Laiškai iš kaimo. Balandžio keistenybės: kas pavogė vandenį?

Balandžio 1-oji

Melagių ir juokų diena. Lyg ir nelabai dabar esame linkę juokauti. Kadaise, gal prieš 40 metų, šią dieną žurnalistai galėdavo pasijusti šiek tiek laisvesni. Prieš vyraujančią ideologiją daug nepajuokausi, bet su kai kuriomis žiniomis bei atradimais buvo žaidžiama išradingai. Balandžio pirmoji būdavo tikra atgaiva. Reikėjo pasistengti, kad kolegos ir skaitytojai patikėtų pačia keisčiausia išmone. Gerai prisimenu, kai Aldona Kvedarienė paskelbė rimtą publikaciją apie Ukmergės piliakalnyje atkastą vienuolikto amžiaus medinę pilį. Visi patikėjo, matyt, labai geidė tokių atradimų, ypač po to, kai buvo gražiai atstatyta Trakų pilis ir kai Maskva dėl to labai užsirūstino.

Netgi jaunesnius archeologus sensacingas atradimas Ukmergėje, prie Šventosios upės, labai sujaudino. Jie žinojo, kad dar iki Mindaugo statėsi kunigaikščiai medines pilis ne tiktai prie Šventosios, bet ir prie Vyžuonos, prie Neries ir Merkio, betgi viskas buvo sudeginta. Degino ir priešai iš Vakarų, ir susipykę kaimynai. Ir štai naujiena: atkasta sveika medinė pilis Ukmergėje, kuri tada vadinosi Vilkmerge… Gražus balandžio pirmosios melas išaiškėjo greitai, vietiniai žurnalistai apėjo aplink tą taip lengvai išgarsintą piliakalnį ir pranešė tokią tikrą žinią: nėra jokių naujų takų, niekas nieko nekasa, vien brūzgynai prie Šventosios. 

Bet Ukmergė tada vis tiek išgarsėjo. Gana savotiškai tapo populiari: kai gamtininkai Dukstynos miške netoli Ukmergės surado nedidelį drugelį – stepinį perlinuką, nuo savo tikrojo arealo nutolusį net tūkstantį kilometrų. Ne visi tuo atradimu patikėjo. Lietuvoje juk nėra stepių! Atrado tą stepinį perlinuką studentas Giedrius Švitra, atpažino ir apibūdino Vilniaus universiteto profesorius Ričardas Kazlauskas, viskas atrodė solidžiai, o skaitytojai vis, būdavo, pasišaipo, kad laikraščiai meluoja ne tiktai Melagių dieną. O gamtininkai vis važiavo į Dukstynos mišką, ir ne tiktai dėl to stepinio perlinuko, kuris buvo gerokai mažesnis už seniai žinomą didįjį perlinuką ir už šiaurinį perlinuką. Nesunku ten buvo pamatyti gražiausią Lietuvos drugį machaoną, labai retą kilniąją vaivą. Bet visi žinojo, kad vienam į Dukstyną negalima eiti, pirmiausia reikia susirasti ukmergiškį Povilą Šleikų, veterinarijos gydytoją ir darbštų kraštotyrininką, tikrą savo krašto patriotą. Melas apie atkastą medinę pilį pamažu užsimiršo, bet kaip greitai ėjo gandas apie atrandamus gamtos turtus Šventosios pakrantėse. Buvo įkurtas ne tiktai Dukstynos entomologinis draustinis, bet ir kadagių draustinis. Atgimimo metais Leonardas Gutauskas aprašė, kaip buvo sunaikintos Veprių Kalvarijos ir kaip Kryžiaus kelio stotelės vėl buvo atstatytos. Tarsi iš naujo surastas ir Lietavos upelis, primenantis Lietuvos vardą. 

Panašios istorijos lydėjo ir egzotišką žinią apie asilą, gyvenantį sodiečio kieme prie Kilučių ežero netoli Biržų. Kai publikacija apie Kilučių ežerą ir tą keistą naminį gyvulį, dirbantį visus ūkio darbus, pasirodė laikraštyje, kolegos autorių įtarinėjo šitaip: tą mažą ežerėlį netoli Biržų aprašei todėl, kad jo dumble slepiasi jau seniai prapuolusio vandeninio riešuto agaro kevalai, o asilą tiesiog išgalvojai. Bet asilas buvo tikras, sodybos šeimininkas rodė pakinktus, mažą vežimaitį ir džiaugėsi, kad kolūkio įstatuose nieko neparašyta apie asilą, nors arklį kolūkiečiui laikyti buvo draudžiama. Meiliai apie savo asilą kalbėjo šeimininkas, o tas nuolankus gyvulys ganėsi čia pat. Tik negalėjau sužinoti, kaip tas asilas atsirado prie Kilučių ežero, šito šeimininkas nenorėjo pasakoti…

Praėjo keleri metai, ir pamačiau asilą Birštono kurorte. Rodos, jis nedirbo jokio darbo, bet jo atsiradimo istorija buvo labai aiški: lietuviai irkluotojai, sugrįždami iš varžybų Vidurinėje Azijoje, kartu su lenktyninėmis valtimis atsivežė į Kauną ir asilą. Treniruotis į Birštoną, irgi atvažiavo kartu su asilu… Praėjo dar gal 15 metų, ir „Ūkininko patarėjas“ išspausdino žinomo speleologo Eriko Laicono apybraižą „Asilai pasaulyje ir Lietuvoje“. Dingo mano archyve ta svarbi laikraščio iškarpa, prisimenu tik tiek, kad autorius tada gyveno Jurbarko rajone ir buvo entuziastingas asilų auginimo propaguotojas.

Gal nėra labai keista, kad šitokią dieną nesistengiu apgauti kaimynų, o prisimenu istorijas, kur ir man pačiam nebeaišku, kas yra tiesa, o kas apgaulė. Galiu, rodos, garantuoti, kad pirmaisiais Atgimimo metais Biržų mieste aktyviai veikė ekologinis „Agaro“ klubas, kad priklausė tam bendraminčių susibūrimui Alis Balbierius ir Birutė Valionytė, bet ar Kilučių ežere kažkas iš tikrųjų surado dygliuotą vandeninio riešuto – agaro kevalą, nežinau. 

Balandžio 6-oji

Trečioji šv. Velykų diena. Kadaise ši šventė tęsdavosi keturias dienas. Seni žmonės sako, kad ir Sekmines švęsdavo tris dienas. Ir kiekvieną tokią dieną lydėdavo savitos apeigos, visokie palinkėjimai bei būsimo derliaus pranašavimai. Per tokias šventes senimas galėdavo gerai pailsėti, o jaunimas sugalvodavo vis naujų žaidimų. Apie tai gal gražiausiai yra rašęs Marius Katiliškis. 

Naktį prikrito daug šlapio sniego. Jau sugrįžę kikiliai piktai čerškia tarsi prieš lietų. Prie upelio jau pradeda žydėti plačialapiai šaukščiai, zvimbauja didelės juodos kamanės. Šalia rausvų šaukščio žiedynų stirkso šakota juodalksnio viršūnė. Nukrito ji čia vasario mėnesį, kai šlapio sniego apdraba viską laužė ir lenkė prie žemės. O dabar žydi ant žemės gulinti juodalksnio viršūnė. Tik užgauk kirviu rusvai juodais žirginiais apsiklėtusį, tarsi jau negyvą juodalksnį – gražiai subanguos tamsiai žalsva žiedadulkių migla. Be kirvio Botaniniu taku dabar negali eiti, visur prilūžę pušų ir juodalksnių viršūnių, yra šakų, kabančių tiesiog virš galvos. O lazdynai prilenkti prie pat žemės. Taką prasikirsti būtina, o didesnės talkos dar reikia laukti, nors Miškų įstatymas ir draudžia nuo balandžio pirmosios triukšmauti miškuose. Žmonių saugumas vis dėlto svarbiau. O kol kas ant žemės gulinčios ir pražystančios viršūnės yra įdomus atradimas, niekada šitaip nebūdavo, nes žydinčios šių išlakių medžių šakos yra aukštai. Lazdyno žydėjimo pradžią galima nesunkiai pastebėti metant nedidelį šakalį ir užgaunant žirginius, o iki juodalksnio žirginių jokio šakalio nenumesi. Drebulės žydėjimo pradžią irgi pastebėti sunkoka, be to, drebulė yra dvinamis medis, dulkeles paskleidžia tiktai vyriško medžio kuokeliniai žirginiai. 

Balandžio 9-oji

Pavasaris tarsi sustojo. Naktį net keturi laipsniai šalčio, o dieną pučia šaltokas pietvakaris. Nutolsta pavasarinė darbymetė, bet jeigu nesi tinginys, darbo visada surasi. Bronislavas Butvilas skaldo malkas Juozapo kieme. Labai lėtai dirba, bet kirvio mostas tikslus, net skamba smagiai skylanti pušinė kaladė. O kai surinkęs pliauskas meta į baltuojančią malkų krūvą, dar pavarto, pažiūri, ar tikrai kažkurioje skiloje slėpėsi mieganti, iš išorės neregima šaka. Malkų skaldytojas, kaip ir skulptorius, visą laiką turi tobulėti, labai skubintis nereikia. Bet kodėl jis svetimame kieme triūsia rūpestingiau nei savame? Gal čia toks genas, toks ypatingas žmogaus tipas? Visi sako, kad Bronislavas labai panašus į savo tėvą, kuris ūkininkavo prie ežero ir niekada nespėdavo laiku rugių nusipjauti, kaimynai eidavo padėti.

Paveldėjo Bronislavas ne tiktai lėtą tėvo būdą, bet ir skaudžiai rudą plaukų spalvą. Kažin ar gali būti koks ryšys tarp žmogaus lėtumo ir rudo geno. O iš kur tas pamėgimas eiti talkon, tas noras ir savo kaimynui, ir tolimesniam giminaičiui pagelbėti, kad tiktai nereikėtų dirbti savo kieme? Gal toks nusiteikimas irgi persiduoda su genais. Bet lyg ir negirdėjau, kad jų gentyje buvo amatininkų, einančių per kiemus. Jokio amato, žinoma, negalima peikti, juolab kad visi tie keliaujantys šulmiakasiai, siuvėjai, dailidės ar lentų pjovėjai uždirbdavo neblogai. Nederlinguose Rusijos rajonuose gyvavo tokie kaimai, iš kurių visi vyrai pavasarį išeidavo, o rudenį sugrįždavo. Kartais grįždavo tuščiomis, nes pakely viską pragerdavo, kartais šiek tiek uždarbio atnešdavo šeimai, bet visada rasdavo labai apleistus savo ūkelius. Buvo net keliaujantys šienpjoviai, ne tiktai staliai, kaminkrėčiai, račiai, kubiliai ar konovalai.

Gal ir netinka dabar, iš tolo stebint, kaip lėtai, bet tvarkingai ne savo kieme dirba Bronislavas Butvilas, prisiminti senąją Rusiją. Bet norisi surasti paaiškinimą, kodėl visuose kraštuose atsiranda tokių valstiečių, kurie daug smagiau dirba kitiems, o ne sau. Lietuvių etnografai pagarbiai aprašo savo krašto amatininkus bei senovinių verslų žinovus, tiksliai išmatuoja ir nupiešia visokiausius jų darbo rekybalus, atkuria su ta veikla susijusias patarles, žodžius ir vis dėlto prasitaria, kad dauguma nesižavi nei tais pinigais, nei tokia romantika. Paaiškinimas labai paprastas: žemė yra patikimiausias duondavys, ne oblius, ne kirvis ir ne tinklas žuvims. Geriausia yra, kai ūkininkas pats sugeba viską pasidaryti, o mirdamas perduoda vaikams ne tiktai žemę, bet ir žemdirbišką pasaulėjautą. O ką gali palikti amatininkas?

Apie senąjį Butvilą ir po svietą pasklidusius jo vaikus vasarą man pasakojo senutė, į savo vos vos besilaikančią pirkelę retkarčiais atvažiuojanti kartu su sūnėnu ir senu katinu. Pasakojo gražiai, pagalvodama ir prisimindama, pasigailėdama, kad gyvenant Vilniuje pasimiršta dzūkiška tarmė, kad žodžiai jau nebe tie kaip jaunystėje… Ilga vėluojančio pavasario diena. Vakare netikėtai prisimenu, kad Lietuvos geografų draugija paragino būtent šią naktį nueiti prie Nemuno. Tokia žinutė buvo „Žaliajame pasaulyje“. Todėl temstant išeinu prie Krūčiaus kartu su Gauronu. Tyliai slenkam per kaimą, lyg ir tolstam nuo Nemuno, bet žinom, kad sustoję ant aukšto Krūčiaus šlaito savo mintis galėsim patikėti šaltai kalnų upelio srovei, o ta srovė tuoj pat praskaidrins ir didžiąją mūsų upę.

Gauronas, žinoma, tuoj pat nubėga žmonių takais, vis pasivartydamas ir snukį patrindamas į samanas – stengiasi nusibrukti nemėgstamą antsnukį. Ir nusibruktų, jei virvaite nepririštum jo devyniais mazgais prie kaklasaičio. Dabar bet kokį ūkišką ir be reikalo blizgantį daiktą, nupirktą parduotuvėje, būtina kruopščiai patikrinti ir sutvirtinti įtartinas vietas… Ilgai klausausi kriokliukų almėjimo, bandau pajusti naktinio upelio ritmą. Dar švilpia strazdai, negarsiai čeksi karetaitė. Pyterio miške suloja stirninas, pajutęs kažkokį pavojų. Staiga atbimbia iš upelio slėnio didelė tamsi kamanė, sukasi apie mano plaukus. Neveju jos šalin, tegu daro ką nori. Peržiemojusios kamanės dabar kiekviena ieško sau atskiro buto, ir ši naktinėtoja gali pagalvoti, kad balti mano plaukai yra pernykščio šieno kupstelis… 

Grįžtam namo ne per kaimą, o pamiške. Gauroną vedu su pavadėliu, žinau, kad rugių lauke gali būti stirnų. Taip ir yra, šuva suklūsta pirmas. Jau matau stirnų veidrodėlius, suploju nesmarkiai delnais (laukinis žvėris neturi prarasti budrumo) – dvi balkšvos dėmės subanguoja virš tamsaus rugių lauko. Neskubėdamos šuoliuoja dvi stirnos, Gauronas jau smarkiau veržiasi, bet neloja. Su antsnukiu jis gali loti ir vandens palakti gali, bet dabar kažkodėl nenori triukšmauti. 

Balandžio 16-oji

Užvakar buvau Merkinėje ir gavau antrąjį skiepą nuo COVID-19. Tiksliai nurodytu laiku, be jokių eilių. Merkinėje, matyt, visada galima pajusti tvarką ir pagarbą kiekvienam. Policininkas, pavyzdžiui, visada tave paveš iki kryžkelės, jei mato, kad pėsčias skubi į autobusų stotelę. O gydytojos ir seselės su visais ligoniais čia kalba draugiškai tarsi su kaimynais. Prisimenu, gal prieš penkerius metus truputį nustebau išgirdęs tokį Vinco Krėvės gimnazijos mokytojo prisipažinimą: gera dirbti mokykloje, kai mokiniai mokytoją gerbia. Tais metais turbūt ir vyko tokia keista diskusija, prasidėjusi didžiuosiuose miestuose: kas mokykloje apgins mokytoją nuo įžūlaus mokinio?.. O grįždamas į Liškiavą stebėjausi, kad Kibyšių žemės ūkio bendrovės traktoriai per lietų tempia javų sėjamąsias. Nejaugi jau šitaip pasikeitė lauko darbų metodika, argi dabar jau galima važiuoti per tokią šlapią dirvą, nesibijant, kad bus smarkiai sugadinta dirvožemio struktūra? 

Kasdien dabar lietus arba dulksna. O šią naktį trečią valandą pabudau išgirdęs nuo lubų teškančius lašus. Kapsi lėtai, bet aiškiai, gali skaičiuoti kaip savo pulsą ir vėl prisiminti Vladimiro Dalio užrašytą patarlę: „Naujoje vietoje kiekvienas trejetą metų yra kvailys“. Žinau, tiesa, kad pavojus čia nėra labai didelis, niekas nelūžo ir niekas nesupuvo, tiktai vienoje vietoje vėl atsiknojo skardos lakštų sujungimas, taigi rytą reikės lipti į palėpę ir padėti didesnį dubenį. O prasidėjo ta kliauda tuoj po to, kai kaminkrėtys ropštėsi ant stogo su savo metalinėmis kopėčiomis. Negaliu jo kaltinti, gal ir stogdengys kažką ne taip padarė, o tas kaminkrėtys dirbo visą dieną kruopščiai, suodžių kanalai buvo labai priaugę. Galėjau įsitikinti, kokia reikalinga dar ši seniausia profesija, gal joks naujakurys neturėtų šitiek įgūdžių ir kantrybės, kai reikia išsiaiškinti, kurios sklendės yra vasarinės, o kurios žieminės, kai į vieną kaminą suvesti net trijų krosnių dūmtraukiai. O kokie jo gremžtukai ir gyvatukai, tarsi patys kylantys aukštyn ir plieno virbų šepečiais nugremždami gal dvidešimties metų senumo suodžių plutą. 

Kaminkrėtys buvo iš Kauno, o stogdengį pirmasis šio namo šeimininkas kvietėsi iš Alytaus, tai buvo seniai, turtingesnis sodietis, matyt, norėjo pasipuikuoti prieš kaimynus ir užsidėjo skardinį stogą. Bet dabar tas balandžio lietus, prasisunkęs pro stogo skardą, užduoda ir kitą klausimą: kiek daug šią žiemą buvo sniego, nepagailėjo dangus pavasario pradžioje šlapdribos ir lietaus, o drėgmės visur jau trūksta – ir Krūčiaus upelis nusekęs lyg sausringą vasarą, ir į pirties šulinėlį vos vos sunkiasi sumenkusios požeminės upės srovelė, ir dirvožemis atvirose vietose jau apysausis. Prie Nemuno irgi pavasarinio potvynio nebuvo. Nejaugi artėja dar viena, jau ketvirtoji sausringa vasara?

Balandžio 23-ioji

Ši diena mums labai svarbi: prieš 30 metų įkurti trys nauji nacionaliniai parkai, o pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas, įkurtas Ignalinos krašte 1974-aisiais, pavadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku. 

Šiemet Dzūkijos nacionalinis parkas paminės dar vieną sukaktį: prieš 10 metų būtent šis parkas, o kartu ir Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, priimti į Europos laukinių parkų klubą (PAN). Europoje labai daug visokių saugomų teritorijų, o šiame ypatingame klube – tiktai 12 parkų. Tai rodo, kokie griežti šio sambūrio nuostatai, kaip kruopščiai viską vertina nepriklausomi ekspertai. Žuvintas, beje, irgi yra sulaukęs ypatingo įvertinimo, tik jis vienas yra paskelbtas biosferos rezervatu, nei Čepkelių, nei Kamanų, nei Viešvilės rezervatai nėra biosferiniai. Čepkeliai šitokio vardo tikrai nusipelno, bet štai koks keistas „kliuvinys“ – Gardino miestas per arti. 

Laukinės gamtos vaizdų Dzūkijos nacionaliniame parke ir Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate tikrai yra daug, bet labai svarbu, kad matome čia pirmykštės Gamtos ir etnografinių kaimų harmoniją. Naminės bitės gyvena ne tiktai aviliuose, bet ir drevėse, čiurliai peri sodybų inkiluose, o varnėnai pavasarį apsigyvena juodalksnių uoksuose. Labai keista pirmą kartą pamatyti, kaip varnėnas kreiseriniu greičiu lekia virš Vaikšnoro Ravo ir Saladaunios erozinių raguvų, staiga nusileidžia į liškiaviškių daržus, skubiai renka pernykščias aguročių virkščias ir su tokiu plevėsuojančiu kroviniu skuba tolyn, į miškingas Krūčiaus aukštupio pakrantes. O Musteikos bitininkų spiečiai išbėga iš kaimo kuo toliau į šilus. Ir neprapuola. O ką primena šimtametė liepa, tarsi vieniša, bet kasmet žydinti pievoje, kur Ūla įteka į Merkį? O Netiesų ar Žvėrinčiaus ąžuolai? Tokie vaizdai mums gali pasirodyti kasdieniški, bet jie yra brangūs ir godojami taip pat kaip Belovežo giria – vienintelė tikra sengirė Europoje. Tai yra tikri mūsų džiugesio šaltiniai, ir tokios būsenos turbūt negali suprasti Kalifornijos kalnų ar Hudzono įlankos pakrančių aborigenai bei naujakuriai. Taip ir turi būti, tereikia palyginti, kiek ten gyventojų yra viename kvadratiniame kilometre ir kiek Europoje.

Ir vis dėlto šio pavasario gamta mums nelabai palanki. Blindės žydėjo, o nedūzgė aplink jas bitės, nes visą tą laiką lijo arba dulksnojo. Vakar pražydo klevai, ir staiga atšalo. O vidudienį pradėjo iš debesų byrėti baltos sniego kruopos. Bitės tūno aviliuose. O kaip reikalingas joms pirmasis nektaras. Labai svarbios yra ir kvepiančios žiedadulkės, iš kurių gaminama bičių duona… O iš Krūčiaus slėnio staiga pakyla dvi antys. Kaip sunkiai jos blaškosi tarp krūmų ir medžių, rodos, atsitrenks į juodalksnio kamieną ir nukris. Kai netikėtai tokioje vietoje pakyla jerubė, jos polėkis yra tobulas, o tas duslus sparnų parpimas atrodo tarsi gamtinis varikliukas, tiksliai sukiojantis pilką paukštį tarp medžių. O antis, atsiradusi ne savo vietoje, atrodo labai nepaslanki. O atlekia šie paukščiai prie Krūčiaus, matyt, todėl, kad pelkėse šį pavasarį visai nėra vandens.