Apginkime maistą“: atsisakyti pirmiausia reikia tų pusfabrikačių, kurių ingredientų pavadinimai sunkiai ištariami…

Šitaip bejuokaujant, mano kieme štai irgi atsiranda rūgštusis žagrenis, kuriuo niekada nesižavėjau, nes jis pernelyg plinta šakninėmis atžalomis. Bet jis, tas žagrenis, iš Kretuono, kur sukurtas ne tiktai paukščių rojus, bet surasta ir turtinga akmens amžiaus gyvenvietė… O kas tas žalias garbanotas krūmelis? Užrašyta: japoninė kriptomerija. Nenoriu ir jo imti, bet man sako, kad surado pakeliui ir kainuoja tik vieną eurą. Šitaip ir sodininkas mėgėjas darosi godus. Bet prieš sodinant reikia pasižiūrėti į literatūrą: japoninė kriptomerija užauga iki 45 metrų aukščio, dirvožemis turi būti priemolingas, drėgmės turi būti daug ir dirvoje, ir ore, o pati šiauriausia Europos šalis, kur ta retenybė dar pakenčiamai auga, yra Moldova… Vis dėlto tenka sodinti, tegu bus bent kuklus krūmas. Juk padovanotas. Ir niekas negalės jo pavadinti agresyviu invaziniu.

Geriausia sodinti lietuviškas liepas. Iškasu mažas liepaites, savaime atsiradusias elektros linijoje, žinau, kad elektrikai jas vis tiek iškirs. Vežu karučiais į savo pievą – tegu čia atsiranda jaunų liepų miškas. Tai gali būti pati tikriausia investicija šiame gana skurdžiame pietiniame šlaite, kur kol kas gerai jaučiasi tiktai Šreberio viksvos. Duobes reikės iškasti didesnes ir būtinai atsivežti juodžemio, kad nė vienas persodintas medelis nesijaustų blogiau, nei jam buvo iki šiol. Darbo daug, bet kai pagalvoji, kad po penkerių metų sugeltonuos pirmieji kvepiantys liepų žiedai, užplūsta neblogas jausmas.

Tik staiga ūžteli kažkas virš galvos. Pralėkė – ir nėr. Nesuprantu, kas tai galėjo būti. Ir mano kiemsargis Gauronas lyg sunerimęs žiūri, nesuspėjo pamatyti, kas taip netikėtai ir įžūliai prašvilpė. Gal paukštvanagis, o gal kas nors iš sakalų genties. Šitie skrajūnai gali pralėkti tarsi raketos, jeigu vejasi strazdą. Kartais ir anties kreiserinis polėkis būna toks įspūdingas, bet ji nelekia taip žemai, virš žmogaus galvos. Suku galvą, norėdamas suprasti, kas čia ką tik nutiko, ir prisimenu vaizdą iš Juozo Baltušio knygos „Su kuo valgyta druska“. Tiksliau – ne vaizdą, o tiktai žodžius: „…o tu ari, o tu ari…“ Turbūt tai pavasario rytas, kaimo žmonės smagiai dirba, ir paukščiai šviesų rytą linksmai bruzda – tokį vaizdą Juozas Baltušis nupiešia paprastai, tarsi taupydamas žodžius, bet svarbiausia čia tai, kad „tu ari“.

Sakytum, balsu ištaria tuos du žodžius ir pasigėrėdamas, ir pasididžiuodamas… Negaliu prisiminti viso konteksto, nežinau net kuriame „Druskos“ tome tai skaičiau, bet tie du žodžiai kaip tik tokie, galiu garantuoti, būtent jie liko įkritę man į atmintį. Liko ir tas geras, pakilus jausmas. O priminė visa tai staiga pralėkęs neatpažintas paukštis. Tarsi kažkas svarbaus ir skubaus vyksta aplinkui, o tu nematai, nes tu sodini liepą – štai kur tikras pasigėrėjimas ir pasididžiavimas! Ir žemių atsivežei karučiais, ir labai kietą viksvų velėną aštriu kastuvu prakirtai, ir liepaitės šaknys geros. Ir kai viskas taip neblogai klostosi, tas pralėkęs paukštis tėra smulkmena, tegu skuba jis, kur jam reikia, o tu dabar, šit kaip šviesiai nusiteikęs, turi pasodinti kuo daugiau liepaičių, nes žemė jau rudeniškai drėgna. Ir tu sodini…

Lapkričio 15-oji

Kai išgirstu per radiją, kaip jauni keliautojai, žvejai ar kulinarai propaguoja naujus valgių receptus, kaip bet kokį iš gamtos atsineštą pirminį produktą būtinai tuoj pat druskina, pipirina, filetuoja, maceruoja, marinuoja, šaldo, vytina arba pūdo užkasę giliai žemėn, kyla įtarimas, kad iš tokio skirtingiausių svetur matytų patirčių sumaišymo nieko gero negalima tikėtis. Maišoma ne tiktai skirtingų žemynų tradicinė patirtis, bet ir skirtingos civilizacijos epochos. O juk pačios pamatinės mūsų kulinarinės paslaptys yra čia pat ir jos labai paprastos. Duonos tešla pakyla pati, jei duonkubilyje išlieka raugas, kubilėlyje paslėgtos ruduokės irgi įrūgsta pačios be jokių priedų, nes tos rūgimo bakterijos ateina iš miško kartu su grybais. Gamtinės mielės irgi yra gerosios bakterijos, niekaip nesupakuotos, į virtuvę jos gali ateiti kartu su miško avietėmis, todėl darant bet kokį vaisių ar uogų vyną truputis aviečių – tikrai gerai.

Visokiausių spalvų pipirai iš Pietų Amerikos ir lapai iš Viduržemio jūros pakrančių taip pat nereikalingi, jei tavo darže auga balzaminiai skaisteniai ir pelėtrūnai, o prie upelio žaliuoja karčiosios kartenės. Gal šitaip ir sumažėja virtuvėje tos spalvingos televizinės magijos, bet nesunku suvokti, kad mūsų krašto kvapai mums kur kas palankesni.

Labai įtartinai atrodo kai kurie konservuoti produktai, atkeliaujantys iš turtingosios Europos ir patenkantys ant mūsų stalo. Jeigu įmanoma perskaityti, kokios ten yra sudėtinės dalys, tai gali greit paaiškėti, kad didžiausia dalis yra iš Afrikos. Arba iš tolimosios Azijos. Gal tokios „turistinės“ kelionės atsiranda tada, kai nebetvirtas darosi gėlių verslas, kai sumažėja žuvų jūroje, o keistai atgimstančios speltos, pupelių ar kukurūzų derliumi nieko jau nenustebinsi. Tada iš egzotiškų gėrybių, atgabentų iš Alžyro ar Japonijos, padaromas koks nors stebuklingas, tobulai subalansuotas produktas. Svarbiausia, žinoma, reklama – gyvai nupiešti bananai, ananasai, tunai ir krabai. Mokslas sako, kad šitoks svetimšalių ingredientų sukabinimas į vieną masę gali būti ir skanus, ir kvepiantis, bet labai prieštarauja teorijai apie sinergetinį maisto produktų veikimą. Nebėra to veikimo, kai valgome ne natūralų, tikrai tradicinį, savą maistą, o tiktai iš kažkur velniai žino kam ištrauktas ir krūvon sumaišytas maisto medžiagas.

Kalendoriaus lapelyje šiandien parašyta, kad prieš pūgą katė nagais drasko grindis, o gaidys kieme stovi ant vienos kojos. Kalendoriai – labai konservatyvi literatūra. Kažkada lapkričio pabaigoje, matyt, jau siautėdavo pūgos. O jeigu pabandytume mintimis sugrįžti į Don Kichoto laikus, tai pamatytume, kaip tokį rimtą kiemo sargą gaidį užeigos namų šeimininkė profesionaliai griebia už kaklo ir deda ant kaladės, jeigu tiktai svečiai paprašo šviežios vištienos. Būdavo taip ne tiktai prieš keturis šimtus metų, net ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kiekvienas valgytojas žinojo, kad vištiena jo dubenyje prieš valandą dar bėgiojo, ir nereikėdavo klausinėti, kokio ji šviežumo. Ir kepsniai, ir sriubos tada tikrai veikė sinergetiškai, nors tokio žodžio dar nebuvo.

Miškas žiemą.
Pirmasis sniegas švelniai nugulė medžių šakas, išryškindamas jų kamienus, šakų vainiką ir samanas, žolynus, išduodamas žmonių, šunų ir kačių, lauko žvėrelių numintus takus… Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Miškas žiemą.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Miškas žiemą.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Miškas žiemą.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Lapkričio 28-oji

Pirmasis sniegas. Tarsi truputį šviesiau, bet greitai jis prapuola ir prasideda dulksna. Turbūt jau

niūriausios, tamsiausios dienos.

Perskaičiau Valdo Papievio romaną „Ruduo provincijoje“. Ši knyga išleista 1989-aisiais, o skaitau tik dabar. Paskutinių puslapių įvykiai – lapkričio pabaigoje, niūrioje, drėgnoje Kuršių nerijoje. Svarbūs įvykiai, bet iki jų skaitytojui reikia ateiti, priprasti prie autoriaus lėtumo. Gali skaitydamas sugrįžti ir į savo praeitį, gal joje taip pat buvo ir tokio pasimetimo, ir savistabos. Gal buvo bandymas suprasti, ar taip gyveni šią dieną, šią minutę. O jeigu nebuvo, tai pabandyk tai padaryti dabar, negyvenk apgraibomis kaip ta pelėda, praradusi akinius. …

Labai iš lėto aiškėja to neskubaus herojų gyvenimo, to ramaus įsižiūrėjimo į draugus, į daiktus ir į dangų prasmė. Nelengvai tokios knygos skaitomos, pamažu versdamas puslapius pajunti, kad siužeto nebėra, liko tik vienas žmogus savo labirintuose ir savo nuobodulyje. Užtat kokie ryškūs, kokie kraupūs pasakojimai apie tremtį, koks aktualus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prisiminimų apie Vincą Kudirką aidas. Knygos išleidimo metai, beje, rodo, kad visa tai tuo laiku jau nebuvo tabu, nors apie tai galėtume tik spėlioti… Svarbu, žinoma, kad tas mokymasis suprasti save ir kitus, tos netikėtai atsiveriančios šalia esančių žmonių tragedijos – čia, provincijoje. Tik paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad rudenį kaime viską užgožia dulksna ir nuobodulys…

Lenino skulptūra
Šviesa lange nebūtinai liudija šviesą, sklindančią iš pastato. Žmogus, iškėlęs ranką, ne visada neša žibintą, kad pašviestų kelią… Sovietmečiu vienas fotografinis autoritetas, pamatęs šią fotografiją, pasakė: jūs ne šviesą parodėte, jūs teroristą sukūrėte… Vilnius, 1979 m. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka