Laiškai iš kaimo. Būk ten, kur esi kviečiamas

Sausio 5-oji

Metų pradžioje negalime aktyviai sekti letenuotų bei kanopinių žvėrių judėjimo, nes nėra sniego. Bet kai ką galima stebėti pasyviai. Zoologai neturėtų šaipytis, jei gamtininkai mėgėjai kažką labai svarbaus pamato atsitiktinai. Arba ilgai tūnodami vienoje vietoje ką nors vis stebi ir kartais gali pasidžiaugti, kad iškrinta jiems tikras grynuolis. Svarbiausia sąlyga yra universali: žvėries ar paukščio elgesys turi būti natūralus. Žinoma, toks tūnojimas nėra lengvas. Ir kaip gerai, kad kartais pro pirkios langą gali pamatyti, kaip natūraliai elgiasi mūsų krašto gyvūnai ar patys paprasčiausi žmogaus įnamiai. 

Vos prašvitus matau pro langą, kad į kaimyno bulvieną nutupia varna ir smagiai žirgliuoja, dairosi į šalis kažko ieškodama. Staiga kyla ji aukštyn į obelį ir žiūri į rytus. O ten šlaito takeliu, kuriuo vasarą kartais vaikšto bažnyčios ir vienuolyno svečiai, bidzena lapė. Stebiu pro žiūronus, ir man ji atrodo labai nekokia – šlapia, apspurusiu kailiu, nusususia uodega. Bet gerai bėga, stengiasi nenutolti nuo gervuogių brūzgyno, vis šiokia tokia priedanga. Staiga prapuola. Kaip toje pasakoje – „šast ir nekruta staiga nei galva, nei uodega“. Rytinėje bulvienos lauko pusėje balsvuoja smiltyniniais lendrūnais apaugę kupstai, matyt, tarp tų kupstų gudruolė ir pasislėpė. Bet nepamačiau, ji mane tiesiog apdūmė. O varna vis įdėmiai žvelgia į tą pačią pusę, kur tamsuoja vis dar rudeniškas pušynas.

Lapės taktika man jau aiški: varna medyje jai nerūpi, ji stebės kaimyno kiemą, kur ganosi tinklo tvora užtvertos vištos. Kartais gal tie plunksnuoti padarai gauna daugiau laisvės. Situaciją gudriam plėšrūnui svarbu žinoti. Bet ko varna tebežiūri vis į tą pačią pusę, lapės juk nebėra. Ogi ateina nė kiek neskubėdamas katinas Bastuoklis, galima sakyti, drąsiai keliauja lapės pėdsakais. Bastuokliui nerūpi nei lapė, nei varna, jis grįžta namo. Pernakvojo savo urve, kaip ir priklauso tikram bastūnui, dabar gaus pieno ir dar pamiegos iki pietų. O vakarop vėl iškeliaus į savo slėptuvę, ramiai patykos, kol atkrebždės miškinė pelė arba gerai įmitęs pelėnas. Tuščiose daržinėse dabar nebėra nei naminių, nei dirvinių pelių. Ir tvartai visiškai tušti, net žiurkių nebeliko. Katino Bastuoklio gyvenimo būdas visai neblogas… Varna jau plasnoja piktai krankdama Nemuno link, jeigu ten bangelės išmetė kokį moliuską, nebegyvą žuvelę ar vėžio liekanų, reikia aplenkti kranklius, peslius, kirus ir valkataujančius šunėkus. 

Kol kas tik tokie paprasti vaizdai ir chrestomatinės improvizacijos, belaukiant žiemos. Skaičiuoti ūdras, palei Nemuną per dieną nueinant bent trisdešimt kilometrų, būtų kur kas įdomiau. Pėdsakų nereikia, užtenka pamatyti ir suskaičiuoti ekskrementus, kuriuos šie įdomūs žvėreliai palieka būtinai ant pakrantės akmenų… O prie Krūčiaus vis dėlto įdomiau tada, kai visur baltuoja sniegas. Jeigu mintinai žinai visas raguvas, miškapieves, šaltinius, pamiškes ir ūkininkų laukus, tai pėdsakai gali daug pasakyti. Ir vasarą, ir žiemą gyvūnų kelionės yra labai tikslingos. Kai dienos trumpos, judėjimo tikslingumas dar aiškesnis, nes maistą reikia susiieškoti per trumpesnį laiką…. Įdomu dabar stebėti čižylas, bukučius, lipučius, sniegenas, strazdus ir netgi genius. Visi dirba skubėdami. Prasibrauk į tankų pušų jaunuolyną, kuriame, rodos, nieko nėra, pabūk ramiai, ir atcypsės prie tavęs mažytės kuoduotosios zylės. Jos stropiai renka visokias mažas koziavkas ir voriukus. Jeigu nė kiek nejudėsi, tai zylėms bus nesvarbu, ar tu esi žmogus, ar kaliausė.

Sausio 9-oji

Pridrėbė šlapio sniego. Vis po truputį pasninga, bet kiekvieną dieną ant balto sniego matau ką tik nuplėšytas ginalinių klevų sėklų bures. Juodagalvių sniegenų darbas. Visada girdžiu tyliai susišvilpčiojančias sniegenas, jos dabar lukštena putinalapių pūslenių ir klevų sėklas, o po putino krūmu palieka išdrabstytus raudonų uogų mėsdrus, sulesdamos tiktai sėkliukes. Net baugu pažvelgti į tokį raudonumą ant balto sniego, labai aiški asociacija su krauju, ne tiktai su kraupia Vasilijaus Šukšino apysaka „Putinas raudonasai“… Kasdien snyguriuoja, bet žmonių suletenti takai pamiškėse juoduoja iš tolo, sniegas čia greitai ištirpsta, nes pašalo nėr. Ir pavojingi tokie takai – klevų ir juodalksnių lapai šlapi, paslydęs gali susilaužyti šeivikaulį, blauzdikaulį ar šlaunikaulį.

Sugrėbiu nuo svarbesnių takų slidžius lapus į mažas krūveles, pavasarį bus nesunku susikrauti į karučius ir mulčiuoti vaiskrūmius. Parkuose ir soduose rudeninis lapų grėbimas yra labai negeras įprotis, bet nuo takų ir nuo lieptų bei tiltelių nugrėbti būtina. Dirbu neskubėdamas, pasiklausydamas ir pasidairydamas. Ir netikėtai prisimenu lapę, ne tą apsususią, tykojančią kaimyno vištų, o labai estetišką laputę, matytą Mariaus Čepulio albume. Tokį juokingą žvėrį gamtoje gali užtikti tik labai patyręs fotografas. Užrašas prie nuotraukos irgi geras: „Na, ir juokingas fotografas.“ Taip sako lapė, keistai išsižiojusi ir iškišusi liežuvį. Jos akys linksmos, jokio pavojaus laputė nejaučia, tik nesupranta, kas prieš ją stūkso toks juokingas, ir nežino, kad ji pati šią minutę yra dar juokingesnė… Čia, matyt, taip yra: kai kas nors ką nors padaro tobulai, gali tą darbą atsiminti ilgai, vos tik vieną kartą pamatęs. Nors ir neaišku, ką taip keistai Marius Čepulis padarė, kad lapė sustingo vietoje ir elgiasi labai keistai, net liežuvį burnon įtraukti pamiršusi. 

Jau temstant grįžtu namo per pušų jaunuolyną, vis pasiklausydamas genio kalenimo, tik staiga šmėkšteli prieš akis mažas paukštelis. Nesuprantu, kas jis toks, sustoju ant siauro servitutinio keliuko, žinau, kad tokioje situacijoje geriausia nejudėti, galgi kas ir paaiškės. Girdžiu tylų krebždesį kitoje pušelės kamieno pusėje. Zylė turėtų cypsėti, vos vos susišaukti su kitais gentainiais, bukučiui tokioje vietoje nėra kas veikti. Spėlioju ir laukiu. Ir nuvinguriuoja žemyn lengvos mažos žievelės, be garso krinta ant sniego. Tai turbūt liaunas, lenktasnapis liputis. Pačioje viršūnėje skubiai plėšo snapu žievės atplaišėles ir ieško voriukų. Ir niekas ten aukštai jo nenustebins taip, kaip gamtos fotografas nustebino lapę. Keturkojus šitaip staiga apstulbinti vis dėlto lengviau nei tokį mažą paukštelį liputį, triūsiantį medžio viršūnėje. O juk šitaip maitinasi ir pats mažiausias mūsų krašto sparnuotis – karaliukas. Ir kryžiasnapio lizdas būna šimtametės eglės viršūnėje.

Marius Čepulis rašo, kad visos jo nuotraukos albume „Metai“ yra iš Lietuvos. Ir dabar man atrodo, kad į savo krašto faunos bei floros pasaulį reikia žvelgti taip pat pagarbiai kaip į istorinius piliakalnius, milžinkapius ar pilių griuvėsius. Turi būti ta pati pagarbi nuostata: atėjau, pažiūrėjau ir nuėjau, palikęs visa tai kitiems, kurie ateis su tokiais pat gerais ketinimais. Sugebėjimas pamatyti kartais būna įgimtas, bet dar dažniau išsiugdomas, jeigu tik ateina toks supratimas. Gamtos ženklus stebinčiam žmogui geriausia pasijusti ne kokiu nors demiurgu ar gelbėtoju, o kaliause. Jei būsi tykus ir neskubantis, suprasi daugiau.

Kai žurnalistas Richardas Jonaitis sykį paklausė Mariaus Čepulio, ar jis myli gamtą, tai išgirdo tokį atsakymą: nemyliu aš jos, aš ją gerbiu. O juk panašiai rašė garsus gydytojas, filosofas ir mecenatas Albertas Šveiceris. Kiekvienas kuklus mūsų bandymas suartėti su Gamta turbūt ir yra tas Alberto Šveicerio propaguotas „nuolankus gyvybės pagerbimas“. O Rudolfas Šteineris, antroposofinės pasaulėjautos pradininkas, šitaip rašė: „Kaimo žmogus, kurį mokslinčiai laiko kvailu, o Dievas išmintingu, jautriau jaučia Gamtą.“ Toks kaimas, apie kurį kalba Rudolfas Šteineris, Europoje buvo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ypatinga žemdirbiška pagarba žemei labai greitai prapuolė, vos tiktai kaime atsirado technika. Šiuo metu gal tik amišiai, tokia maža bendruomenė, iš Europos atsikėlusi į Šiaurės Ameriką, dar jaučia labai savitą, truputį mistinę pagarbą žemei, kuri juos maitina. 

Sausio 13-oji

Klausausi per LRT radiją transliuojamų Aukščiausiosios Tarybos gynėjų prisiminimų, Švento Jokūbo ligoninės gydytojų pasakojimų apie 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Kaip visada stebiuosi profesoriaus Vytauto Landsbergio atmintimi, griežtos jo kalbos logika. Praėjo 30 metų, ir vis tiek visi prisiminimai yra jaudinantys. Gal todėl, kad kaskart atsiranda dar negirdėtų liudijimų. Žurnalas „Būdas“ (2020 – 1) spausdina tuo metu buvusio studento Egidijaus Gaidausko prisiminimus apie budėjimą prie Aukščiausiosios Tarybos ir prie Televizijos bokšto. Ir štai kokia iškalbinga detalė: jauni vyrai su taksi skuba prie Televizijos bokšto ir nė vienas negalvoja, kad už važiavimą reikės užmokėti. Todėl, kad taksi vairuotojas yra įjungęs radiją, ir visi žino, jog svarbiausia šią minutę būti ten, kur esi kviečiamas. 

Naktį pažadina labai neįprastas garsas. Gaudesys lyg tolimas, bet labai aiškus, tarsi aukštai skristų bombonešis. Atsikeliu, pažvelgiu pro langą, nedegdamas šviesos. Šviečia baltas sniegas, kieme ramu, o gaudžia lyg čia pat, kambary. Įjungiu šviesą, dairausi – ana jis, didelis pilkas vabalas ūsuotis, bimbia taip smarkiai, kad net ilgi jo ūsai dreba. Norėtų skristi, jau apšilo, jam jau pavasaris. Aišku, kad pateko ūsuotis į kambarį kartu su malkomis, malkinėje, matyt, buvo jo žiemavietė. Tai ką daryti? Nepasitarsi su juo taip, kaip gali pasitarti su peliautoju katinu ar budriu kiemsargiu. Žinau, kad kai kurie ūsuočiai yra labai retai matomi, net dvi jų rūšys įrašytos į Raudonąją knygą, ūsuotis dailidė ir didysis ąžuolinis ūsuotis nusipelnė tokios apsaugos, bet šitas tikriausiai yra iš pilkųjų pušiagraužių genties. Sakau jam, kad palauktų ryto šviesos, tada ir nuspręsim, kaip toliau gyvensim, tik prašau nebeburgzti taip baisiai, nieko nebegąsdinti… 

Sausio 21-oji 

Keturias paras smarkiai šalo. Sausio 17-osios rytą termometras rodė net 22 laipsnius. Dieną vaikščiojau su kastuvu ir žiūrėjau, ar pradeda įšalti žemė po sniegu. Kai daug sniego prikrinta ant žemės be įšalo blogai darosi visiems daugiamečiams žolynams, kenčia ir žieminiai javai. Blogai ir tada, kai smarkia atšąla visai be sniego – pleišėja dirvožemis staiga atšaldamas ir sutrauko augalų šaknis. 

Dabar jau tarsi pradedam priprasti prie nenormalių žiemų, juk žemdirbiai kiekvieną pavasarį vis tiek skaičiuoja nuostolius, bando nuspręsti, ką daryti su prastai peržiemojusiais žiemkenčiais. Trys praėjusios vasaros buvo sausringos, o žiemos visiškai nežiemiškos, ir mums atrodo, kad jau stebime tikros klimato anomalijos pradžią. Bet prisiminkime, kokia buvo 1999-ųjų vasara. Karščiausia diena buvo birželio 21-oji (36 laipsniai pavėsyje). Toks faktas jau irgi yra anomalija, nes mūsų geografinėje platumoje karščiausios dienos visada būdavo liepos mėnesį.

Dzūkijoje tą vasarą liepos pradžioje sodiečiai jau pjovė visiškai išbalusius, nepribrendusius javus. Bulvienojai nudžiūvo, kai kas bandė kasti bulves ir sakė, kad jos jau valgomos, neblogai iškepusios. Liepos 19 dieną radijas pranešė, kad pietų Rusijoje tokios sausros ir tokio nederliaus nebuvo jau šimtą metų… Gerai atsimenu 1999-ųjų vasarą, net nepažvelgdamas į savo užrašus, nes būtent tada teko dalyvauti aplinkosauginiame dviratininkų žygyje, kuriam vadovavo Saulius Rudžinskas iš Klaipėdos „Žvejonės“ klubo. Du šimtai dviratininkų važiavo per etnografinius Dzūkijos kaimus, aplankydami ir nelegalius sąvartynus, ir savavališkai įrengtas žvyrduobes, kurios paskui irgi tampa šiukšlynais.

Aplankėme atokiausius vienkiemius bei viensėdžius, kuriuose gyventojai nė kiek nesiskundžia vienatve, bet pats įspūdingiausias susitikimas buvo Puvočiuose, kai stovyklavietėje prie Merkio upės pamatėme linksmai šokantį keliaujantį malkų skaldytoją Jonelį – Leonardo Gutausko romano „Vilko dantų karoliai“ herojaus prototipą. Atrodo, tai buvo labai seniai, bet štai dabar, skaitydamas antrąjį Arvydo Juozaičio knygos „Tėvas Stanislovas“ leidimą, galiu prisiminti, kad būtent tada, prieš dvidešimt dvejus metus, visi dar kalbėjo apie Tėvo Stanislovo sukeltą ginčą, kas Lietuvoje yra didžturčiai, o kas grytelninkai. Kaip aišku buvo, kad šitaip linksmai prie šaltavandenės skaidrios upės per vidudienio karštį šokantis Jonelis visiškai nieko neturi, o yra laimingas.

Sausio 28-oji

Snigo tris dienas ir tris naktis. Privertė šlapio sniego 60 centimetrų. Sniegą virinom arbatai, nes dvi su puse paros nebuvo nei elektros, nei vandens. Geras sniegas, visiškai skaidrus, kai ištirpsta. Gal todėl, kad vėjas iš Šiaurės. Kuris išminčius yra taip kategoriškai pasakęs: „Visa, kas gražu, ateina iš Šiaurės.“ Šiauriečiai dirba daug, todėl ir išlieka vis tokie pat stiprūs savo vietoje. Iš Pietų ateina tingėjimo sindromas, o iš Vakarų – mašinos kultas, beveik prieš du šimtus metų prasidėjęs Anglijoje.

Rytuose ir Pietryčiuose visko yra labai daug, sunku trumpai pasakyti, kas iš ten gali gero ateiti. Konstantinas Paustovskis, pavyzdžiui, Ukrainą yra apibūdinęs kaip gražiausią šalį visame Žemės rutulyje. O Sibiras yra unikalių kraštovaizdžių ir gamtos turtų kraštas. Taigoje už Uralo įsikūrusias tauteles penkioliktajame amžiuje labiausiai nuskriaudė kazokai, kuriems vadovavo Rusijos caro samdomas atamanas Jermakas. Bet Sibiro aborigenai pasirodė labai gyvybingi: net dvidešimtojo amžiaus pradžioje, Pilietinio karo metais jie elgėsi išmintingiau už ginkluotus atėjūnus. Apie tai rašė Borisas Pasternakas romane „Daktaras Živaga“. Jermako armija nuėjo iki Irtyšiaus, pasistatė daug medinių pilių, kurios turėjo simbolizuoti Rusijos galią.

Deja, tolesnį žygiavimą į Rytus sustabdė toks absurdiškas atsitikimas: Jermakas šoko į Irtyšių, ketindamas jį perplaukti, bet nuskendo, pamiršęs nusimesti šarvus, kurie jį saugojo nuo strėlių. Devynioliktojo amžiaus viduryje iki Ramiojo vandenyno nuėjo garsus keliautojas Nikolajus Prževalskis, jo ekspediciją taip pat lydėjo ginkluoti kariai. Keliauti be ginklo tuo metu buvo pavojinga. O jau sovietinės Rusijos metais geodezininkas ir rašytojas Grigorijus Fedosejevas, su bendražygiais perėjęs Sibirą iki Ochotsko jūros, pastatė daug geodezinių bokštų, nubraižė pirmuosius žemėlapius, ir tai, žinoma, buvo svarbiausia garantija, kad nei kinai, nei japonai į šiuos bekraščius plotus jau negali taip paprastai ateiti.

Salos Beringo ir Ochotsko jūrose tada irgi buvo panašiai pasidalijamos: jeigu japonai sugebėjo įrodyti, kad jie pirmieji prie kurios nors salelės pradėjo žvejoti, ta sala ir tapo jų nuosavybe… Vis dėlto nei Nikolajaus Prževalskio, nei Vladimiro Arsenjevo, nei Grigorijaus Fedosejevo raštai nepadeda išsiaiškinti tokio svarbaus klausimo: kaip devynioliktajame amžiuje atsirado naujas, ypatingas sibiriečio tipas, kurį taip vaizdingai aprašo Andrejus Pečerskis ir Viačeslavas Šiškovas. Jau kai šių rašytojų herojai, dažniausiai prakutę pirkliai, iš Sibiro atvažiuoja į Maskvą ar Peterburgą, jokie sveikuoliai jiems neprilygsta. Ar galėjo beturčius naujakurius (lenkus, ukrainiečius, rusus), kuriems dykai buvo duodamos Sibiro žemės, taip staiga paveikti taigos ir miškastepių oras, kad jie ir ūgiu, ir jėga beregint pranoko visus aborigenus? Vietiniai jakutai, goldai, buriatai, udmurtai, kašgarai, taip pat nencai bei eskimai buvo ištvermingi ir prisitaikę prie šiaurietiško vargo, bet jie nebuvo nei aukšti, nei labai stiprūs. Atrodo, kad į tokį tiesmuką kultūrinės antropologijos klausimą niekas dar nėra atsakęs.

Klampoju prie Krūčiaus apsiavęs ilgaauliais batais. Sniego labai daug, Švento Dominyko gatvėje klimpstu iki pakinklių, bet į batus nesikemša, nes už aulų primurdžiau laikraščių. Neskubu, reikia pajusti bent kokį ritmą, žinau, kad toliau bus dar sunkiau. Bet netikėtai nuo keramiko Algimanto Kazlausko sodybos iki teplioriaus Valdo Giliaus atsiranda gilus ir labai siauras tunelis, tai reiškia, kad Valdas paleido iš narvo Gulkį ir Mulkį – du urvinius foksterjerus, kurie pasijuto patekę į savo tikrąją stichiją. Eiti tokiu šuniškai siauru kanjonu irgi sunku, be lazdos neišlaikytum pusiausvyros. O nuo Valdo Giliaus jau nėra jokio pėdsako, ir kai sunkiai pūškuodamas pakylu į kalnelį, kai pasuku į servitutinį keliuką, tenka sustoti: atrodo, lyg būčiau paklydęs.

Nebėra keliuko – liaunos pušelės iš abiejų pusių nulinkusios iki žemės, graudžiai sniegų prispaustos. Tenka klampoti per mišką dūminės pirties link. Pirtį dabar labiausiai ir reikia gelbėti, nes velėnų stogas gali neatlaikyti tokio staiga užgriuvusio svorio. Įrankių namelyje palieku lazdą, pasiimu didelį samtelinį kastuvą, dabar bus drąsiau, juk kiekvieną net ir keisčiausią darbą dirbant svarbu yra geras padargas. Prasimurdau pro užpustytą laužavietę, sustoju prie visiškai nulenkto lazdyno krūmo. Kokie ryškūs dabar būsimieji lazdyno žiedynai, tiesiog šviečia gelsvai žalios spalvos kuokeliniai žirginiai balto sniego fone. Ir gražu, ir gaila: lazdynas jau pasiruošęs žydėti, o šaltis ir sniegas jam dabar yra tarsi koks staigus paralyžius. Priartėju prie Vaikšnoro Ravo šlaito, tik staiga – fir – r – r – r… Pakyla iš raguvos smarkiai plasnodama jerubė, palekia netoli ir slepiasi po senos eglės šakomis. O prie pat juoduojančio šaltinio turškiasi juodasis strazdas. Stoviu ir klausausi. Girdžiu, kaip prie Saladaunios čirškauja amaliniai strazdai, lesdami amalų uogas. Tolokai, o girdisi gerai, atrodo, kad toks baltas sniegas kiekvieną garsą sustiprina.

O koks čia sniego kalnas šalia liepų viridarijaus? Vaje, vaje, smailialapis gluosnis, kurį vasarą su savanoriu Luku taip sunkai sukdami virves pakėlėme, nes buvo vėtros išverstas, dabar vėl nulenktas prie žemės ir apšalusiais sniegais užklotas. O juk arboretume tikriausiai šitaip suvarginti kenčia ir koloniniai kadagiai, ir skroblai, dar nespėję numesti rudų pernykščių lapų, ir dekoratyvinės obelys, ir tankios kalninės pušelės, ir maži visad žaliuojantys kėniai. Tai ką daryti? Kentėti ir laukti atlydžio. Tik tada bus galima šiek tiek padėti liauniems medeliams ir krūmams.