Laiškai iš kaimo. Birželis: kai dar cilpsi pilkoji pečialinda

Gegužės 31-oji

Paskutinę kalendorinio pavasario dieną marga kompanija lūkuriuoja prie mano įrankių namelio, o penkerių metų berniukas negali pakelti nuo žemės apvalaino akmens ir truputį pyksta. Per sunkus akmuo mažo vaiko rankoms. Jo tėvelis bando pakelti riedulį viena ranka, irgi negali. Dabar jau visi juokiasi, niekas nepyksta. Pagaliau vaikas klausia:

– Koks čia akmuo?

Atsakau tarsi nė kiek nemeluodamas:

– Kaip reikia nudailintas katapultos sviedinys. Iš Liškiavos pilies. Penkioliktojo amžiaus pradžioje vyrai, matyt, buvo stipresni už mus. O kad būtumėt matę, kaip čia vakar su tuo akmeniniu rutuliu galynėjosi aršus taksas iš mane aplankiusių žygeivių grupės. Ir nors kokie didžiuliai jo nasrai, bet akmuo, nors tu pasiusk, nepaklūsta jo slidiems dantims, ramiai sau guli ant žemės.

Urgzdamas ir lodamas bandė ridenti akmenį, kol pailso, niekaip negalėdamas visais žabtais jo apimti, tik žiūrim – rauna dantimis žolę ir krauna ant to akmens. Paslėpė savo priešą įnirtęs taksas. Nuėjo šalin ir guli… Labai atkaklus šuva, tokių užsispyrusių pasaulėjauta gana aiški: kas vakar buvo mano, tas ir šiandien turi būti mano. Šuns šeimininkas taip ir paaiškino: namie jis turi savo mėgstamą akmenį ir jį lengvai apžioja, o šito nepajėgia, todėl gulės dabar visas piktas, ir niekas jo neprakalbins. 

Atėjau pamiške su dalgiu ant peties, prisiartinau prie grupelės keliautojų, ir mano kalba apie katapultą ir apie tą akmenį, regis, nebuvo iš piršto laužta, bet matau, kad Nemunu į Liškiavą atplaukusieji svečiai – ir moterys, ir vyrai, ir vaikai – reaguoja į mano pasakojimą kaip į pramaną. Argi štai čia gulintis akmuo, su kuriuo vakar taip juokingai galynėjosi taksas, galėjo būti senovinės katapultos sviedinys? Takso nuotykiais nieko per daug nenustebinsi, toji šunų veislė taip ir sukurta, kad jų mėgėjai galėtų kuo smagiau pasijuokti. Bet gal šio apvalaino akmens statusą čia dar pateisintų kokia nekasdieniška istorija? 

Netrumpa ta istorija, kadangi turiu grįžti į 1996 metus, kai dar tik apsigyvenau Liškiavoje. Kaimynai tada kalbėdavo, kad už Krūčiaus upelio miške gyvena toks Petras Balčius, visi jį vadina Pyteriu, ir jis rašo eilėraščius, be to, renka akmenis. Kažkas matė, kad daug tų akmenų jo sukrauta, visi vienodo didumo, labai apvalūs, tartum nugludinti, ir kad pats Pyteris kalbėjęs apie tai, – lyg buvę tie akmenys senų laikų katapultos sviediniai. Du kartus beldžiausi į Pyterio duris, niekas neatidarė. Dar kartą perskaičiau Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, bet apie katapultas Liškiavoje, Merkinėje ar Punioje nieko neradau. Gynėsi lietuviai ir jotvingiai nuo priešų, ridendami nuo kalnų rąstus, akmenis, pildami karštą dervą, o katapultų tarsi nežinojo. Vieną dieną atėjo žinia, kad Petras Balčius mirė. 

Po keleto metų sužinojau, kad ir dubenuotus akmenis, ir girnapuses, ir riedulius su ženklais rinkdavo Jonas Žėkas, gyvenęs Vilkiautinio vienkiemyje. Radau apleistą jo sodybą, suskaičiavau, kiek išliko gyvų liepų jo sodintoje alėjoje, bet keistų akmenų neaptikau. Viskas, matyt, jau buvo prapuolę. Praėjo gal dar dešimtmetis, ir stebėjausi, kaip atkakliai Vilkiautinio kapinyne prie Bedugnio ežero ieško ypatingų akmenų profesorius Vykintas Vaitkevičius. Jam rūpėjo surasti tuos ypatingus apsamanojusius riedulius, kurie kadaise, gal prieš šešis šimtus metų, būdavo kruopščiai apdedami aplink jotvingių pilkapius…

Gal dabar jau galėčiau sakyti, kad, niekur toli iš Liškiavos neišvažiuodamas, pradedu suprasti tuos žmones, kuriems akmenys ir juodosios keramikos šukės yra svarbiau nei augalai. Nors konkrečių įrodymų ir neturiu, tiktai legendas. Bet legendos, sakmės ir visokie lemtingi padavimai ne šiaip sau atsiranda ten, kur kažkas tikrai buvo. 

Birželio 4-oji

Keista kalendorinės vasaros pradžia: prie Krūčiaus jau labai iškilmingai žydi didžiulė rūgtis – gyvatžolė, o kai kurie čia pat augantys juodalksniai dar be lapų. Gegužės pabaigoje buvo daug lietaus, tik nesulaukėme didesnės šilumos. Todėl ir tikrieji vasaros pranašai erškėčiai dar nežydi. Vėlavo pavasaris, neskuba ir vasara.

Pati didžiausia Liškiavos keistenybė šiandien – tai pavasariškai kurkiančios varlės. Varliagyvių gyvenimo tyrinėtojams toks reiškinys būtų įdomus, gal net mįslingas. O mums tie pavėlavę pievinių bei žaliųjų kūdrinių varlių vakariniai koncertai nekelia nuostabos. Mat prieš kelias dienas atvažiavo šulniakasiai, jie Vingiorykščių pievos pakrašty labai greitai išgręžė net 90 metrų gylio šulinį ir, norėdami išbandyti požeminės upės pajėgumą, prileido gana daug vandens į mažą, jau išdžiūvusią pelkutę… Ir tik pažiūrėkite – atsirado varlių! Aiškus įrodymas, kad varlėms trūksta tinkamų buveinių. Gaila, bet tokia trumpalaikė žmonių labdarybė niekur neveda: greitai išgaruos efemeriškos pelkutės vanduo, ir iš varlių ikrų neatsiras buožgalviukų. 

Birželio 13-oji

Dzūkijos nacionalinio parko Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Aurimas Navickas atvežė į Liškiavą penkis prancūzus savanorius, pasiruošusius rimtai pasidarbuoti. Pradžioje, žinoma, žingsniuojame Botaniniu taku ir apžvelgiame šios vasaros žiedus. O kai sustojame prie laužavietės, kai bandome išsiaiškinti, kaip čia pat esančią eolinę čiobrelių kopą reikės apginti nuo šakninėmis atžalomis smarkiai plintančių laukinių gervuogių, pamatome ir tuos apskritus, erdvės ir laiko dailiai nugludintus akmenis, kažkodėl čia atsiradusius ir labai tinkančius prie ką tik pražydusių šliaužiančiųjų čiobrelių.

Reikia vėl įsijausti ir kalbėti apie katapultos sviedinius, kuriuos radau prie naujosios Krūčiaus atodangos, kai srovė nugriovė Pyterio miško šlaitą. Nukrito labai geležingi, tiesiog raudoni smiltainiai, moreninės rusvo molio linzės, tuoj pat ištirpstančios vandenyje, nuriedėjo ir tie poledynmečio vandenų nugludinti akmenys. Aiškinu lietuviškai, nes prancūzai nesupranta nei vokiškai, nei lenkiškai, o Aurimas mano šneką išverčia į anglų kalbą. Jeigu mūsų svečiai ne viską supranta ir angliškai, tuoj pat Aurimo telefonas tą patį pakartoja prancūziškai. Užsirašo telefonas angliškai ir pakartoja prancūziškai.

Aš pirmą kartą matau ir girdžiu tokį stebuklą, todėl klausiu, ar čia jau tas baisusis baubas – dirbtinis intelektas, apie kurį daug rašo akademikas Jonas Grigas. Aurimas nelinkęs komplikuoti situacijos: čia tiktai fragmentas to būsimojo dirbtinio intelekto. Bet išgirstoji žinia apie katapultą ir jos sviedinius, gulinčius ant smėlio kopos, gerokai nustebina prancūzus savanorius, – nežino, ar čia juoktis, ar patikėti. O man jau įdomu, kiekgi mano pasakojimus suprastino ir kiek patobulino dvigubas vertimas. 

Vis dėlto mums katapultos vaizdinys nėra fantastika, nes Trakų istoriniame nacionaliniame parke katapulta tikrai veikia, – ten apsilankiusieji tvirtina, kad arklio galvos didumo akmenys lekia švilpdami net tris šimtus metrų. Tokia senųjų pabūklų rekonstrukcija svarbi ne vien tik istorikams, – visiems įdomu pamatyti, kaip energiją sukuria ne dinamitas, ne nafta, ne radioaktyvios uolienos ir ne kvantinė fizika. Svarbu prisiminti praktinę senovės žmonių išmintį, neabejoti klaidžiausio Žemaitijos labirinto išmanumu, nes jame galėtume užsiklaidžioti amžinai, net jeigu ir pabandytume kliautis naujausiomis šiuolaikinėmis technologijomis.

Šitaip pamažu ir aiškėja, kad kartais pravartu sugrįžti ne tiktai į keturioliktąjį amžių, bet ir į dvidešimtojo amžiaus pabaigą, kai vietiniai Dzūkijos šilų medžiotojai vis dar šaudydavo zuikius su dūminiu paraku, taip pasigirdami: tu gali nepataikyti, o zuikis vis tiek krenta negyvas, krenta nuo ūko, ne nuo šratų ar kulkų. Todėl, kad dūminis parakas ne tiktai smarkiai dūmija, ne tiktai ūką, bet ir baisų ūksmą sukelia.

Sodiečiai anuomet dėl šitokių trenksmų, nuo kurių zuikiai krisdavo kaip lapai, nesuko savo varganų galvų. Užsinorėjai zuikienos, tai ir bus! Sulos pritekėdavo begalė, uogų ir grybų nors vežimu vežk, miškinių bičių medaus irgi prikopinėdavo nemažai, o daržai gi anų dienų žmonėms, ne kiaulėms, visokių valgomų šaknų ir gumbų skurdžioje žemėje vienaip ar kitaip užaugindavo, tad belikdavo tik žvėriena pasirūpinti. 

Galima su svečiais prancūzais prisiminti praeities istorijas, bet pirmadienis – darbo diena. Kastuvas turi parodyti savanoriams talkininkams, kad tiksliai atkirtus agresyvių gervuogių šaknis jaunos atžalos lengvai išraunamos, ir net šliaužiančiųjų čiobrelių buveinė nė kiek nepažeidžiama. Ta paprastoji gervuogė, kažkodėl išplitusi smėlynuose, čia visiškai neuždera, ji tik arčiau prie Nemuno sunokina melsvas rūgščias uogas, o sode prie Krūčiaus, būtent Vaikšnoro Ravo kairiojo kranto smėlyje, netgi kenkia sauleniams, sidabražolėms, gvazdikams ir čiobreliams. Taigi darbo čia per akis! O štai žalsvųjų naktižiedžių buveinėje rauname ir šakniastiebinius smiltyninius lendrūnus, ir invazines kanadines rykštenes. Tikra talka. 

Smagu žiūrėti, kaip keturi energingi vyrai drauge su labai stropia mergina krauna į karučius ir mano prašymu veža į vadinamąjį driežariumą ne ką kita, o akmenis, kuriuos ūkininkai, surinkę iš savo laukų, paslapčiomis atbogino ir išvertė į valstybinį mišką. Karutis čia tikrai patogesnis už akumuliatorinį paspirtuką, nes lyg tyčia ant šio tako, kuriuo galėtume sunešioti ar pervežti akmenis, neseniai užgriuvo šimtametis beržas – nepravažiuotume nė su jokia burzgiančia technika. Ir bėda, savo uoliems talkininkams, ieškantiems būdų, kaip per tą išvirtusį beržą persiropšti arba iš kurios pusės būtų lengviau jį apvažiuoti, niekaip negaliu paaiškinti, kad nesistengtų per daug akmenų prisikrauti, nes karutis jau senas, kliba jo visi sąnariai… 

Tačiau darbas gana prasmingas – akmuo praturtina kraštovaizdį, svarbu, kad jis būtų savo vietoje. Žemdirbiai tvirtina, kad dirvose akmenys auga, – nors tu surenki juos kuo stropiau, o kiekvieną pavasarį vis tiek atsiranda naujų. Tuo tarpu saugomame kraštovaizdyje mes pastebime, kad ir dideli, ir maži rieduliai slepiasi. Žinoma, ir apsamanojęs ar po eglės šakomis besiglaudžiantis akmuo – gražu, bet jis nebesukuria tokio ypatingo mikroklimato, kokio labai geidauja kai kurie pietietiški retieji augalai. Todėl savaime suprantama, kad saulės įšildoma akmenų krūsnis pietiniame pamiškės šlaite vilioja roplius, bitinius plėviasparnius, naktinius sfinksus, pelėdgalvius ir verpikus. 

Pastebėjau, kad žalsvosios naktižiedės, itin jaučiančios akmenų akumuliuojamą šilumą, labiausiai žydi ir kvepia būtent naktį. Gaila, kad negaliu apie tai papasakoti prancūzams. Aurimas išvažiavo, jam rūpi kiti vasaros darbai. Kai ką, žinoma, sugebu parodyti gestais, kai ką nesunku ir jiems patiems užuosti. O dar kai ką pavyksta paaiškinti, prisimenant lotynišką augalo vardą ir priduriant daug kur tinkantį žodį medicamentum, kuris turbūt visoms Europos tautoms reiškia tą patį. O kai nueiname prie bitininko Juozo Uzdilos facelijų, nieko aiškinti nebereikia – lyg įspūdingąją pasaulio bičių kalbą mokėdamas gaudžia ir kvepia visas žydintis laukas.

Be to, ir tai stropiajai prancūzaitei savaime suprantama, kad Phacelia californica atkilusi iš kontrastingosios Kalifornijos, apie kurią dainuoja mūsų Vytautas Kernagis. O juk ten, Kalifornijos kalnuose, atsirado ir pirmasis pasaulyje Nacionalinis parkas, kurio tikslas buvo užrašytas paprastai ir aiškiai: išsaugoti šį grožį ateities kartoms. 

Birželio 15-oji

Štai tau pačiame birželio viduryje – visas pulkas mažų ir šiek tiek didesnių vaikų iš Varėnos. Ir drąsūs, ir smalsūs! Bėga jie Botaniniu taku pirmi, nors mokytojos aiškina, kad reikia ramiai tapenti žąsele ir klausytis, ką vadovas gamtininkas pasakoja. Bet vaikams rūpi ir patiems kažką pirmiau už kitus pamatyti. 

– Žiūrėk, dėde, šūdvabalis!

– Gal tu, vaĩkeli, kaip pasakytų dziedukas dzūkas, geriau įsižiūrėk, čia gi ne mėšlavabalis, o bronzinukas. Ar tu žinai, kad jis gali skristi?

Nukeliu dviem pirštais bronzinuką nuo putinalãpio pūslenio žiedo, spusteliu truputį jo šonus, kad atsilaisvintų antsparniai, ir kiek pamėtėju aukštyn. Vabalas nuskrenda žalsvai žvilgėdamas, o vaikai nulydi jį akimis. Mes visi stabtelime pasikalbėti prie didžiulio, tik vakar pražydusio pūslenio krūmo, kuriame jau dūzgia daugybė skraidančių ir ropojančių vabzdžių. 

Toks neramus ir margas vaikų būrys bendrose išvykose dažniausiai negali pamiršti savo kasdienių įpročių, paaugliukams būdingo elgesio akibrokštų, bet kartais vis dėlto suklūsta, užsižiūri į ką nors, jeigu tai regi pirmą kartą. Aš tyčia sakau „vaĩkeli“, kirčiuodamas pirmąjį skiemenį, nes toks kreipinys gana tikslus: tai jau nebe mažas vaikutis, bet dar ir ne pusbernis. Dzūkai turi keletą žodžio „vaikelis“ prasmių, tik reikėtų gal ir suaugusiesiems, ir vaikams jas dažniau prisiminti.

Tiesa, pedagogai jau patarinėja, kad dešimties metų moksleiviui vyresnis pašnekovas turėtų sakyti „jūs“, tačiau ištrūkusiems į Gamtą berniukams griežti bendravimo etiketo reikalavimai turbūt nė motais. Žinoma, tas bronzinukas kitą kartą gali apgauti ne tik mane, bet ir entomologą profesionalą, – eksperimentiškai pasiųstas į orą, vabalėlis gali ir žemėn nukristi, nes tie skraiduoliai su kietais chitininiais antsparniais kartais ilgokai padūzgia vietoje, kol sugeba pakilti. Bet šį kartą, žiūrim, tas bronzinukas skrenda užtikrintai. Rodos, tuo džiugiai stebisi ir guvi juodbruvė mergaitė, tuoj pat sudraudžianti savo bendraklasį:

– Tu, Mykolėli, galėjai būti mandagesnis. Argi nežinai, kad reikėjo sakyti „mėšlavabalis“?.. 

– O tu, Elzyte, žiūrėk, neparvirsk, nes aną kartą taip smarkiai bėgai, kad pagavai zuikį.

Visi nepiktai juokiasi, o aš turiu suklusti ir paklausti mergaitės, ar jai patinka jos vardas. Ji bemat atsako, kad labai patinka. Turiu prisipažinti, kad ir man patinka, nes mano dukra taip pat Elzė ir prieš daugelį metų buvo tokia pat guvi ir greita mergaitė, o dabar, žinoma, jau suaugusi ir surimtėjusi. Mergaitė susirūpinusi klausia:

– Ar bus galima pamatyti tą kitą Elzę?

– Gaila, bet neplanuotą dviejų Elzių pasimatymą kol kas teks atidėti. Dabar svarbu pamatyti, kas mus pasitinka čia pat… Įsižiūrėkit, kaip čia dabar viskas vienu metu žydi: sinavadai, smaliukės, šalavijai, kregždūnės ir net baltasis diktonas. O ar matot, kaip atkakliai ant geltonžiedės sedulos vyniojasi miškinis pelėžirnis? Kai jis sužydės, bus labai panašus į darželiuose auginamus kvepiančiuosius žirnelius.

Leidžiamės prie upelio. Berniukams labiausiai rūpi, ar upelyje yra žuvų. Žinoma, kad yra, ir maži strepečiai atplaukia, ir mažosios nėgės smėlyje slepiasi, ir keistas žuveliokas šližys po akmenimis tūno, o pavasarį prieš srovę atplaukia iš Nemuno margieji upėtakiai.

– Matot, kokios čia keistos šito šalto upelio žuvys. Reikia ilgai žiūrėti, kol kurią nors pamatysi. Bet tik paklausykit: gieda pilkoji pečialinda, tai yra pavasarinis pečialindos cilpsėjimas. O girdim jį todėl, kad paukštelis vėl ruošiasi perėti, matot, kokia ilga bus vasara. Ne kasmet pečialinda peri du kartus. Paklausykim, kokia paprasta jos giesmė: cilp calp, cilp calp…

Kai pabandom tyliai pasiklausyti pečialindos cilpsėjimo, išgirstam, kaip šniokščia Krūčiaus upelio krioklys. O kas čia dabar taip stipriai kvepia? Abipus siauro mūsų tako – vešlūs kvepiantieji gurgždžiai, meškiniai česnakai, stumbražolės, net gyvatžolinė rūgtis žydi, jos šaknis išsirangiusi kaip gyvatė…

Birželio 21-oji

Lyja visą dieną. Vakare matuoju, kiek prilijo per praėjusią naktį ir dieną: šeši centimetrai. O juk buvo smarkios liūtys ir prieš keletą dienų. Daržininkai, ypač braškių augintojai, skundžiasi: genda derlius. Man atrodo, kad šitokios nuolatinės drėgmės labiausiai nemėgsta pomidorai, augantys ne šiltnamyje. Smarkiai kyla tik tie pomidorų ūgliai, kuriems negalima leisti žydėti, kad nesumenkintų viršūninių žiedų ir vaisių. Agurkams ir moliūgams lietaus ir šilumos reikia daug, o šiandien tik dvylika laipsnių. 

Tokią lietingą dieną įsiskaitau optimistinę Rutgerio Bregmano knygą „Žmonijos gerumas“. Tai „Tyto alba“ leidinys, tiražas didžiulis, iš nyderlandų kalbos vertė Saulė Rygertaitė. Dar galiu pasidžiaugti, kad raidės didelės, skaityti lengva net ir tamsią, ūkanotą dieną. Tik nelengva patikėti, kad šių dienų žmonėms taip jau ir būdingas prigimtinis draugiškumas, atjauta, bendruomeniškumas, o „visų karas su visais“ nutolo ir niekada nebegrįš. Kiek daug knygoje aprašyta faktų ir reiškinių, patvirtinančių netgi Jeano-Jacques’o Rousseau (Žano Žako Ruso) kvietimą grįžti į Gamtą, į tą žmonijos egzistencinį etapą, kol dar nebuvo įkaltas kuolelis, patvirtinantis žemės nuosavybės teisę.

Autorius remiasi dideliais autoritetais (netgi Nobelio premijos laureatais) ir teigia, kad bandome grįžti į praeitį daug turtingesni – sugebame labiau tausoti valstybinį mišką, priklausantį visiems, stengiamės gaivinti pasaulinį vandenyną, kuris tikrai galėtų būti daug gyvybingesnis nei šiuo metu. 

Knyga originalo kalba išleista 2019 metais, kai naujo karo pradžia Europoje atrodė mažai tikėtina. Bet labai greitai paaiškėjo, kad kai kam niekada nepraeina tas prigimtinis agresyvumas ir noras valdyti. Tuo tarpu Rutgerio Bregmano knyga pasakoja daug istorijų, įrodančių, koks didelis ir veiksmingas tas prigimtinis žmogaus gerumas. Ir kaip visada geru atsiliepiama į gerumą. Buvo tokių situacijų žmonijos istorijoje (Velykų saloje šimtmečiais išsilaikiusios bendruomenės fenomenas).

Arba šeši berniukai, daugiau nei metus laimingai išgyvenę Ramiojo vandenyno saloje Ata). Buvo mokyklose labai daug eksperimentų, kuriais įrodyta, kad moksleiviai darosi geresni ir kruopštesni, jeigu su jais elgiamasi draugiškai ir geranoriškai. Rutgeris Bregmanas rašo, kad kai kurios mokslinių eksperimentų išvados turėjo padaryti perversmą ir psichologijos vadovėlių turinyje, ir mokyklų kasdienybėje, bet nieko panašaus neįvyko. Nepavyko net ir demokratiškos, pasitikėjimu paremtos Norvegijos kalėjimų patirties pritaikyti JAV kalėjimuose. Bet autorius vis tiek išlieka optimistas. 

Ir štai dabar, praėjus tik keleriems metams po šios optimistinės knygos pasirodymo, įvairių šalių politologai svarsto, kaip reikės priversti Rusiją atlyginti Ukrainai padarytą žalą. Ar pajus ukrainiečiai tą iš Nyderlandų šalies sklindantį mitą apie vis didėjantį žmonijos gerumą? O gal teisus geografas ir politologas Dmitrijus Oreškinas, kai kalba apie artėjantį teritorinį Rusijos federacijos skilimą? Iš kurios Rusijos dalies (europinės ar azijinės) tarptautinė teisė ryžtųsi reikalauti pagalbos, atkuriant Ukrainos pramonę, komunikacijas bei kasdienį žmonių gyvenimą?

Visiškai netolimos ateities klausimai, o atrodo tarsi retoriniai. Šitaip ir pamatomi mūsų tikrovės prieštaringumai. Buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas pokalbyje su ukrainiečiu žurnalistu Vitalijumi Portnikovu nuoširdžiai prisipažįsta: man skaudu apie tai kalbėti, bet Ukrainos reikalavimai bus teisėti, ir mano šalis į tai privalės žiūrėti atsakingai.