Laiškai iš kaimo. Čia stovėjo batsiuvio pirkaitė

Gruodžio 3-ioji

Žiema. Jau paskutinį lapkričio dešimtadienį pratinomės prie dešimties laipsnių šalčio. Ryškiai sumažėjo vandens Krūčiuje. Bet Nemunas aukštas, matyt, aukštupio upelės dar rudeniškai gyvos. Dar ne visai žiemiškoje pievoje skubriai juda viena, dvi, trys… keturios… dešimt kurapkų. Paskubomis sukiojasi nuo vieno stirksančio žolyno stiebo prie kito, – iš toliau žiūrėdamas pagalvosi, kad gal toks ir yra tas paslaptingasis Brauno judėjimas, kai nelengva įžvelgti bent kokį tikslingumą. Bet kurapkos ten savo stichijoje ir jaučia, kuris sušalęs, bet vis dar stirksantis stiebas gali turėti sėklų, o kuris jau ne.

Be to, jos nepamiršta ir pasidairyti, ar negresia koks pavojus, – jei tik pabandysi prieiti arčiau, visos sutartinai pakils purpsėdamos, kiek atitols, nutūps gal už trisdešimties metrų ir vėl ieškos lesalo.

Rudenį čia pasodinome putinalapių pūslenių, ilgadyglių gudobelių ir kalninių pušelių, nė karto nešienavome šios pievelės tarsi žinodami, kad kažkam tie peržydėję žolynai dar bus reikalingi. Taigi dar ne bėda paukščiams.

Kol sniego mažai, svarbu, kad pamiškėse, prie keliukų ir pievose bei kiemuose būtų nenušienautų vikių, pelėžirnių, kiečių, raudonėlių, snapučių, sukatžolių… Mano paprasta mintis, kai stebiu tas žvitriai dirbančias neryškių spalvų kurapkėles, tik tokia: vis dėlto svarbiau ne lesyklos ir dirbtinės užuovėjos, o turtingas ir mozaikiškas kraštovaizdis. Ir kieme, ir prie upės, ir pamiškėje. Kurapkos, jerubės, dagiliai, karklažvirbliai ir visokie šiauriniai netoli migruojantys sparnuočiai pirmiausia ieško natūralaus maisto. Iš tolo raudonuojančios šermukšnio ar putino uogos visada bus geriau nei lesyklos. Kai nieko nebelieka ant medžių bei krūmų, kruopštūs paukščiai net ir mažiausias sėkliukes suranda ant žemės, tiktai jiems tenka palenktyniauti su pelėmis bei lauko pelėnais, kurie net į savo slėptuves susineša pievų ir kiemų derlių.

O prie Krūčiaus monotoniškai kalena genys. Jo darbo ritmas visada toks pat, ir trumpos pauzės, kai jam reikia snapu ištraukti baltą vikšrą, nedaug tą monotoniją sutrikdo. Tiktai kartais girdisi labai aiškus ir skaidrus garsas, o kartais vien duslus tuksėjimas. Aišku, kad medžiai nevienodi, – vieni sausi ir skambūs, kiti apyžaliai ar patręšę. Žiūriu, upelio srovė gerokai susilpnėjusi. Krioklių garsas prislopęs, o abipus farvaterio susikaupusio gelsvo smėlio vis daugiau.

Tas reiškinys turi savo pavadinimą: sedimentacija. Sakytum, tarsi kokį stabilumą pranašauja toji sedimentacija, tarsi dėsningai besikeičiantį upelio charakterį parodo, bet iš tikrųjų laikinas tas iš toliau atnešamas smėlis, susiklostęs ten, kur srovė silpnesnė. Staiga ūžtelėjusi pavasarinė srovė greitai išneš visas sąnašas į Nemuną.

O tenai jau viskas bus gerokai kitaip, ten iš tų smulkių smilčių viename ar kitame krante atsiras toli nusitęsiantys pylimai, ant kurių išaugs aukšti skėtiniai augalai – kalniniai skareniai. Vasarą ir rudenį jie siūbuos tarsi be perstojo lydėdami upės tėkmę, nelūždami ir nuo didžiausių vėtrų, nes didelius žiedynų skėčius laikys dailiai gofruoti kiauraviduriai stiebai. Štai taip net ir vienas monotoniškai kalenantis genys gali toli nunešti žilą senolio mintį apie susiklosčiusio smulkiagrūdžio smėlio laikinumą. O juk kiekvieną dieną kantruolis genys kalena nuo ryto iki vakaro. Pastovėk ilgiau, pasiklausyk atidžiau – ir bus tau žiemiška meditacija. Galėsi prisiminti net ir Sarasvati upės smėlį – nors ir niūrią, bet vis tik romantišką legendą apie nesibaigiančias Atlantidos paieškas… Tik jau per daug neužsimiršk, nes dar turėsi eglišakėmis aprišti jauną persiko medelį, apklostyti europinio pūkenio krūmą, kuris šalčio nelabai bijo, bet kiekvieną žiemą nukenčia nuo stirnų dantų.

Vakarop prasideda lijundra, skaudžiai krinta ant sušalusio sniego maži ledukai. Grįžtu į Liškiavą servitutiniu keliuku ir matau, kaip išretintame jauname pušynėlyje subaltuoja didokas skruzdėlynas. Sniego visai nedaug, bet vienišas skruzdžių namo kupolas šį kartą iškyla stebėtinai baltas. Sustoju ir klausausi. Kažkur vos vos cilpsi zylės, bet krintančių ledukų čežėjimas trukdo suprasti, kurgi jos taip sutartinai dirba, cykiai susicilpsėdamos, viena kitą padrąsindamos. Vis žiūriu į ryškiai baltuojantį skruzdėlyną ir galvoju, kad būtų gerai pavasarį ar vasarą dar labiau paauginti šį gražų kupolą, kartais užmesti keletą šakelių, kurių tos darbštuolės skruzdės neįstengia nuvilkti šalin, todėl dailiausiai apklosto jas pušų spygliais – joms svarbu, kad kupolas būtų idealus, tik tada jis apsaugo požemines galerijas nuo lietaus.

Taip ir augtų aukštyn bei platyn miško darbštuolių namas. Dar galima būtų atnešti joms kokį negyvą kurmį, išmestą iš suopio lizdo, arba iš katino atimtą paukštelį, iš spąstų ištrauktą riebų pelėną ar net didesnio miške žuvusio gyvūnėlio galvą. Kai veikliosios skruzdėlytės turės daugiau maisto, didės ne tiktai iš tolo matomas jų statinio kupolas, bet ir vidiniai labirintai, kur slepiasi visas šių paslaptingų ir sumanių miško sanitarių ūkis.

Gruodžio 11-oji

Klimato kaitos komentatorius Silvestras Dikčius, kalbėdamas apie naują vengrų mokslininkės knygą, priminė tris svarbiausias XXI amžiaus vertybes, kurios mums padės apsaugoti save ir biosferą: saiką, paprastumą ir drąsą. Iš karto gali pasirodyti, kad šitokių ir panašių patarimų devynios galybės, – visi tik moko ir moko, ko dar trūksta žmonių pasauliui iki to vadinamojo tvarumo.

Bet pabandykime įsiklausyti: kaipgi saikas ir paprastumas gali mąslesnį žmogų padrąsinti daryti tai, kas iki šiol atrodė neįmanoma? Gali būti, kad iš naujo atrandamos tiesos prasmingai patvirtina tai, ką prieš 40 metų rašė Verneris Šeidegeris (Scheidegeris), Hansas Miuleris, Peteris Rušas ir kiti biologinės žemdirbystės pradininkai. Vakarų Europoje tada jau buvo nedideli ūkiai, kurių šeimininkai suprato, kad gausus derlius ir gera produktų kokybė yra nesuderinami norai. Tikriausiai tuo metu atsirado ir daugiau išprususių valgytojų, kuriems rūpėjo geresnė maisto kokybė ir įvairovė. Pirkėjai patys pradėjo važiuoti į tuos mažus prekinius ūkius ir pamatė, kad viskas juose auginama be jokios chemijos ir be sunkiosios technikos, o žmonės nuoširdūs bei draugiški. Miesto žmonės pamatė, kad kaimo šeimos ūkyje nepasiūlys tau citrusinių vaisių, kai noksta braškės, o riešutų galėsi gauti tiktai rudenį.

Pamažu atėjo supratimas, kad didelių prekybos centrų sugebėjimas vienu metu pasiūlyti viską, sukuria persisotinimo jausmą, sujaukia tą biologinį ritmą, kuris natūraliai atsiranda gyvenant kaime ir valgant tai, ką daržas bei sodas tuo metu duoda. Atsirado ne tiktai saiko ir paprastumo suvokimas, bet ir drąsa pabandyti patiems kai ką užsiauginti, išmokti raugti kopūstus, daryti iš uogų vyną. Apie tai labai vaizdingai ir įtikinamai rašo Džonas Seimuras (Johnas Seymouras), jo knyga „Viskuo apsirūpinanti sodyba“ lietuviškai pasirodė 1998 metais. Tada jau buvo išversta į lietuvių kalbą ir Vernerio Šeidegerio studija „Ekologinė žemdirbystė – svajonė ar būtinybė?“ Šią nedidelę, bet labai svarbią knygelę išleido Žemės ūkio rūmai. O dar šiek tiek anksčiau, 1990-aisiais, kai pirmieji ekologinės žemdirbystės ūkiai atsirado ir Lietuvoje, pasirodė Antano Svirskio analitinės informacijos leidinys „Alternatyvi žemdirbystė“.

Gruodžio 15-oji

Prieš 140 metų Lebiodkos dvare gimė Tadas Ivanauskas. Šiandien Musteikoje minimas šio iškilaus mokslininko, gamtos mokslų populiarintojo ir gamtosaugos organizatoriaus jubiliejus. Musteikiškiai laukia svečių, gal ir pyragus kepa. Tiesiai keliaujant iš Liškiavos į Musteiką nebūtų per toli, bet Nemunas neužšalęs, o valties neturiu. Pereik vasarą kairiuoju mūsų didžiosios upės krantu nuo Druskininkų iki Merkinės – bus beveik 30 kilometrų – ir nepamatysi nė vienos valties. Todėl dabar jau ir sunkoka patikėti tuo, ką liudijo pats Jonas Basanavičius, – praeityje didelė upė netrukdė susisiekti žmonėms, gyvenantiems skirtinguose krantuose. Taigi dabar tik mintimis galiu nukeliauti į Musteiką. Tačiau dėl to nejaučiu liūdnumo. Savaime suprantama, kad ir jauno, ir senstančio žmogaus laimę lemia du paprasti dalykai: lūkesčiai ir realybė. Realūs turi būti tavo asmeniniai planai. Šią formulę gana taikliai apibūdino mūsų dienų žymus dailininkas, mąstytojas ir rašytojas Mikalojus Vilutis: „…jeigu esi senas, tai ir elkis, kaip priklauso seniui.“

Tikra tiesa, nesinori man dabar nei plaukte plaukti, nei skriste skristi, nei kur nors skubiai išvažiuoti. Užtenka dviejų ilgų lazdų ir ne kiaurų aulinių batų, kad galėčiau prisiminti jaunystėje išmoktą slidininko žingsnį… Kai šitaip netikėtai su balčiausiu sniegu užeina tikra žiema, lyg nejučia susirandu sau dvi patogias lazdas ir su šypsena prisimenu vasarą Druskininkuose girdėtus poilsiautojų aikčiojimus, kaip greitai jie išmokę vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Nėra ko mokytis! Vienu metu dirba dešinė ranka ir kairė koja, o paskui – kairė ranka ir dešinė koja. Ir visa paslaptis. Šitaip ir žingsnis ilgesnis, ir pavargusioms kojoms tenka mažiau kūno svorio. Kineziterapeutai yra pamatavę, kad šitaip žingsniuojant net 25 procentus tavo svorio pakelia rankos, palengvindamos ir stuburo slankstelių, ir kojų sąnarių darbą. Prisiminsiu tokį rimtą žingsniavimą vakarop, kai išeisiu per gilų sniegą pasidairyti prie Krūčiaus, gal ir žvirblinės pelėdos švilpavimą išgirsiu.

O kol kas dar gal reikėtų susiieškoti savo 1998 metų dienoraštį, kuriame turėtų būti išlikęs epizodas apie pedagogo ir muziejininko Zigmo Kalesinsko viešnagę Liškiavoje. Juk tas uolus anų dienų keliauninkas – tai dabartinis profesoriaus Tado Ivanausko memorialinio muziejaus Obelynėje direktorius…

Buvo ruduo, tą dieną sėkmingai ištraukiau iš Nemuno dviejų kilogramų lydeką, todėl parėjęs į pirkią pradėjau galąsti peilį, ketindamas pirmiausia nurėžti žuvies galvą ir pamerkti ją į šaltą vandenį. Tą minutę į duris pasibeldė nelaukti ir netikėti svečiai net iš tolimos Vilkijos! Grupė guvių moksleivių ir jų vadovas Zigmas Kalesinskas. Negalėjau atidėti pradėto lydekos dorojimo, todėl tęsiau darbą pakomentuodamas, kad iš tokios nemenkos lydekos galvos bus verdama gardi kruopienė, tiktai kraują tuoj pat turėtų ištraukti šaltas šulinio vanduo, nes šilumoje palikta žuvis genda ne nuo galvos, kaip dažnai mėgsta kartoti liaudies patarlių žinovai, o nuo vidurių, ir tą greit prasidedantį gedimą kraujas pirmiausia nuneša į galvą.

Be užuolankų aiškinau jauniems atvykėliams tokius pamatinius žuvienės virimo veiksnius, o moksleiviai nesibodėdami žiūrėjo ir klausėsi, todėl galėjau net pagirti, kad jie dar ne per daug nutolę nuo panemuniškos buities ir kaimiškos virtuvės supratimo, juk Vilkija – tai ne Paryžius. O mokytojas tuojau pat paaiškino man, kad jie visi atvyko ne iš paprastos kaimo mokyklos, o iš Vilkijos dailiųjų amatų mokyklos. Ir kad su būsimaisiais dailiųjų amatų meistrais jis keliauja po Dzūkiją, norėdamas supažindinti vaikus su ta gražia senove, apie kurią rašė Balys Buračas.

Nedaug to kadaise Dzūkiją garsinusio senovinio grožio galėjau parodyti smalsiems keliautojams. Pasakojau, kad tolimesniuose dzūkų kaimuose prie Ūlos ir prie Skroblaus upelių dar pinamos labai dailios kašelės grybams ir netgi karklinės vyžos grybautojams ar spanguoliautojams, o čia, Liškiavoje, gal tik audėja Rožė Petrikonienė, gyvenanti prie pat Krūčiaus upelio, galėtų parodyti jiems savo audinius, mat ji vis dar pasėdinti prie staklių. O štai visai čia pat, pasižiūrėkite pro langą, ant aukšto Nemuno kranto vis dar stovi žema, jau gerokai išblankusių rastų pirkelė…

Tai vietinio batsiuvio Prano Sinkevičiaus gyvenimo liudininkė. Bet ji tuščia, jau senokai tas šaunus Liškiavos sapožnykas Pranas išėjęs į Amžinybę. Senieji liškiaviškiai gražiai prisimindavo, kad buvęs jis ne tik geras meistras, o ir labai linksmas šokėjas kaimo vakaruškose… Pasiūliau sveteliams Liškiavos žolelių arbatos, paskui dar iš arčiau pasigrožėjome senutėle batsiuvio Prano pirkaite, o netrukus pasibeldėme ir į audėjos Rožės geltonai dažytą namelį. Jau sulinkusi nuo metų naštos garsiausia Liškiavos audėja visai nesitikėjo svečių, bet kaip svetingai nušvito jos geros akys, kai ji pajuto, kad jos raštuoti abrūsai ir divonai dar kažkam rūpi! Ir kaip dzūkiškai meiliai atsisveikindama ji išglostė kiekvieną brangų svečią!..

Pasišnekėdami su jaunaisiais Vilkijos amatininkais žingsniavome keliuku pro šimtamečius Karlono Viktos ąžuolus, pro karališkojo Žvėrinčiaus juodalksnyną ir sustojom prie didingos Paklėštarės liepos. Labai įspūdingas medis: storas kamienas seniai jau perkūniško žaibo nužiebtas, griausmo nutrenktas, bet užtat kaip galingai iškilusios jo kelminės atžalos, – iš toliau žiūrint atrodo, kad čia išsikerojo bent dešimt stipriausių kamienų!

O tik įsižiūrėkite, parodžiau jauniesiems keliautojams, kaip iš šios priešistorinio alkakalnio papėdės, sakytum, iš patogios regyklos, tiesiog prieš akis iškyla šimtametė Juzės Markelevičienės liepa, nuo kurios vasarą malonu pasiskinti ranka pasiekiamų liepžiedžių, nes tos ilgaamžės liepos šakos nusvirusios iki pat žemės. Tenai gi Kosylos gatvė, kadaise taip pavadintas smiltingas kelelis, vedantis į žydų kapines… O jeigu pasuktumėte kairiau, patektumėte į labai gilią, stačiašlaitę Saladaunios raguvą, kurioje tebesrūva šaltinis, įtekantis į Krūčiaus upelį.

Jeigu nusimanote apie tarmes, tai geriau įsiklausę ir patys įsitikinsite, kad visų bent kiek įspūdingesnių vietų vardai Liškiavoje dar nuo carinių laikų įsitvirtino liškiaviškių šnekoje ir išsilaikė kaip slaviškos svetimybės. Ir taip yra todėl, kad prieš šimtą dvidešimt metų Liškiava turėjo net šešis šimtus gyventojų, įvairių tautybių žmonių. Reikėjo gi visiems suprantamai susišnekėti. Išliko pasakojimų, kad Nemuno pakrantėje, kiek tolėliau už piliakalnio, buvusios totorių kapinės. O Juzės Markelevičienės sodyboje ir pamiškėje auga daugybė vaistažolių, todėl ji net iš laukinių barščių pavasarį verda tokią puikią sriubą, kokios niekur kitur negausi.

Senovinis receptas kol kas saugomas paslaptyje, bet, jeigu paklaustume, kas tą pavasarinį viralą daro tokį ypatingą, šeimininkė atsakytų, kad didelės paslapties nėra, tik verdant reikia nepamiršti indėti kokis kaulalis… Atsisveikinau su vilkijiečiais prie senosios Paklėštarės liepos. Tegu jie drauge su mokytoju Zigmu dar užkops į Liškiavos alkakalnį, paskui – į piliakalnį, o tada pėsti nuskubės į Druskininkus, iš kur jau rytoj smagiu pulkeliu patrauks į Leipalingį ir ten aplankys garsųjį Algirdo Volungevičiaus muziejų…    

Praėjo ketvirtis amžiaus. Negalėčiau pasakyti, kad per tą laiką Liškiavoje ir jos apylinkėse atsirado daugiau tų dailiųjų amatų, kurie anuomet taip rūpėjo Vilkijos moksleiviams. Bet gražių pasakojimų apie senovę dar pasitaikė užrašyti nemažai. Šiek tiek buvo prakalbintas ir Krūčius, ir Ulioko Ravas, ir Aušrinės viensėdis, ir Pamelnyčio ežerėlis. Surasta daiktinių įrodymų, liudijančių, kad seniau čia dirbo ne tiktai juodosios keramikos meistrai, bet buvo net ir geležis lydoma iš vietinės balų rūdos. Tarp kitko, su pasididžiavimu galime prisiminti, kaip vieną kartą Liškiavoje puikūs meistrai iš Varėnos bei Marcinkonių išskobė upinį luotą ir paplaukiojo su juo Nemune! Ir ne tuščia pramoga tai buvo, o akivaizdus įrodymas, kad jaunieji mūsų dienų skulptoriai sugeba pakartoti tai, ką mokėjo senieji panemunių dzūkai amatininkai. Be to, apsigyveno Liškiavoje pagarbos vertas juodosios keramikos meistras, dailininkas Algimantas Kazlauskas. O ta įspūdingoji Paklėštarės liepa dabar jau vadinama Gamtos paminklu. Galima pasidžiaugti, kad atjaunėjo ir barokinė Liškiavos bažnyčia, ir visas architektūrinis buvusio vienuolyno ansamblis.

Bet ir praradimų patirta nemažai. Vienas po kito į Amžinybę išėjo senieji čiabuviai. Išėjo ir audėja Rožė, ir po šimtamete liepa gyvenusi, vaikystėje su vietinėmis totoriukėmis draugavusi Juzė… Dingo ir batsiuvio Prano pirkelė, jos vietoje šiandien statomas naujas namas. Gaila, kad neprapultų senovinis takelis, kuris pro pat batsiuvio namelį taip mįslingai vingiavo žemyn, link Nemuno. Kiekvienoje šio kranto sodybėlėje šventai branginti savieji takai ilgai ir kantriai saugojo vietinių žmonių prisiminimus apie nutolusią ir išnykusią praeitį. Buvo skaudžių ir vargingų praeities epizodų, bet juk ryškiausiai viso kaimo atmintyje išlieka tie basų kojų suminti takai.

Poetas iš Liškiavos Jonas Balčius rašė: Baltos baltų trobelės ant baltojo smėlio / Man sapnuojasi vėl iš anų nerašytų laikų… Pilkėjo ir kūprinosi čia viena, čia kita Liškiavos trobelė, bet atmintyje vis tiek regėjosi tas šviesus baltumas. Juk ir Krėvės, ir Vydūno, ir Vaižganto vizijose, kaip ir Jono Basanavičiaus surinktose pasakose, visų brangiausia Lietuvoje tai, kas šviesu.